Į „Lietkabelį“ dar grįžti svajojantis Dž.Gagičius: tai klubas – kuris yra dalis manęs (4) interviu

Šį sezoną Panevėžio „Lietkabelyje“ yra ne vienas praeityje čia jau žaidęs krepšininkas. Jau tradicija buvo tapę Džordže Gagičiaus sugrįžimai, tačiau būtent jis šio sezono metu nebeįvyko.

35-erių serbas sako, kad turėjo mažą viltį čia sugrįžti ir to tikrai norėjo, tačiau klubas turėjo kitokių planų.

Nepaisant to, apie karjeros pabaigą jau pagalvojantis aukštaūgis sako, kad Panevėžys būtų ta vieta, kurioje savo kelionę jis mielai norėtų užbaigti.

Dž.Gagičius šį sezoną pradėjo Irane – Amolo „Kalleh“ klube, tačiau prasidėjus protestams, kariniam konfliktui, jis išvyko į Dubajų, kur šiuo metu gina „Shabab Al Ahli“ garbę.

„Sezoną pradėjau Irane, tada ten prasidėjo visi įvykiai ir mums pasisekė, kad gana laiku palikome šalį. Atvykau į Dubajų, bet čia irgi persikėlė konfliktas ir pagalvojau: rimtai? Atvykau pasimėgauti, kodėl man turi taip nutikti?

Bet dabar viskas gerai, esu čia su šeima, mėgaujamės tuo, oras puikus, nėra taip karšta ir tuo naudojamės kasdien, kad praleistume laiką smagiai“, – pasakojo Dubajaus „Shabab Al Ahli“ ekipai atstovaujantis centras.

Krepsinis.net – pokalbis su serbu apie intensyvius metus, vasarą be poilsio, ryšį su „Lietkabelį“ ir svajonę dar čia grįžti.

– Džordže, kaip atrodo krepšininko gyvenimas tokiame mieste kaip Dubajus?

– Tai didelis klubas, turintis kompleksą iš futbolo, krepšinio, tinklinio ir kitų sportų aikščių. Krepšinyje esame sėkmingi: laimėjome taurę, laimėjome lygą, likome antri Prezidento taurėje ir liko Viceprezidento taurė, su kuria baigsime sezoną netrukus.

Man kaip profesionalui čia puikios sąlygos, ypač dabar, kaip veteranui, kai yra viena treniruotė per dieną, nėra per daug streso, nėra per daug kelionių, esi Dubajuje, turi laiko ir sąlygų atsistatymui. Viskas puiku. Galiu skirti laiką šeimai, tad man čia patinka. Plius, turime gerus rezultatus, tad tai visada palaiko geresnę nuotaiką, visi komandoje yra laimingi. Ypač po įvykių Irane man tai atsistatymas (Juokiasi).

– Kaip jautėtės tuo metu, kai vos persikėlėte į, atrodė, saugią vietą, bet oro atakos pasiekė ir JAE?

– Taip, išvykau iš Irano ir prasidėjo oro atakos čia. Maniau: Dieve, kas vyksta, kur benuvažiuoju, ten vyksta tokie dalykai (Juokiasi). Gerai, kad tai truko neilgai. Dabar nieko nebejaučiame, viskas veikia kaip įprastai, žmonės ramūs, dirbantys čia – liko, turistai atvyksta. Jokio pavojaus dabar nejaučiame. Kartais atrodo, kad medijoje viskas buvo perdėta, nuomonės formuotojai dalijosi vaizdo medžiaga ir kėlė paniką, bet aš tuo metu galvojau: žmogau, esu šiame mieste, viską mačiau pats ir tikrai jaučiausi saugiai. Tai, kad čia atsivežiau šeimą, rodo, kad nuoširdžiai taip jaučiuosi. Klube dirba nuostabūs žmonės, darantys viską, kad mėgautumėmės gyvenimu čia.

– Turbūt niekas iš skaitančių nėra įsigilinęs į JAE krepšinio lygą ir jos lygį, gal galite jį apibūdinti?

– Yra klubų, kurie turi gerų biudžetų ir gerų žaidėjų, su jais nėra lengva žaisti, tai tokie kaip „Al Naser“ ar „Al Sharjah“. Taip pat žaidėme WASL lygoje, kur yra gerų komandų. Dubajuje yra konkurencija, taip, čia nėra kaip Europoje, bet lygis nėra blogas, klubai turi stiprių legionierių, gerų organizacijų. Geras dalykas ir panašus į Lietuvą čia yra tas, kad tolimiausia kelionė – kaip nuo Panevėžio iki Klaipėdos (Juokiasi). Valanda su puse, su savo automobiliu, jokio streso ir esi vietoje. Taip, WASL lygoje vyksti į Katarą ar Kuveitą, bet vietinėse pirmenybėse viskas patogu.

