G.Orelikas: apie supanašėjimą su turkais, karjeros piką, terorizmo baimę ir Lietuvos rinktinę (23) interviu

„Tikrai nevyksiu žaisti į Turkiją“, – vasarą pasakė Gediminas Orelikas, šiuo metu sėkmingai rungtyniaujantis Bandirmos „Banvit“ komandoje ir nė kiek nesigailintis dėl savo pakeistos nuomonės.

26-erių puolėjas iškart tapo vienu iš ekipos lyderių ir Turkijos pirmenybėse per 33 minutes pelno po 13,1 taško, atkovoja po 6,6 kamuolio ir atlieka po 1,8 rezultatyvaus perdavimo.

„Tikiuosi, kad tai dar nėra mano karjeros pikas“, – juokiasi G.Orelikas.

Jis portalui Krepsinis.net papasakojo apie šio sezono sunkumus, šventes, Turkijos išskirtinumą ir Lietuvos rinktinę.

– Kaip tik praėjo Kalėdos, artėja Naujieji metai – kokios šiemet yra Gedimino Oreliko šventės?

– Kalėdų dieną po rungtynių grįžome namo, tad pasisėdėjome su šeima. Apskritai Turkijoje nėra tos kalėdinės atmosferos, kiek domėjausi, nelabai turkai jas švenčia. Tuo tarpu gruodžio 31 dieną turėsime rungtynes, o po Naujųjų iškart laukia treniruotės, todėl švenčių bus mažai.

– Sezonas jau tuoj persiris į antrąją pusę. Ar jau jaučiate nuovargį dėl rungtynių kiekio ir labai ilgų kelionių?

– Po truputį ateina toks laikas. Gerai, kad dabar turėjome šiokią tokią pertrauką Čempionų lygoje, žaidime sausio 3 dieną. Taip pat ir Turkijos lygoje turėjome savaitės pauzę.

Viena vertus, jaučiuosi esantis geroje formoje ir man sezonas yra geras. Kita vertus, keliauti tenka labai daug (ir laivu, ir lėktuvu), o tai daro savo. Kartais kai išvažiuojame, tai namo grįžtame tik po savaitės. Taip buvo ir šįkart: išvykome 17 dieną, grįžome – 24-ą.

– Šis sezonas jums kol kas klostosi puikiai – esate „Banvit“ lyderis. Ar galima sakyti, kad išgyvenate karjeros piką?

– Nežinau, tikiuosi, kad dar ne. Gal dar geriau bus (Juokiasi). Manau, kad gerai įsiliejau į komandą, nes ji man buvo tinkama, sulaukiu trenerio pasitikėjimo ir viskas taip sutapo. O kai tavimi pasitiki treneris, ir pats gali pasitikėti savimi. Nors man to ir šiaip netrūko.

Vasarą niekaip ypatingai nesiruošiau, kad galėčiau tai įvardinti kaip faktorių. Prieš atvykstant nežinojau, kad man bus numatytas toks didelis vaidmuo, tik pasakė, jog teks sunkiai sportuoti ir žaisti „ketvirtu“ numeriu (Šypsosi).

– „Banvit“ komandai sezonas prasidėjo labai gerai (įveiktos buvo ir Eurolygos komandos) ir net su keliais pastaraisiais pralaimėjimais Turkijoje ji – geriausiųjų ketverte. 

– Pradėjome labai gerai, bet vėliau sekė viena trauma, kita trauma, pritrūko ir sėkmės, todėl prieš geras komandas pralaimėjome. Manau, kad turime gerą sudėtį, gerą trenerį, kuris pats išsirinko sau žaidėjus, gerą atmosferą. Visi mūsų komandos krepšininkai pasižymi charakteriu, noru kažką parodyti, laimėti. Matyt, tai ir duoda rezultatus.

– O kokį biudžetą Turkijos mastu turi Bandirmos komanda?

– Kiek girdėjau, mūsiškis yra vienas mažesnių, nes šiemet komandai teko jį sumažinti perpus. Ko gero ekipos vadyba atlieka gerą darbą, kad pavyksta išsaugoti gerus rezultatus.

