Dvidešimtmetis Kėdainių „Nevėžio“ atakuojantysis gynėjas Justas Tamulis, 196 cm ūgio, 89 kg krepšininkas gimtojo Kėdainių miesto ekipoje rungtyniauja pirmąjį sezoną. Dar šešiolikos Justas išvažiavo į Kauną, kur ketverius metus gynė „Žalgirio“ dublerių garbę. Keturis kartus vilkėjo ir Lietuvos jaunučių bei jaunimo rinktinių marškinėlius. „Pakvietimas į nacionalinę vyrų rinktinę man būtų didžiulis įvertinimas, garbė ir, tuo pačiu, atsakomybė. Manau, tai yra kiekvienio žaidėjo svajonė. Tačiau tam reikia įdėti dar labai daug darbo,“– sako J. Tamulis.
Legionieriaus duona nebuvo gardi
– Justai, pirmą kartą Tave pastebėjau prieš aštuonerius metus, kai dirbau viename Kėdainių laikraštyje. Dar tada, atstovaudamas Kėdainių sporto mokyklos berniukų komandai, tarptautiniuose turnyruose būdavai tarp rezultatyviausių turnyrų žaidėjų, o Tavo vardą linksnuodavo kaip labai perspektyvaus krepšininko.
– Turiu daug apdovanojimų iš tų laikų, tačiau tai – moksleivių lygis, kurio aš nesureikšminu. Tai – jau praeitas etapas. Dabar esu naujame etape – vyrų krepšinyje, kur tokie laimėjimai nieko nebereiškia.
– Taip, bet būtent ten žaidžiantį Tave pastebėjo didieji miestai – Vilnius, Kaunas. Gavai pasiūlymų ir iš užsienio. Buvai šešiolikos, kas paprotino, kurį pasiūlymą rinktis?
– Tuo metu runtyniavau Lietuvos jaunučių U-16 krepšinio rinktinėje. Treneris Arūnas Visockas pastūmėjo rinktis „Žalgirio“ dublerių komandą. Joje rungtyniavau ketverius metus – nuo 2010 iki 2014. Kaune baigiau vidurinę mokyklą, A.Sabonio krepšinio centrą. Dabar VDU studijuoju verslo administravimą, priklausau ir universtiteto komandai.
– Koks jausmas būti legendinės Lietuvos komandos – „Žalgirio“ – dublerių komandos dalimi?
– Pimaisiaisiais metais žaisti „Žalgirio“ dubleriuose buvo labai smagu, tačiau tuo pačiu ir keista, juk buvau labai jaunas. Įpratau. Ten žaidėjams sudarytos puikios sąlygos tobulėti: gyvenau vienas, tame pačiame pastate buvo įrengta moderni treniruočių salė. Vasaromis pradėjau treniruotis su pagrindine „Žalgirio“ ekipa.
– Pasiryžai paragauti legionieriaus duonos Ispanijoje. Kodėl ten neįsitvirtinai?
– Pernai vasarą po treniruočių su „Žalgiriu“ gavau pasiūlymą iš antrojoje Ispanijos lygoje rungtyniaujančios komandos. Apsisprendžiau ir išvykau. Tačiau mano lūkesčiai nepasiteisino – norėjau daugiau žaidybinio laiko. Žaidėme tik vienerias rungtynes per savaitę. Per jas aikštelėje praleisdavau vidutiniškai aštuonias minutes. Man to neužteko. Nenorėjau sezono praleisti ant suolo, netobulėjau. Spalio pabaigoje nutariau grįžti į Lietuvą.
– Ir sukirtai rankomis su Kėdainių „Nevėžiu“. Kaip prabėgo pirmasis Tavo sezonas gimtojo miesto komandoje?
– Smagu ginti gimtojo miesto garbę. Be to, esu šalia šeimos: tėvų, savo dviejų seserų ir brolio. Jie ateina į rungtynes, palaiko mane.
– Paguodžia po nesėkmingų rungtynių...?
– Nesu iš tų, kurie mėgsta skųstis ir guostis. Mėgstu pabūti vienas, nelabai noriu, kad kas prie manęs lįstų ir mane guostų. Mąstau, kas buvo blogai, ką daryti, kad tai nepasikartotų.
Snaiperis nuo mažumės
– Justai, „Nevėžio“ komandoje pirmauji pagal tritaškių pataikymą – tikslą pasiekia 36.8 proc. tolimų Tavo metimų. Visada gerai sedėsi laidyti tritaškius?
