„Esu kitoks“ – atviras G.Pozzecco: apie unikalų ryšį su žaidėjais, sunkią patirtį ASVEL ir E.Bendžiaus „kiaušinius“ (4) interviu

Yra pašnekovų, su kuriais ir 15 minučių pokalbis tampa iššūkiu. Bet yra tokių, kuriems ir kelios valandos – jokia problema. Taip nutiko ir šį kartą.

Gianmarco Pozzecco – neabejotinai viena ryškiausių Italijos krepšinio asmenybių. Tiek aikštelėje, tiek šalia jos. Tiek savo žudikiškais metimais, tiek emocijomis. Vieniems tai gali patikti, kitiems – ne, bet savo asmenybės italas į nieką kitą nekeistų.

„Aš tiesiog toks esu. Aš nenoriu pakeisti pasaulio – noriu tik gyventi pagal savo požiūrį ir etiką“, – Krepsinis.net sako 52-ejų Italijos rinktinės treneris.

Ilgame ir išsamiame pokalbyje – atviros G.Pozzecco mintys apie patirtį Eurolygoje, šansą Italijos rinktinėje, trenerių ir žaidėjų ryšį, lietuvius bei gero stratego formulę.

„Mano filosofija yra paprasta – aš pasitikiu žaidėjais. Aš tiesiog nesirenku žmonių, kuriais nepasitikiu ir nenoriu treniruoti žmonių, kuriais nepasitikiu. Mano nuomone, tai – būtina. Turiu gerbti žaidėjus, o jei jais nepasitikėsiu, gerbti negalėsiu. O tada savo žaidėjus aš įsimyliu – su laiku išties taip yra. Nesu iš tų trenerių, kurie vers žaidėjus daryti kitaip, nei jie galvoja“, – savo požiūrio pagrindą pasakojo emocingas italų specialistas.

Pozzecco

– Treneri, pradžiai, labai paprastas klausimas jums. Kuomet nedirbate klube, tik rinktinėje, kaip atrodo jūsų tipinė diena?

– Dirbant tik rinktinėje, yra visiškai kitoks gyvenimas, nei treniruojant klubą, tačiau darbo etika – ta pati. Kaip bebūtų, labai myliu krepšinį, tai – mano gyvenimas, esu nuolat į jį įsitraukęs. Žinoma, šeima – žmona ir dukra – eina pirmos, o šalia – krepšinis. Man patinka stebėti rungtynes, aptarinėti krepšinį su kitais, pavyzdžiui, mano rinktinės štabo nariais. Darau ir tai, ką turiu daryti: seku žaidėjus, bendrauju su jais. Kartais žmona manęs negali suprasti (šypsosi), tai normalu, nes jei nedarai kažkokio dalyko nuo pat gyvenimo pradžios, negali suprasti, kaip viskas atrodo žmogui, kuris užaugo su krepšiniu. Kai manęs kažkas klausia „kada ėmei žaisti krepšinį?“, atsakau, kad neatsimenu Gianmarco be krepšinio. Pradėjau žaisti būdamas ketverių, dėl to mano ryšys su krepšiniu yra 100 procentinis kiekvieną dieną.

Žinoma, kai ateina pasiruošimas „langams“, rinktinei, čempionatams, darbo yra daugiau, tačiau visada krepšiniu gyvenu 24 valandas per parą. Kartu su Aleksandru Džordževičiumi žaidėme panašiu periodu, bet jis ėmėsi trenerio darbo anksčiau ir pamenu, kad turėjome vakarienę, kai tik pradėjau treniruoti. Paklausiau jo: koks skirtumas tarp žaidimo ir treniravimo? Jis atsakė: kai žaidi, po rungtynių ir treniruočių grįžti namo ir viską pamiršti, o kai treniruoji, galvoji apie krepšinį visą parą. Tą patį po poros savaičių man pakartojo ir Sergio Scariolo. Tuo metu nieko nesakiau, gerbiau juos ir dar nebuvau dirbęs šio darbo, tačiau galvojau: aš būsiu kitoks, man taip nenutiks, manęs taip neveiks stresas. Ir pasirodė, kad jie buvo teisūs, o aš – ne (Juokiasi).

– Tarp rinktinių „langų“ ir čempionatų kiek pasiilgstate to kasdienio darbo, proceso, treniruočių, buvimo šalia komandos?

– Pradėkime nuo „langų“, visų pirma, tai dalykas, kurio negaliu suprasti. Tai sunku ir žaidėjams, ir treneriams, ir klubams – visiems. Aš vis matau, kad šia tema kažkas pasisako, bet turbūt to negana, tai nesuprantama. Aš „langams“ rinkausi 16 žaidėjų, nes kai kurie negalėjo rungtyniauti dėl Eurolygos. Gaunasi, kad per savaitę tu turi treniruoti praktiškai dvi skirtingas komandas. Na, arba turi išvis nenaudoti Eurolygos žaidėjų.

