Į Jonavą grįžęs V.Sirvydis: apie šešėlinį treniravimą Kazachstane ir 16 metų negrąžintą skolą interviu

Jonavos „CBet“ tarpsezoniu štabe sudarė bendravardžių tandemą – Virginijui Šeškui talkina Virginijus Sirvydis.

49-erių lietuvis yra sukaupęs gausios patirties – jis iki šiol išlieka septintu rezultatyviausiu visų laikų Lietuvos krepšinio lygos („Betsafe-LKL“) žaidėju, dar 1993-aisiais karjerą pradėjęs legendinėje Vilniaus „Statyboje“, 2012-aisiais finišavęs kitame istoriniame klube, Vilniaus „Sakaluose“.

Nacionalinėje krepšinio asociacijoje (NBA) užsikabinti bandančio Deivido Sirvydžio tėvas į Jonavą atvyko po stažuotės Kazachstane, kur darbavosi Astanos „Astana“ klube bei neoficialiai ėjo vyriausiojo trenerio pareigas, kai kovo mėnesį komandą paliko serbas Darko Ruso.

„Pernai labai džiaugiausi, kad man pavyko išvažiuoti į Vieningosios lygos komandą, ten buvo seno kirpimo serbas treneris Ruso, daug visko pamačiau. Visai kitoks krepšinis nei Lietuvoje. Ten buvo labai įdomu. Kazachstane aš paruošdavau komandą, o rungtynėse dirbo serbai, aš į Rusiją neskrisdavau, kad nebūtų bėdų visokių“, – teigė treneris.

V.Sirvydis pasidalino ir savo patirtimis Jonavoje, Vilniuje bei Kipre, išlikusias skolas, pabandė prisiminti pirmuosius susitikimus su dabartiniais auklėtiniais bei apžvelgė solidų „CBet“ startą vietiniame fronte.

„Norėjome, kad taip būtų, tos pergalės ateina su dideliu tikėjimu, kai tiki, kai nori. FIBA Europos taurės atrankoje gavome gerą niuksą, manau, kad susikoncentravome visi, pergalvojome, apsipratome ir taip gavosi“, – sezoną pradžią įvertino specialistas.

– Komandoje buvote pristatytas kaip vietinis, nors esate gimęs Rokiškyje. Kiek giliai siekia jūsų šaknys Jonavoje?

– Gimiau Panevėžyje, mano tėtis čia dirbo moterų kalėjime. Tėvai buvo registruoti Rokiškyje, tad taip ir užregistravo. Man gimus mama gavo paskyrimą dirbti „Achemoje“, iškart persikėlėme čia ir viskas. Gyvenau čia nuo pat gimimo iki gal 15 ar 16 metų, kai Grigas paėmė mane į „Žalgirio“ dublerius. Kaune pragyvenau dvejus metus, o mokyklą pabaigiau Jonavoje. Baigęs mokyklą įstojau į KKI (Kūno Kultūros Institutas), dabartinį LSU (Lietuvos Sporto Universitetas), atsimokiau dvejus metus ir išvažiavau į Vilniaus „Statybą“.

– Kaip įvyko pats jūsų sugrįžimas į Jonavą?

– Kadangi esu čia augęs, mes su Vaidu (Vaškevičiumi) kartas nuo karto pasimatydavome, bet nebuvome labai stipriai pažįstami. Grįžus jis paskambino, paklausė, ar nenorėčiau prisijungti prie Jonavos komandos. Aišku, sakau faina ir tas sprendimas buvo gana greitas, niekur nesiblaškiau, tiesiog norėjau sugrįžti čia, būti savame mieste, su pažįstamais, draugais, mama mano čia. Viskas labai gerai. Su Virginijumi Šeškumi irgi labai seniai esame pažįstami.

– Už pasukimą į krepšinį esate labiau dėkingas Jonavai, ar vėlesniems etapams gyvenime?

– Viskas prasidėjo čia, pradėjau treniruotis pas Juozą Storpirštį, po kelių metų atėjo Rimantas Grigas, po to Vygantas Čiulada, jis irgi jonavietis, dabar gyvena Čikagoje.

– Dabar komandoje taip pat turite jaunų jonaviškių. Tikite, kad šiais laikais mažųjų klubų jaunimas gali priaugti LKL lygį, nesukdamas į Kauno „Žalgirio“ ar Vilniaus „Ryto“ piramides?

