J.Kazlauskas papasakojo apie savo mėgstamiausią vietą Lietuvoje ir meilę tėvynei (7) interviu

Lietuvos krepšinio lyga ir generalinis rėmėjas „Tete-a-Tete“ kazino tęsia socialinį projektą „Aš myliu Lietuvą“, kuriuo siekiama paskatinti patriotiškumą ir pilietiškumą, spręsti emigracijos problemas, ugdyti tautiškumo sampratą.

LKL.lt kalbėjosi su ilgamečiu Lietuvos rinktinės treneriu Jonu Kazlausku apie tai, ką jam reiškia Lietuva, koks jausmas apima kovojant tarptautinėje arenoje po Lietuvos trispalve ir ko trūksta Lietuvai, kad galėtume gyventi dar geriau.

– Esate ilgametis Lietuvos rinktinės, Lietuvos klubų treneris. Ką jums reiškia galimybė Lietuvoje dirbti mėgstamą darbą?

– Man tai labai svarbu. Lietuvoje suradau save ir augau kartu su Lietuvos krepšiniu. Man tai viskas, man tai – gyvenimas. Baigiau matematikos specialybę, pagal diplomą esu pedagogas, bet negaliu pasakyti, kad tai buvo mano pašaukimas, nes turbūt ten ir būčiau likęs. Tikrasis pašaukimas buvo krepšinis ir kai surandi mėgstamą darbą, kai dirbdamas jauti malonumą, matai rezultatą, randi pasitenkinimą, tai yra labai didelė paskata. Nemanau, kad visi pasaulyje dirba tai, ką norėtų dirbti.

– Kokius jausmus sukelia pergalės iškovotos po Lietuvos trispalve?

– Didžiulį pasitenkinimą, nes darai darbą, kuris kelia pasitenkinimą ir kitiems. Jauti palaimą. Nežinau, su kuo galėčiau sulyginti tą jausmą, sunku rasti atitikmenį. Esu dirbęs ir užsienyje, bet tokio pasitenkinimo ir pasididžiavimo nejauti niekur kitur.

– Esate dirbęs ne viename klube užsienyje, treniravote Graikijos nacionalinę rinktinę. Kuo buvimas ir darbas Lietuvoje skiriasi nuo gyvenimo užsienio šalyse?

– Lietuvoje esi savas, šeimininkas, kalbi apie įvairias problemas, politiką, domiesi, dalyvauji, reiški savo nuomonę įvairiais klausimais. Žinoma, dirbdamas užsienyje savo srityje, mano atveju krepšinyje, taip pat sieki maksimalaus rezultato. Bet viskas, kas yra be krepšinio, ten yra laikina. Esi pakankamai svetimas, nori to ar ne. Nesistengi jų mokyti gyventi ar pakeisti. Svetur žmonės kitokie, jų kitokia kultūra.

– Ar laikote save Lietuvos patriotu?

– Save gali laikyti kuo tik nori, bet svarbu, kaip kiti mato tave. Šiaip galvoju, kad esu patriotas. Man ne tas pats, kas vyksta Lietuvoje, esu aktyvus pilietis, turintis savo nuomonę, dalyvauju rinkimuose.

– Jeigu reikėtų vienu sakiniu apibūdinti Lietuvą, koks tas sakinys būtų?

– Apibūdinti vienu sakiniu Lietuvą yra labai sudėtinga. Galvoju, kad tai yra nuostabi ir graži šalis. Esame sudėtingoje geopolitinėje vietoje ir norėčiau, kad Lietuvos žmonės būtų dar aktyvesni, pilietiškesni, reiklesni tiems, kuriuos renka.

– Kokia jūsų pati mėgstamiausia vieta Lietuvoje?

– Man labiausiai patinka Vilnius. Yra tikrai daug vietų, kurias mėgstu. Pavyzdžiui, patinka vaikščioti po Senamiestį ir matyti, kaip jis keičiasi, tvarkosi. Tačiau nepatinka, jei matau apgriuvusius pastatus ar duobėtas gatves. Turime daug gražios gamtos, gal dėl to kol kas per mažai tai vertiname. Tačiau gamta visur savotiškai graži – vieniems patinka ežerai, miškai, kitiems – kalnai. Tad čia toks sąlyginis dalykas.

– Kaip manote, kaip per krepšinį galima skatinti patriotiškumą?

– Norėčiau iš žmonių tokio pat reiklumo valdžiai, kokį jie demonstruoja krepšiniui, treneriams ir žaidėjams. Lietuvos krepšinio pasaulio atstovai visada skatina patriotiškumą. Parodykite man trenerį ar žaidėją, kuris būtų nepilietiškas. Jie kalba, drąsiai reiškia savo mintis. Žinoma, tokie pavydžiai yra užkrečiami ir paveikia žmones. Tačiau nereikia galvoti, kad žmonės yra kvaili ir patys nieko nesupranta. Jie supranta, daro savo analizes ir gali atskirti pelus nuo grūdų. Mūsų šalyje sąmoningumo lygis yra aukštas, ypač tarp jaunimo. Interneto eroje žmonės ieško medžiagos, daug skaito. Nebebūna taip, kad vienas kažką pasako ir visą bandą patrauks.

– Kaip vertinate tokias LKL ir generalinio rėmėjo iniciatyvas, kuriomis siekiama skatinti patriotiškumą, pilietiškumą, ugdyti vertybes?

– Galvoju, kad tokios iniciatyvos visada yra gerai, reikia daugiau aiškinimo. Kitą vertus, vien akcijų neužtenka, reikia, kad taip ir būtų. Kažkada, kai buvome jaunesni turėjome diskusiją – kodėl JAV kiekvienoje įstaigoje kabo prezidento portretas, o pas mus ne? Atsakymą radome vieną: kai visi veršis į Lietuvą, tada ir portretai kabės. Kalbame, kad praėjo nedaug laiko nuo nepriklausomybės atgavimo, užaugs kita karta, po to kalbame, kad reikia dar kitos kartos. Jeigu kelsime tokias užduotis, geresnės situacijos galime niekada ir nesulaukti. Įsivaizduokite, jei krepšinyje tikslai vis būtų atidėliojami. Žmonės nušvilptų ir nebemylėtų. Lietuvos žmonės turi imti ir daryti viską dabar. Visada pasitaiko klaidų, tačiau reikia sprendimų. Iš 10 sprendimų niekada nebus taip, kad visi bus pasisekę. Tačiau vedini gerų norų ir pamatuotų sprendimų, galime tai pasiekti. Nereikia bijoti suklysti.

„Ilgoji pertrauka“: V.Sirvydžio (ne)pagrįsti priekaištai dėl sūnaus, kodėl „Wolves“ nepildo sudėties, kodėl pyksta Thurmanas, ar Rubštavičius pasiruošęs keltis į „Žalgirį“, Petrauskas prie „Neptūno“ vairo ir lažybininkų reklamos likimas klubų pavadinimuose