Praėjusiais kartais nagrinėjęs Graikijos ir Vokietijos krepšinio kultūrą, šią savaitę krepšinio analitikas Erildas Budraitis atkreipia dėmesį į stipriausios Europos krepšinio šalies sistemą ir jos ypatumus. Su „Valencia Basket“ krepšinio organizacija užaugęs ir dešimt metų Ispanijoje gyvenantis Tomas Klikna papasakojo apie žaidėjų kelią Ispanijoje, išskirtines sąlygas, kritusį lygį, mentaliteto skirtumus ir daugybę kitų įdomių dalykų.
T.Klikna į Ispaniją persikėlė prieš dešimt metų – 2005 metų vasarą. Iš mano gimtojo krašto, Raseinių kilęs T.Klikna patyrė šoką – nežinoma kalba ir nei vieno draugo. „Greitai pasidarė nuobodu, nes vieninteliai žmonės, su kuriais galėjau bendrauti buvo tėvai“, – apie pirmuosius mėnesius Ispanijoje pasakojo vėliau prie „Valencia Basket“ krepšinio organizacijos prisijungęs puolėjas.
Būtent krepšinis T.Kliknai padėjo pritapti ir adaptuotis nepažįstamoje šalyje. „Kai nuėjau į pirmąją treniruotę, treneriai priėmė mane išskiestomis rankomis, kadangi buvau už visus visa galva aukštesnis. Kasdien nuo 9 val. iki 17 val. būdavau mokykloje, paskui nuo 17:30 val. iki 19 val. treniruodavausi su komanda, kurioje susiradau pirmuosius draugus, – pasakojo T.Klikna.
Nuo to laiko praėjo dešimt metų, per kuriuos dabar jau 19-etis T.Klikna perėjo visus praėjusio sezono Europos taurės laimėtojo „Valencia Basket“ krepšinio klubo žaidėjų rengimo sistemos laiptelius ir puikiai pažino Ispanijos krepšinio virtuvę iš vidaus. Praėjusį sezoną „Valencia Basket“ dubleriams atstovavęs T.Klikna atvirai ir išsamiai papasakojo apie visus svarbiausius Ispanijos krepšinio aspektus, kurie kaip diena ir naktis skiriasi nuo Lietuvos.
Apie Ispanijos jaunimo čempionatų sistemą:
Ispanija turi 17 autonominių regionų, tačiau ne visi dalyvauja finaliniame Ispanijos čempionate, nes kai kuriuose iš jų krepšinio lygis yra per žemas. Kiekviename regione vyksta reguliarus sezonas ir likus dviem savaitėms iki finalinio Ispanijos čempionato etapo, kiekviename regione organizuojamas finalinis ketvertas, trunkantis vieną savaitgalį. Po jo paaiškėja, kas keliaus į finalinį Ispanijos čempionatą. Jis organizuojamas viename mieste, trunka savaitę ir dėl čempionų titulo kovoja 32 stipriausios šalies komandos. Ten susirenka visi geriausi iš autonominių regionų – pavyzdžiui, iš Katalonijos ir Madrido sričių keliauja po tris stipriausias komandas, iš Andalūzijos ir Valensijos keliauja po dvi ekipas ir taip toliau.
Apie persikėlimą ir žaidimą Ispanijoje:
Kaip minėjau, Ispanijoje yra 17 autonominių regionų ir kiekviename yra trys jaunimo (nuo 8 iki 18 metų) lygos (3 – zonal, 2 – preferente, 1 – autonomico). Iš pradžių mano miestelis žaidė trečiame divizione, tapome čempionais ir persikėlėme į antrą lygą. 2008–2009 metų sezone vėl laimėjome ir persikėlėme į aukščiausią lygą.