– Yra vienas vietinis jaunuolis, jis treniruojasi su mumis, bet dar mokykloje mokosi, tai ne visada ir treniruotėse būna. Bandysime ir dar vieną prisijungti. Manau, kad priaugti gali, bet tas jaunimas turi būti pastoviai procese. Jei visada sėdės suolo gale, vien tik treniruotės, tai ir nebus jokio progreso. Aišku, iki tam tikro amžiaus treniruotės reikalingos, bet jis turi būti procese. Sunku, bet viskas priklauso ir nuo to, kaip jaunimo treneriai su jais dirba, reikia pridėti sunkaus darbo ir tada jau viskas pasiekiama. Į Vilnių ir Kauną visi ir važiuoja dėl to, nes ten jie ruošiami dublerinėse komandose. Buvo vyrukų, kurie turėjo duomenis, bet tada reikia ir noro, kažkiek talento, pasišventimo.

– Kuo jūs buvote išskirtinis tarp provincijos krepšininkų, kad pavyko užsikabinti aukštame lygyje?

– Nežinau, gal atkaklumas, užsispyrimas, išvarymai iš treniruočių (juokiasi). Tiesiog labai norėjau, krepšinis man buvo viskas. Gal net ne pusė gyvenimo. Mes ir augome visai kitaip, turėjome kieme krepšinio aikštelę ir žaisdavome iki vėlumos. Po to ir futbolas, žiemą – ledo ritulys. Sportas ant sporto. Dabar jaunimas kitaip gyvena, o reikia dirbti nuosekliai, bazės, besidominčio ir kažką darančio trenerio.

Virginijus Sirvydis

– Išvarytas iš treniruočių irgi buvote Jonavoje?

– Čia prie Grigo buvo. Visko tuomet buvo, tiksliai net neatsimenu, už ką išvarė. Aš ar kamuolį paėmiau, numečiau, gal treneriui po kojom pasimaišė. Visko buvo. Vaikai buvome.

– Pačiam, jau kaip treneriui, teko kažką taip išvaryti?

– Yra, kad ir pernai, Kazachstane dirbau. Klube vyko trenerių kaita, aš buvau kaip ir vyriausias treneris, bet tik Kazachstano pirmenybėse, Vieningoje lygoje man tas karas neleido. Treniravau komandą, kur buvo ir amerikiečių, ir vietinių. Kiekviename darbe visko būna. Išvarymai buvo gal ne visose komandose, bet toks auklėjamasis metodas, profilaktiškai, tvarkai palaikyti. Toks sportas.

– Vos 20-ties prasimušėte į „Statybą“, dabar jau legendinį klubą. Kokius lūkesčius tuomet turėjote savo karjerai?

– Prasimušti kuo toliau ir kuo aukščiau, kuo geriau gyventi. Pinigai tuomet taip pat buvo kitokie, viskas buvo kitaip vertinama. Tiesiog norėjosi gyventi kuo geriau, pasiekti kuo daugiau. Toks kiekvieno sportininko stimulas turėtų būti.

– Po ilgų metų Lietuvoje galiausiai išbandėte užsienį, Rusiją, Vokietiją, Kiprą, Čekiją. Kas vedė per šias stoteles?

– Tiesiog karjera. Pirmas mano išvažiavimas į užsienį buvo Permės „Ural Great“, ten gavau kryžminių raiščių traumą, po pusantrų metų grįžau į Alytų, nes norėjau žaisti, o Permėje buvo visa Rusijos rinktinė, žvaigždžių žvaigždės. Man trauma sumaišė kortas, norėjau žaisti, bet mačiau, kad netelpu į rotaciją, kadangi po traumos komanda buvo komplektuojama kitaip nei man esant sveikam. Po to vėl grįžau į Rusiją, sekė Vokietija, Kipras, Čekija...

– Iš Kipro 2006-aisiais grįžote minėdamas klubo skolas. Ar galiausiai pavyko atgauti pinigus?

– Ne. Dabar jau be šansų, tas klubas ir bankrutavęs buvo... Kaip ir sako, jei Graikijoje pasirašai kontraktą dešimčiai mėnesių, tai gauni pusę. Tiesiog jų mentalitetas toks yra. Gal ne visose komandose, bet ten taip buvo.