Manau, su rinktinėmis turime panašią situaciją kaip lietuviai – dauguma jūsų gerų žaidėjų taip pat yra Kauno „Žalgiryje“. Gerbiame klubus ir žaidėjus, nėra įmanoma susikviesti visų Eurolygos žaidėjų, kuomet jie ir su komandomis išgyvena svarbius etapus. Kita vertus, rinktinėje per sezoną turi sužaisti ketverias rungtynes, kurios taip pat reiškia daug. Ne tik man – federacijai, visiems. Nėra taip lengva laviruoti tarp šių dalykų, manau, tai pakeitus, jausčiausi geriau ne aš – visi jaustųsi geriau. Bet esu laimingas, kad patekome į Europos čempionatą jau po lapkričio „lango“, tad galėjau išbandyti jaunus žaidėjus.

– Kalbant apie jaunus žaidėjus, jau pažinote skirtingas Italijos krepšinio kartas, kokius skirtumus matote tarp dabartinio jaunimo ir tos kartos, kuriai atstovavote jūs pats?

– Matau vieną didžiausią skirtumą arba, kitaip sakant, priežastį, kodėl šis skirtumas atsiranda. Kai aš žaidžiau krepšinį... Tai nebuvo vakar, bet nebuvo ir tada, kai jodinėjome arkliais vietoje automobilių (Juokiasi). Tai nėra taip toli nuo šiandien. Mano laikais italų klubai turėjo po du legionierius, kurie būdavo nuostabūs. Tikrai nuostabūs. Nenoriu perdėti, bet tuo metu turbūt buvome antra geriausia vietinė lyga po NBA, visi norėjo žaisti arba NBA, arba Italijoje. Danilovičius, Bodiroga, Volkovas, Štombergas, Lukauskis, Chomičius – turėjome geriausius europiečius ir puikius amerikiečius.

Mums kaip italams tai buvo puiki situacija, kadangi galėjome žaisti po 30 minučių, mesti svarbius metimus, klysti, bet taip pat šalia turėjome didelius pavyzdžius. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad tokioje situacijoje aš labai patobulėjau, mane žaidėjai išmokė gal net daugiau nei kai kurie treneriai. Tuo tarpu dabar italai žaidžia sistemose, kuriose yra daug užsieniečių – maždaug po šešis komandoje. Kuomet rungtyniavau aš, savo rankose turėdavau iniciatyvą, jaučiausi svarbus.

Pamenu, žaidžiau Varezėje, tada žaidėme prieš „Žalgirį“ su Edney priešakyje. Turėjome Andrea Meneghiną, Alessandro De Polą, kitų italų, buvome tiek pat svarbūs kiek mūsų užsieniečiai. Ką noriu pasakyti: atsakomybė suteikia galimybę augti. Dabar italams tenka tos atsakomybės dalybos su 4–5 legionieriais, ko nebuvo mano laiku, mums pasisekė labiau.

Kita vertus, dabartiniai jauni žaidėjai profesionalesni už mus, buvome labiau pašėlę, ne tiek susifokusavę, išeidavome į miestą, kai dabartiniai žaidėjai to daro mažiau. Jie nori dirbti, jie punktualūs, nori sužinoti apie oponentus, tik gaila, nėra tiek įtraukti į žaidimą, kiek būdavome mes.

Pozzecco

– Pastarasis medalis, kurį čempionatuose pasiekė italai, buvo 2004 m. iškovotas sidabras olimpinėse.

– Tada laimėjome prieš jus (Juokiasi).

– Tiesa, pats buvote toje rinktinėje. Praėjo daugiau nei 20 metų. Kaip jaučiatės buvęs tos istorijos dalimi ir tuo pačiu dabar bandantis jau trenerio vaidmenyje atvesti italus į medalius?

– Aš turiu savo idėją apie krepšinį, gal ji kažkam neteisinga, bet ji mano. Turiu savo įsivaizdavimą, ko reikia būti geru žaidėju ar treneriu. Taip, 2004 m. iškovojome pastarąjį savo medalį ir tuo metu viskas buvo paprasta. Tada olimpiadoje buvo dvi grupės: mūsiškėje buvo Ispanija, Serbija, Argentina, Naujoji Zelandija ir Kinija. Tais laikais rimtai krepšinio šaliai buvo neįmanoma pralaimėti kinams ar zelandiečiams. Atsimenu, paskutines grupės rungtynes žaidėme prieš Argentiną, kurioje turiu daug draugų, kadangi jie buvo žaidę Italijoje: Ginobili, Delfino, Montecchia ir kiti. Prieš rungtynes diskutavome, kas geriau, laimėti ar ne, kadangi jei amerikiečiai kitoje grupėje liks antri, mes – treti, žaisime prieš juos.

Tuo metu atrodė, kad gal geriau yra pralaimėti. Bet mes laimėjome ir Delfino prametė paskutinį metimą. Tuo tarpu galiausiai amerikiečiai, kurie pralaimėjo Puerto Rikui grupėje, liko blogiausi grupėje. Turbūt net jei paklaustumei krepšiniu nesidominčio žmogaus, su kuo rinktųsi žaisti – JAV ar Puerto Riku – jam nebūtų iš ko rinktis. Būtų akivaizdu. Galiausiai būtent su Puerto Riku susitikome ketvirtfinalyje. Taip, tai buvo gana gera komanda, bet nepalyginama su kitomis. Ir mes laimėjome, pusfinalyje susitikome su jumis, nugalėjome ir iškovojome medalį.