Prie „Valencia Basket“ prisijungiau po kelių vasarų, kai pas mane atvyko du draugai iš Lietuvos ir nusprendėme dalyvauti komandos krepšinio stovykloje. Po jos mus visus pakvietė dalyvauti priešsezoninėje stovykloje ir po to priėmė į komandą. Žaidžiau jaunučių B komandoje, kartais treniruodavausi su jaunučiais iš A komandos. Manau, tuomet patobulėjau daugiausiai – treneriai sakė, kad tik tada pradėjau žaisti krepšinį, nes anot jų, techniškai buvau „žalias“. Abi komandos žaidė pirmame divizione, abi komandos iškovojo kelialapį į Ispanijos čempionatą. Pirmosiose rungtynėse žaidėme prieš Malagos „Unicaja“, pamenu, dengiau Domantą Sabonį. Vėliau du sezonus žaidžiau Valensijos jaunių komandoje, su kuria Ispanijoje užėmėme devintą vietą.
2013–2014 metų sezone iš jaunių komandos du žaidėjus pakvietė prisijungti prie „Valencia Basket“ dublerių – mane ir dar vieną puolėją. Daugybė emocijų – lygis sustiprėjo bent triskart, keliavome po visą Ispaniją, iškovojome trečią vietą ir per plauką neiškovojome teisės žaisti trečioje lygoje (Leb Plata). Žaisdavau ne daug, po aštuonias minutes, bet daug išmokau ir buvau patenkintas.
Šį sezoną nusprendžiau studijuoti teisę Alikantėje ir pabandžiau treniruotis su anksčiau aukščiausioje lygoje žaidusia Alikantės „Lucentum“ komanda. Negalėjau suderinti krepšinio su mokslais, tad po naujųjų turėjau palikti komandą ir sezoną baigiu atstovaudamas „Guardamar“, kuri varžosi žemesnėje lygoje. Žaidžiu po 30–35 minutes, tad irgi smagu.
Valencia
„Valencia Basket“ praėjusį sezoną triumfavo Europos taurės turnyre.
Apie tradicinį krepšininko kelią Ispanijoje:
Ispanijos problema – dideli atstumai. Vaikams, kurie pradeda žaisti krepšinį dideliame mieste, kaip, pavyzdžiui, Valensiją, yra geresnės galimybės būti pastebėtam ir pakviestam treniruotis su „Valencia Basket“ nei, pavyzdžiui, mano atveju, kai gyvenau už 80 kilometrų.
Žiemą vyksta įdomus turnyras, kuriame varžosi visi 17 Ispanijos autonominių regionų. Yra trys kategorijos – 11–12 m., 13–14 m. ir 15–16 m., ir per šį čempionatą tave nuo mažų dienų mato treneriai, tad šansai didėja patekti į stipriausias regionų komandas. Tai yra tarsi regionų rinktinių čempionatas. Žinoma, patekti į 15–16 m. rinktinę yra labai sudėtinga, tačiau 11–12 m. yra realiau ir tave stebi treneriai iš visų Ispanijos komandų. Pats stipriausias turnyras Ispanijoje yra „Nike International Junior Tournament“, vykstantis Barselonoje. Jame dalyvauja ir A.Sabonio mokyklos komandos.
Kalbant apie laiptelius krepšinyje, turi stengtis, kad tave priimtų stipriausia regiono komanda, kaip mano atveju tai buvo „Valencia Basket“. Tuomet turėsi šansą dalyvauti varžybose su stipriausiais – tarptautiniai turnyrai, finalinis Ispanijos čempionatas ir stipriausių komandų turnyrai. Pačios geriausios galimybės tobulėti. Jei gerai žaisi jaunučių ekipoje, tave perkels į jaunių komandą ir t.t.
Ispanijos krepšinio elitu yra laikoma Katalonija – Badalonos ir Barselonos komandos. Katalonijos žaidimas yra išskirtinis Ispanijoje, kadangi ritmas – labai aukštas, žaidėjai nėra treniruojami žaisti vienoje pozicijoje (tai yra didžiulis pliusas), labai agresyvi gynyba per visą aikštę, greiti sprendimai. Nieko keisto, kad ten užaugo daugybė labai garsių žaidėjų.