– Tritaškius mėtyti man išties sekėsi nuo mažens. Tačiau reikia stengtis nesikoncentruoti ties vienu dalyku – vien ties baudomis ar tritaškiais. Stengiuosi įjungti viską – tritaškius, metimą iš vidutinio nuotolio, metimą iš po krepšio, prasiveržimą.
– Sausį, rungtynėse prieš „Pieno žvaigždes“ likus mažiau nei sekundei, stojai prie baudų metimo linijos ir išlyginai rungtynių rezultatą, taip išplėšdamas komandai pratęsimą. Kaip sutramdai jaudulį?
– Žinote, baudų metimai yra labiau psichologinis dalykas, negu techninis. Man patinka lemiami metimai, mane visada „veža“ lemiamos akimirkos. Tokiose situacijose nepasimetu. Tos lemiamos akimirkos, lemiami metimai, emocijos yra tikrasis krepšinio grožis.
– Ar esi girdėjęs, kad Tavimi domėtųsi kokia nors kita LKL ekipa? Apskritai, ar daug gerų žodžių apie save senka nugirsti?
– Apie tai kol kas negalvoju. Dabar man svarbu padėti „Nevėžiui“ sėkmingai užbaigti sezoną. Bandau tobulėti individualiai tiek, kiek tik galiu. Vasarą ir toliau sunkiai dirbsiu stiprindamas silpnąsias savo vietas – prasivežimą, gynybą. O tada bus matyti. Stengiuosi ateiti anksčiau prieš treniruotę arba pasilieku po jos.
Nieko gražaus, pasakyto apie mane, dabar nė neprisimenu. Gal niekas nieko nesako (juokiasi)?
– Kiekvienas krepšininkas svajoja patekti į NBA. Ką Tu apie tai manai?
– Pirmiausia noriu įsitvirtinti pajėgioje LKL komandoje, vėliau patekti ir į aukščiausią Europos krepšinio lygą – Eurolygą. NBA nėra mano siekiamybė.
Į aikštelę dar išbėgs
– Justai, rungtyniaudamas prieš „Pasvalio žvaigždes“ kovo 24-ąją patyrei kojos raiščių traumą. Kaip sekasi gydytis? Kaip jautiesi? Ar šiame sezone dar išbegsi į aikštelę?
– Kaune magnetinį rezonansą man atlikęs gydytojas sakė, kad gijimas užtruks maždaug keturias savaites. Jaučiuosi kur kas geriau – jau kurį laiką vaikštau be ramento ir galiu pilnai remtis pėda į grindinį, pastarosiomis dienomis pradedu po truputėlį judėti ir sportuoti, savaitės gale jau ketinu treniruotis su komanda. Tikiuosi, kad bent poroje paskutinių sezono rungtynių „Nevėžio“ sirgaliai išvys mane aikštelėje.
– Krepšininkai žaidžia traumuoti, skaudančiais raumenimis, su varžtais kojose, leidžiasi nuskausminamuosius prieš rungtynes. Tačiau vis tiek žaidžia, kad ir iš paskutiniųjų. Justai, negi taip sunku išeiti iš krepšinio, net kuomet jis tampa toks skausmingas?
– Tokius žaidėjus aš labai užjaučiu. Ir visiškai suprantu. Krepšinis – gyvenimo būdas, sunku iš jo pasitraukti. Manau, kad ir pats be krepšinio gyventi tiesiog nebesugebėčiau, nors ir tektų kęsti beprotiškus skausmus.
– Ar neskauda širdies, kad, gavęs traumą, praradai ir galimybę dalyvauti LKL „Žvaigždžių dienos“ snaiperių konkurse?
– Būtų buvę labai įdomu pažiūrėti, kaip atrodau tarp kitų tritaškininkų, nes tokiame konkurse savo jėgų išbandyti dar neteko. Ką padarysi... Gal kitąmet (šypsosi).
– Ką mato Justas Tamulis, išėjęs į aikštelę? Ar jis girdi šaukiančius fanus?
– Stengiuosi negirdėti, ką šaukia fanai, nes kiekvienas turi savo nuomonę. Iš tikrųjų, vos pėda paliečiu parketą, viskas aplinkui išnyksta. Viskas, ką matau, yra aikštelė: kamuolys, komandos draugai, priešininkai ir arbitrai. Viskas, kas yra už aikštelės ribų, lieka antroje vietoje.
– Ką dažniausiai veiki po rungtynių?
– Po kievienų rungtynių aš stengiuosi peržiūrėti mačo vaizdo įrašą. Kai stebi iš šalies, tada lengviausia analizuoti savo klaidas, matai, kaip iš tikrųjų turėjo būti, ir kitą kartą tokioje situacijoje stengiuosi priimti geresnį sprendimą. Sportininkui svarbu gerai išsimiegoti ir pavalgyti. Sakyčiau, kad tai sudaro penkiasdešimt procentų sėkmės aikštelėje, tad tiek po rungtynių, tiek kiekvieną kitą dieną stengiuosi gerai pavalgyti ir pailsėti.
