Geriausi Lietuvos teisėjai atvirai: apie L.Kleizos sutvardymą, brangų Ž.Obradovičiaus išvarymą ir ateitį Europos elite (8)

Krepšinio treneriams ir žaidėjams bendravimas su žiniasklaida – kasdienybė. Klubų bei lygų vadovams ar agentams tą tenka daryti rečiau. Tuo tarpu žmonių, be kurių negali įvykti nė vienas mačas – teisėjų – pasakojimus, nuomonę bei pasisakymus viešojoje erdvėje ko gero galima suskaičiuoti ant rankų pirštų.

Tačiau svarbią dalį visoje krepšinio dėlionėje užimantys arbitrai taip pat turi ką papasakoti apie savo darbo užkulisius, sprendimą rinktis šią profesiją, įsimintiniausias rungtynes, sunkumus, nuobaudas ir priežastis, kodėl Lietuva neturi savo atstovų pajėgiausiuose krepšinio turnyruose.

Apie visa tai kalbėjausi su pačiais geriausiais ir aukščiausias reitingo vietas užimančiais Lietuvos krepšinio teisėjais. Jurgis Laurinavičius, Tomas Jasevičius, Gytis Vilius, Artūras Šukys, Andrius Maleckas ir Vilius Mačiulaitis – šių žmonių istorijas ir pasakojimus galėsite perskaityti dviejose paruošto teksto dalyse.

Šiandien Krepsinis.net portalas pristato antrąją iš jų. Pirmąją teksto dalį rasite ČIA. 

Techninių pražangų menas arba kaip suvaldyti milijonierius

„Krepšinio aikštelėje tu stovi kartu su dešimt milijonierių, kuriems teisėjai nieko nereiškia. Juos suvaldyti reikia mokėti“, – sako V.Mačiulaitis.

Visi arbitrai vienareikšmiškai teigia, kad jiems prireikė laiko, jog išmoktų atrasti bendrą kalbą su garsiausiais Lietuvos ir Europos krepšininkais. Tiesa, arbitrai sako, jog teisėjauti lietuviams būna net sudėtingiau. Jei su vietiniais krepšininkais kitąsyk susitikti aikštėje vėl gali jau kitą savaitę, tai su užsieniečiais – galbūt tik po poros metų.

„Sėdime vienoje valtyje tik kituose jos galuose, bet irkluoti reikia į vieną pusę“, – situaciją trumpai nusako T.Jasevičius.

Teisėjai atskleidžia, kad neretai aukščiausio meistriškumo Europos ar JAV žaidėjai demonstruoja ne aroganciją, o kaip tik didžiulį profesionalumą aikštėje. Toni Parkeris, Dirkas Nowitzki, Sergio Llullas, Pero Antičius, Adamas Hanga, Jamesas Andersonas – šiuos žymius krepšininkus arbitrai įvardijo kaip tuos, kurie į visus sprendimus reaguoja profesionaliausiai.

Lietuvių pavardes teisėjai, juokaudami, kad su jais dar teks susitikti, vardino ne taip noriai, bet paminėjo ne sykį LKL džentelmenu išrinktą Mindaugą Lukauskį, Laimoną Kisielių ar Renaldą Seibutį.

„Klaidų pasitaiko ir ko tokiu atveju tikimės iš Lukauskio? Kad šis pakels ranką, nusišypsos, pasakys, kad nelietė ir patikėsi, kad taip yra, nes taip iš tiesų buvo“, – pasakojo V.Mačiulaitis.

Teisėjai sako, kad kartais įtakos žaidėjų elgesiui turi ir amžius, nes iš žemesnių lygų atėję jaunuoliai kartais sau leidžia per daug emocijų, o ir arbitrų argumentai jiems būna negirdimi.

Kai gražiuoju susitarti nepavyksta, arbitrai yra priversti griebtis techninių pražangų, kurių, kaip patys teigia, dalinti labai nemėgsta. „Ne teisėjai nusprendžia, kada duoti techninę – patys krepšininkai ir treneriai savo elgesiu tai nulemia“, – sako G.Vilius.

Vienas dalykas – epizodinis žaidėjų ar trenerių išsišokimas, po kurio teisėjai garsiai būna pasiunčiami visiems žinoma kryptimi. „Kaip šaukia – taip ir atsiliepiame“, – juokiasi J.Laurinavičius. Tuo tarpu visai kas kita – palaipsniui aikštėje kylančios aistros, kurias sutvardyti reikia pasirinkti tinkamą momentą.