– Ar turėjote progų apsilankyti „Dubai“ ekipos rungtynėse Adrijos lygoje ar Eurolygoje?

– Buvome susitikę, kaip kad su buvusiais komandos draugais, pvz., Avramovičiumi, jie treniruojasi ten pats, kaip mes, tad dažnai būname kartu. Jie vėl sugrįžę į Dubajų, tik Adrijos lyga neleido žaisti čia rungtynių, suprantu lygą, bet kaip gyvenantis čia galiu pasakyti, kad nėra problemų žaisti čia.

– Kiek Dubajaus žmonės yra įsitraukę į krepšinį?

– Nėra kaip Lietuvoje, bet žmonės ateina. Čia kita kultūra, yra daug užsieniečių, kurie čia gyvena, nėra tiek vietinių. Tai nėra pašėlę sirgaliai, bet jų turime.

Gagičius

– Kaip suprantu, dabar puikiai suprantate, kodėl žaidėjus į karjeros pabaigą taip traukia Azijos šalių, Artimųjų Rytų rinka. Privalumas čia – ne vien pinigai.

– Suprantu, bet, pavyzdžiui, praeitą vasarą praleidau Kinijos lygoje, ten žaidžiau labai gerai, turėjau nerealią statistiką, bet gyvenimo stilius ir kultūra man tiesiog tiko ne taip. Tai labai skiriasi, priklausomai nuo šalies. JAE gyvenimas man patinka daug labiau ir ne viskas apie pinigus, galiu tai patvirtinti.

– Kad jau prisiminiau apie ką esame kalbėję praeitą vasarą... Ar vis dar laikotės Jovanos Čanak mitybos plano?

– (Juokiasi). Taip, jis man labai padėjo, tada numečiau 18 kilogramų per pusantro mėnesio, jaučiausi geriau nei bet kada, visiškai nesijaučiau silpnas. Laikiausi mitybos ir treniruočių režimo. Tai leidžia man jaustis gerai. Taip, buvau Kinijoje, kur ne visas maistas man buvo priimtinas ir lankydavausi KFC, Irane, kur maistas labai skanus, bet kaloringas, nebuvo taip lengva visko laikytis sąžiningai, jau sezono pabaiga, bet esu atgal susigražinęs gal 4–5 kilogramus, nedaug. Laukiu vasaros, kai galėsiu grįžti į režimą.

– Atsižvelgiant į tai, kad žaidžiate antrą sezoną be atostogų, nes vasarą praleidote Kinijoje, ar jaučiate kažkokį nuovargį?

– Jei atvirai, aš kaip ir kiekvieną sezoną geriausias esu jo pabaigoje. Gal truputį nuovargio yra, bet jaučiuosi gerai. Kažkiek nerimavau, kaip seksis atžaisti antrą sezoną iš eilės, vis tik man jau 35-eri, bet tikrai nesijaučiu pavargęs. Visiškai. Nepaisant to, kad Irane sunkiai treniravomės, o aš žaisdavau po 40 minučių kiekvienas rungtynes. Energijos turiu, žaidžiu gerai ir šią vasarą planuoju pailsėti 10 dienų ir vėl ruoštis sezonui.

Gagičius

– Kokia buvo jūsų patirtis Irane?

– Tai senos kultūros šalis su puikiais žmonėmis, apie juos negaliu pasakyti nė vieno blogo žodžio. Nei žmones, nei apie klubą. Pinigus taip pat visada gaudavau laiku. Gal jie neturi didžiausių pinigų ar geriausių sąlygų, bet jie tikrai atiduoda viską, kad jaustumeisi gerai, saugiai. Žaidžiau Amolo mieste, prie Kaspijos jūros, žmonės nuolat rūpinosi ir buvo šilti.