– Grįžęs į Lietuvą dar spėjote pažaisti ir su karjerą pradedančiu Edvinu Šeškumi, kai Vilniaus „Sakaluose“ jam buvo 16 metų. Labai vyrukas pasikeitė?

– Subrendo, aišku, kas be ko. Kiekvienas jaunas vaikas ateina, nori pasirodyti, bet sunku perlipti tuos senius. Na ne senius, patyrusius žaidėjus. Jam gerai sekėsi ir dabar viskas tvarkoje.

View this post on Instagram

A post shared by Pasvalio Pieno žvaigždės (@bcpienozvaigzdes)

REKLAMA

– Jonavoje vėl jėgas sujungėte ir su buvusiu savo gerbėju Vytautu Šulskiu...

– Šiaip net neatsimenu šitos nuotraukos. Jis man kažkada ją atsiuntė. Buvo gal 1997–1998 metų sezonas, pagal marškinėlius spėju. Mažas Vytukas dar buvo.

– Karjerą „Sakaluose“ baigėte 38-erių, gal iš meilės krepšiniui norėjote žaisti dar ilgiau?

– Man jau su koja buvo labai blogai. Pačiame klube irgi buvo nuspręsta, kad po to sezono būsiu treneriu. Tiesiog nebuvo pinigų „Sakaluose“ ir tas klubas tiesiog dingo. Labai gaila. Pats gal nebūčiau žaidęs iki 43-ejų, kaip Lukauskis, bet norėjau daugiau, o traumos sumaišė planus. Tada tapau Romualdo Petronio asistentu komandoje, o finišavau kaip vyriausias treneris, bet toks ir finišas, dvejos ar trejos rungtynės.

– Kaip iš vidaus atrodė klubo subyrėjimas?

– Buvo sunku, pinigų vėlavimai, nemokėjimai. Visi žaidė iš paskutinių santaupų, bet mes iki galo išlikome kaip komanda, nebuvo kažkokių abejonių. Galėjome neiti nei į treniruotes, nei į rungtynes, bet visi iš savęs tokie buvome, ne tai, kad reikia, bet norisi. Iki galo išlikome aš, Matulis ir dar keli senbuviai. Jis jau ir dirbo vidaus reikalų sistemoje, vakarais eidavo į treniruotes, ryte – į darbą. Nelengva buvo. Vilniuje gyvendami ir vėliau palaikėme ryšį, veteranų čempionatuose dalyvaudavome, prizininkai buvome. Gal prieš dvejus metus buvome susirinkę pažaisti.

– Baigus karjerą sklandžiai pavyko persikvalifikuoti į vyriausiąjį trenerį?

– Išvažiavau į Uteną, tada Kėdainiai, pusantro sezono Palangoje. Kėdainiuose nei rezultatai džiugino, nei... Sava istorija, nenoriu plėstis. O Palangoje buvo nuostabūs laikai, labai draugiškas klubas, labai gerai suėjome, dar ir dabar susiskambiname su buvusiu klubo prezidentu, esame geri bičiuliai. Kai atėjau į Palangą, komanda buvo gal 13-oje vietoje, pačiame gale, o mes atkrintamosiose nugalėjome tuometinį Vilniaus „Perlą-MRU“, stipriausią lygos komandą ir patekome į finalo ketvertą, visiems buvo staigmena. Kitą sezoną finalo ketvertas vyko Palangoje, užėmėme trečiąją vietą, smagu.

– Penkerius metus dirbote vyriausiuoju treneriu, bet 2017-aisiais grįžote į asistentus ir juo likote iki šiol. Kodėl įvyko toks žingsnelis atgal karjeroje?

– Tiesiog situacija yra tokia. Pernai labai džiaugiausi, kad man pavyko išvažiuoti į Vieningosios lygos komandą, ten buvo seno kirpimo serbas treneris Darko Ruso, daug visko pamačiau. Visai kitoks krepšinis nei Lietuvoje. Ten buvo labai įdomu. Kazachstane aš paruošdavau komandą, o rungtynėse dirbo serbai, aš į Rusiją neskrisdavau, kad nebūtų bėdų visokių. Kaip uždarė krepšininkę amerikietę, paėmė ir uždarė, negali žinoti.

– Į Jonavą grįžote kaip vienas iš dviejų V.Šeškaus asistentų. Jūs tarsi esate vyresnis, labiau patyręs, bet Paulius Malašauskas komandoje dirba ilgiau. Kuris esate pagrindinis asistentas?

