Ispanijoje nepritapęs M.Sajus kardinaliai pakeitė požiūrį į krepšinį: pavargau, pajaučiau, kad senstu (17) interviu

Turkijos lygoje šį sezoną rungtyniauja keli lietuviai – tarp jų po metų pertraukos čia sugrįžęs Martynas Sajus, atstovaujantis Stambulo „Buyukčekmece“ komandai.

28 metų 208 cm ūgio centras neslepia, kad nusprendė grįžti į tą patį klubą dėl čia jaučiamo komforto. M.Sajus žinojo, kad pas strategą iš Turkijos turės savo minutes, svarbų vaidmenį ir vėl galės mėgautis žaidimu.

Šį sezoną Turkijos lygoje aukštaūgis per 27 minutes meta 12,3 taško, atkovoja 6,1 kamuolio, blokuoja 1,3 metimo bei renka 15,7 naudingumo balo.

M.Sajus pripažįsta, kad praeitas sezonas Lugo „Rio Breogan“ klube jam nebuvo lengvas morališkai. Jis žaisdavo po 18 minučių, rinkdavo 6,9 taško, tačiau vaidmuo nebuvo stabilus, o komanda kovėsi dėl išlikimo lygoje. Ekipa žaidė ir Čempionų lygoje, o atsikandęs šios patirties centras sako pakeitęs savo požiūrį.

„Jei labai atvirai, nenoriu tarptautinio turnyro. Man sunku, nepatinka keliauti. Kai žaidžiau Luge, tos kelionės vargino labai, plius, prisidėdavo svarbios Ispanijos rungtynės, paprasčiausiai pavargau. Nesijausdavau išeinantis į aikštę 100 procentų“, – sako M.Sajus.

Centras Ispanijoje praleido porą metų ir padarė išvadą, kad šios šalies lyga – ko gero, ne jam. Tuo tarpu Turkijos krepšinyje jis mano galimybę tvirtintis labiau. Tiesa, pasikeitus pasaulėžiūrai M.Sajus nespjautų ir į Azijos rinkas.

„Nesakyčiau, kad Lugas mane sužlugdė, bet pasijaučiau, kad senstu. Daug dirbame, bėgiojame, spaudimas, buvo sunku, o rezultato nėra. Kovojome dėl iškritimo – ten buvo atskira lyga. Kai žaidi dėl iškritimo, spaudimo daug. Tada ir krepšinis ne iš malonumo, o iš reikalo“, – sako jis.

„Buyukčekmece“ sezoną atidarė taip pat sunkiai – 8 pralaimėjimais per 9 rungtynes, tačiau vėliau nukovė Stambulo „Anadolu Efes“ klubą, iki galo kovojo su „Fenerbahče“, pamokė ir Kazio Maksvyčio Manisos BBSK.

„Sezono pradžioje pralaimėjome, buvo sunkiau, po to įsibėgėjome, atėjo pora pergalių, o mūsų komandoje tai jaučiasi lyg laimėjus finalą. Kai pergalių tikimasi nedaug, visi užsieniečiai sėdi, o turkai bėgioja ir švenčia“, – emocijų kontrastus apibūtina jis.

Krepsinis.net – pokalbis su M.Sajumi apie sugrįžimą į Turkiją, pasikeitusį požiūrį, nepritapimą Ispanijos krepšinyje ir ambicijas.

Sajus

– Į tą pačią organizaciją grįžote po metų pertraukos. Spėju, radote viską taip, kaip palikote?

– Pasikeitė trenerio asistentas – jis atvyko iš Konijos klubo, kuris iškrito iš aukščiausios lygos. O visi kiti žmonės, taip, daugiau mažiau tie patys, išskyrus fizinio rengimo trenerį.

– Kas jus patraukė grįžti į Stambulo ekipą?

– Ko gero, treneris, kuris buvo pažįstamas, žinojau, ko tikėtis iš jo. Jis pirmasis vasarą man pasiūlė grįžti, daug ir nesvarsčiau. Plius, praeito sezono gale patyriau traumą, buvau išgijęs, tačiau visi žiūri į tokius dalykus įtariai. Tai pasirinkau patikimesnį variantą ir kol kas viskas gerai.

– Kai šnekėjomės jums pirmąsyk atstovaujant „Buyukčekmece“ komandai, minėjote, kad jums labai patiko žaisti pas turką Ozhaną Čivginą. Kuo jums taip lipo šis strategas ir ar tikėjotės didelio vaidmens jo klube dabar?

