Iš serbiško Panevėžio grįžęs P.Valinskas: apie nuspėtą Dž.Gagičiaus ateitį, Dubajaus projektą ir teisėjų problemą interviu

Kuomet Čačako „Borac“ dar žaidė sezono uždarymo rungtynes, du klubo lietuviai – Justas Furmanavičius ir Paulius Valinskas – jau buvo grįžę į Lietuvą.

„Kitose šalyse gal būtų sulaukta sezono pabaigos, bet Serbijoje dalykai kartais vyksta kitaip“, – šypsojosi P.Valinskas.

„Borac“ sezoną baigė 12-oje turnyro lentelės vietoje ir nors klubui toks rezultatas tiko, P.Valinskas mano – buvo galima pasiekti daugiau.

Pačiam gynėjui tai antrieji metai Adrijos lygoje – prieš porą sezonų jis gynė Belgrado FMP garbę.

„Nepasakyčiau, kad sužaidžiau maksimaliai įspūdingą sezoną, bet tikrai nebuvo blogi metai, vertinu juos visai solidžiai. Buvo ir labai gerų, ir prastų rungtynių, bet svarbiausia, metai praėjo be traumų“, – sako 11,4 taško pelnęs, 2,5 kamuolio atkovojęs, 2,1 perdavimo atlikęs ir 8,8 naudingumo balo per 27 minutes rinkęs Paulius.

Čačake nuo sezono pradžios buvo susibūrusi labai lietuviškai-panevėžietiška komanda: P.Valinskas, Diante Baldwinas, Džordže Gagičius ir Justas Furmanavičius, nors šis anksčiau Panevėžyje ir nežaidęs.

„Dar toks keistas dalykas: Diante dar pasirengimo etape sakė Gagičiui: vis tiek grįši į Panevėžį. Taip ir nutiko“, – juokėsi P.Valinskas.

Krepsinis.net – pokalbis su gynėju apie metus Belgrade, neįgyvendintus lūkesčius, teisėjų šališkumą ir protestus Serbijoje.

– Prabėgo antri jūsų metai Adrijos lygoje. Kokie jie buvo?

– Lengvi nebuvo (juokiasi). Vis tiek nė vienas sezonas nėra lengvas. Šiaip viskas buvo normaliai, aukšto lygio rungtynės, sezonas praėjo beveik be traumų, kas buvo mano prioritetas, tik komandiniai rezultatai nebuvo įspūdingiausi. Niekada nėra lengva, daug niuansų organizacijai ir pačiam, dėl ko pasinervinti, bet viskas gerai.

– Antra patirtis šioje lygoje jau buvo kitokia, nei kai vykote į Belgrado FMP gretas?

– Viskas buvo panašu, tik pasijautė, kad žaidimo lygis dar išaugo, atėjo dar dvi komandos su dideliais biudžetais. Žaidimas panašus, daug kitokio krepšinio, daug kontakto, daug likusių žaidėjų, teisėjų, tik organizacija ir treneris kiti.

– Šįkart buvo lengviau, kuomet žinojote, ko tikėtis?

– Ši lyga niekam nėra lengva, čia viskas traktuojama kitaip, priklauso, prieš ką žaidi, teisėjai tą faktorių jaučia. Bet taip, žinojau, ko tikėtis, kokiu kontaktu čia žaidžiama, kad čia nėra taip kreipiamas dėmesys į smulkmenas organizacijose. Justas vyko su manimi, perspėjau jį ir viskas jam pasiteisino.

– Palyginus dvi organizacijas, kuriose pabuvojote, kokius skirtumus matote?

– FMP organizacija buvo didesnė, labiau lygiavosi į „Crvena Zvezda“. „Borac“ organizacija buvo ne tiek profesionali, komandos kelias kažkiek skyrėsi – kiekviena turi savąjį. Belgrado klubas skyrė didesnį dėmesį žaidėjų pasiruošimui sezonui, fizinei formai, žaidėme Čempionų lygos atranką, turėjome daugiau žaidėjų, daugiau priežiūros ir detalių. Požiūris į jaunimą irgi buvo kitoks. Čia turėjome mažiau žaidėjų – rėmėmės 7–8 žmonėmis, jaunimas gavo šansų tik gale sezono, viskas rėmėsi labiau tik į krepšinį.

– Kai rungtyniavote FMP, sakėte, kad treniruotis tekdavo labai sunkiai. Ar čia buvo taip pat?

– Buvo kitaip, treniruotės daug lengvesnės ir trumpesnės. Mūsų komanda tiek nesikoncentravo į fizinį pasirengimą ar štanginę, viskas būdavo krepšinio salėje. Jei gerai atidirbdavome valandą ir 20–30 minučių, treniruotės nebūdavo drožykla kaip Belgrade. Ypač po Naujų metų ir link sezono galo – krūviai buvo protingai padėlioti.