Ką noriu pasakyti: dabar nebėra komandų kaip Naujoji Zelandija ar Kinija. Net jei susitinki su Sakartvelu, Islandija, Pietų Sudanu, Puerto Riku ar kuo kitu, tai labai geros komandos, galinčios bet ką įveikti namie, juk patys žaidėte prieš juos. Krepšinis pasikeitė. Mes patys esame pralaimėję islandams, kas anksčiau būtų atrodę nerealu. Jei anksčiau Europos čempionatą laimėti galėjo viena iš 4–5 lyderių, dabar į tai pretenduoja gal 15 komandų. Mano laikais tie patys vokiečiai turėjo Nowitzkį ir 11 kitų gerų žaidėjų, o dabar jie pasaulio čempionai. Pasaulio čempionate pralaimėjome Dominikos Respublikai, Argentina neįveikė olimpinės atrankos prieš Bahamus. Atrodytų, kaip tai įmanoma? Bet tada pažiūri jų sudėtį ir matai Buddy Hieldą, Ericą Gordoną, monstriškus žaidėjus. Mano laiku buvo lengviau atsistoti ant medalių podiumo, dabar tai sunku visiems.

– Kaip Italijos krepšinio visuomenė reagavo, kuomet nepatekote į olimpiadą? Klausiu todėl, kad, pavyzdžiui, mums tai buvo tragedija, kuri virto kaltų ieškojimų ir drama, kas po mačo su italais gėrė ar negėrė, šventė ar nešventė.

– Situacija tokia, kad dabar turime kelis ryškiausius žaidėjus, tada kelis gerus žaidėjus ir likusius jaunus. Kaip tik bendravau su Collet ir klausiau: nuo kiek žaidėjų pradedi savo kandidatų sąrašą? Jis atsakė, kad 24. Tuo metu treniravau ASVEL, kurioje buvo Lauvergne‘as, esantis nuostabus žaidėjas. Paklausiau, ar jis yra tarp tų 24? Jis atsakė: ne.

Keli mėnesiai iki atrankos mes sužinojome, kad Fontecchio yra traumuotas. O jis mums – itin svarbus žaidėjas, vienintelis mūsų NBA krepšininkas. Kita problema, su kuria susidūrėme tiek mes, tiek lietuviai – mūsų žaidėjai sezonus užbaigė turbūt 15 dienų iki rinktinės stovyklos, tad pasiruošimui daug laiko nebuvo. Į atranką vykome be didelio spaudimo, visi suprato, kad nesame pajėgiausios sudėties ir geriausios formos, tačiau tuo pačiu prisiminė ir praeitą olimpinę atranką, kai serbus įveikėme jų aikštėje. Buvo minčių, kad galime tai pakartoti. Bet nepavyko. Nebuvome laimingi, bet tai nebuvo ir tragedija, o federacijos prezidentas Petrucci pratęsė kontraktą su manimi.

Pozzecco

– Kažkiek tą temą palietėte, kalbėdamas apie kartų skirtumu ir profesionalumą, bet kalbant apie olimpiados atranką norisi ja išsiplėsti labiau, nes Lietuvoje ji buvo kone populiariausia praeitą vasarą. Kaip manote, ar vasarą žaidėjai privalo laikytis griežto režimo su nuliu alkoholio, vakarojimų ir tik koncentruotis į darbą, ar visame kame galima rasti balansą, neaukojant rezultatų aikštėje?

– Pradėsiu nuo to, kad mano žaidėjai yra labai profesionalūs ir kartais gal net per daug. Kartais turiu juos stumtelėti pats. Šnekėjau su Željko, jis sakė, kad mano kartą turėjo kontroliuoti, pristabdyti, nes jei galėjome – ėjome į miestą. Bet kartais reikia leisti žaidėjams tai daryti, pabūti kartu ir pasimėgauti. Juk jiems po maždaug 25 metus – jiems to reikia, kai pats buvau žaidėjas, man to reikėjo. Tiesa, kai 2004 m. iškovojau olimpinį medalį, pusantro mėnesio nebuvau išėjęs švęsti. Neišgėriau nė vieno bokalo alaus. Bet man jau buvo 32-eji, žinojau, kad tai paskutinė mano galimybę kažką laimėti su rinktine, ypač, kai praleidau 1999 m. Europos čempionatą Prancūzijoje, kurį italai laimėjo, nors buvau turbūt geriausias to meto įžaidėjas šalyje. Na, bet gerai... Buvo kitų žaidėjų. Aš tiesiog labai norėjau laimėti.