Viena situacija: gatvėje pamečiau piniginę, galvojau, nesvarbu pinigai, bet, kad tik rasčiau dokumentus. Ten buvo fizinio rengimo trenerio kortelė, jam daviau grynus pinigus, o jis man juos įdėjo į kortelę. Taip mokėdavau vietiniais pinigais. Per tą kortelę vietiniai man grąžino piniginę, paskambinę į banką ir radę trenerį. Atgavau piniginę, iš kurios nebuvo niekas paimta, visiškai niekas. O juk kamerų nėra, gali paimti pinigus ir niekas to nematys. Jų vidutinis atlyginimas yra gal 200 dolerių, piniginėje buvo gal 1000 dolerių, kuriuos visada turi turėti, gyvendamas Irane, ir žmonės nepaėmė nė cento. Gali patikėti? Juk niekas nebūtų matęs. Ten žmonės tiki karma.

Iki protestų jaučiausi Irane labai gerai, net atsivežiau ten šeimą, mums ten patiko. Tik viskas pasikeitė per naktį, buvo nebesaugu eiti į gatvę, spėjau išvykti iki to, kai buvo atakuoti oro uostai. Taip pat buvo atjungtas internetas, neturėjau informacijos, gal 15 dienų negalėjau susisiekti su šeima, bet klubas kažkaip rado būdų, paskambino. Būdamas Irane nemačiau visko, ką po to perskaičiau grįžęs į Serbiją.

– Kiek streso pareikalavo etapas, kai neturėjote interneto ir ryšio su pasauliu?

– Kai paskambinau į Serbijos ambasadą Teherane, man pasakė, kad jie yra atjungti nuo visko jau porą savaičių, jie negali su niekuo susisiekti. Gerai, kad galiausiai viskas baigėsi gerai.

– Kaip atrodė jūsų išvykimas iš Irano, kelionė buvo sunki?

– Pirmiausiai grįžau į Serbiją, praleidau čia savaitę ir tada vykau į Dubajų. Nebuvo lengva išvykti, nes skrydžių buvo nedaug, keliavau per Stambulą, nes buvo opcija tik per jį arba Dubajų.

– Iš Irane žaidusių lietuvių esu girdėjusi istorijų, kaip atvykus čia paso savo rankose nebeturi, ar taip buvo ir jums?

– Buvo, buvo, jie paėmė mano pasą, nes norėdamas išvykti turi gauti išvykimo vizą. Dėl to gavosi, kad mano šeima išvyko, o aš turėjau likti dar 3–4 dienoms. Klubas norėjo, kad dar sužaisčiau rungtynes, tačiau pasakiau, kad nesijaučiu saugus ir noriu išvykti. Galiausiai gavau leidimą tai padaryti. Faktas, kad be paso nesijauti toks saugus niekada, jautiesi priklausomas.

– Ar ateityje dar svarstytumėte panašios šalies kaip Iranas pasiūlymus, ar šios patirties pakako?

– Nežinau, nesakau „niekada“, nežinau, kas nutiks rytoj. Kol kas situacija tokia ir dabar neatrodo, kad galėčiau grįžti, bet nežinau.

Gagičius

– Kaip manote, karjerą esate nusiteikęs baigti Rytų rinkoje ar dar norite grįžti į Europą?

– Į „Lietkabelį“ (Juokiasi)? Jei atvirai, tikėjausi jų pasiūlymo vasarą, jo nesulaukiau, viskas gerai, tai klubo sprendimas. Gal jie neliko manimi patenkinti ir nepasiūlė grįžti. Gal ir norėtųsi Europoje sužaisti dar 1–2 metus, bet dabar Dubajuje jaučiuosi gerai. Kas žino, kaip bus?

– Ar gerai suprantu, kad „Lietkabelis“ yra vieta, kur norėtumėte baigti karjerą?

– Po „Partizan“ tai yra klubas, kuriam jaučiu didžiausias emocijas. Klubui, miestui, žmonėms, turiu čia puikių draugų: kapitoną, Gabrielių, Dovį, Orkę, kurio čia nebėra, bet palaikome ryšį. Taip pat susirašome su Žemaičiu ar Normantu. Žinoma, norėčiau čia sužaisti dar metus. Mano žmona taip pat susirado čia draugų, puikiai sutarė su Lipkės, Gabo žmonomis, visi jautėmės čia kaip namie. Tai klubas, kuris yra dalis manęs, praleidau čia praktiškai 4 metus.

Beje, noriu perduoti sveikinimus Vyteniui Lipkevičiui, kuris neseniai šventė gimtadienį. Su gimtadieniu, jaunasis kapitone (Juokiasi).

