Jaunas aukštaūgis su Lietuvos rinktine atsisveikino išmokęs svarbiausią pamoką (5)

Martynas Sajus buvo tas žmogus, kuris pirmąją Lietuvos rinktinės stovyklos dieną buvo nedrąsiausias ir su kuklia šypsena bendravo su kitais nacionalinės komandos kandidatais.

21 metų 208 cm ūgio vidurio puolėjas buvo jauniausias rinktinės narys ir kartu pirmasis, su ja atsisveikinęs. Tačiau dėl to aukštaūgis tikrai neliūdi, nes realiai vertino savo galimybes, ir džiaugiasi nauja patirtimi, padėjusia pamatyti kitokį krepšinį ir kitokį lygį.

„Iš pradžių man buvo nedrąsu, bet rinktinės vyrai mane priėmė draugiškai, susibendravome, pasidalinome istorijomis, pajaučiau rinktinės atmosferą. Treniruotės buvo kokybiškos, jautėsi koncentracija, profesionalumas. Nebuvo taip, kaip jaunimo rinktinėse, kur dažniau gali pasimiršti deriniai – čia mažiau to broko.

Lyginant su jaunimu, skiriasi ir kitas dalykas. Vyrų rinktinėje visi labiau atsipalaidavę, žinoma, tik ne treniruotėse. Tuo tarpu jaunimas labiau galvoja, kaipgi patekti į dvyliktuką“, – skirtingas rinktines lygino M.Sajus.

Aukštaūgis džiaugiasi, kad nepaisant jauno amžiaus, buvo priimtas į rinktinę kaip pilnavertis jos narys ir nei treneriai, nei krepšininkai į jį kitaip nežiūrėjo. Tuo tarpu aukštaūgiai – Jonas Valančiūnas, Artūras Gudaitis ir Donatas Motiejūnas – mielai pasidalindavo patarimais.

„Pats kaskart jų prašiau, kad sakytų man, jei kas ne taip. Net jei tai būdavo smulkmenos, norėjau viską žinoti“, – sako kuo daugiau patirties pasisemti norėjęs debiutantas.

Pirmosiose rinktinės rungtynėse su Lenkija M.Sajus aikštėje nepasirodė, tačiau antrosiose su Gruzija gavo progą debiutuoti kaip tryliktas žaidėjas ir tą padarė atkovodamas kelis kamuolius.

„Be abejo, tada labai apsidžiaugiau. Laukiau progos įžengti į aikštelę, norėjau pasirodyti ir debiutuoti. Nors neparodžiau nieko ypatingo, ne tai ir buvo svarbiausia. Nemanau, kad iš manęs kažkas kažko ir tikėjosi (Juokiasi). Galbūt prieš pirmąsias rungtynes nervų buvo daugiau, bet tada į aikštę neišėjau, o prieš antrąsias jau buvo ramiau, todėl papildomo streso nekilo“, – pasakoja M.Sajus.

Jau kitą dieną po draugiško turnyro Klaipėdoje vyrus palikęs vidurio puolėjas dabar jau yra Kinijoje, kur su studentų komanda ruošiasi universiadai. 5 valandų skirtumas, kaip juokiasi aukštaūgis, verčia dieną pradėti nuo kavos, tačiau vėlyvas prisijungimas prie šios rinktinės gali būti ne trūkumas, o privalumas, jei pavyks patirtį su vyrais paversti papildomu pasitikėjimu savimi.

„Tarp studentų irgi sutikau naujų veidų, bandysiu su jais susižaisti. Nežinia, gal turėsiu ir daugiau pasitikėjimo, komandos draugų akimis gal ir atrodo, kad su manim kažkas kitaip, kad iš manęs reikia daugiau tikėtis“, – šypsojosi „centras“.

M.Sajus sako, kad pats buvimas su vyrų nacionaline komanda bus ryškiausias jo atsiminimas.

„Pirma sekė nedrąsumas, vėliau pamačiau aplink save atsipalaidavimą, jog esant problemoms, jos išsprendžiamos greitai – pasijaučiau tikru profesionalu. Įspūdžių liko daug, kaip, pavyzdžiui, važiavimas į Klaipėdą su policijos palyda. Buvo įdomu.

Gaila, kad su Dainiumi Adomaičiu nepavyko padirbėti ilgiau, bet tikiuosi, kad dar bus proga ateityje“, – vylėsi aukštaūgis.

Vyrų apsuptyje ruošiantis Europos čempionatui jaunas vidurio puolėjas sako išmokęs ir svarbiausią pamoką: „Kadangi man tai buvo pirma patirtis, buvau per daug nedrąsus, kitąsyk stengsiuosi būti ne tokiu išsigandusiu ir nepasitikinčiu savimi.

Vien dėl streso tai nepataikydavau iš krepšio treniruotėse, tai dar kas nutikdavo. Ateityje bandysiu perlipti save, mažiau stresuoti ir mėgautis krepšiniu.“

„Ilgoji pertrauka“: kuo FIBA grasina Eurolygai, 2024 metų geriausieji, Balčiūno figūra, kas iš lietuvių žais Eurolygoje 2025 metais, ką gali pasiekti rinktinė ir kas triumfuos Abu Dabyje