Manau, kad reikia rasti balansą. Kaip visur. Mėnesį praleidžiame visi kartu, ruošiamės čempionatui, mano nuomone, neįmanoma tiek laiko išlaikyti žaidėjus fokuse, turi jiems duoti truputį laisvės. Pavyzdžiui, treniruojamės sykį per dieną ir jei žaidėjai nori išeiti vakarienės, jie manęs atsiklausia. Tokia yra taisyklė. Tik tai nevyksta dažnai – 2–3 kartus per 40 dienų. Neturiu su tuo problemų. Žaidėjai yra skirtingi: vieniems to reikia, kitiems ne, kai kurie išvis negali užmigti prieš rungtynes. Kartais jei versi juos sėdėti kambaryje, bus tik blogiau.

Bet mano filosofija yra paprasta – aš pasitikiu žaidėjais. Aš tiesiog nesirenku žmonių, kuriais nepasitikiu ir nenoriu treniruoti žmonių, kuriais nepasitikiu. Mano nuomone, tai – būtina. Turiu gerbti žaidėjus, o jei jais nepasitikėsiu, gerbti negalėsiu. O tada savo žaidėjus aš įsimyliu – su laiku išties taip yra. Nesu iš tų trenerių, kurie vers žaidėjus daryti kitaip, nei jie galvoja: jei jie mano, kad turi išeiti į miestą – nesu policininkas. Panašiai ir aikštėje, negali iki galo kontroliuoti žaidėjų: jei jie norės mesti – jie mes. Turi sukurti santykius, kurie leistų jiems patiems priimti geriausius sprendimus sau ir komandai, tačiau negali jų versti.

Aš juk buvau žaidėjas, gerai, pasakyk, kad negalima išeiti, gerai, bet aš galiu pasikviesti 35 draugus namo ir rengti vakarėlį iki 6 valandų ryto. Beje, girdėjau, kad Olandijos futbolo rinktinė į stovyklą vyksta su žmonomis, kiek žinau, taip pat yra su jumis. Aš darau tą patį. Žaidėjai gali atvykti ir gyventi su merginomis nuo stovyklos pradžios, juk jie tą daro ir sezono metu ir tai nėra problema. Kodėl juos turiu palikti lyg kalėjime ar vienuolyne? Atvirumas man svarbiausia. Kartais sakant žaidėjams: galite kur nors išeiti, jie gali žiūrėti ir galvoti, kad kažkas čia ne taip, kad taip padarius jie turės problemų. Ne, ne, jei pasakiau, kad galite – galite.

– Kartais galite net duoti jiems kreditinę kortelę – ką esate padaręs.

– Kad ir taip. Eikite, valgykite, gerkite – darykite, ką norite. Jūs to nusipelnėte, jei laimėjote. Jei kažką pasiekėme, kodėl negalime to atšvęsti? Krepšinis toks, kad kartais pralaimi dažniau nei laimi, tad kodėl negalima tuo pasimėgauti. Jei ateis diena, kai žaidėjai matys, jog darau kitaip nei sakau jiems, tada galėsiu nustoti būti treneriu. Esu su jais atviras ir tai pamatinis dalykas.

– Akivaizdu, kad ryšys, pasitikėjimas ir komunikacija su žaidėjais jums yra itin svarbūs dalykai. Kiek artimą ryšį su žaidėjais palaikote už aikštės ribų?

– Yra žaidėjų, su kuriais galiu bet kada susisiekti, jei turiu problemų, noriu pasikalbėti, jei kažkas gyvenime vyksta negerai. Taip yra su Melli, Miro Bilanu. Juos laikau draugais. Bet aš žaidėjų nenoriu versti kažką daryti – tai natūralus ryšys. Žinau, kad rinktinės stovyklą pradėsime liepos 23 dieną ir nekantrauju pamatyti savo žaidėjus. Aš mėgstu sakyti, kad kiek bekalbėtume apie krepšinį, vis tiek svarbiausias dalykas yra santykiai ir ryšys. Savo karjeroje nesu laimėjęs daug titulų, bet laimėjau tikrai gerų draugų.

Lygiai taip pat yra su mano asistentais, myliu juos, šnekuosi su jais kasdien – ne tik apie krepšinį. Net kai šnekamės, man skambina Federico (Juokiasi). Aną savaitę vienas mano asistentų sirgo, aš – taip pat, šnekėjomės apie tai, kad norint įveikti virusą, turi gerti antibiotikus. Tuo noriu pasakyti, kad šie žmonės man tikrai draugai, kurie man rūpi. Taip pat yra su žaidėjais. Marco Spissu buvo svečiuose pas mane Formenteroje, kartu su trimis draugais, puikiai praleidome laiką.

Pozzecco

– Kuomet esame kalbėję su Eimantu Bendžiumi, jis sakė, kad sezonas su jumis praėjo kaip filmas, o jūs pats buvote netipinis treneris – labiau draugas žaidėjams. Koks jūsų kelias rasti balansą, ir išlaikant autoritetą, ir turint gerą ryšį su žaidėjais? Tikiu, kad tokioje situacijoje kai kuriems gali atsirasti pagunda draugiškumą išnaudoti savo labui.