– Labiausiai viliojo trenerio pasitikėjimas. Prastesnių rungtynių būna visiems, tada reikia įrodinėti treneriui, koks žaidėjas esi, kai jis tavęs nežino. Dabar yra lengviau, nes treneris žino, ko gali iš manęs tikėtis, ko ne. Tikėjausi visko panašiai – tą ir gavau, žinojau, jog jo filosofija nesikeis.

– Šis specialistas šiame klube dirba nuo 2020 metų, kodėl jis taip vertinamas šioje organizacijoje?

– Jis dirba dar ilgiau – pirmas etapas buvo 2013–2018 m., tada komanda išėjo į pirmąją Turkijos lygą. Iš tos komandos liko nemažai žmonių, net ir generalinis direktorius. Matosi, kad jie mėgsta tuos pačius žmones. Treneris buvo išvykęs į „Pinar Karšiyaka“, ten jam nepasisekė ir jis grįžo atgal. Klubas juo pasitiki, jis su visais gerai sutaria. Žinome, kad mūsų komanda neturi didelio biudžeto, bet vis išlieka lygoje – matyt, tai irgi kažką parodo. Kituose klubuose po nesėkmingos sezono pradžios būtų bandoma kažką keisti, čia visi žino, kad to nebus, liksime iki galo su tuo pačiu treneriu, net jei pralaimėsime, vis tiek su juo.

– Su klubu esate 12–13 turnyro lentelės vietose, kokių ambicijų turite šiam sezonui?

– Aš ar komanda? (Juokiasi) Su drauge prieš sezoną juokėmės: treneriai sulaukė klausimo, kokioje pozicijoje tikisi būti sezono gale. Visos, net mažo biudžeto komandos, vardino, kad nori būti pirmos. O mūsų treneris sako: dešimti (Juokiasi). Jau eilę metų klubas vis užsilieka šioje pozicijoje ir yra tuo gana patenkintas. Aš pats buvau tokioje situacijoje. Nors, žinoma, komanda trokšta atkrintamųjų. Čia toks neišsišokantis tikslas, kad dešimta vieta – gerai.

Situacija tokia, kad nėra didelis pergalių skirtumas, tiek nuo mūsų iki atkrintamųjų, tiek iki iškritimo. Įtampa yra iki galo. Kai žaidžiau čia prieš dvejus metus, iškritimą iš lygos ir atkrintamąsias skyrė 3 pergalės. Svarbiausia neiškristi, o maksimaliai norisi atkrintamųjų, iki kurių vis trūkdavo po pergalę tiek pernai, tiek užpernai.

– Kaip komanda tvarkosi su finansais? Po jūsų praeito etapo nebuvo prisikaupę skolų, kurios šiaip būdingos turkams?

– Ne, viską išmokėjo, net stebina. Dabar pasižiūriu, kad Izmiro komanda susiduria su didelėmis problemomis, keista, toks didelis klubas su skolomis vilkosi iki tiek, kad yra arti bankroto. Atrodo, kaip gali taip būti? Aišku, ir „Žalgiryje“ taip kažkada buvo. Mūsų komandos vadovas įspėja, jei algos vėluos ar bus išmokama po pusę. Visada pinigai apie mėnesį atsilieka, bet galiausiai yra išmokami. Nėra taip prastai kaip kitose komandose, galima su tuo gyventi. Turkai nepersistengia kaip ispanai ar vokiečiai išmokėti viską diena į dieną. Nesumokėdami turkai nesijaučia, kad kažką pažeidžia – tokia jų sistema. Žaidėjai irgi žino, į kokią šalį važiuoja, turi su tuo susitaikyti.

Poirier, Sajus

– Kiek skiriasi jausmas būti vienam iš komandos vedlių, o ne epizodiniam žaidėjui, kokiu buvote praeitus metus Luge?

– Daug kas keičiasi. Vis tiek, kai žinai, kad žaisi daug ir žaisi lemiamomis akimirkomis, mėgaujiesi. Man asmeniškai atsakingu metu patinka žaisti labiausiai. Jautiesi svarbiausias, nors taip gal ir neturėčiau galvoti, bet tiesiog norisi kovoti, laimėti, pasijaučia krepšinio aistra. Labai stengiuosi. Man tai daro daug įtakos. Kaip sakiau, buvo pralaimėjimų etapas, tada morališkai buvo sunkiau, kilo visokių minčių. Bet vėliau sugebėjome nugalėti „Anadolu Efes“, įsivaizduokite, koks buvo turkų balius. Visi šlapi buvome rūbinėje – lyg laimėję Eurolygos finalą (Juokiasi). Kai žaidi mažame klube, to džiaugsmo dėl pergalių labai daug.

