Graikija patenkintas M.Gecevičius: į rinktinę kvietimo negavau, todėl apie tai dar negalvoju (15)

Nuo praėjusių metų rudens Martynas Gecevičius Pirėjo „Olympiacos“ komandoje kremta legionieriaus duoną. Lietuvis stabilumu nepasižymi, tačiau jis turėjo bent keletą sėkmingų rungtynių, o „raudonieji“ nukeliavo netgi iki Eurolygos finalinio ketverto.

Beje, snaiperiui tai pirmasis finalo ketvertas: „Kai pagalvoji, Eurolygos finalo ketvertas – paties aukščiausio lygio turnyras Europoje. Prieš sezoną iš mūsų komandos niekas to nesitikėjo, o kai jau esame čia, jausmas tikrai geras.“

Pusfinalio su Barselonos „Regal Barcelona“ išvakarėse bendraudamas su portalo Krepsinis.net žurnalistais, M.Gecevičius kalbėjo apie komandos sėkmę, Graikiją bei rinktinę, į kurios kandidatų sąrašą pateko, bet kol kas konkretaus kvietimo atvykti į stovyklą dar negavo.

- Ar prieš pirmąjį finalo ketvertą jaučiate kokį nors jaudulį?

- Ne, nes rungtynės tik kitą dieną. Galbūt prieš rungtynes normalu, kad jaučiasi jaudulys, bet kai vyksta tik pasiruošimo procesas, jo tikrai nėra.

- Kuriuo sezono metu pajutote, kad komanda gali toli nužygiuoti?

- Kilome kaip į kalną. Pradžioje buvo sudėtinga, nes buvo daug naujų jaunų žaidėjų. Treneris bandė nulipdyti gerą ekipą, visgi iš pradžių žaidėme nelabai gerai, tačiau po truputį pradėjom rungtyniauti geriau. „Top 16“ etape sužaidėme tas rungtynes, kurias reikėjo laimėti, o geriausiai sekėsi ketvirtfinalio serijoje su Sienos „Montepaschi“. Kadangi prieš tokią gerą komandą laimėjome 3:1, tai buvo geriausių rungtynių serija šį sezoną.

- Ar Graikija tokia, kaip įsivaizdavai: aršūs sirgaliai, muštynės?

- (Juokiasi) Viskas Graikijoje yra gerai. Tai gera šalis. Žaisti krepšinį čia idealu. Nėra jokių problemų ir nemanau, kad jų dar iškils.

- Kokia atmosfera tvyro „Panathinaikos“ ir „Olympiacos“ dvikovos metu?

- Sirgaliai eina iš proto. Be abejo, toms rungtynėms skiriama daug dėmesio, tačiau tai normalu. Kiekvienoje šalyje, kai rungtyniauja grandai, skiriamas atitinkamas dėmesys. Galbūt tik tiek, kad graikų aistruoliai aršesni nei Lietuvoje, Ispanijoje ar kur nors kitur. Manau, tai yra vienintelis skirtumas.

- Kaip pats vertinate savo sezoną?

- Sezonas buvo pakankamai normalus, ypač kai jis pirmas užsienyje. Gaila, kad pralaimėjome Graikijos taurę vienu tašku, tačiau pasiekėme finalinį Eurolygos ketvertą, taip pat ir Graikijos finalą, todėl sezonas tikrai geras.  

- Ar pats šiuo metu esate pasiekęs optimalią formą?

- Optimali forma pasimatys finaliniame ketverte, nes jau kelias savaites po akistatos su „Montepaschi“ nebuvo rimtų rungtynių su stipriomis komandomis. Graikijos čempionato ketvirtfinalyje ar pusfinalyje varžovai vis tiek nėra tokie pajėgūs. Viskas pasimatys dabar.

- Pastaruoju metu gerokai sumažėjo jūsų žaidimo laikas. Kodėl?

- Tai trenerio sprendimas. Jis taip vadovauja komandai ir turi prisitaikyti. Nesu startinio penketo žaidėjas – esu pagalbinis, todėl kiekvienose rungtynėse turiu būti pasiruošęs ir padaryti tai, ką reikia.

- Ar esi patenkintas savo vaidmeniu?

- Nėra prasmės apie tai galvoti, kai sezonas eina į pabaigą. Klubui sekėsi, todėl apie tai galvoti nereikia.

- Kaip treneris Dušanas Ivkovičius bendrauja su žaidėjais?

- Bendrauja, tikrai vertina, stebi, kaip kam sekasi. Palaikomi normalūs darbiniai santykiai.

- Ar jautiesi patobulėjęs po sezono Pirėjuje?

- Be abejo. Patirtis žaidžiant aukštesnio lygio krepšinį, dirbant su geru treneriu ir dar rungtyniaujant užsienyje išėjo į naudą.

- Ar jau pamąstai apie Lietuvos rinktinę?

- Kol kas neteko apie tai galvoti, nes ruošiamės finalo ketvertui, vėliau lauks Graikijos finalas. Be to, dar neturiu konkretaus kvietimo į rinktinę, tad nematau prasmės apie tai galvoti.

- Ar jau bendravai su kitais į finalo ketvertą patekusiais tautiečiais?

- Lietuvių dar nemačiau, tik šnekėjau su Chucku Eidsonu. Kalbėjome apie tai, kaip sekasi ir panašiai. Bendravome, kaip bendrauja visi krepšininkai.

Donatas Urbonas, Romanas Buršteinas, Krepsinis.net, Stambulas  

„Ilgoji pertrauka“: kaip išsirikiuos komandos po Eurolygos reguliaraus, vos teigiamas pažymys „Žalgiriui“ ir likusios intrigos