Į darbą rinktinėje nespjaunantis K.Kemzūra: apie skandalingą vasarą, problemas ir „Wolves“ paliktas žaizdas (41) interviu

Buvęs Lietuvos rinktinės treneris Kęstutis Kemzūra kol kas krepšinį stebi iš šono ir per vasarą darbovietės nerado. Atėjo jau rugpjūtis, tad belieka laukti, kol įsibėgės sezonas, sako treneris.

54-erių specialistas aktyviai sekė olimpiados kovas, nors jose, deja, nebuvo Lietuvos. K.Kemzūra vardino problemas, kurios jau kurį laiką kamuoja krepšinį, ir ragino nebadyti pirštais vien į federacijos valdžią ar dužusį televizorių.

„Buvo diskusijos, kad ką čia Maksvytis ar LKF, nesužiūrėjo ar nežinojo. Aš noriu paklausti tų žmonių: ką jie būtų darę Kazio ar LKF vietoje? Dar sakoma „treneris nesukontroliavo“. Kaip jis turi kontroliuoti, būti prie miegamojo durų ir budėti? Atleiskite, aš taip nedariau“, – sako K.Kemzūra.

Pats specialistas prie rinktinės vairo norėtų matyti vietinį trenerį ir mano, jog jaunesnių kandidatų atrasti pavyks. Neabejotinai prioritetu K.Kemzūra laiko Šarūną Jasikevičių. Vis tik jei kuklus variantų sąrašas imtų trauktis, griežto „ne“ K.Kemzūra darbui nacionalinėje komandoje nesako. Primename, kad dar neseniai štabe jis dirbo ir pats.

„Žinote, kame problema? Turime 3 milijonus trenerių, bet išsirenkame patį blogiausią. Nėra nė vieno, kuris neturėjęs nesėkmių, parodykite bent vieną tokį“, – apie kritiką treneriams sako specialistas.

Krepsinis.net portale – išsamus pokalbis su K.Kemzūra apie olimpiadą, rinktinę, natūralizaciją, „baliavojimus“ nacionalinėje komandoje, krepšinio problemas ir žaizdas po etapo Vilniaus „Wolves Twinsbet“.

Kemzūra

– Pokalbio pradžioje kalbėjome apie olimpiadą. Neabejotinai matėte ir pusfinalio akistatą tarp Serbijos bei JAV. Ar tai vienas gražiausių mačų, kokį matėte pastaruoju metu? (Interviu vyko prieš olimpinį finalą – Krepsinis.net).

– Manau, kad taip, serbai tikrai gerai žaidė.

– Serbai po mačo turėjo priekaištų teisėjams, ar jums tai krito į akis?

– Kai kartojo, didelių dalykų nemačiau. Buvo momentas, kai Durantas įmetė tritaškį, Jokičius prasižengė ir serbai praleido dar tritaškį – praktiškai 6 taškus per ataką. Tai buvo vienas iš lūžių. Mačiau ginčų, bet labai kažkas į akis nekrito, o kažkokių klaidų teisėjavime neišvengsi.

– Kurių rinktinių žaidimas olimpiadoje labiausiai patiko jums?

– Gerai žaidė kanadiečiai, vokiečiai, pastarųjų kažkiek gaila, nes žaidė tikrai drausmingai bei kūrybingai, nepralaimėjo grupėje. Bet dukart laimėti prieš tą pačią komandą sunku. Prancūzai pradžioje nelabai kaip žiūrėjosi, strigo, trūko komandiškumo ir pataikymo, bet va, prašau. Čia kaip Europos futbolo čempionate: atrodo, anglai buvo kritikuojami, bet vis tiek finale žaidė.

– Prancūzijos rinktinėje būta ir konfliktų, ir to paties Vincento Collet kėdė, rodėsi, jau drebės.

– Kiek metų jis jau dirba. Gali sakyti daug ką, bet rezultatas vis tiek yra. O konfliktų, aš įsivaizduoju, būna, ypač, kai žaidimas nesiklijuoja, lūkesčiai dideli, žaidėjų ego – irgi. Yra ir žaidėjų, kurie lūkesčius turi didelius, bet jų sportinė forma jau ne tokia dėl amžiaus.