– Iki kokio lygio treneris leidžia tokias pergales švęsti?

– Alaus neatsidaro, bet parūkyti žaidėjai mėgėjai (Juokiasi). Elektroninių cigarečių banga čia irgi parėjo, nors Lietuvoje buvo prieš porą metų.

– Visai neseniai dar gerokai pasvilinote nervus ir „Fenerbahče“ ekipai, o jūs pats tame mače rinkote dvigubą dublį.

– Taip, buvo keista, bet turbūt Eurolygos žaidėjams sunku rasti motyvacijos, kai jie po Eurolygos rungtynių, o mes – savaitę pailsėję. Kabinomės, o kas mums belieka. Iš tos energijos kartais pasiseka kažką paimti. Dar likus minutei tašku pirmavome prieš „Fenerbahče“, bet tada praleidome du tritaškius iš eilės ir baigėsi mūsų galimybės. Galime kovoti, tas irgi džiugina.

– Su Šarūnu Jasikevičiumi spėjote kažkiek persimesti porą žodžių ar tik labas ir iki?

– Panašiai, pasisveikinome prieš rungtynes, sėkmės ir žaisti be traumų palinkėjome, tai tiek.

– Kokį įspūdį jums palieka Turkijos Eurolygos ekipos, kurias savo akimis matėte daugiau?

– „Fenerbahče“ atrodo labai rimtai. Mūsų lygoje jie pralaimėjo tik sykį. Bus įdomu stebėti finalo ketvertą, nes visos komandos slidžios. „Olympiacos“, „Panathinaikos“, „Fenerbahče“, „Real“... Įdomu bus pažiūrėti, komandos apylygės, net nepasakytumei, kuri čia favoritė, kaip kažkada atrodė Eurolygoje dominavusi „Real“.

– Neseniai pergalę įsirašėte ir prieš Manisos klubą su Kaziu Maksvyčiu. Kaip ekipos veidą pakeitė atvykęs lietuvis?

– Kazys atvyko į situaciją, kokia buvo, jis nesirinko žaidėjų, tik kažkuo pasipildė. Pradėti kito darbą yra sunkiau. Žaidėjai buvo įpratę žaisti, pakeisti ritmą ir derinius – reikia laiko. Įsivaizduoju, spaudžia ir valdžia, ir sirgaliai, treneriui nėra lengva tokioje situacijoje. Dabar jie kelias pergales pasiėmė, na, iki sezono pabaigos čia bus įdomu.

Liūdna dėl Echodo, geras sezonas, gerai pradėjo, bet visiems gali taip nutikti. Išsigydys traumą, sustiprės vasarą, reabilituosis ir pradės naują sezoną, kito kelio nėra.

Sajus

– Kuomet pasibandėte keleto kitų šalių krepšinį, jaučiate, kad Turkija yra vieta, kurioje norėtumėte užsilikti ilgiau?

– Sunku pasakyti. Manau, kad taip, bet tik iš dalies, nes esu žaidęs tik pas vieną trenerį čia. Pavyzdžiui, Ispanijoje žaidžiau pas kelis strategus bei supratau, jog Ispanijos lyga – ne man, gal labiau atletiškiems žaidėjams, labiau talentingiems puolime. Aš labiau gynybinis žaidėjas, tinkantis dabartiniam treneriui. Man Turkija tinka, bet nežinau, ar čia trenerio nuopelnas, ar lygos. Gal ir Ispanijoje man tiktų pas kažkokį trenerį, tai hipotetinis klausimas. Asmeniškai čia jaučiuosi geriau nei Ispanijoje.

– Galiu suprasti, kad likote kažkiek nusivylęs savo praeitu sezonu Luge, tiesa?

– Tiesa. Pernai buvau gavęs pasiūlymą iš dabartinio trenerio likti šiame klube, tačiau norėjosi dar išbandyti savo jėgas „Liga Endesa“ pirmenybėse. Vis tik aukščiausia vietinė lyga Europoje. Supratau, jog ji ne man: daug jaunimo, daug talento. Sunkiai sekėsi, buvo labai banguotas sezonas, ir geresnių momentų, ir kada nežaidžiau. Pasirinkau turbūt lengvesnį kelią – eiti pas žinomą trenerį, žaisti čia. Aš taip jaučiuosi geriau. Manau, kad geriau eiti ten, kur tavimi tiki ir kur žaisi, o ne ten, kur reikės daug įrodinėti ir kur galbūt nežaisi.