– Kaip manote, ar išvis ta vadinama drožykla dar yra tinkamas būdas pasiekti rezultatų šiuolaikiniame krepšinyje?

– Aš nemanau, kad tai veikia. Ypač dabar, kai žaidėjai yra išprusę labiau ir supranta, kiek jiems reikia sportuoti. Aišku, kiekvienas atvejis kitoks, bet yra geriau ryte ateiti 40 minučių intensyviai dirbti be pertraukų ir eiti namo, o ne pusantros valandos daryti viską iš eilės, kad tik kažką nuvaryti nuo kojų. Žaidėjai, kurie supranta krūvius, ima erzintis. Nemanau, kad tai veikia, kuomet į rungtynes ateini pavargęs. Bet priklauso ir nuo to, kiek žaidi rungtynių per savaitę.

Valinskas, Giedraitis, Furmanavičius

– Teko matyti, kad praleidote kelias pastarąsias rungtynes, o ir į Lietuvą grįžote dar nesibaigus sezonui. Traumelė?

– Per treniruotę timptelėjau koją, jei būtų reikėję žaisti, po savaitės būčiau galėjęs tą daryti, bet sezonas baigėsi. Nieko rimtesnio nenutiko.

– Į Lietuvą grįžote abu su Justu Furmanavičiumi, nors komanda dar žaidė. Čačako komanda taip pasirinko sutaupyti gegužės atlyginimą?

– Išleido mus keliomis dienomis anksčiau, nes laukė ilga kelionė autobusu į Podgoricą, nebuvo jokios priežasties važiuoti. Kitose šalyse gal būtų sulaukta sezono pabaigos, bet Serbijoje dalykai kartais vyksta kitaip (Šypsosi).

– Sakote, kad buvo dalykų, dėl kurių sezono metu teko pasinervinti. Dėl ko?

– Labiausiai dėl to, kad komandoje vyko daug pasikeitimų. Sezoną pradėjome su vienu įžaidėju, jį atleido, atvyko kitas, biški pažaidė, vėl atleido, tada į jo vietą neėmė nieko. Taip žaidžiau aš tiek įžaidėju, tiek „antru numeriu“. Gagičius buvo, tada išvyko, atvyko kito profilio aukštaūgis. Dar pasirengime traumą gavo kapitonas, vietoje jo neatvyko niekas. Tokie pasikeitimai žiauriai mušdavo iš vėžių ir buvo sunkūs psichologiškai: vieną savaitę sužaisdavome labai geras rungtynes, vos ne nugalėdavome „Budučnost“ ar „Dubai“, o kitą pralaimėdavome Splitui. Šokinėjimai į viršų ir apačią buvo labai dideli. Vis tiek nevykau čia tik pasiimti pinigų ir nekreipti dėmesio į nieką – norėjosi laimėti ir parodyti maksimumą.

– Ar pati „Borac“ organizacija taip pat liko nusivylusi rezultatais kaip ir jūs?

– Ne, jiems viskas gerai. Pernai jie pasiekė 10 pergalių, tai buvo geriausias klubo rezultatas, kuris šiemet pasikartojo. Jie sako, kad sezonas buvo gana neblogas. O aš manau, kad turėjome būti atkrintamųjų komanda. Tik ne visi galvoja kaip aš. Dvejas rungtynes pralaimėjome Splitui, dar porą – 1–2 taškais, pridėjus šias detales, turėtume 14–15 pergalių kurios buvo ranka pasiekiamos. Manau, šių metų potencialas nebuvo iki galo išnaudotas.

– Minėjote teisėjų faktorių. Kiek stipriai kai kuriose rungtynėse teko pajusti arbitrų šališkumą?

– Niekada nesu tas, kuris mėgsta skųstis ar teisintis, bet šiemet buvo keli neįtikėtini epizodai. Grįžti namo, peržiūri rungtynes ir nesupranti, kaip gali Eurolygos teisėjas praleisti tokius švilpukus. Aišku, negaliu sakyti, kad taip buvo kaskart, bet 3–4 rungtynes būdavo nesuvokiamų švilpukų. Jei žaidi prieš „Partizan“ ar „Budučnost“, o švilpukas abejotinas, visada žinai, kad jis bus prieš tave. Būdavo sunku prie to priprasti, neįmanoma. Labai keista dėl to, nes teisėjų lygis aukštas, čia yra ne vienas Eurolygos teisėjas.

– Lemiamą vaidmenį sužaidžia autoriteto klausimas?