Tuščiais pažadais nesitaško
– Esi vienas ramiausių komandos žaidėjų, nesiveli į konfliktus, nesikumščiuoji aikštelėje, nesiginčyji su varžybų arbitrais. Išduok savo ramybės paslaptį.
– Toks jau mano charakteris – esu ramus žmogus, tai padeda susikoncentruoti žaidimui ir neišsimušti iš vežių. Aikštelėje man nėra tekę susimušti. Išeinu susikaupęs, dėmesį kreipiu tik į žaidimą, nesiveliu į jokias kalbas. Galvoju, ką geriausio galiu nuveikti dabar ir čia.
– Justai, ko šiame sezone „Nevėžiui“ trūksta labiausiai?
– Ši sezoną komandą krėtė daug permainų. Keitėsi žaidėjai, treneris. Komanda visiškai sulipdyta iš naujo, o susiklosčius tokiai situacijai, sudėtinga palaikyti gerą komandinį krepšinį. Tačiau mes stengiamės. Aš išeidamas į aikštelę negalvoju, kokia situacija komandoje, kelintą vietą mes užimame lygos turnyrinėje lentelėje. Per kiekvienas rungtynes vardan pergalės stengiuosi atiduoti save maksimaliai. Visi suprantame, kad šiandien norime laimėti, nepaisant to, kas bebūtų varžovas ar kelintą turnyrinės lentelės vietą užimame.
– Justai, esi ramus, kalbi nedaug. Turbūt nesi iš tų, kurie „lipa kitiems per galvas“? Juk tarp jūsų, sportininkų, netgi komandos viduje verda nuolatinė kova – kas žais, o kas sėdės ant suolo?
– Kai reikia pašneku, kai reikia – patyliu. Nemėgstu tuščių kalbų, man patinka pasakyti ir padaryti, nesitaškyti tuščiais pažadais. Jeigu užsibrėžiu tikslus, stengiuosi juos įgyvendinti. Taip, sporte vyksta nuolatinė kova ir konkurencija. Normali konkurencija padeda tobulėti. Stengiuosi kiekvieną dieną, per kiekvieną treniruotę sau įrodyti, ką moku, ir gerinti tai, ko nemoku. Treneris mano pastangas stebi iš šono ir vertina.
Svajonė – Lietuvos vyrų rinktinė
– Suktas klausimas: ką palaikai – Kauno „Žalgirį“ ar Vilniaus „Lietuvos rytą“?
– Aš krepšinį matau kitaip. Man nelabai svarbu, kokia komanda žaidžia. Aš žiūriu ir stengiuosi iš gerų žaidėjų pritaikyti kažką sau. Žiūriu visas LKL rungtynes, stebiu Eurolygą, NBA, – tam, kad matyčiau, kaip žaidžia aukščiausio krepšinio lygio komandos. Ypatingą dėmesį skiriu įžaidėjų ir atakuojančių gynėjų pozicijose žaidžiantiems krepšininkams – juk tai mano pozicija, stebiu ir mokausi iš jų.
– Justai, nacionalinės Lietuvos rinktinės marškinėlius vilkėjai keturis kartus. Su šešiolikmečiais, vėliau ir su aštuoniolikmečiais pasipuošei Europos sidabro medaliais, su devyniolikmečiais iškovojote pasaulio čempionato bronzą. Kitas žingsnis – pas Joną Kazlauską, į Lietuvos vyrų krepšinio rinktinę?
– Vieną dieną tikrai norėčiau sulaukti kvietimo atstovauti nacionalinei vyrų krepšinio rinktinei. Tačiau tam dar reikia įdėti dar labai daug darbo. Pakvietimas į rinktinę būtų didžiulis įvertinimas, garbė ir, tuo pačiu, atsakomybė. Tikrai negailėčiau savęs. Atstovauti šalies vyrų rinktinei, manau, yra kiekvienio krepšininko svajonė.
– Kai kurie žaidėjai, būna, skudžiasi, kad vasarą norėtų pailsėti ir neginti Lietuvos vardo tarptautiniuose čempionatuose. Tau poilsio nereikia?
– Kol esu jaunas, man vasarą poilsiui pakanka savaitės. Praeina kelios dienos, ir vėl galvoju apie krepšinį, vėl noriu ir galiu žaisti. Be krepšinio negaliu įsivaizduoti gyvenimo.
Norėdami komentuoti prisijunkite.