Kai viskas gerai, niekas nieko nemato, o problemos aštrėja, kai nėra rezultatų. Manau, kad jiems tikrai nebuvo lengva, bet tose rungtynėse su vokiečiais matėsi, kad prancūzai jau susitelkę. Net ir prieš tai mače su Kanada jau irgi tai matėsi, nors kanadiečiai žaidė tikrai gerai. Kaip visada tokiuose turnyruose: ketvirtfinalyje prieini lemiamą tašką, nes iki tol žaidi labiau dėl to, kad pastatytumei save į sąlyginai geresnę poziciją. O po to vėl viskas prasideda iš naujo – viską lemia vienerios rungtynės.

– Ar stebėjote kažkiek 3x3 krepšinio, ar pastaroji sporto šaka jums ne prie širdies?

– Kažkiek stebėjau, bet buvau išvykęs, ne viską pavyko matyti akylai dėl techninių galimybių. Kažkada kieme dažniausiai ir žaisdavome 3x3, nes po penkis nesusirinkdavome (Juokiasi). Yra sava specifika, reikia gerbti. Manau, vyrai šaunuoliai, atiduoda širdį ir šis pasiekimas įeis į istoriją. Žiūrėsime, kur tai vystysis. Mačiau, lenkai turėjo 5x5 rinktinės žaidėjų, taip pat ir Nyderlandai – kai treniravau Austriją, jie žaidė nacionalinėje komandoje, kaip tas pats De Jongas, supratęs, kad gali daugiau pasiekti su 3x3 krepšinyje.

Kemzūra

– Skambučio pradžioje užsiminėte, kad darbo neieškote. Kaip atrodė tos paieškos vasaros eigoje, o gal buvote nusiteikęs aktyvioje trenerių rinkoje nedalyvauti?

– Kaip bebūtų, jei iki rugpjūčio mėnesio darbo nesusiradai, ko gero, sezoną pradėsi kaip bedarbis. Visi jau susikomplektavę. Turėjau pokalbių, bet nesudirbome. Matysime, gyvenimas parodys, kaip viskas toliau dėliosis.

– Atrodo, kad kasmet lietuviams treneriams rasti darbus nėra taip lengva. Šie metai kažkuo kitokie ar panašūs?

– Rinka visada sudėtinga, ypač Europoje. Aš irgi turiu savo standartus ir reikalavimus, jau kažkaip nebesinori kažkur važiuoti į Azijas ar pan., bet gyvenime nežinai, kaip bus.

– Rimas Kurtinaitis irgi yra sakęs, kad nebesinorėtų kažkur vykti, bet galiausiai dirba Azerbaidžane.

– Tai va, todėl ir sakau. Nesinori švaistytis pareiškimais, nes kartais gyvenimas pastato į vietą ir turi daryti, ką turi (Juokiasi). Kartais atsiranda situacijos ir sąlygos, kurios pasiūlymą padaro patrauklų.

– Rinktinės vyr. trenerio postas šiuo metu laisvas, kandidatų užimti jį – nedaug. Gal sulaukėte LKF skambučio su noru išgirsti jūsų poziciją?

– Ne, ne, ne... Manau, kad jie dabar sprendžia savo dalykus, plius, yra jaunesnių trenerių. Aš kiek galėjau, tiek padėjau, bet jei labai reikės pagalbos, neatsisakau. Matysime.

– Atrodo, kad teoriškai tų trenerių yra, bet turbūt vienintelis Giedrius Žibėnas lieka kaip realiausias kandidatas, nežiūrint į tuos, kurie suktųsi „antru ratu“. Kaip suprantu, jei jau tokį pasiūlymą ant stalo turėtumėte, griežto „ne“ nesakote?

– Matysime, nereikia skubinti dalykų. Aš suprantu, kad aš senas, bet gal dar toks nesijaučiu (Juokiasi). Kas būtų, jeigu būtų – ką čia svarstyti.

– Kas iš trenerių, jūsų akimis, šiuo metu yra geriausi kandidatai perimti vairą? Nes Šarūnas Jasikevičius ne sykį sakė, jog nemato galimybės derinti klubinio krepšinio su rinktine.

– Nežinau, reikia svarstyti įvairius dalykus, reikia kalbėtis, sužinoti sąlygas, kuriomis Šarūnas dirbtų. Ar tik nedirbdamas klube? Aš pritariu jam, logiška, aš panašiai mąsčiau, kad derinti šiuos dalykus yra sunku. Anksčiau buvo lengviau, kai nebuvo „langų“, bet vis tiek aukoji vasarą, nors esi išsikrovęs po sezono ir baterijas turi kažkaip pasikrauti. Vis tiek emocijos, nervai.