– Nenoriu, kad viskas suktųsi apie mane, bet manau, kad esu kiek kitoks treneris. Ne dėl to, kad geresnis už kitus, gal esu blogesnis, tačiau tiesiog originalesnis. Ne dėl to, kad toks būti noriu – man tai tiesiog natūralu. Pamenu, treniravau antrojo diviziono komandą, buvo trečia darbo diena. Žaidėme išvykoje, sėdėjome autobuse, o aš visada mėgau juokauti – toks buvau ir kaip žaidėjas. Krepšininkas sėdėjo priešais mane ir aš juokais spyriau į sėdynę, jis atsisuko ir pažiūrėjo į mane kaip idiotą. Ir aš sustojau ir pasakiau, kad juokavau. Taip, aš treneris, bet nuo to momento supratau, kad kaip bebūtų, turiu likti savimi.

Kitą sezoną treniravau buvusius savo komandos draugus – Basile ir Soragna. Tai buvo geriausia, kas nutiko mano gyvenime. Jaučiau, kad ryšys, kurį turėjome kaip žaidėjai, liko ir man tapus treneriu. Turėjome nuostabų sezoną kartu, mėgavausi kaip niekad gyvenime. Manau, kad šioje situacijoje sunkiau yra žaidėjams, kurie nėra įpratę turėti artimo ryšio su treneriu. Tik tiesa tokia, kad ne žaidėjai, o treneriai yra šikniai. Galime matyti spaudos konferencijose, kad kai treneriai laimi – jie myli savo žaidėjus, kai pralaimi – yra kitaip. Tai myli žaidėjus tada, kai jie padeda tau laimėti, ir nekenti, kai pralaimite? Nes manai, kad jie neša atsakomybę už tai? Taip, visada gali rasti šiknių žaidėjų tarpe, bet per savo karjerą esu tokių sutikęs tik kelis ir tokių žmonių treniruoti nenoriu. Ne dėl to, kad negalėčiau spręsti tokios situacijos – aš tiesiog nenoriu jos savo komandoje.

Kaskart kai šnekame apie tai, ar treneris gali būti draugas, yra nuomonė, jog ne – dėl žaidėjų. Ne, ne. Dėl trenerio. Normalu, kad žaidėjai nepadės tau laimėti kiekvieno mačo, kartais oponentai yra geresni, kodėl tu turi pykti? Kitas dalykas, atsakykite, kodėl treneriai gali įžeidinėti žaidėjus? Esu treneris ir galiu po žaidėjų klaidų sakyti blogiausius žodžius, bet kam? Kas man davė tokią teisę? Jie irgi žmonės. Gali pasakyti žaidėjui eiti velniop, bet jei jis tau atsakys tą patį – lėks iš komandos. Mano nuomone, tai nėra tinkamas balansas. Tokie treneriai įsivaizduoja, kad realiai treniruoja tada, kai įžeidinėja, tuo tarpu jei ryšys su žaidėju yra geras, tada nesi geras treneris. Toks yra požiūris Europoje.

Šiuo metu Brešos komandą treniruoja Giuseppe Poeta – vienas geriausių mano sutiktų žmonių ir vienas kylančių trenerių pastaruoju metu. Jis krepšinį išmano geriau nei bet kas ir jis turi puikų ryšį su žaidėjais, nes pats yra puikus žmogus. Žaidėjai myli jį. Ši komanda, nepaisant biudžeto, yra viena geriausių Italijoje, žaidžia nuostabų krepšinį ir jos žaidėjas Ivanovičius neseniai sakė, jog gero žaidimo priežastis yra būtent treneris. Žinoma, yra lengviau pasakyti žaidėjui „ei, šikniau, daryk tą ar aną“, nei pabandyti jam pasakyti normaliais žodžiais. Jei pasakyčiau: Gabriele, po 10 minučių užsuksiu į svečius, gal galėtumei pagaminti pastą, prašau? Atsakysi: žinoma. O jei pasakysiu: būsiu po 10 minučių, greitai kažką pagamink. Taip, gal ir pagaminsi, bet, ko gero, reakcija bus kitokia ir pasimėgavimo gaminant bus daugiau pirmuoju atveju.

Aš nenoriu pakeisti pasaulio, noriu tik gyventi pagal savo etiką. Lygiai taip pat galiu atsakyti, kodėl neatsakiau nieko Tony Parkeriui. Nes turiu etiką. Du mėnesius buvome komandos draugai, aš niekada viešai nepasakysiu nieko blogo apie žmones, su kuriais dirbome kartu. Jei vienu metu nusprendžiame, kad mūsų keliai skiriasi – gerai, tačiau aš niekada nieko blogo nepasakysiu, net jei būsiu atakuojamas. Beje, keletą valandų prieš tai, kai jis pasisakė apie mane, siunčiau jam žinutę ir padėkojau už galimybę, kurią gavau.

Pozzecco, ASVEL

– Kad jau užsiminėte apie išsiskyrimą su ASVEL ir T.Parkerio viešą kritiką jums, kaip tuo metu į ją reagavote ir ar sunkiai išgyvenote tai, būdamas emocingas ir turėdamas kitokį požiūrį į komunikaciją?

