Trečiadienį Lietuva neteko tikros krepšinio pasaulio legendos – eidamas 95-uosius metus, mirė treneris Vladas Garastas. Jis ne tik pats žaidė „Žalgiryje“, bet ir tapo legendiniu šios komandos treneriu, padėjusiu pelnyti svarbiausius pasiekimus ir medalius. O kartu būtent jo vadovaujama komanda tapo pasipriešinimo tarybinei priespaudai simboliu. TV3 žiniasklaidos grupė jau šį šeštadienio vakarą kviečia premjerai „Bilietas“, kuri visa tai primins.
Dokumentinis filmas atskleis dar ne taip seniai buvusius laikus, kai Lietuvos žmonės ieškojo būdų, kaip išlaikyti tautiškumą ir netiesiogiai pasipriešinti tarybinei priespaudai. Kauno „Žalgirio“ komanda tapo vienu iš tokių pasipriešinimo simbolių.
„Ir be šautuvų, patrankų ir tankų galima kai ką nuveikti“, – dokumentinėje juostoje sakys šviesaus atminimo V. Garastas.
„Bilietas“ papasakos visą istoriją – nuo to, kaip V. Garastas tapo „Žalgirio“ treneriu, iki to, kaip su Lietuvos rinktine olimpinėse žaidynėse iškovojo bronzos medalius.
„Žalgiryje“ 1952–1955 m. jis žaidė ir pats. „Aš turėjau sąsiuvinį, kuriame užrašydavau visas rungtynes: kas buvo, kiek žaidžiau, kas buvo negerai. Ir toliau visą savo gyvenimą – visą trenerio karjerą – taip dariau“, – dokumentiniame filme sakys pats V. Garastas.
Po to, kai SSRS čempionate „Žalgiris“ iš 12 vietų liko 11-oje, niekas nenorėjo užimti atleisto trenerio vietos. Būtent tuo metu, kai komandoje žaidė tokie žinomi žaidėjai kaip Sergejus Jovaiša, Valdemaras Chomičius, Rimas Masalskis, Mindaugas Čivilis ir Arūnas Lauritėnas, trenerio poziciją buvo pasiūlyta užimti V. Garastui.
„Pirmiausiai jis žiūrėjo į mus iš tos žmogiškos pusės. Jis buvo treneris, kuris suprato, ką daro ir ko nori. Tačiau jeigu mes pavargdavome ir jau nelabai norėdavome treniruotis, jis mums papasakodavo kokį nors anekdotą, kokią nors istoriją. Praeidavo kokia minutė ar dvi, kol mes paklausydavome, o tada jis sakydavo: „Na, vyrai, dirbam toliau“, – prisiminimais apie tai, koks V. Garastas buvo treneris, dalinsis V. Chomičius.
Tiesa, nors lengva nebuvo, žaidėjai neslepia naujuoju treneriu tikėję. „Tuo metu madoje buvo trys dienos darbo ir viena poilsio. Aš įvedžiau keturias dienas, kad būtų kuo sunkiau. Tačiau jie manimi patikėjo, nes atėjo pergalės. Niekas netiki treneriu, kuris nelaimi“, – dokumentiniame filme sakys V. Garastas.
O jau po metų, vadovaujama V. Garasto, „Žalgirio“ komanda SSRS čempionate iškovojo sidabro medalius, tapusius tikra sensacija.
Dokumentiniame filme bus prisiminta ir tai, kaip prie komandos prisijungė Arvydas Sabonis. Ir nors tuo metu jis buvo naujas žaidėjas, V. Garastas, pamatęs krepšininko talentą, ėmėsi drąsių veiksmų – iškart pastatė jį į penketą. O kaip pasakos kiti tuometiniai komandos žaidėjai, treneris dar ir nuolat reikalaudavo, kad kamuolys kuo dažniau būtų perduodamas A. Saboniui.
Žingsnis po žingsnio, ir galiausiai 1983-aisiais „Žalgiris“ tapo vienu iš SSRS čempionato lyderių. „Prisikasėm iki to momento, kai galim laimėti“, – prisimins A. Sabonis.
„Žalgiris“ tuomet finale susitiko su CSKA. „Tai buvo Lietuva prieš nenugalimą armiją. Turėjome laimėti“, – dokumentiniame filme prisiminimais dalinsis V. Garastas.
Tąkart komanda palaimėjo, tačiau 1984-aisiais pradėjo treniruotis su nauja jėga. O 1985-aisiais metais „Žalgiris“ po 34 metų tapo čempionais! Tai reiškė ir dar vieną pergalę – bilietą į Eurolygą.
1986 SSRS čempionate komanda laimėjo trečią auksą iš eilės, o tuomet išvyko į Williamo Joneso taurę Argentinoje – pasaulio čempionatą klubinėms komandoms. „Žalgiris“ čempionais tapo ir čia.
O kai Lietuva tapo laisva, krepšininkai ėmė galvoti ir apie olimpines žaidynes. „Man paskambinęs Chomičius pasakė, kad nori, jog aš būčiau rinktinės treneriu, nors tuo metu treneriai buvo paskirti kiti, ne aš. Pasakiau: „Vyrai, kur jūs, ten aš.“ Jie kreipėsi į olimpinį komitetą, ir visi pasirašė, kad aš būčiau jų treneris“, – prisimins V. Garastas, o tuomet ši istorija pasibaigė bronzos medaliais.
Atsiminimai apie „Žalgirio“ žygius ir komandos trenerį V. Garastą – jau šį šeštadienio vakarą, 19.30 val. per TV3!
Norėdami komentuoti prisijunkite.