E.Fridrikssonas: stengiuosi komentarų neskaityti, nes jie gali įžeisti arba, priešingai, leisti pasijusti pernelyg geru (1)

Patyčios, netolerancija, diskriminacija sporte ir mokykloje, motyvacija eiti į priekį – tokiomis temomis su Šiaulių sporto gimnazijos moksleiviais ir mokytojais diskutavo „Šiaulių“ vyrų krepšinio komandos legionierius iš Islandijos Elvaras Fridrikssonas, perteikdamas savo patirtį gimnazijoje vykdomame projekte, kuriame siekiama padėti gimnazijos jaunimui identifikuoti diskriminacijos ir patyčių problemas, rasti jų sprendimo būdus.

„Mokykloje man pasisekė, kadangi augau ir mokiausi nedideliame miestelyje, todėl mane visada supo geri žmonės. Aišku, kaip ir visur, atsirasdavo stipresnių, vyresnių vaikų, kurie norėdavo dominuoti ir nebuvo patys draugiškiausi, tačiau nedidelėje mokykloje tai išspręsti nebuvo sunku. Panaši situacija buvo ir krepšinio treniruotėse. Tuo metu nebuvau geriausias žaidėjas, juo ir negalėjau būti dėl labai mažo ūgio, bet turėjau puikius komandos draugus, kurie palaikydavo net jei man nesisekdavo, visada buvo pozityvūs.

Kai turi tokį palaikymą, tavo pasitikėjimas savimi auga ir tu tiesiog pradedi viską daryti gerai. Jei savo draugus nuolat palaikysi, net jei jie daro klaidas, sakysi, kad jie tikrai gali būti geresni, tai yra būdas padėti jiems augti individualiai ir padėti augti visai savo komandai. Islandijoje į komandą teko nuolat priimti jaunus ir mažai ką mačiusius vaikinus, todėl visi turėjome stengtis padaryti taip, kad jie jaustųsi svarbus, nors jie tikrai tuo metu nebuvo geri ir patyrę žaidėjai“, – apie savo vaikystę pasakojo E.Fridrikssonas.

Pasak jo, visai kitokia patirtis gauta pirmais studijų JAV metais, mokantis ir žaidžiant koledže Brukline, Niujorke. Buvo labai sunku, nes koledžo komandoje pasitaikė incidentų, kurių metu išaiškėjo komandos draugų vagystės, taip pat ne sykį kilo muštynės net per rungtynių pertraukas. Todėl krepšininkas komandoje jautėsi nekomfortabiliai, negalėjo gerai žaisti ir nusprendė persikelti į Majamį, kur aplinka buvo visiškai kitokia, komandoje buvo gausu europiečių, kurie vienas kitą palaikė ir padėjo pritapti.

Paklaustas apie pastaruoju metu visuomenėje išaugusius komentarus internete, ypač socialiniuose tinkluose, E.Fridrikssonas prisipažino, kad į juos dėmesio nekreipia.

„Stengiuosi komentarų neskaityti, nes komentarai gali įžeisti arba, priešingai, leisti pasijusti pernelyg geru. Man svarbiausia yra mano aplinkos, trenerių ir komandos draugų, šeimos nuomonė, nes būtent jie mane supa kasdien, jie mane pažįsta, todėl jų žodžiais aš tikiu ir pasitikiu. Tuo tarpu svetimi žmonės mane pažįsta mažai, todėl negaliu vertintu jų nuomonės, gerų ar blogų komentarų. Visada stengiuosi atsirinkti gerus dalykus iš žmonių pasisakymų“, – teigė Islandijos nacionalinės rinktinės krepšininkas.

Siekiant savo užsibrėžtų tikslų E.Fridrikssonas pabrėžė ir šeimos svarbą. Prisimindamas jaunystę, jis neslėpė, kad ne sykį norėjo mesti krepšinį, tačiau tėvų nuolatinis palaikymas, pozityvumas ir nuolatinis priminimas, kad viskas yra pasiekiama sunkiu darbu. Išsikelti tikslai ir kryptingas jų siekimas taip pat padėjo likti susikoncentravus ir neprarasti motyvacijos sporte.

„Man labai padėjo ir dabar padeda tikslų nusistatymas. Visų pirma, svarbiausi yra ilgalaikiai – reikia tvirtai žinoti, į kurią pusę nori eiti ir kuo tapti. Tačiau ilgalaikiai tikslai nėra lengvai pasiekiami, todėl būtina turėti ir trumpalaikių, kurių pasiekimas motyvuoja nesustoti. Tikslų pasiekimui turiu nuolatinę rutiną, nes jei nori kažko gyvenime pasiekti, tą turi kartoti daugybę sykių. Kai būna sunku, visada prisimenu savo tikslus, prisimenu, kaip būna gera juos pasiekus, bet taip prisimenu, kad privalau dirbti, norėdamas juos pasiekti. Tai padeda eiti į priekį“, – tvirtino sportininkas.

Svarbiausiu dalyku, siekiant save motyvuoti, islandas laiko gerą nuotaiką. Jo teigimu, kai esi laimingas, visada savimi pasitiki labiau. „Šiaulių“ vyrų komanda sezoną pradėjo prastai, todėl krepšininkas stengėsi daugiau šypsotis, džiaugtis smulkiais dalykais, kurti komandoje gerą nuotaiką, būti draugiškas komandos draugams.

„Mes žaidžiame todėl, kad mums patinka, o ne todėl, kad kažkas liepia. Tai turi būti linksma. Krepšinis yra komandinis sportas, todėl kiekvienas komandos narys turi jaustis komfortabiliai – tiek žaidėjai, tiek treneriai. Gera eiti į treniruotes, dirbti juose, kai žinai, kad bus smagu, kai gali pajuokauti, kai aplink tave yra tik pozityvūs žmonės. Mes visi kaunamės dėl to paties, siekiame tų pačių tikslų, todėl komandos gera chemija yra būtinas dalykas, nes tik vieninga komanda turi daugiau šansų iškovoti pergales. Kai visi yra laimingi, sėkmingiems būti yra lengviau. Todėl kiekvienoje komandoje svarbiausia yra vieningumas, pagarba ir pozityvumas. Jei tuos tris dalykus sujungi, visada turi daugiau šansų pagauti sėkmę, suburti žmonės, kurie žiūrėtų viena kryptimi“, – neabejojo E.Fridrikssonas.

Nuotoliniu būdu vykusioje diskusijoje su E.Fridrikssonu dalyvavo per 60 įvairaus amžiaus Šiaulių sporto gimnazijos moksleivių ir pedagogų.