– Čia buvo jo sprendimas pasisakyti, man tai nekeitė nieko. Taip, mane tai kiek nustebino, nes man jis nepasakė nieko, tačiau jei jis nori taip komunikuoti, tai jo sprendimas. Ryte atėjau pas komandą atsisveikinti, padėkojau visiems už darbą, atsiprašiau, kad nenuveikėme, ko norėjome, bet tai krepšinis – kartais tau sekasi, kartais ne. Bet tai niekada nėra nieko asmeniško. Išėjau, vėliau parašiau Tony ir ateityje daryčiau taip pat. Kaip tik prieš tai kalbėjome, kaip gali būti rizikinga tapti draugais su žaidėju, nes kartais tai gali atsisukti prieš tave. Bet ar aš turiu tapti kitokiu žmogumi dėl kito? Ne, liksiu toks pats, man toliau ryšys su žmonėmis liks svarbiausias.

Kaip jau sakiau, turiu puikius santykius su Italijos krepšinio federacijos vadovu Petrucci, o mano šalyje kartais kalbama, kad šie metai gali būti man paskutiniai rinktinėje. Gerai, ir kas? Aš darysiu viską, ką galiu geriausio šią vasarą, o jei nepasiseks, viską suprasiu, nes toks yra krepšinis. Jei federacija matys, kad yra laikas pokyčiams, viskas gerai, jie turės juos atlikti, tai nepakeis fakto, kad aš myliu prezidentą, o jis mane. Aš sakiau jam: suteikei man nuostabią galimybę, tai geriausia, kas man kaip treneriui galėjo nutikti. Kai esi geras žaidėjas, tu pasieksi geriausias komandas, kaip „Real“, kai esi treneris, yra truputį kitaip. Čia dėliojasi daug aplinkybių, palankių ar nepalankių tau, kurios gali lemti, kur dirbsi, nėra vien taip kaip žaidėjams, jog kuriam lygiui priklausai, tame ir žaisi. Viskas nėra taip meritokratiška.

Yra gal dar 5–6 treneriai, kurie lygiai taip kaip aš buvo verti darbo rinktinėje, bet Petrucci šansą davė man. Ir manau, kad jis padarė teisingai, net nežinau, ar Italijoje yra dar toks treneris, kuris tiek mylėtų žaidėjus, kiek aš (Juokiasi). Gyvenimas toks, kad viskas kažkada prasideda ir kažkada baigiasi – lygiai kaip gimsti ir miršti. Nieko nėra amžino. Bet santykiai yra tai, kas lieka amžinai, nepaisant pergalių ar nesėkmių.

– Kaip žaidėjai turi savo stilių, taip ir treneriai yra labai skirtingi. Kalbant apie jus turbūt dažnai girdite, kad esate labiau emociškas nei taktiškas strategas, o pastarąjį darbą nemažai atlieka asistentai, kaip Edoardo Casalone. Iš jūsų paties perspektyvos, kiek tame yra tiesos?

– Vienas treneris man yra pasakęs: kartais nėra taip svarbu, laimi ar pralaimi, svarbiau yra gera spaudos konferencija, svarbiau pasakyti joje kažką protingo. Atsakiau: ką? Galvojau: kai buvau žaidėjas ir pelnydavau 0 taškų, žinojau, jog nežaidžiau gerai, o jei pelnydavau 20, žinojau, kad padėjau komandos draugams. Nemanau, kad viena gera spaudos konferencija gali viską pakeisti, nors yra trenerių, kurie ten eina parodyti, jog yra geri. Aš niekada ten nėjau su tokia mintimi, nes kaip buvęs žaidėjas nemoku sau meluoti. Jei pelnyčiau nulį, ką galėčiau ten sakyti? Taip, vien taškai nereiškia visko, gali atkovoti kamuolius ar pan., tiesiog noriu pasakyti, jog jei tavo indėlis buvo prastas, kaip žaidėjas kitaip nesuvaidinsi. Kaip treneris tai padaryti gali, bet aš to nedariau niekada. Buvau geras žaidėjas, viską suprantu, ir geras buvau būtent dėl to, kad nemelavau sau, sirgaliams, klubams ar žurnalistams.

– Vilerbane debiutavote kaip Eurolygos klubo vyr. treneris. Nors šioje pozicijoje neužsibuvote, kiek sunkus iššūkis tai buvo jums ir ar priimdamas jį numanėte, jog tai bus tiek sudėtinga?

– Turiu būti atviras – tai buvo tikrai kitaip. Viena yra treniruoti klubą, kuris turi vieną mačą per savaitę, kita yra, kai vien Eurolygoje per savaitę tenka po du susitikimus. Turi būti pasiruošęs suvokti, kad viskas bus kitaip. Turbūt viena mano klaidų buvo, kad neturėjau pakankamai patirties ir laiko prisitaikyti prie viso to, taip pat suprasti, kad tokiu grafiku negali turėti trumpos rotacijos, turi subalansuoti laiką, prisitaikyti prie kelionių, kuomet kartais savaitę tenka praleisti ne namuose. Gal nebuvau tinkamai pasiruošęs Eurolygai, bet ne dėl paties krepšinio, o viso šio krūvio. Bet esu laimingas už savo asistentus, Edoardo Casalone ir Pierric Poupet, kurie atlieka nuostabų darbą dabar. Daug geresnį nei aš. Mėgavausi stebėdamas jų pergalę prieš „Olympiacos“.

