Į laisvųjų agentų rinką grįžęs M.Sajus: keista, tai – pirmas toks kartas karjeroje (2) interviu

Martynas Sajus gana anksti pratęsė savo kontraktą su Izmiro „Aliaga Petkim“ klubu, tačiau viską pakeitė operacija.

Lietuvis centras galiausiai nusprendė susitvarkyti Achilo sausgyslės problemas, dėl ko vėl grįžo į laisvųjų agentų rinką.

Kamuolį M.Sajus jau paėmė į rankas ir yra pasiruošęs po maždaug mėnesio grįžti į aikštelę.

Kol kas aukštaūgis mėgaujasi dvynukų auginimu, įsikūrė su šeima Lietuvoje ir laukia, kokie iššūkiai lauks toliau. Gali būti, kad į Turkiją jis dar sugrįš, tačiau kol kas M.Sajus nesuka galvos dėl ateities – baigia reabilitaciją ir ramiai laukia pasiūlymų.

Praeitą sezoną Turkijos lygoje jis per 20 minučių pelnė 9,5 taško, atkovojo 4,7 kamuolio, atliko 1,4 perdavimo ir rinko 12,9 naudingumo balo.

„Su agentu kalbame, jo rekomendacija dabar net negalvoti, išsigydyti ir nesukti galvos dėl dalykų, kurie dar nėra aktualūs. Neaišku, kokiems klubams ko reikės po mėnesio“, – apie ateitį sako jis.

– Martynai, kaip atrodo šių dienų jūsų rutina? Kokioje reabilitacijos stadijoje esate?

– Dariausi reabilitaciją Šiauliuose, kur įsikūrėme su šeima, dirbau su kineziterapeutais ir dabar šiandien kaip tik turėjau pirmą treniruotę salėje su kamuoliu. Kol kas viskas gerai, pagal planą, tikiuosi, spalio pradžioje jau išjudėti.

– Papasakokite, kas atsitiko, kad jums vis tik prireikė operacijos? Nes kontraktą jau buvote pratęsęs.

– Gavosi, kad eilę metų, gal 4–5 m., turėjau problemų su Achilu. Terminais aiškinant, buvo tendinitas, kuomet atsiranda paplyšinėjus atsiranda randai. Šiemet per žiemos pertrauką pailsėjau ir grįžus draugiškose rungtynėse, po jų man įsimetė uždegimas. Nuo to laiko aš vargau likusią sezono dalį, nešiojau padukus paaukštintu kulnu, kad baigčiau sezoną. Galvojau, ką daryti, bandyti dirbti su kineziterapeutais, pakalbėjau su gydytojais, buvau pavargęs nuo skausmo ir nusprendžiau operuotis.

– Sprendžiant iš to, kad kontraktą pratęsėte, spėju, kad dar tikėjotės išsiversti be operacijos.

– Galvojau, kad gal išvengsiu, nebuvau pilnai nusprendęs. Galvojau, kad ir reabilitacija eisis greičiau, bet pakalbėjau su gydytojais ir supratau, kad reikia daugiau laiko, kad viską išsigydyčiau. Su tokia vieta geriau nežaisti.

– Jei klausimas dėl sugrįžimo sukasi apie spalio mėnesį, Izmiro klubas nenorėjo palaukti?

– Kaip dabar aišku, nenorėjo (Juokiasi). Bet juos puikiai suprantu, nes mano situacija buvo neaiški, Izmiro gydytojas sakė, kad galbūt nereikėjo operuotis – nuomonių buvo daug. Aš pasirinkau išsigydyti. Palaikome kontaktą, žiūrėsime, ar jie ką pasiūlys, ar ne, yra susikomplektavę, gal žiūrėsiu ir kitus variantus.

– Kadangi klube būtumėte ne naujas žaidėjas, pačiam nebuvo keista, kad to mėnesio „Aliaga Petkim“ laukti nenorėjo?

– Buvo minčių, kad gali būti visaip, 50 prieš 50. Bet suprantu, pinigai ir taip toliau, suprantu, kodėl manęs laukti nenorėjo.

Sajus

– Kaip ėjosi visas reabilitacijos procesas?

– Taip atostogauti niekam nelinkėčiau, vasara buvo sėslesnė, reikėjo būti atsargiai. Plius, turiu du naujagimius, tad su žmona užsibūname namie. Kas keista, kad rugsėjį dar esu Lietuvoje, nes nuo koronaviruso ir „Lietkabelio“ laikų to nebuvo. Vis iškeliaudavau į užsienį. Keista neturėti komandos, nes tai – pirmas toks kartas. Esu turėjęs traumų, bet turėdavau sutartis, o va taip yra pirmąsyk. Pasitaiko visiems, nieko.

– Tas komandos neturėjimas kelia nerimą ar esate ramus? Kiekvienas priima skirtingai.