Aš suprantu, apie ką jis kalba, bet yra momentų, kai atrodo, jog gali daryti daug dalykų ir kartais tai pasiseka – žmonės sėkmingai tai daro. Ypač jei rezultatai sėkmingi, atrodo, esi kaip ant sparnų. Sunkiau, kai kažkas nepasiseka. Nežinau dėl tų kandidatų, reikia eiti per pavardes ir kalbėtis su žmonėmis, čia jau ne mano darbas.

– Jūs kaip treneris, dirbęs Latvijos ir Austrijos rinktinėse, kokį požiūrį turite apie užsienietį Lietuvos nacionalinėje komandoje?

– Gudriai (Juokiasi). Buvau, buvau tokioje pozicijoje. Mano nuomonė tokia, kad norėtųsi išlaikyti lietuviškumą. Manau, kad dėl žaidėjų viskas tvarkoje yra su tokiais šaknų turinčiais lietuviais kaip Brazdeikis ar Buzelis, sveikinu tokią integraciją, bet dėl užsieniečio, manau, kad ne. Dėl trenerio reikėtų diskutuoti. Jei tikrai matome naudą, jei neturime to lygio specialisto, gal tada būtume priversti, bet vėl, kokią įtaką kas žmogus galėtų padaryti rinktinei?

– Žiūrint iš šono atrodo, kad šiais laikais tauta atleistų užsienietį rinktinėje. Pergalių stygius lietuviams konservatyvumą patirpdė.

– Sportas eina prie liberalumo, bet man visada rinktinė buvo kitokia. Čia kita prasmė, kita dvasia. Čia surenki tai, ką turi geriausio, ir bandai kovoti. Rinktinė – piramidės viršūnė. Tie vyrukai kartu žaidė nuo mažų dienų, trenerių siekiamybė visada buvo įdiegti, kad tai yra garbė. Gal dėl trenerio galima pažiūrėti liberaliau, bet reikėtų labai gerai pagalvoti, jei tikrai jau nieko nesurandame, bet manau, kad galime atrasti. Tauta 3 milijonai trenerių juk (Juokiasi). Tik žinote, kame problema? Turime 3 milijonus trenerių, bet išsirenkame patį blogiausią (Juokiasi). Nėra nė vieno, kuris neturėjęs nesėkmių, parodykite bent vieną tokį.

Kemzūra

– Ar šiemet jums neatrodė, kad apie rinktinę yra per daug šurmulio ir pašalinių kalbų, vietoje to, kad būtų galima racionaliau diskutuoti apie bėdas? Turiu omenyje tai, kas kažką gėrė ar negėrė, televizorius dužo ar nedužo ir pan.

– Turbūt skauda, kai nepatenki į olimpiadą, tai suprantama, skaudulys išeina ir visi šneka. Kitas dalykas, šių laikų tendencijos tokios, kad visi daug kalba. Aš pats nesu socialinių tinklų vartotojas, turiu savo draugų ratą, kuriuo esu patenkintas, o socialiniai tinklai – ne man. Viena vertus, tai yra kaina, kuri mokama už žinomumą, kita vertus, kartais sau užuodi klausimą „dėl ko taip yra“? Nenoriu leistis į diskusijas, kas buvo, nes nežinau, bet jei taip buvo, turbūt tai nėra teisinga.

Buvo diskusijos, kad ką čia Maksvytis ar LKF, nesužiūrėjo ar nežinojo. Aš noriu paklausti tų žmonių: ką jie būtų darę Kazio ar LKF vietoje? Dar sakoma „treneris nesukontroliavo“. Kaip jis turi kontroliuoti, būti prie miegamojo durų ir budėti? Atleiskite, aš taip nedariau. Suprantu, daugiau kontrolės reikia, kai išvyksti su jaunimu, vaikais, bet čia yra suaugę vyrai, jie turi savo vaikus ir šeimas. Tas treneris juokingai atrodytų prieš tuos vyrus.

Jei jau taip darai, turi žinoti, kaip tą padaryti ir kiek. Turbūt nė vienas nesame šventieji, bet viskam yra laikas. Čia kažkokia tema į šoną. Problemų yra, jos neatsirado šią ar pareitą kadenciją, jos krepšinyje ateina su laikmečiu. Gyvenimo būdas sėslesnis, vaikai mažiau aktyvesni, tėveliai nori reguliuoti daugiau ir t.t. Vaikų treneriai išaiškintų daugiau. Gal LKF galėtų imtis daugiau iniciatyvos, bet suprantu, kad lengva gretinti problemas su rezultatais, kai tų rezultatų nėra. Aš negretinčiau, nes šiuos žaidėjus turime seniai, jie nėra prasti, jie žaidžia gerame lygyje, geruose klubuose. Sutinku, problemos yra, bet sprendimas sistematiškų rezultatų atneštų tik po kažkiek laiko.