Dalykas, kuris parodo mūsų ryšį su klubu, buvo ir tas, kad man esant Irane sulaukiau žinučių, visi teiravosi, kaip laikausi. Vienu metu trumpam turėjau internetą, pamačiau tas žinutes ir supratau, kaip žmonės manimi rūpinasi. Nenadas skambino man gal 100 kartų, Aučyna ir kiti treneriai, žaidėjai taip pat bandė susisiekti. Tai rodo, koks yra mūsų ryšys – likome kaip šeima.

– Ar sezono metu vyko kažkokios kalbos su N.Čanaku apie galimybę jums grįžti?

– Palaikome ryšį, tačiau nemanau, kad tai, jog nesu Panevėžyje, buvo iš jo pusės. Manau, tai labiau kitų sprendimas, jie rado geresnių variantų ir viskas gerai, tai – verslas, nesame vaikai. Gal buvo maža galimybė grįžti, bet tik maža.

– Kiek iki šiol sekate „Lietkabelio“ žaidimą ar bent rezultatus?

– Visi žino, nesu tas žmogus, kuris žiūri daug rungtynių, labiau mėgstu sėdėti ir gerti kavą (Juokiasi). Bet seku LKL, žinau, kad prasideda atkrintamosios. Nebus lengva, šį sezoną „Rytas“ tapo ČL čempionu, jie rodo gerą žaidimą, „Žalgiris“ yra Eurolygos komanda, „Neptūnas“ žaidė Europos taurėje, „Šiauliai“ stiprėja kasmet.

„Lietkabeliui“ nėra lengva, suprantu, kad su Europos taurės režimu sunku po kelionių grįžti namo ir žaisti vietinius mačus. Žinau, jie turėjo traumų, bet linkiu jiems sėkmės. Mačiau, kad ir mano draugas Radičevičius grįžo, džiaugiuosi už jį.

– Visi grįžta: Jamelas, Nikola, Kristianas, tik ne jūs.

– (Juokiasi). Visi laukė manęs, gavau tikrai daug žinučių iš sirgalių, kurie manęs klausė, ar grįšiu. Nes visada būdavo, kad apie gruodį grįždavau. Norėčiau čia būti, bet toks verslas. Smagu, kad šis klubas susigrąžina žaidėjus, kurie čia žaidę anksčiau, tai parodė, kokia šeima „Lietkabelis“ yra. Tas pats Nenadas šiam klubui atiduoda viską, ką turi, yra geras žmogus, geras treneris ir tai neša rezultatus.

– Kokia yra jūsų ketvirtfinalio prognozė „Lietkabeliui“?

– Tikiu, kad jie pateks į pusfinalį. Sezonas buvo sunkus dėl traumų, kelionių, Europos taurės, bet tokia darbo dalis.

– Kita vertus, prisiminkime sezoną, kai „Lietkabelis“ traumų neturėjo.

– Gerai, bet kai turi sunkias keliones, neturi pakankamai laiko atsigauti. Taip nutinka. Nenadas su Aučyna tikrai daro gerą darbą. Papasakosiu istoriją: nesu tas žaidėjas, kuris mėgsta fizinio rengimo trenerius (Juokiasi). Bet ką man sakydavo Darius, klausydavausi visada. Jis man davė programą ir sakiau jam: brate, nagi... Jis atsakė: brate, ar gali bent kartą neverkti? Atsakiau: tu man duodi popierių, aš padarysiu viską, kas čia parašyta, bet aš turiu kažką tau pasakyti. Jis atsakė: tada gerai. Toks buvo mūsų susitarimas (Juokiasi).

Jis puikus treneris, jis rūpinasi žaidėjais, galvoja apie kiekvieną individualiai ir tai gero trenerio bruožas. Dėl to manau, kad traumos tikrai nėra susijusios su fiziniu rengimu.

– Paskutinis dalykas: ar likote nustebęs, kaip baigėsi jūsų buvusio Vilniaus „Wolves“ klubo istorija?

– Girdėjau tai. Pasakysiu taip: jei turi teisingus žmones, viskas gali būti sėkminga, tačiau tam reikia laiko. Kaip sakiau anksčiau – pinigai ne viskas. Kai su „Lietkabeliu“ eliminavome „Žalgirį“ pusfinalyje, tame Europos taurės sezone nedaug pralaimėjome aštuntfinalį „Virtus“, viskas buvo ne apie pinigus. Visi turėjo jų gerokai daugiau nei mes. Viskas yra apie tinkamus žmones ir nuoseklumą.

Dėl „PlayStation 5“ verta trumpam tapti ir futbolo ekspertu! Spėk Pasaulio taurės rezultatus „Sportas.lt“ portale ir laimėk.