– Kaip bebūtų, komandą perėmėte ne nuo sezono pradžios, sukomplektuotą ne sau ir jau įklimpusią į nesėkmes. Turbūt tai irgi nėra lengviausia situacija, pradedant savo kelią Eurolygoje.

– Esu kalbėjęs su Željko Obradovičiumi – jį laikau geriausiu visų laikų treneriu, ne tik treneriu, ką visi žino, bet ir puikiu žmogumi. Jis man yra davęs patarimų, kuriais pasinaudojau. Bet vienas patarimas buvo pradėti treniruoti nuo sezono pradžios, o ne vidurio, nes tai – pernelyg rizikinga. Bet turėjau Eurolygos pasiūlymą, ko nebuvo iki tol, buvau labai entuziastingas ir jį priėmiau. Tuo metu dariau, ką galėjau, to neužteko. Nuoširdžiai manau, kad galiu treniruoti Eurolygos klubą, kuriant savo sudėtį. Taip jau yra, kad ne su visomis komandomis treneriai būna sėkmingi, priklauso nuo žaidėjų, klubo, biudžeto, mentaliteto, stiliaus ir t.t.

Pozzecco

– Uždarant temą apie Eurolygą, joje turime nemažai italų trenerių, kaip Banci, Trinchieri, Messina, jūs pats taip pat dar neseniai buvote čia. Kaip manote, kodėl italai yra bene geidžiamiausi Eurolygos strategai, lyginant su kitomis tautybėmis, o gal net daugiau italų yra verti šio lygio?

– Paminėjote tikrai geras pavardes, visus juos gerbiu, gerbia ir klubų vadovai, vertinantys, ką jie nuveikė iki tol. Čia minėti būtų verta ir Scariolo. Tai rodo, jog Italijos krepšinio filosofija yra produktyvi. Buvo periodas, kai Balkanų treneriai dirbo visur, taip pat buvo momentas, kai turėjome daug graikų, dabar atėjo laikas mums. Taip, Eurolygoje išties daug metų matome pastovius veidus, niekas pernelyg nenori rizikuoti su naujokais, klubai vis grįžta prie tų, kas turi patirties Eurolygoje. Aš į šį sąrašą irgi buvau patekęs trumpam ir greitai iš jo iškritau (Juokiasi).

– Kai paminiu Andrea Trinchieri pavardę, kas pirmiausiai jums šauna į galvą?

– Andrea yra didelė žvaigždė Europoje, puikus treneris, kurį seniai žinau, išmanantis krepšinį. Džiaugiuosi, kad jam sekasi, jo karjera klostosi solidžiai ir tikiu, kad aukštame lygyje jis dirbs dar daug metų. Taip, mes skirtingo stiliaus žmonės, bet jis krepšinio genijus.

Manau, kad apie asmenybes nemažai pasako ir jų mokamos kalbos. Andrea šneka itališkai, serbiškai, kroatiškai, angliškai. Tai ne vien krepšinis, tai gyvenimas, manau, kad tai yra svarbi to dalis. Turiu dukrą, mano žmona – ispanė, jei manęs paklaustumei, ko norėčiau išmokyti dukrą, sakyčiau, jog kalbų. Mano nuomonė tokia, kad žinant įvairias kalbas, žmogus tampa sumanesnis, o Andrea yra to geras pavyzdys.

– „Žalgirio“ strategą esate pavadinęs vienu geriausių šio meto trenerių. Šnekant globaliau, kas, jūsų nuomone, įeina į gero trenerio paveikslą ir užima svarbiausią dalį: pergalės, taktika, krepšinio suvokimas, galimybė spausti rezultatą su ribotu biudžetu?

– Jei galvosime, kad geras treneris yra tik tas, kuris turi rezultatą, bus netiesa. Laimėti lygą, turint didžiausią biudžetą lygoje, visada bus lengviau nei turint mažesnį. Galiu pasakyti, kad šiuo metu geriausiu Eurolygos treneriu laikau Kattashą. Kodėl? Nes jis tvarkosi su labai sudėtinga situacija. Pernai prasidėjo karas, jie kėlėsi į Belgradą, bet vietines rungtynes žaisti Izraelyje, tai buvo itin sunku. Niekas net negali lygintis su sunkumais, kuriuos sutiko Kattashas. Ir atkrintamosiose jie buvo labai arti, kad palaužtų „Panathinaikos“. PAO laimėjo ir niekas nesakė nieko. Nors Kattashas padarė didelį darbą. Jei kažkas sakys, kad Atamanas yra geriausias treneris, taip, žinoma – jis laimėjo 3 iš 4 pastarųjų trofėjų, jis genijus, pažįstu jį neblogai. Tačiau Odedas laviravo su daug sunkumų ir buvo per plauką, kad nukautų geriausią Europos komandą.