– Ar taip požiūrį pakeitėte būtent po sunkių praeitų metų, ar manote, kad 28-eri jau tas laikas, kai nebesinori iš naujo kažką įrodinėti ir deginti brangų karjeros laiką?

– Norisi gerai atrodyti aikštėje, jaustis gerai, o kai pagalvoji, kad algos skirtumas nedidelis, kodėl neiti ten, kur jautiesi geriau. Taip, nėra jau pati jaunystė, kur norisi tik pasirodyti ir žaisti gerose komandose. Nemanau, kad čia bloga vieta tobulėjimui, ypač, kai žaidžiu atsakingas minutes. Visko gali būti, jei geras sezonas, galima gauti pasiūlymą ir gerose Turkijos ekipose.

– Lenkija, Vokietija, Ispanija, Turkija ir LKL – lyginant jūsų išbandytas vietas, manote, ispaniškas krepšinis jums netiko labiausiai?

– Sakyčiau, taip. Daug talento, greitas krepšinis, metimai tokie, kad meti, kai esi laisvas. Aš užaugęs Lietuvoje, įpratęs prie komandiškesnio krepšinio. Aišku, yra kas komandiškai žaidžia ir ten, bet kai daug talentingo jaunimo – visi nori pasirodyti, taip ir gaunasi. Tu gali paduoti perdavimą, bet atgal negauti (Juokiasi). Su ispanais viskas gerai, tiesiog man save atskleisti geriau kitose lygose.

Sajus

– Šiemet neturite jokio tarptautinio turnyro. Ar šio stygiaus nejaučiate?

– Jei labai atvirai, nenoriu tarptautinio turnyro (Šypsosi). Man sunku, nepatinka keliauti. Ypač, kai žaidžiau Luge, tos kelionės vargino labai, plius, prisidėdavo svarbios Ispanijos rungtynės, paprasčiausiai pavargau. Nesijausdavau išeinantis į aikštę 100 proc. Man labiau patinka savaitę ruoštis vienam mačui ir save pilnai atskleisti jame, be nuovargio. Kitiems žaidėjams, žinau, dažnai patinka daugiau rungtynių nei treniruočių, o man yra kitaip. Mano norimos sąlygos jau yra tokios, kad turiu žaisti ir turiu turėti laiko pasiruošti rungtynėms. Mano požiūris turbūt kitoks nei daugelio.

– Dabar galite palyginti savo savijautą praeitą sezoną, kai turėjote ir Čempionų lygą, ir pajėgią Ispanijos lygą, ir dabar, kuomet žaidžiate tik Turkijoje. Ji stipriai skiriasi?

– Savijauta skiriasi tikrai. Kai gyvenau Luge, Ispanijos šiaurės vakaruose, valandą laiko reikėjo vykti iki oro uosto, paskui skirsti, kartais persėsti Stambule. Vargdavome. Bet kai kuriems patiko. Žaidžiau su tuo pačiu Matu Jogėla, jis sakė, kad jam patinka, o man ne – gal kad aš didelis žmogus, man nepatinka, man skauda. Čia, Turkijoje, šešios komandos Stambule, oro uostas – pusvalandžio atstumu, o skrydžiai – maksimum valanda. Čia išvykos labiau poilsiui, aplinkos pakeitimui. O kai grįžti viduryje nakties, pamiegi nedaug, vėl keliesi į treniruotes, prie tokio ritmo reikia įprasti.

– Nemanote, kad toks nenoras keliauti kažkuriuo etapu gali apriboti jūsų ambicijas ir galimybes žaisti aukštesniame lygyje?

– Gali visko būti, bet gal toks mano požiūris susidarė po Lugo, prieš tai tiek dėmesio nekreipiau, kai žaidžiau kitur. Nesakyčiau, kad nėra ambicijų, žaidžiu geroje vietinėje lygoje, čia daug gerų komandų, pasirodyti galimybių yra, gal net didesnių. Kaip pažiūrėsi. Aišku, gali sakyti, kad apriboja, nes ateityje tikrai gerai pagalvočiau, ar to noriu. Pas mane yra dvi pusės: ambicingoji, kuri viską padarys dėl krepšinio, ir ta, kuri sako pailsėti, galima jaustis gerai ir žaisti. Galbūt linkstu jau labiau į tą veteraniško požiūrio pusę.

– Gal dar priklausytų, kas gulėtų ant svarstyklių – jei ant stalo būtų tikrai pajėgios komandos pasiūlymas, gal kažkiek daugiau komforto paaukotumėte.