– Vieną dalyką paminėjote, kokios tos problemos dar yra, jūsų akimis?

– Kaip sakau, pradėkime nuo paprasčiau. Kiek žinau, vaikai dažniau renkasi kitas sporto šakas, nesu kažkoks jaunimo krepšinio specialistas, bet manau, jog teisingai kalbama, kad neturime atletiškų ar individualiai stiprių žaidėjų. Tai ateina su tam tikru talentu, ką dabar daryti? Kaip sakė Marčiulionis, kiek greitas yra Grigonis, tiek yra – nepadarysime, jog būtų sprinteris. Norėtųsi, jog kiekvienas žaidėjas būtų savo optimaliausios formos, bet tai ne visada pavyksta.

Gal sugrįšiu anksčiau: 2010 metais labai pasisekė, kad Kleiza buvo turbūt geriausios savo formos. Gal jis paprieštarautų, bet manau, jog jis buvo karjeros žydėjime. Ką tai davė mums? Medalius. Tai buvo viena didžiausių sudedamųjų dalių. Gal ir sistema dabar susidėliojus taip, kad žaidėjai kiek pavargę po visų sezonų, po traumų ir pan. Aišku, skamba kaip pasiteisinimas, bet tai irgi paveikia. Kitas dalykas: kartais geriau žaidėjas pasakytų, kad jam reikia vasaros pailsėti, atsigauti, o jis grįš po metų ir padės komandai. Nes dabar atrodo, kad tik sezonas baigiasi, reikia vykti į atranką, tada olimpiadą, taip ir užsisuka. Viskas patampa darbu.

Norėtųsi, kad jei žaidėjas jau atvyksta, jis atvyktų ne iš paplūdimio, o pasiruošęs, stengtųsi būti geriausioje formoje. Kai turi geriausiai individualiai atrodančius žmones, stengiesi juos lipdyti į komandą. Iš kitos pusės, tų žaidėjų reikia, ką daryti, jei neturi, jų neatsiras šiaip. Krepšinis kiek dėkingas, kad kažką gali paspręsti ir taktiniais klausimais.

– Kalbant apie poilsį, kuris davė naudos, galima paminėti Marių Grigonį. Jis praeitą vasarą rinktinėje nežaidė, bet išsigydė problemas, sužaidė solidų sezoną Atėnuose ir buvo vienas lyderių atrankoje.

– Tai taip, apie kažką panašaus ir kalbu. Norėtųsi, kad turėtume visus geriausius kažkurią vasarą, bet supraskime ir kontekstą. Ką jau minėjau prieš tai: ką, Kanada nebuvo verta medalio? Buvo. Vokietija nebuvo verta? Buvo. Turnyras toks dalykas. Vienas dalykas yra rinktinės rezultatas, kitas dalykas yra jaunimo programa, kuria kryptimi judėti ten. Prieš keletą metų buvo diskusijų, ankstesnės LKF valdžia ėmėsi ribojimų vaikų amžiuje, kuris buvo susijęs su du prieš du žaidimu, užtvaromis ir pan. Tada atsirado kita nuomonė. Sunku pasakyti vienareikšmiškai. Kai vyksta reformos, svarbu suprasti, kad jei reformomis netikės tie žmonės, kurie vykdo, jos buvo nesėkmingos. Jei einame draudimų keliu, nežinau, ar tai geriausia – gal, tada turime pasiūlyti alternatyvą.

– Įsivertinti, kas geriau, ko gero, yra gana sudėtinga, kadangi tos taisyklės kas keletą metų vis kinta ir tęstinumo tame nėra daug.

– Taip, tiesa, turime suprasti, jog tiek taisyklių sumanytojai, tiek koreguotojai galiausiai siekia vieno – gero tikslo ir rezultato. Visi jie išgyvena, tik vieni sako, jog tai padės, kiti, kad trukdys. Kol vaikų treneriai bus motyvuoti ir orientuoti į pergales vaikų amžiuje, o ne į kūrybiškumą ir ugdymą ateičiai, nieko nebus. Kartais žaidėjas atrodo aukštas, bet silpnas, gal jį galima išmokyti driblinguoti ir jis bus aukštas gynėjas, vietoje to, kad jį aukštą tiesiog statyti po krepšiu.