Tai tik mano nuomonė, kiti gali manyti kitaip, bet aš manau, kad ir šiemet Odedas daro puikų darbą. Jie žaidžia Belgrade, be savo sirgalių, kas yra didelis faktorius, kuomet žinai, ką reiškia žaisti Tel Avive. O aš žinau, nes ten žaidžiau, būdamas „Fortitudo“ dalimi. Pralaimėjome 44 taškais, žinau, ką tai reiškia.

Kitas treneris, kurį šiuo metu labai mėgstu, yra Jasikevičius. Jis vienas nedaugelio, kuris neduoda kamuolio vienam žaidėjui ir nelaukia, ką jis darys izoliaciniame puolime – Šarūno žaidime yra daugiau dalykų ir man tai patinka. Kad būtumei geru treneriu, turi turėti vieną stiprybę: galbūt vienas gali suprasti krepšinį kaip niekas, kitas gali disciplinuotai išspausti iš žaidėjų maksimumą, trečias būti dar kitoks. Bet jei turi vieną stiprybę, ji gali padėti tau tapti vienu geriausių. Tik Obradovičius turi daugiau nei vieną stipriąją pusę (Juokiasi)

– Esate dirbęs su keliais lietuviais, tarp kurių – Eimantas Bendžius. Ar tai vienas geriausių snaiperių, kurį kada treniravote?

– Galiu pasakyti, kad tikrai labai gerbiu lietuvius žaidėjus, kurie turi didelį supratimą apie šį sportą. Myliu Bendžių už tai, kad jis galėjo mirti aikštelėje dėl pergalės. Jis tikrai vienas geriausių metikų, kuriuos sutikau, bet viskas yra ne tik apie procentus. Yra daug žaidėjų, kuriems sukuriant progas jie pataikys 9 iš 10 metimų. Jis aukštas, greitas, galintis mesti žaibiškai, iš toli ir labai sumanus, reaguojantis į varžovų gynybą. Jis turi kiaušinius. Jei reikia vieno metimo – jis gali pataikyti.

– Paulius Sorokas yra minėjęs, kad dėkingas jums už suteiktą šansą Sasario klube 2019 metais. Gal galite prisiminti, kad tuo metu privertė jus patikėti juo?

– Matydamas Paulių mačiau, kad jis mėgaujasi krepšiniu. Dabar jis atstovauja Skafačio komandai, kuriai nesiseka gerai, tačiau jis visada buvo žmogus, kuris 100 proc. savęs atiduodavo kiekvienoje atakoje. Kai treniruoji tokius žaidėjus, myli savo darbą, nes viskas yra paprasta. Ateisi į salę, pasakysi: Pauliau, daryk tą ir kitą. Ir jis bandys tai daryti. Nebus taip, kad rungtynių metu pasakysi žaidėjui pataikyti kelis metimus paeiliui ir jam tai būtinai pavyks – ne, bet svarbiausia, jog jie dėtų maksimalias pastangas. To užtenka. Jis nuostabus žmogus, turintis talentą, vienintelis dalykas, kad tame sezone jį naudojome mažai, nes turėjome legionierių limitą. Bet jis įsitvirtino Italijoje ir kiekviename klube turėjo svarbų vaidmenį, džiaugiuosi už jį.

– Pokalbiui artėjant prie pabaigos, labai paprastas klausimas: ar mėgaujatės savo kasdienybe dabar, būnant tik rinktinės strategu, ar vis tik svajojate nuo kito sezono grįžti į klubinį krepšinį?

– Šiuo metu esu susikoncentravęs į rinktinę, o kad turėtumei kitų planų, turi turėti pasiūlymą (Juokiasi). Tikrai norėčiau dirbti klube, bet jei tam bus gera galimybė. O treneriui ją rasti nėra lengva. Kartais turi prisiderinti prie aplinkybių. Kita komanda, kurioje norėčiau dirbti, tikrai neprivalo būti turtingiausia lygoje, bet norėčiau turėti galimybę rinktis komandą, kokios noriu, ir kurti savo sistemą.

– Artėja Europos čempionatas. Su kokiais tikslais italai pasitiks jį?

– Padaryti geriausią, ką galime. Norime būti konkurencingi, tai svarbiausia ir tai nėra lengva, apie ką kalbėjome anksčiau. Norime parodyti, jog galime laimėti rungtynes, o sirgaliai gali pasitikėti mumis ir mėgautis mūsų žaidimu. Rinktinė nėra klubas, čia tau nemokami pinigai, čia turi žaisti dėl to, kad turi tam aistrą. Tą turi matyti ir mūsų sirgaliai. Esu laimingas, kad treniruoju žaidėjus, kurie būtent tokie ir yra.

„Ilgoji pertrauka“: grįžimas 10 metų atgal – brangiausi žaidėjai, treneriai, Natiažkos istorijos, Cherry naktinis gyvenimas, pastarieji rinktinės medaliai ir Eurolygos žvaigždės