– Nežinau, keisčiausia, kad čia ne mūsų užsieniečių pastebėjimai, bet ir pačių serbų. Turbūt. Nežinau, koks kitas paaiškinimas, kodėl lemiami švilpukai būna į didesnės komandos pusę. Nors kaip tik gal turėtų būti norima padaryti įdomiau.

– Ar būdavo rungtynių, po kurių ėmėtės formalių veiksmų – protestų?

– Buvo, tikrai buvo kelios rungtynės. Man atrodo, lyga net suspendavo teisėjus, pora protestų buvo pasiteisinę, bet kas iš to, jokios naudos, niekas nepasikeičia.

Valinskas

– Čačakas – nedidelis miestas, bet kiek jis gyvena krepšiniu?

– Žmonės krepšinį čia myli, negaliu sakyti. Aišku, arena sausakimša kaskart nebuvo, priklauso, prieš ką žaidi ir kokie tavo rezultatai. Šiemet žaidėme neblogai, tad palaikymo būdavo. Sirgaliai vis teik nesėdi rankų sudėję, yra karštesni, parėkaujantys, ypač, jei mato, kad tu kovoji, griūni dėl kamuolio, stengiesi, niekas nenušvilpinės tavęs. Miestui komanda svarbi.

– Iš šio miesto kilęs ir Željko Obradovičius. Ar jo figūros svarba miestui kažkaip atsispinti?

– Jis tikrai miestui reiškia daug. Arenos palubėse yra trijų legendinių krepšininkų atvaizdai ir Željko yra vienas jų. Lauke aplink taip pat pilna grafičių, visur jis. Kai tik atvyko „Partizan“ žaisti ir į salę žengė Željko, visi jam plojo 5 minutes. Miestui tai itin svarbu.

– Kaip 70 tūkst. gyventojų mieste atrodė jūsų ir Justo laisvalaikis?

– Miestas yra panašus į Panevėžį, gal kiek mažesnis. Nuvykdavome į Belgradą, Zlatiborą, pasivaikščiodavome, eidavome į SPA ar kažkur, oras buvo geras, tad nereikėjo sėdėti namie.

– Dar kol Čačake žaidė Gagičius, turėjote visiškai panevėžietišką kompaniją. Kaip manote, tai sutapimas ar serbai aktyviai stebi klubą, kuriame dirba Nenadas Čanakas?

– Nežinau, ar tai atsitiktinumas, bet šiaip serbai stebi Panevėžį, stebi Europos taurę. Kiek žinau, mūsų treneris yra draugas su Nenadu, tad jie bendrauja. Sezoną pradėjome su mažiau žaidėjų, kai atėjo laikas pasirašyti daugiau, atėjo Diante ir Gagičius. Keistas buvo dalykas (Juokiasi). Dar toks keistas dalykas: Diante dar pasirengimo etape sakė Gagičiui: vis tiek grįši į Panevėžį. Taip ir nutiko.

– Neprastas orakulas.

– Tikrai, iki dabar iš to juokiamės. Kai Gagičius pasakė, kad išvyksta, pradžioje tikrai pasijuokėme. Taip gavosi: jis nesijautė labai patogiai mūsų komandoje, nes žaidėme kitokį stilių, jis pats norėjo išvykti, grįžti pas Čanaką. Visi palinkėjo sėkmės ir tiek. Panevėžyje jis labai norėjo likti ir po sezono, tik ne visada viskas išeina, kaip nori.

Gagičius

– Dž.Gagičius vos atvykęs čia labai didžiavosi savo numestais kilogramais. Matėte iš arti – tai buvo sunkus procesas jam?

– Jis jau atėjo į salę sulieknėjęs. Tada paklausiau: tu dar gali pažaisti nugara? Matėsi, kad vasarą jis pakeitė savo įpročius, nes taip lengvai svorio nenusimesi. Tikimės, jam tai padėjo ir padės žaisti ilgiau. Jis tikrai tuo labai didžiavosi.

– Justui Furmanavičiui tai buvo debiutiniai metai šioje lygoje. Kaip manote, kaip su iššūkiais susitvarkė kitas „Borac“ lietuvis?

– Nepasakyčiau, kad jam kilo kažkokių sunkumų. Sunkiausia naujoje organizacijoje visada yra atrasti savo vaidmenį, kai esi užsienietis, tau vis tiek kiti lūkesčiai. Užtrunka laiko, bet Justas žaidė savo stilių, žaidė gerai, verždavosi, gaudavo švilpukus, priprato prie Adrijos lygos ir sužaidė solidų sezoną. Bus įdomu, kokia ateitis jo laukia.

– Hipotetiškai, o kokia ateitis gali laukti jūsų: ar norėtumėte tęsti karjerą Balkanų kraštuose?