– Paulius yra labiau prie rungtynių skautinimo – esame pasiskirstę darbais, o asistentas yra asistentas.

– O jei trenerį išvarytų iš rungtynių, kuris perimtų derinių lentą?

– Manau, kad aš. Kol kas tos situacijos nėra, tai nereikia ir svarstyti. Paulius skautina išvykas, aš – namų rungtynes, individualiai dirbame su žaidėjais, jis – su gynėjais, aš – su centrais ir puolėjais. Pagal situaciją, toks ir pasiskirstymas.

Šeškus

– Nėra keista dirbti su aukštaūgiais, kai pats buvote gynėjas?

– Ne, man pačiam patiko ne tik gynėjų judesiai, žiūrėjau daug įvairių subtilybių. Pats mėgau centruoti, tad stebėjau ir aukštaūgių judesius. Tiesiog domiesi tuo ir viskas, treneris turi mokėti ir žinoti beveik viską. Deivio dar niekaip nepavyko išmokyti tų centravimo judesių, bet nebuvo kol kas laiko tam šlifuoti. Ateis su laiku, neabejoju.

– Pastaraisiais metais krepšinyje labai pažymimas fiziškumas, nors kietesnis žaidimas ir nugara žaidžiantys gynėjai tarsi buvo jūsų rungtyniavimo laikais...

– Žaidėjai gal kažkiek kresnesni, lėtesni buvo, nebuvo tokio atletiškumo, bet vis tiek fiziškumas daug duoda. Mūsų laikais atletiškumas ir treniruoklių salė gal nebuvo tiek akcentuojamas, o dabar viskas yra apsivertę, fizinio rengimo treneriai prisidėjo, kineziterapeutai, labai komandos priklauso nuo jų, prižiūrimas žaidėjų raumenynas, visas bendras fizinis stovis. Mūsų laikais to nebuvo. Gal tada atrodėme kresnesni, daugiau valgėme, mažiau sportuodavome (juokiasi). Dabar visai kiti greičiai ir atletiškumas. Labai laibas ir lieknas negali būti, nes sulaužys tave.

– Praėjusiame sezone V.Šeškus skundėsi, kad komandai trūksta fiziškumo reikia koreguoti sudėtį. Jūs vasarą prisijungėte dar nesukomplektavus komandos, kiek teko prisidėti prie šio proceso?

– Peržiūrėjome net nežinau kiek žaidėjų ir dabar dar tas pats vyksta, esame paieškose, dairomės. Kažką įdomaus surandame, pereiname visas duomenų bazes, skambinamės, viską. Surenkame bendrą informaciją, tada kalbamės, tinka ar netinka. Iš tikrųjų čia yra begalinis darbas. Visi kartu žaidėjus rinkomės. Dabar ieškome combo gynėjo, kuris galėtų ir įžaisti kamuolį. Galvojome ir apie Emmanuelio Lecomte’o variantą, praeitą savaitę kalbėjomės, bet jis jau buvo sutaręs su kita komanda.

– Dabartinė sudėtis turėjo galimybių įveikti FIBA Europos taurės atranką?

– Gaila, kad nepraėjome, atsivežtas gynėjas amerikietis išvažiavo, gavosi žaidėjams toks smūgis į paširdžius. Ruošėmės, dirbome, o prieš pat startą išvažiavo, kaip jis pats sakė, šeimyninės problemos. Neaišku, kas ten tokio buvo. Su juo vyksta susirašinėjimas, bendravimas, laukiame, nors neaišku, kiek galime laukti. Komandą tai sukrėtė, bet po to apsipratome, susitaikėme ir pradėjome lošti, keturios pergalės. Nėra blogai. Laimėjus FIBA turnyrą Jonavoje, žiūrovams būtų buvusi šventė, mums patiems – irgi.

– Ten žaidžiančios komandos lygiu skiriasi nuo LKL klubų?

– Iš visų komandų, kurias stebėjau, mūsų atrankoje stipriausiai atrodė estai (Talino „Kalev/Cramo“). Rumunus, kuriems pralaimėjome (Krajovos SCMU), galėjome tikrai įveikti. Pagal dabartinę mūsų demonstruojamą formą, tikrai juos praeitume, aš net neabejoju.