Apie sąlygas Ispanijoje:
Sąlygos… Vienos geriausių Europoje. Sporto kompleksai – kiekviename miestelyje. Gali treniruotis viešoje krepšinio aikštelėje, paskui nusimaudyti, nueiti į persirengimo kambarį ir viskas – už dyką. Kiekvienoje komandoje gauni daug drabužių – aprangų, apšilimo kostiumų, treniruočių maikučių ir t.t. Atrodo, kad ispanai nemoka džiaugtis tuo, ką turi. Dažnai kalbėjome su treneriais, kad jei lietuvių vaikai turėtų tokias sąlygas, būtų nuostabu. Ispanijoje reikia tik noro – geras klimatas, daugybė aikštelių, klubai suteikia visą medicininę pagalbą, fizioterapeutą. Maži miesteliai turi nuolaidas šiems dalykams, didesnės vaikų komandos turi nuosavus.
Gasoliai
Apie sporto derinimą su mokslais:
Vaikai iki 12 metų lanko pamokas nuo 9 val. iki 16:45 val, o nuo 17:30 val. prasideda treniruotė. Nuo 19 val. iki 22:30 val. treniruojasi visos kitos grupės. Kalbant apie išskirtinius atvejus, daug klubų stengiasi prisiderinti prie žaidėjų. Pavyzdžiui, rugsėjo mėnesį komandos prašo žaidėjų pranešti, kuriomis valandomis ir kuriomis dienomis jiems patogiausia treniruotės (priklausomai nuo lygio, vaikams vyksta trys arba keturios treniruotės per savaitę) ir jei įmanoma, demokratiškai nusprendžia, koks turi būti sporto klubo grafikas.
Apie kritusį Ispanijos krepšinio lygį:
Ispanijos krepšinio biudžetą stipriai sumažino 2007 metų pabaigos krizė. Pagrindiniai rėmėjai buvo statybų firmos, viskas, kas susiję su turizmu, restoranai, viešbučiai, kelionių agentūros ir pan. Kai viskas apstojo, sumažėjo ir finansavimas. Dabar, pavyzdžiui, penktame divizione vis rečiau pamatysi atvejus, kad mokėtų už kurą, kurio reikia atvykti į treniruotes, o prieš dešimt metų geresni žaidėjai gaudavo po 1000 eurų, vidutinio lygio – po 500. Neskaitant aukščiausios lygos, antrame ir trečiame divizione prieš krizę žaidė labai daug užsieniečių, lygis buvo labai aukštas. 4–5 tūkstančiai eurų per mėnesį, butas, maistas – visai neblogai?
Dabar daug žaidėjų atsisakė karjerų krepšinyje vien dėl to, kad treniruotis aštuoniskart per savaitę ir žaisti už 500 eurų į mėnesį neapsimoka. Žinoma, jei tau 20 metų ir viskas dar prieš akis – tuomet pirmyn, tačiau jei 30, turi šeimą – nelabai verta. Tad bendrai krepšinio lygis pastaraisiais metais suprastėjo.
Apie ispanų mentalitetą ir požiūrį į sportą:
Ispanijoje finansavimas sportui – milžiniškas. Keliose sporto šakose ispanai yra elitiniai atletai? Futbolas, krepšinis, rankinis, tenisas, plaukimas… Išskyrus futbolą, kur finansavimo kiekiai yra sunkiai suvokiami, kitos sporto šakos taip pat turi super sąlygas. Priešingai nei Lietuvoje, kur krepšinis yra visiškai dominuojantis sportas, Ispanijoje situacija yra pasiskirsčiusi tolygiau.
