E.Baniulis: Lietuvoje krepšinis yra žaidžiamas labiau galva nei kojomis (1)

2003-iųjų metų vasara. Po ne itin sėkmingo Europos Jaunučių čempionato pradėjau abejoti ar verta likti Lietuvoje. Tuo metu jau sklido gandai, kad Amerikoje krepšinio lygis yra geresnis, geresnės sąlygos tobulėjimui. Taip pat žinojau mokslų ir krepšinio suderinamumą Lietuvoje, kurio nėra, taigi vardan mano išsilavinimo, išvykau į JAV.

Atvykau į Floridos valstiją. Florida laikoma vienu didžiausių kurortų visoje Amerikoje, taigi, nuotaikos buvo puikios. Bet, kai tik atvykau į mokyklą, kurioje turėjau mokytis, gyventi ir žaisti krepšinį, supratau kad bus 3 ilgi metai. Mokykla buvo sukarinta, todėl mano dienotvarkė buvo ne tokia, kokios aš tikejausi būdamas Floridoje.

Tą pačią savaitę nuo atvykimo aš jau spėjau susipažinti su Amerikos mokyklos krepšinio lygos sistema. Ji buvo paremta individualia jėga - tiek fizine, tiek technine. Ar lygis tose lygose tikrai aukštesnis nei Lietuvos „Karūnos“ lygos (taip atrodo ji vadinosi tais laikais), tikrai dar reiktų pagalvoti. Taigi 3 metus gyniau Floridos „Oro Akademijos“ garbę ir nespėjau net pastebėti, kaip greitai praėjo tie metai. Tikriausiai dėl smagios lietuvių draugijos.

Žaisdamas šioje mokykloje, aš atkreipiau daugelio Amerikos universitetų dėmesį. Vieni pradėjo rašyti laiškus, kitų treneriai tiesiog atvykdavo ir kalbindavo atstovauti jų universitetui. Po ilgų svarstymų, nusprendžiau atstovauti Pietų Karolinos universitetui. Viena pagrindinių apsisprendimo priežasčių buvo treneris Dave‘as Odomas, kuris užaugino tokius žaidėjus kaip Timas Duncanas ir Darius Songaila.

Universitetų krepšinio lygis ten tikrai labai aukštas. Ten taip pat dominuoja greitis ir jėga, bet atvirkščiai nei mokyklose, šiuos du dalykus ten turi visi. Buvo tikrai sunkiau pritapti prie universitetinio lygio krepšinio, bet po kurio laiko jau pripratau.

Po 4 metų galiausiai užbaigiau savo studijas. Būti vienoje vietoje tokį ilgą laiką tikrai pabosta. Galiausiai su neįkainojama patirtimi, išmokta nauja kalba ir diplomu laimingas grįžau namo. Po ilgos vasaros, nusprendžiau atstovauti Vilniaus „Sakalų“ komandai ir pradėti profesionalaus krepšininko karjerą namuose, Vilniuje.

Krepšinis Lietuvoje yra žaidžiamas tikrai kitaip nei Amerikoje. Nepaisant dėmesio į mažas smulkmenas, kaip „žingsnių“taisykles, čia tikrai krepšinis yra žaidžiamas labiau galva nei kojomis. Čia taip pat turi visi sugebėti mesti ar varytis kamuolį, pasuoti ir pan. Amerikoje dažniausiai žaidėjai būdavo suskirstomi į: „tik metikas“, „tik pasuotojas“, „centras“ arba, kaip mes turėjom vieną, „tiesiog daryk ką nori“.

Kol kas sezonas su „Sakalais“ truputį stringa. Pradėjome silpnokai, bet po truputį pradedame jausti vienas kitą. Šioje komandoje tik 3 senbuviai, o visi kiti - nauji. Labai daug jaunų žaidėjų, todėl susižaidimo trūko nuo pat pradžios. Tačiau tai tik sezono pradžia, o tobulėjimui yra daug vietos.