Čia treneriai turi būti motyvuojami, per premijavimą, mokėjimus, nežinau. Reikia dirbti, nebus taip, kad paimsi 20 vaikų ir iš jų 10 bus krepšininkai. Gal toje kartoje išvis neturėsi, kas išaugs į profesionalius žaidėjus. Jei būtume tokie genealūs, turėtume ne vieną Jasikevičių ar Sabonį, o slovėnai turėtų ne vieną Dončičių. Manau, kad galima geriau, reikia daryti ir kalbėtis su treneriais, prieiti vieningos išvados, nes būtent treneriai, dirbantys su vaikais, ir lemia daug ką.

Kemzūra

– Beje, jūsų anksčiau minėtas L.Kleiza Rokui Pakėnui teigė, kad lengvi išgėrimai rinktinėje buvo visada, tik ne visada apie tai buvo skalambijama. Kaip buvo jūsų laiku?

– Aš sakau atvirai: nėjau ir nežiūrėjau, jie ne maži vaikai, aš pasitikėjau. Kažką veikti turnyro metu nelabai yra laiko. Kai Turkijoje jie sėdėjo procedūriniame, netikiu, kad gerdavo – iki manęs tie garsai neateidavo. Mūsų laikais jie pasisėdėdavo, padainuodavo „Ant tėvo dalgio ašmenų“, pasišpilkuodavo ir tiek. Kai žinodavau, kad kažkas jau ne į tą pusę, tekdavo šnektelėti, bet to užtekdavo. Čia jau kalbu apie pasirengimo etapą.

– Ar jums neatrodė keistas ir per optimistinis Mindaugo Balčiūno pasisakymas, kad su K.Maksvyčiu rinktinė grįžo į elitą? Kai su jums rinktinė iškovojo vieną paskutiniųjų medalių.

– Reikia išsiaiškinti, ką jis norėjo tuo pasakyti. Gal jis norėjo pasakyti apie tai, jog rinktinė žaidė gerai ir Pasaulio taurėje nugalėjo JAV. Nežinau, žinot, kaip būna, kai daug šneki, o išlenda vienas ne toks pasakymas (Juokiasi). Čia reikėtų klausti jau Mindaugo.

– Kalbant apie jaunus trenerius, tarp jų yra jus „Wolves Twinsbet“ pakeitęs Nedas Pacevičius. Kaip manote, kaip jam sekėsi susidoroti su buvusiais iššūkiais stresinėje situacijoje?

– Manau, kad neblogai, taip jau Nedui gaunasi su stresinėmis situacijomis – ir Utenoje turėjo, ir čia. Gerai – grūdinasi. Manau, jog jis turi krepšinio IQ, mąstymą, viskas su juo gerai. Matau jame geras perspektyvas, tereikia kantrybės, kad per daug nesudegtų. Jis tikrai darbštus, stiprus, geras treneris.

Kemzūra

– Kaip manote, į naudą, kad Lietuvos krepšinyje didėja tikėjimas jaunais treneriais? Pavyzdžiui, Utenos komandą treniruos iki tol mažai kam pažįstamas Vytautas Buzas, pats vadinęs Nedą geru pavyzdžiu.

– Džiaugiuosi už juos, bet palaukiame, kaip bus su ta kantrybe. Svarbu bus, kiek bus pas klubą nuoseklumo, kaip bus, kai ne viskas pavyks, kaip atrodė. Visi dabar kalba apie vieną įdomesnių trenerių Europoje Tuomą Iisalo, kuris išvyko į NBA. Sužinojau jo istoriją: kol jis pradėjo dirbti Bonoje, jis nuėjo ilgą kelią ir buvo visaip su jo komandomis. Ir krito į žemesnę lygą, ir jis buvo atleistas, bet jis lipdė ir kažką savito sulipdė Bonoje. O Paryžius padarė paprastą ėjimą – nupirko vos ne visą komandą.

Pirmos reguliaraus sezono rungtynės, tavo pasirengimas – su 5–6 žaidėjais, kažkas serga, kažkas pasijungia, kažkas iškrenta, esi lyg apipešiotas, lyg ruošeisi, bet ne su tais žmonėmis. O prieš tave ateina Paryžius – treji metai ta pačia sudėtimi. Bėgame 100 metrų: tu stovi prie starto linijos, o jis jau 60 m nubėgęs. Tai kaip jį aplenkti?

– Tik kad ir kaip dažnai sakoma, jog svarbu išlaikyti branduolį, ne tiek daug komandų galiausiai išlaiko kažkokią stabilesnę sudėtį 2–3 metus.