„Skirti techninę pražangą, kuri padėtų – yra menas. Vieno recepto čia nėra. Kartais atrodo, kad reikia ją duoti, bet vėliau pasirodo, jog ji nepadėjo. O kartais galvoji, kad nereikia, ir po to matai, kad geriausią momentą praleidai.

Tos pačios komandos viename mače gali žaisti visiškai neprognozuojamai, o po poros dienų būti lengviausiais valdomos. Patyrę teisėjai turi suprasti, kada skirti ženklą, jog neleisime taip žaisti“, – patirtimi dalinosi A.Šukys.

Paprašytas prisiminti nors vienas rungtynes, kuriose buvo labai sunku valdyti kažkurį krepšininką V.Mačiulaitis prisiminė prieš kelerius metus vykusį draugišką Lietuvos rinktinės mačą.

„Linas Kleiza įprastai atrodo šaltas ir ramus, bet tada buvo kažkoks košmaras. Jis sakė viską, ką galvoja, ir dar daugiau“, – juokėsi teisėjas.  

Teisėjai

Vieno sprendimo kaina – baigta karjera Eurolygoje

Klaidos – ta nemaloni, bet neatsiejama teisėjų darbo dalis. Nors po tokių situacijų sirgaliai imasi garsios kritikos arbitrams, kad šie neišmano savo darbo, teisėjai atkerta: daugelį klaidų jie pastebi iškart, o po ne itin sėkmingų rungtynių tenka ir bemiegių naktų.

Arbitrai atsakingai ruošiasi kiekvienam mačui: peržiūri tų komandų pastaruosius susitikimus, pasižymi svarbiausius akcentus, išskiria žmones, kurie gali kelti daugiausiai problemų, bei svarbiausias būsimas mikrodvikovas. Kartais tenka pasidomėti net komandų istorija, nes tam tikros dvikovos dėl ekipų savininkų ar nesuvestų senų sąskaitų gali tapti labai emocingos.

Teisėjai užrašuose pasižymi ir nešvariai žaisti linkusius krepšininkus. „Atrodo, juos žinome, bet peržiūrėdami pasibaigusias rungtynes matome, kad vis tiek kažką praleidome. Tuos žaidėjus žino ir komandos, ir žiūrovai – ne tik Lietuvoje, tačiau yra kategorija žmonių, kurie norėdami ras progą kažką padaryti. Turime tikslą kuo labiau išvengti tokių situacijų“, – teigia A.Šukys.

Nuskambėjus finalinei rungtynių sirenai teisėjų darbas nesibaigia. Dar bent keturios valandos yra skiriamos mačo išsamiai analizei, situacijų fiksavimui, klaidų identifikavimui ir ataskaitos paruošimui. „Darbą atlikti gerai yra norma, o iš klaidų mes mokomės. Svarbiausia yra ne surasti klaidą, bet suprasti, kodėl ją padarei“, – akcentuoja G.Vilius.

„Teisėjas visada žino, kad padarė klaidą. Kartais žiūrovams atrodo, negi arbitras nemato, kad supjovė grybą? Mato, tačiau ne visas klaidas galima ištaisyti. Tokius sprendimus kaip užribis pataisyti gali, o nesušvilptos pražangos – jau nebe“, – realybę nupasakoja V.Mačiulaitis.

Nors apie nuobaudas teisėjams daugiau kalbama yra tik pastaruoju metu, arbitrai pabrėžia, kad ko gero būtų sunku rasti tokių jų kolegų, kurie per karjera nebūtų gavę „atostogų“. Taip teisėjai vadina diskvalifikacijos bausmę, skiriamą apgalvoti savo klaidas.

„Geriausiai išmoksti pats gaudamas pagaliu per galvą. Susimokėti taip pat turi kaip ir kiekviename darbe“, – sako T.Jasevičius, prieš kelerius metus pats buvęs nubaustas po Vieningosios lygos mačo.

Teisėjai turi vieną nerašytą taisyklę – į kiekvieną mačą dirbti eiti taip, kaip į paskutinį. „Jei vienos ar kitos rungtynės nepasisekė, gali baigti karjerą. Kartais tam net nereikia grubios klaidos“, – įžangą į vieną iš istorijų dėlioti ėmė V.Mačiulaitis.

Prieš trejus metus žymus arbitras Juanas Carlosas Arteaga vienose Eurolygos rungtynėse išvijo iš aikštės Željko Obradovičių.