– Aišku, norėtųsi žaisti tarptautiniame turnyre, toks mano tikslas buvo visada, bet Adrijos lyga mąsto pridėti dvi komandas ir turėti du pogrupius po 10 ekipų. Įdomu, kokie bus priimti sprendimai. Jei pasitaikys gera galimybė, tikrai svarstyčiau čia likti, nes superaukšto lygio lyga. Bet žiūrėsime vasarą: gali norėti, ko nori, o Dievas juoksis.

– Savo akimis matėte Dubajaus projekto startą. Kokį įspūdį jums paliko ši komanda?

– Kiek girdėjau, prieš sezoną visi buvo skeptiški, sakė, kaip jie surinks komandą, neturėdami tradicijų. Bet atrodė, kad jie žaidžia ne pirmą sezoną kartu: viskas tvarkingai sudėliota, žaidžia gerai, komandiškai, turi gerų žaidėjų ir turi gerus rezultatus. Apie sąlygas turbūt išvis nėra ką šnekėti: didžiulė arena, sąlygos nuostabios, labiau primena NBA atmosferą. Bus įdomu, kokius pasikeitimus dar jie darys vasarą. Nežinau, čia gandai ar ne dėl Eurolygos, bet organizacijos lygis ten tikrai Eurolyginis.

– O kokia situacija yra su Dubajaus sirgaliais? Jie renkasi į rungtynes?

– Salė talpina gal 10–12 tūkst. žiūrovų, bijau sumeluoti, o kai žaidėme mes, ten lankėsi apie 7 tūkst. jie tikrai nežaidžia tuščiose salėse. Kažkokių ultrų jie neturi, bet kai epizodai geri, jie reaguoja. Palaikymo kultūra labiau amerikietiška.

– Kokia buvo realybė lietuviams žaisti Serbijoje, jei kalbėsime apie visus politinius niuansus? Kiek jausdavo išsiskiriantys požiūriai su vietos žaidėjais ir ne tik?

– Nei mes kažkaip rūbinėje kalbėdavome politikos temoje, nei ką. Niekas neklausė, o ir mes neinicijuodavome. Kai buvo iškelta Rusijos vėliava rungtynėse su „Žalgiriu“, pasakėme, kad mūsų tautoje čia didelis nepasitenkinimas. Nežinau, ką jie šneka tarpusavyje, bet šia tema jie mūsų nekalbino ir savo požiūrio demonstruoti nesistengė. Šiuo metu jie turi patys problemų su savo prezidentu, vyksta protestai, jie koncentruojasi į tai, kaip nuversti prezidentą. Kiti dalykai jiems antroje vietoje.

– Jei trumpai: kuo nepatenkinti serbai ir kiek dažnai teko išvysti protestus?

– Protestų vyksta daug, manau, porąsyk per savaitę. Didžiausi jų vyko Belgrade. Jie nori patraukti prezidentą, nes žiemą atėjo paskutinis lašas – naujai pastatytoje stotyje užgriuvo stogas, žuvo žmonių, o valdžia neprisiėmė atsakomybės. Žmonės žiauriai įsiuto. O ir šiaip, kiek sako serbai, prezidentas eilę metų yra įsivėlęs į nelegalias veiklas, kaip aštuonkojis visur savo kojas pridėliojęs ir valdo šalį ne taip, kaip nori žmonės.

– Kaip manote, kas šiemet triumfuos Adrijos lygoje?

– „Crvena Zvezda“ yra favoritė, mano nuomone, bet „Budučnost“ įspūdingai atrodė reguliariame sezone, kur liko pirma. Ji įspūdingai atrodė ir Europos taurėje, ir Adrijos lygoje, bus įdomu. Bet statyčiau už „Zvezda“, nors ji reguliarųjį sezoną ir baigė ketvirta.

– Kiek laiko ir dėmesio pavyko skirti Eurolygos rungtynių stebėjimui?

– Belgrade mačuose nesilankiau dėl vakarinių treniruočių, bet šiaip stebiu nuolat. Kiek nustebau, kad „Crvena Zvezda“ nepateko į atkrintamąsias, nors buvo arti. Keisčiausia, kad „Real“ šiemet taip prastai atrodė, lyginant su jų tradicijomis. Šiaip atkrintamosios labai įdomios, labai daug emocijų, ypač paskutinėse rungtynėse. Šiaip mano viso sezono favoritė – „Olympiacos“. Pagal tai, kaip jie žaidžia, jie lygių neturi, jei bus sveiki.

„Ilgoji pertrauka“: Gedvilo pagalbos nepriėmęs Javtokas, „Wolves“ projekto ambicijos, išsikreipęs krepšinis, geriausias visų laikų LKL treneris, „Ryto“ sirgalių konfliktas su apsauga ir kas taps 10-a LKL ekipa