– Kai jau artėja sugrįžimas, kai savijauta gerėja ir ėmiau dirbti su kamuoliu, yra smagiau. Iš pradžių atrodė, kad neišgysiu ir tęsis ilgai. Dabar vėl viskas eina link šviesos. Gerai, kad viskas pagal planą, abejonių tiek nelieka.

– Kalba eina apie spalį?

– Taip, manau, taip. Nebent kažkas bus suinteresuotas greičiau, bet abejoju. Klubai vis tiek tikisi sveiko žaidėjo, ne pusiau sveiko. Manau, kalba eina apie spalio pradžią.

– Kuomet pratęsėte sutartį su Izmiro klubu, pasidairėte kitų variantų rinkoje ar dėjote parašą vos tik sulaukę jų kvietimo likti?

– Po sezono pakalbėjome su komandos vadybininku, treneris sezono gale irgi buvo minėjęs, jog norėtų matyti mane čia toliau. Dėl to tikėjausi, kad jie pasiūlys – taip ir atsitiko jau birželį. Viskas su klubu tvarkoje, algos nevėlavo, rezultatų tikimasi, man viskas tiko. Tik operacija sukliudė pradėti sezoną su jais.

Sajus

– Minite du naujagimius – kaip sekasi pratintis prie šio gyvenimo etapo?

– Viskas pasikeitė. Visada žmonės sako, kad su vaikais viskas pasikeičia – taip nutiko ir mums. Atsirado du žmogeliai, kuriems tu reikalingas dieną ir naktį. Turi taikytis, pradžia sunki, bet įsivažiuoji, pagauni ritmą ir tampa lengviau. Aišku, kai vaikai ima rodyti emocijas, tampa energingesni, juokiasi, pajauti tėvystės naudą, ne tik bemieges naktis (Šypsosi).

– Su šeima išsirinkote apsistoti Šiauliuose – kodėl toks pasirinkimas? Dauguma šiais laikais turbūt linksta link sostinės, Kauno ar Klaipėdos.

– Daug svarstėme, ką daryti, ką rinktis. Neturėjome vieno miesto, kuriame abu būtume norėję būti. Žmona – iš Klaipėdos, aš labiau iš Kauno, bet atsižvelgėme į kainą, dėliojome pliusus ir rinkomės. Dabar mano tėvai yra 40 minučių kelio nuo mūsų, žmonos tėvai – valanda su trupučiu. Dar prieš porą metų keliaudami su kemperiu buvome apsistoję Šiauliuose, jie mums pasirodė tvarkingi, viskas tinko. Taip ir išsirinkome, radę gerą pasiūlymą. Pradžioje dar svarstėme nuomą, bet sužinoję, kad laukiamės dvynukų, supratome, kad reikia rinktis būstą ilgam dėl patogumo.

– Kaip manote, šeimyninis gyvenimas ir įsikūrimas Lietuvoje nesukels jums noro ir grįžti žaisti čia?

– Sunku pasakyti. Aš dar tokio mąstymo, kad jei yra galimybių – žaisti užsienyje. Aišku, priklauso nuo situacijos. Jei mums bus sunku būti su vaikais užsienyje be senelių pagalbos, gal galvotume apie Lietuvą ar situaciją spręstume kitaip. Viskas priklausys nuo situacijos, kaip jausimės, kaip praeis metai keturiese, kaip išsisuksime. Kol yra susidomėjimas iš užsienio, manau, reikia ten kabintis.

– Turkijoje esate įsitvirtinęs. Nemanote, kad tai turbūt ir bus vieta, į kurią grįšite vėl?

– Sunku pasakyti, susidomėjimo buvo iš pirmos, antros lygos. Paklausinėjimų, kaip jaučiuosi, būta. Bet kontrakto niekas dar nepadėjo. Su agentu kalbame, jo rekomendacija dabar net negalvoti, išsigydyti ir nesukti galvos dėl dalykų, kurie dar nėra aktualūs. Neaišku, kokiems klubams ko reikės.

– Kaip tik šiandien (trečiadienį) paėmėte kamuolį į rankas. Daug džiaugsmo iš tokio, atrodo, paprasto dalyko?

– Iš pradžių buvo sunkiai, su kamuoliu tiek laiko nedirbau, atrodžiau kaip geras mėgėjų lygos žaidėjas, sakė treneris (Juokiasi). Lėtai, po truputį, bet įsivažiuosiu. Kad einu gera linkme, labai smagu.

Sajus

– Kai kalbėjome prieš pusantrų metų, sakėte: jaučiu, kad po truputį senstu. Kokius naujus pojūčius atnešė 30-metis?

– Tai va, matote, pirma operacija, praleidžiu pasirengimą, matyt, teisybę sakiau (Juokiasi). Prisišnekėjau galbūt. Bet manau, kad viskas bus gerai, noro dar daug.