„Kažkodėl Arteaga baigė karjerą Eurolygoje būtent po šio epizodo. Jis išvijo Obradovičių ir tą padarė teisingai. Arteaga buvo vienas iš dešimties geriausių Eurolygoje, tačiau tai geras pavyzdys, kaip vieną dieną esi elite, o kitą – tavęs jau niekas neprisimena“, – pasakojo V.Mačiulaitis.

Arbitras ir pats dar šio sezono metu pajautė, ką reiškia gauti bausmę už nepavykusias rungtynes – 3 savaičių diskvalifikaciją. „Blogai suteisėjavau „Lietkabelio“ ir „Vytauto“ mače“, – priežastį, kodėl krito iš penktosios į septintąją reitingo vietą lengvai įvardino V.Mačiulaitis.  

Situacijos, kokių krepšinyje, rodos, neturėtų būti

Iki aukščiausio lygio pakilę arbitrai per karjerą teisėjavę yra tiek vaikams, tiek moterims, tiek vyrams. Visi teisėjai linkę sakyti, jog moterų rungtynės jiems – sudėtingesnės nei vyrų.

Lėtesnis žaidimas, ne tokie aiškūs kontaktai, kitokia dinamika, plastiškumas ir galų gale – kitoks bendravimas.

„Moterų krepšinis švelnus? Tikrai ne, tačiau vyrams leidžiama daugiau kontakto“ , – pastebi A.Maleckas.

„Moterų krepšinyje pasitaiko tokių situacijų, kokių pas vyrus net nėra arba jas išvysti gali itin retai. Tačiau privalumas toks, kad jas išvydęs vyrų krepšinyje vėliau žinai, kaip išspręsti. LMKL rungtynėse kartais pamatai tokių situacijų, kokių krepšinyje, rodos, net neturėtų būti, tad teisėjauti nėra lengva.

Aukščiausiame lygyje situacija kiek kitokia. Eurolygoje yra nemažai moterų NBA rungtyniavusių merginų, tad ten žaidimas – kitoks, labiau vyriškas, kontaktai ir situacijos – aiškesnės“, – skirtumus išskyrė moterų Eurolygos finaliniame ketverte šiemet dirbsiantis A.Šukys.

„Moterų krepšinyje nepamatysi tokių dalykų kaip nuo lanko numuštas kamuolys, tačiau gali pamatyti sunkiai prognozuojamą rungtynių eigą. Po vieno kėlinio pirmaudama 20 taškų komanda jau kitame ketvirtyje gali lengvai viską prarasti.

Teisėjauti moterims sunkiau ir dėl komunikacijos. Vyrams pasakei griežtai ir viskas – čia to nepadarysi“, – savo patirtį atskleidė V.Mačiulaitis.  

Gytis Vilius

Pasaulio teisėjų elitas – be Lietuvos arbitrų

Jau ne vienerius metus keliamas klausimas, kodėl prestižiniuose Europos ir pasaulio krepšinio turnyruose neturime Lietuvos teisėjų.

Šiuo metu FIBA kategoriją turi septyni Lietuvos teisėjai, o šiemet ją gauti pretenduoja dar keli. Iš aprašytų šešių arbitrų tik A.Maleckas neturi šios kategorijos, bet, kaip teigia pats, vis tiek jaučiasi FIBA lygio teisėju.

Šį sezoną T.Jasevičius ir J.Laurinavičius dirbo Eurolygos mačuose, kiti arbitrai taip pat turėjo veiklos Europos turnyruose, tačiau pačios prestižiškiausios rungtynės vis dar apsieina be mūsiškių. Kodėl?

„Viena vertus, kuo daugiau apskritai turėsime jaunų teisėjų, tuo daugiau jų pateks į aukštesnį lygį. Kita vertus, visi negali dirbti Eurolygos finaliniame ketverte, kur yra elitų elitas. Dabartinė karta, vadinasi, nepasiekė Romualdo Brazausko lygio ir mums kažko trūksta“, – tvirtina T.Jasevičius.

„Gerų teisėjų pasaulyje yra daug. Jei lietuvių nematome ant paties aukščiausio laiptelio, nereiškia, kad mūsų teisėjai apskritai yra blogi. Jei šiemet FIBA kategoriją gaus dar du arbitrai, tai Lietuvai bus labai didelis žingsnis“, – mano A.Šukys, beje, sau keliantis tikslą kitą sezoną įžengti į Eurolygą.

Tiesa, tarp priežasčių teisėjai įvardina ir jau anksčiau minėtą finansinės motyvacijos stoką, ir mažą lietuvių matomumą Europos kontekste, ir povandenines sroves.