Žinoma, Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) vis vien pirmauja, tačiau Ispanijoje norėdamas tapti geru sportininku, turi turėti tik noro! Tačiau skiriasi žmonių mentalitetas – ispanai dažnai tingi ką nors daryti, jų kasdieninis rimtas – lėtesnis. Jie nėra tokie ambicingi kaip lietuviai, neturi tokio charakterio ir noro.
Taip pat Ispanijoje vaikai anksti pradeda vartoti alkoholį, nuo 14–15 metų ir tai yra didžiulis peilis sportininkų karjerose. Vyksta labai daug švenčių (fiesta!) ir vaikai nori atrodyti vyresni, pradeda vartoti kvaišalus ir pan. Tai yra viena iš priežasčių, priverčiančių paauglius pasitraukti iš sporto. Nemažai mano draugų pasirinko šį kelią. Gaila, bet tai tiesa, nors jie buvo pripažinti talentai šalies mastu.
Taip pat Ispanijoje vaikai nėra tokie savarankiški, tėvai daro ir rūpinasi viskuo, kol vaikas baigia mokslus ir susiranda darbą. Daug kas naudojasi tuo, kad viskas apmokėta ir nesistengia užsidirbti. Sporte taip pat tai jaučiasi – kam man stengtis jei netapsiu elitiniu žaidėju, geriau būsiu mokytojas, finansininkas ar pan.
Javtokas
Kai T.Klikna atstovavo jaunimo ekipai, Robertas Javtokas žaidė pagrindinėje „Valencia Basket“ komandoje
Apie ispanų bendravimą ir požiūrį į lietuvius:
Kai prisimenu pirmas dienas Ispanijoje, visada nusišypsau, nes visi žino, kokie šilti žmonės yra ispanai. Labai atviri, mėgsta bendrauti, kalbėti, domisi apie tave ir pan. Mes lietuvaičiai esame uždaresni, drovesni. Buvo labai įdomu bendrauti ir pažinti jų kultūrą. Lietuvoje komandos draugai mėgsta kalbėti apie krepšinį už aikštelės ribų, aptaria klaidas, patraukia per dantį. Čia toks jausmas, kad kai baigiasi treniruotė, baigiasi ir temos apie krepšinį. Kalbama apie visai ką kitą, krepšinis – užmirštamas.
Ispanai labai gerbia ir vertina lietuvių krepšinį, visi labai atidžiai klausosi, kai aš pasakoju apie rungtynes mažuose miestuose kaip Raseiniuose, kiek daug žmonių susirenka palaikyti komandos. Kai parodau jiems lemiamų akimirkų vaizdo įrašus, visų reakcija būna „vau“, „kaip norėčiau ten būti“. Visi krepšininkai nori būti ten, kur krepšinį vertina ir jiems atrodo, kad taip yra Lietuvoje.
Daug kas lietuvius vadina labai rimtais žaidėjais, piktais veidais, stipriu charakteriu, kurie niekada nepasiduoda. Daug mano draugų žaidė prieš lietuvius, pavyzdžiui, prieš saboniukus ir didžiausią įspūdį jiems paliko charakteris. Labai daug kas vadina lietuvius snaiperiais, metimo ekspertais. Visi fanai gali daug papasakoti apie Arvydą Sabonį arba Šarūną Jasikevičių. Ispanai tikrai labai gerbia Lietuvos krepšinį. Kai aš jiems papasakoju apie sąlygų skirtumus Lietuvoje ir Ispanijoje, jie negali patikėti, kad Ispanijoje – penkiskart geriau, tačiau Lietuva vis vien užaugina tiek daug gerų žaidėjų. Jei tokios sąlygos būtų ir Lietuvoje, žaidėjai iš mažų miestų ir kaimų turėtų progą treniruotis su elitu ir turėtų šansus tobulėti kaip Ispanijoje, kiek tuomet Lietuvoje užaugtų krepšinio monstrų? Krepšinio analitiką Erildą Budraitį galite sekti „Facebook“.
Norėdami komentuoti prisijunkite.