– Tuo metu žaidėte Stambule ir sakėte, kad Europos turnyre žaisti net nesinori. Gavosi, kad su Izmiro klubu žaidėte FIBA Europos taurėje, noras neišsipildė. Bet ar tas sezonas pakeitė jūsų požiūrį, ar tik sustiprino nuomonę, kad norėtumėte žaisti vien vietinėse pirmenybėse?

– Nuomonės nepakeičiau, tik pasikartosiu tą patį. Yra sunku suderinti tuos dalykus, o geras klubas bando įsitvirtinti kažkur Europoje. Kai kalbėjau su savo klubo vadovu, klausiau, kodėl reikia eiti į tą turnyrą. Jis atsakė: vis tiek žinomumas, pritraukiame rėmėjų, mums reikia. Suprantu tai. Kai kurie klubai eina ne dėl to, kad tikisi laimėti, bet dėl to, kad atsiranda rėmėjų, atsiranda žaidėjų, kurie nori pasirodyti. Mano atveju tiesiog tos kelionės lemia daug. Esu atžaidęs nemažai lygų, žinomumo gal man užtenka, gal tai motyvacijos stoka, nežinau. Bet Turkijos lyga man atrodo labai motyvuojanti ir joje žaisti tikrai nėra lengva.

– Dar gal motyvacija slypi ir tame, kokia ta europinė lyga – FIBA Europos taurė, būkime sąžiningi, neatrodo patraukliausia.

– Tikrai tavo žodžiuose yra dalis mano logikos.

– Kiek skyrėsi jūsų patirtis Stambulo ir Izmiro klubuose?

– Buvo panašu. Aišku, kiekvienas klubas savotiškas, žmonės kiti, bet turkų krepšinis stiprus. Dabar pamačiau, kad Stambule atsiranda vis daugiau klubų, kas stebina, jog iš antros lygos pakylančios ekipos yra pajėgios, su dideliais biudžetais ir nepretenduoja iškristi po metų, vos atėjusios. O iškrenta neblogos komandos, kaip kad Mersinas šiemet. Lyga stiprėja, nežinau, kiek ilgam, nes pas turkus biudžetai gali atsirasti, bet vėliau gali būti visaip, šiuo metu tikrai yra reikalų čia žaisti ir išlikti.

– Kuriame iš šių klubų pats jautėtės geriau ir svarbesnis?

– Sezono pradžioje buvo treneris, su kuriuo žaidžiau Stambule, tad vaidmuo buvo aiškus, turėjau trenerio pasitikėjimą. Po to kovą jį atleido, atvyko kitas specialistas. Sezono gale jis irgi sakė, kad mato mane toliau savo komandoje, tad sunku pasakyti, kaip būtų buvę su juo nuo sezono pradžios. Bet gale viskas kaip ir tiko.

Toks niuansas dėl kelionės, kad gyvenau Izmire ir man iki vadinamosios alėjos važiuoti būdavo 40 minučių. Gali vykti komandos autobusu, kuris važiuodavo ir parveždavo visada – nesvarbu, kiek žaidėjų yra ar nėra. Arba galėjai vykti savo automobiliu. Tas atstumas susidaro – 40 minučių į priekį, tiek pat atgal, plius, turi būti arenoje likus bent 45 min. iki treniruotės. Reiškia, turi išjudėti iš namų likus pusantros valandos. Procesas užtrukdavo, bet pripranti. Stambule buvo pasisekę, kad rajonas buvo pramoninis, 15 minučių iki treniruotės ir viskas.

– Jums vis sukrisdavo žaisti komandose, kurios labiau kovėsi dėl išlikimo nei pirmos turnyro lentelės dalies. Neatima kažkiek malonumo ir motyvacijos, kai tų pergalių yra ne tiek daug?

– Nuotaikos nenumuša. Kitas dalykas, įvardini, kad žaidžiame dėl išlikimo, bet aš įvardinčiau, kad labiau žaisdavome dėl atkrintamųjų (Juokiasi). Yra labai daug panašaus lygio komandų, nuo 6 iki 12 vietų komandos yra labai šalia viena kitos. Su praeita komanda likome aštunti, žaidėme įkrintamąsias, abejas rungtynes pralaimėjome – aišku, motyvacijos nebuvo, nes algų nemokėjo (Juokiasi). Bet šiaip kai nesi favoritas ir kauniesi dėl atkrintamųjų, papildomos motyvacijos net nereikia. Tiesiog žinai, kad žaidei gerai, bandai toliau tai įrodyti ir supranti, kad nuo to geriau ir tau pačiam – kyla tavo vertė.

– Buvęs jūsų komandos draugas Yannickas Franke žais Klaipėdoje, kaip manote, koks sezonas laukia jo?

– Gerai, jis labai geras metikas, pamatysite daug tritaškių. Jis mėgsta būti su kamuoliu, viskas bus gerai. Anksčiau „Neptūnas“ vis turėdavo gerų metikų, manau, jis tikrai pritaps.