„Lietuviai vis yra pagiriami už gerą darbą, tačiau, matyt, kažką lemia ne vien tai“, – teigė vienas arbitrų.

Vis tik kalbinti lietuviai pasidžiaugė, kad jiems šis sezonas – kol kas labai sėkmingas ir galintis tapti tramplinu į aukštesnį lygį.

Lietuvos teisėjų reitinge jau ketverius metus aukščiausias vietas dalijasi T.Jasevičius su J.Laurinavičiumi. Ko gero būtent iš jų artimiausiu metu realiausiai galima tikėtis patekimo į Europos elitą. Vyrai sako, kad tarpusavyje dėl pirmosios reitingo vietos nekonkuruoja, tačiau juokais per dantį vienas kitą patraukia.

„Abu žinome, kad užimti pirmąją vietą lengviau, nei ją išlaikyti“, – teigia šiuo metu kolegą lenkiantis J.Laurinavičius.  

Teisėjas, kuriam prognozuojama išskirtinė ateitis

„Nesame kaip Romualdas Brazauskas, tačiau ir krepšinyje Arvydas Sabonis buvo vienas. Romas buvo elitų elitas, lyginant su juo, kitus galima per daug numenkinti. Galbūt antras toks kaip jis negimė, o galbūt tokiu taps Gytis“, – tokias viltis į G.Vilių deda tiek V.Mačiulaitis, tiek kiti jo kolegos.

29-erių jaunas arbitras šiuo metu Lietuvoje užima trečią reitingo vietą, nusileisdamas tik jau minėtiems, žymiai daugiau patirties turintiems kolegoms.

Lietuvos arbitrai neslepia, kad šiame žmoguje mato kone didžiausią potencialą ir būtent G.Vilius gali tapti ilgai ieškota R.Brazausko pamaina.

G.Vilius teisėjavimo karjerą pradėjo būdamas 15-os. Tada jis dirbti pradėjo vaikų kalėdiniuose turnyruose. Į LKL pirmenybes arbitras pateko būdamas 22-ejų.

„Puikiai atsimenu pirmas rungtynes. Jos vyko Kauno halėje, žaidė Kauno „Žalgiris“ prieš Utenos „Juventus“. Tą mačą net turiu išsisaugojęs kompiuteryje. Kiek pažiūriu – labai jaunas vaikinukas tada buvau“, – šmaikštavo G.Vilius.

Perspektyvus arbitras anksti suprato, kad nori koncentruotis tik į šią veiklą ir joje siekti aukščiausių tikslų. „Niekada nesiblaškiau ir neturėjau minčių dėl kitų veiklų. Mane veža teisėjavimas, nes gali tobulėti savęs kontroliavime, sprendimų priėmime, greityje ir kitose srityse“, – užsidegęs apie savo darbą kalbėjo G.Vilius.

Teisėjas daug laiko skiria savo darbo analizavimui ir tobulėjimui. Tai, pasak jo, leido jam šoktelti iš devintos reitingo pozicijos į penktą, o vėliau – ir į trečią.

Anokia paslaptis, kad būnant tokiu jaunu nėra lengva užsitarnauti vyresnių žaidėjų ir trenerių pagarbą. G.Vilius atskleidė, kas padėjo jam.

„Svarbu apie tai negalvoti. Kai prieini prie trenerio, dažnai nežinai, ką jam pasakyti, tačiau treneriai labai jaučia šablonines frazes, po kurių tavo argumentas nėra priimamas. Turi eiti ir pasakyti viską, ką iš tiesų jauti ir matai – tada komunikacija vyks žymiai lengviau“, – savo taisyklę atskleidė arbitras.

Šiuo metu G.Vilius yra pretendentas gauti FIBA licenciją ir pradėti tarptautinę karjerą. Gerai suteisėjauti artėjančias rungtynes, palikti savo darbą vertinti kitiems ir nekreipti dėmesio į tai, ko negali kontroliuoti – taip apie savo karjerą kukliai kalba jaunas arbitras.

Nors ir tyliai, tačiau G.Vilius sparčiai kopia link Europos elito, o J.Laurinavičius jaunąjį kolegą giria: „Gytis greitai, teisingai tobulėja, iškart matėsi, kas iš jo gali išaugti. Jei jo profesionalus požiūris į darbą nesikeis, greitai turėsime labai gerą teisėją.“

„„Ilgoji pertrauka“: įtakingiausių Lietuvos krepšinio asmenų „Top 15“: krepšininkai, esami ir buvę treneriai, funkcionieriai, klubų vadovai, agentai ir net podkasteriai.