– Ne visada gaunasi, ypač mažesnėse komandose, nes žaidėjai nori išvykti, kur geriau, arba brangsta ir jiems turi mokėti daugiau. O daugiau nėra. Čia tas laikmetis, kai visi nori greitai, pigiai ir šiandien. Mano nuomonė, kad sporte taip nebūna arba būna labai retai.

– Prie noro uždirbti greitai ir dabar galima minėti ir NCAA pavyzdį. Jaunimas gauna solidžius kontraktus ir Europos krepšinį iškeičia į universitetus. Tai – labiau žala ar nauda?

– Tai va, paminėjote dar vieną problemą. Turime „Žalgirio“ dublerių komandą, ne visi gali prisijungti prie pagrindinės komandos, nes reikalingas rezultatas, bet jie gali žaisti kituose LKL klubuose. Tokie pavyzdžiai Panevėžyje buvo Rubštavičius, Murauskas ir pan. Būtų gerai ir klubams, ir lygai. Bet matome, kad į NCAA vyksta ir iš Barselonos – Jakučionis. Yra didelis nutekėjimas, tai problema visai Europai. Jau NBA išplėtus rotaciją kai kurie žaidėjai pasirenka vykti ten, būti arti, būti matomiems, o ne vargti čia, kai dar koks treneris europietis liepia treniruotis du kartus per dieną. Taip ir susideda problemos.

Kemzūra

– Pabaigai negaliu daugiau nepaklausti apie etapą Vilniuje. Daug kas čia dirbdamas ir žaisdamas minėjo, kad jautėsi atstovaudamas nemylimiausiam klubui LKL. Jautėte šią naštą?

– Emociškai tai kažkiek jautėsi, yra visai kitaip, kai yra atvirkščiai, kai esi mylimas. Kartu tai gali turėti kitą poveikį: stengiesi sukurti komandą, kuri eis į priekį lyg prieš visą pasaulį. Tik ne viskas pavyksta.

– Su kokiomis emocijomis pats išėjote iš šio klubo?

– Pamokas gauni visą gyvenimą, jas gavau ir čia, o šiaip, pripažinsiu, išėjau su žaizdomis. Kraujuoti nebekraujuoja, bet randas turbūt liks (Šypsosi).

– Kame tos žaizdos slypi?

– Tikrai buvo sunkus laikas, labiausiai gaila, kad neišėjo to laivo pakreipti kita kryptimi. Apmaudu dėl visko. Gale atrodė, kad praradau žaidėjų tikėjimą, nebemačiau to komandoje. Jei matai, kad taip nutinka, reikia prisiimti atsakomybę ir taip bandyti išjudinti komandą.

– Ar jausmas, kai pasitikėjimo nebelieka, yra vienas blogiausių, kokį pajusti gali treneris?

– Nemalonu, tikrai. Bet toks trenerio darbas, kad kažkurią dieną ar kažkurį sezoną esi geriausias bei geidžiamiausias, o viskas gali taip apsiversti, kad kitą dieną atrodysi kaip didžiausias nevykėlis. Nesinori per daug plėstis.

– Žiūrint į tai, kaip Vilniaus komanda yra suburta kitam sezonui, manote, kad šiemet „Wolves Twinsbet“ bus pajėgi siekti savo tikslų?

– Jei tie žmonės turės kantrybės ir toliau nuosekliai sieks to, ko siekia, manau, pasieks. Kaip organizacija jie dirba, stengiasi, viskas daroma gerai, bet su sportine puse kartais gyvenime būna visaip. Nutiko, kaip nutiko. Atrodė, mes planavome geresnę, kokybiškesnę komandą, buvo klausimas, ar žaisime Europos taurėje, kai paaiškėjo, jog taip, biudžetas liko nepakitęs. Reikėjo pildyti spragas, vėlavome su komplektaciją. Ne gana to, krūvos traumų, žaidėjai keitėsi, vieni pasveiko, kiti susirgo, grįžtantiems reikėjo laiko. Viskas susidėjo į krūvą. Kai pradedi kalbėti, atrodo, kad teisiniesi – nenorėčiau to daryti.

– Kokius santykius išlaikėte su Adu Juškevičiumi, kuris buvo nušalintas nuo komandos?

– Jokių.

„Ilgoji pertrauka“: variantai „Žalgiriui“ vietoje Wallace‘o, ryškiausi NCAA lietuviai ir ko iš jų tikėtis ir NBA lūkesčiai NBA lietuviams