– Esu tikra, kad ne kartą sulaukėte pastebėjimų ir klausimų dėl pasakytos frazės, jog tikrai nevyksite žaisti į Turkija.

– (Juokiasi) Tikrai nesigailiu, kad atvykau į šią šalį, nes ji turi vieną geriausių lygų Europoje. Tiesiog kai prasidėjo visi bombardavimai ir šaudymai, šeimai bei man buvo baisoka čia vykti. Bet kai jau turėjau kontraktą ant stalo, nebuvo kada dvejoti: gera komanda, gera sutartis – reikėjo pasirašyti.

– Ar per kelis mėnesius Turkijoje teko susidurti su situacijomis, kurios priverstų jaustis nejaukiai?

– Mūsų miestelis mažas, niekam neįdomus. Juolab Bandirma – labai europietiška. Tik kuomet vyko sprogimas „Bešiktaš“ stadione, kaip tik buvome Stambule. Tiesa, apie incidentą sužinojau tik ryte ir buvau ramus, nes buvome kitoje miesto pusėje. Pats nesijaudinau, bet šeima nerimavo kiek daugiau, skambino, klausė, ar viskas gerai.

– Turkija apskritai yra pirma užsienio šalis, kurioje rungtyniaujate. Jos kultūra stipriai skiriasi nuo lietuviškos, ramybės – irgi šiek tiek mažiau. Kaip sekėsi prie viso to adaptuotis?

– Prisitaikyti nesunku, nes pats atrodau beveik kaip turkas: tamsus, su barzda. Žmona jau kartais juokiasi, sako skustis barzdą (Juokiasi).

Kartais pritrūksta Lietuvos, lietuviško maisto, bet prisitaikėme. Iš pradžių, vos atvykus, matydavosi, kad žmonės kažkaip kitaip į tave pažiūri, bet vėliau sužinojo, kad čia žaidžiu, pasisveikina, prieina nusifotografuoti. Iš pradžių buvo įdomu, kaip penkis kartus per dieną jie meldžiasi, eina į mečetes, bet vėliau pripratau ir prie to – netrukdo.

– Kokį esminį skirtumą įžvelgėte tarp Turkijos ir Lietuvos kultūrų?

– Visų pirma – moterų apranga. Vienos čia vaikšto visiškai slėpdamos viską, išskyrus akis, kitos – šiek tiek atviriau ir rodo veidą. Konkrečiai Bandirmoje dar viskas kiek europietiškiau: čia galima pamatyti ir moterų trumpais sijonais, ir avinčias aukštakulnius. Bet komandos draugai pasakojo, kad kuomet nuvyko šalia Juodosios jūros, jų moterys sulaukė replikų dėl to, kaip atrodo.

Taip pat skiriasi žmonės, maistas, mašinų eismas. Kalbant apie pastarąjį dalyką, tai taisyklių čia mažai. Kur nori – ten važiuoja, kur nori – ten sustoja. Vairuodamas automobilį jau telefonu nepakalbėsi, nes, žiūrėk, žmogus gali iššokti viduryje gatvės ar dviratis kokį išlįs po nosimi (Juokiasi).

– Tema, kurios negaliu nepaliesti – rinktinė. Sezonas bėga, rungtyniauti sekasi gerai, ko gero tikitės pagaliau sulaukti kvietimo bent į stovyklą?

– Kažkaip apie tai negalvoju. Kol kas man rūpi žaisti čia, išlaikyti sportinę formą ir sveikatą, nes krūviai nemaži. Dar liko pusė metų, nereikia skubėti galvoti apie rinktinę.

– Kaip suprantu, Dainiaus Adomaičio skambučio dar neteko sulaukti?

– Dar ne, o ir gana ankstoka tam.

– Artėjant Naujiesiems metams, kokį norą turite 2017-iesiems?

– Svarbiausia, kad viskas būtų gerai mano šeimai, visi būtų sveiki, aš – taip pat. Čia – svarbiausi dalykai.

„Ilgoji pertrauka“: nauji gandai apie 10-a LKL komandą, lygos klubo pasiūlymas Pacevičiui, „CBet“ lyderių galimos kryptys, smukdoma Eurolygos sportinė dvasia ir ką krepšininkai daro su sirgalių dovanomis