– Nežinau, reikėtų apgalvoti. Jei atlyginimai skirtųsi nedaug, kam save plėšyti? Ateina laikas, kai jauti pasekmes: jau kažkas nebe taip, jau kažką skauda, jau nebešoki taip. Tada imi vertinti poilsį. Gal dėl to, kad po rungtynių prabundi sulūžęs. Kartais galvodavau, kaip čia krepšininkai staigiai ima ir baigia karjerą, būdami 34 ar 35 metų, bet dabar suprantu, kad bus ir blogiau nei man (Juokiasi). Dar neaišku, kas bus nuėjus į naują klubą, turėsi viską įrodinėti, visaip gali viskas pasisukti.

– Ar netrukus nebūsite iš tų žaidėjų, kurie bus atviri visokių Japonijų ar Taivanų pasiūlymams?

– Taip, su agentu kaip tik kalbėjau prieš porą savaičių, kai buvo atvykęs, kad jei kada bus pasiūlymas iš Japonijos, sakyk (Juokiasi). Man patinka ta kultūra. Tik abejoju, mano agentas su tomis rinkomis nedirba. Kažkada „Instagram“ buvau gavęs žinutę su pasiūlymu į antrą Japonijos lygą, alga – perpus mažesnė, bet jei tikrai jausčiausi prastai, nerasčiau darbo Europoje, patekčiau pas blogą trenerį, sakyčiau, kodėl ne. Ne viską lemia pinigai.

– Kaip apibūdintumėte, ar šis jūsų požiūris kardinaliai pasikeitė būtent po sezono Luge, ar brendo po truputį su laiku?

– Labiau pernai. Nesakyčiau, kad mane sužlugdė, bet pasijaučiau, kad senstu. Daug dirbame, bėgiojame, spaudimas, buvo sunku, o rezultato nėra. Kovojome dėl iškritimo – ten buvo atskira lyga. Vidurinės komandos kaunasi dėl atkrintamųjų, pateks – gerai, ne – niekas ant jų nešauks. O kai žaidi dėl iškritimo, spaudimo daug. Atskiri finalai. Tada ir krepšinis ne iš malonumo, o iš reikalo.

– Bet gal laiminti komanda jums kažkiek sugrąžintų tą jaunatviškesnį požiūrį siekti daugiau? Sakoma, kai yra pergalės, viskas atrodo geriau.

– Gali būti, bet nežinau, ar požiūris pasikeistų dėl Europos turnyrų. Pažiūriu Eurolygą, viskas faina, norėčiau tikrai ten žaisti, bet kai matau, jog klubai turi po tris mačus per savaitę, nežinau, kaip aš žaisčiau tokiu ritmu (Juokiasi). Bet kiti žaidžia, tie patys veteranai. Filosofijas visokias išradinėju (Juokiasi). Bet tiesiog galvoju, kur jaučiuosi geriau. Gal nebūčiau susidūręs su kai kuriais treneriais, požiūris būtų kitoks.

– Daug buvo strategų, kurie iš jūsų atėmė dalį sportinių ambicijų?

– Buvo keli tikrai (Juokiasi). Bet tos patirtys tave padaro stipresniu. Po tų sezonų ėjau į kitas ekipas ir atrodžiau gerai. Galima sakyti, užsigrūdinau. Gali įžvelgti ir gerų, ir blogų dalykų, idealiai nebus.

– Jei norite labiau ramesnio žaidimo ir pasimėgavimo krepšiniu, jaučiu, grįžti į LKL jūsų netrauktų. Nes čia dėmesio būtų daug, lūkesčiai taip pat būtų dideli.

– Pažiūrėti LKL įdomu, buvau nuvykęs ir į Europos taurės „vilkų“ rungtynes su Stambulo klubais. Bet į Lietuvą grįžti, gal karjeros gale. Kol yra galimybių, bandau užsilikti užsienyje. Keista, tas yra ir Lietuvoje, ir Turkijoje, ir kitur: treneriai varo ant vietinių, o užsieniečius palieka ramybėje.

– Nežinau, sakyčiau, kad legionierių prastas žaidimas Lietuvoje irgi nepraslysta pro akis, kartais net daugiau.

– Kai Lietuvoje žaidi, yra taip, kad supranti viską, kas žiniasklaidoje. Kai žaidi Turkijoje, supranti tik tai, kas yra treniruotėse – o ten gauna velnių turkai. Kas vyksta už aikštės, nesupranti. Kiti gal domisi, aš nestebiu to dalyko.

„Ilgoji pertrauka“: „Ryto“ taikiniai, Kulboka „Žalgiriui“, „Šiaulių“ ir „CBet“ paieškos bei NKL žaidėjai LKL klubams