„Diena, kai laimėjome“: istorinis „braliukų“ triumfas, įskiepijęs krepšinį ir lietuvių genuose (9)

Lietuviai mėgsta girtis trimis Europos čempionatų aukso medaliais, nors pirmuosius du laimėjimus vargiai atsimena net vyriausi aistruoliai – 1937 ir 1939 triumfai pamažu grimzta į užmarštį.

Dar lengviau užmiršti, kad inauguracinio Europos čempionato auksą iškovojo mūsų kaimynai latviai, galintys pasigirti net gilesnėmis krepšinio tradicijomis.

Prabėgus net 84 metams po triumfo, latviai negali pasigirti jokiu panašiu laimėjimu, nors naujoji Kristapo Porzingio, brolių Bertanių, Rodiono Kuruco bei kitų talentų karta ir atrodo daug žadanti. 1935 metų auksą vis tiek galima atsiminti tik su geriausiomis emocijomis.

Pirmasis čempionatas – kuklus ir neįprastas turnyras

Krepšinis toli gražu nėra seniausias sportas pasaulyje. Devyniolikto amžiaus pabaigoje kanadiečio Jameso Naismitho sukurta sporto šaka užtruko, kol prasiskynė savo kelią į šlovę.

Pirmą kartą į olimpinę programą krepšinis buvo įtrauktas 1904 metais. Saint Luise vyko trečioji modernioji olimpiada, o krepšinis į ją buvo įtrauktas tik kaip parodomasis įvykis. Dėl pilnaverčių medalių šalys olimpiadoje nesivaržė ilgai – iki pat 1936 metų.

Būtent tų metų olimpiadoje Berlyne buvo nuspręsta krepšinį įtraukti kaip pilnavertę sporto šaką. Besirengiant šiam turnyrui buvo nuspręsta surengti repeticiją už beveik 900 kilometrų esančiame Šveicarijos mieste Ženevoje. Čia suvažiavo dešimt komandų iš tuo metu dar gerokai kitokiu politiniu žemėlapiu pasižymėjusios Europos.

Kadras iš filmo „Dream Team 1935“

Viena iš dešimties buvo ir kuklios Latvijos rinktinė. Tada FIBA buvo ką tik įsikūrusi jauna organizacija, o apie atskirų šalių federacijas nebuvo ką ir kalbėti. Didžiausias organizacinis krūvis krito tuomečiam Latvijos rinktinės strategui Valdemarui Baumaniui.

Latvis pats mėgo žaisti krepšinį, tačiau po sunkios traumos karjerą baigė būdamas vos 26-erių. Būdamas trisdešimties jis jau treniravo gimtosios šalies klubus bei Latvijos rinktinę. V.Baumanis buvo pasišventęs sportui – 1936-ųjų olimpiadoje jis ėmėsi teisėjo duonos, treniravo vyrų ir moterų komandas, vėliau užsiėmė ir futbolo komandomis, o nuo 1945-ųjų populiarino sportą tarp išeivijos latvių Vokietijoje bei Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV).

1935-ųjų čempionatas

Vis dėlto ryškiausiu V.Baumanio pasiekimu taip ir liko auksas Europos čempionate. Entuziastiškasis latvis savo jėgomis surinko į rinktinę Eduardą Andersoną, Aleksejų Anufrijevą, Martiną Grundmanį, Herbertą Gubinį, Rudolfą Jurcinį, Janį Lidmanį, Džemą Raudzinį ir Visvaldį Melderį.

Sunkiu iššūkiu tarpukario laiku latviams tapo vien kelionė iki Šveicarijos, o čia jau laukė vos trejos rungtynės. Dešimt komandų buvo suskirstytos į penkios poras ir žaidė vieno minuso sistema (šveicarams ir italams po ketvirtfinalių teko žaisti papildomą mačą dėl vietos ketverte).

Latviai pirmajame mače pademonstravo įspūdingą žaidimą ir 46:12 sutriuškino Vengriją. Toks pasirodymas – tiek geriausias puolimas, tiek geriausia gynyba čempionate.

Nereikia pamiršti, kad krepšinis tada dar buvo gerokai kitoks – tritaškių nebuvo, sekundės nebuvo skaičiuojamos nei persivarant kamuolį į kitą aikštės pusę, nei atliekant ataką, nei stovint baudos aikštelėje, o ir žaidėjų meistriškumas nebuvo toks aukštas, todėl į skaičius dėmesio kreipti itin nereikėtų.

Pusfinalyje latviai 28:19 nugalėjo Šveicariją, o finale jų laukė rimtai nusiteikę ispanai.

Vis dėlto ir čia latviai parodė savo jėgą bei jau pirmąją mačo pusę laimėjo 16:8. Savo pranašumą latviai išlaikė iki pabaigos bei laimėjo 24:18, 11 taškų surinkus rinktinės lyderiui R.Jurcinšui.

Taip latviai visam laikui įsirašė į krepšinio istoriją, tapdami pirmaisiais Europos čempionais ir Eurovizijos principu gaudami atsakomybę surengti savo šalyje kitą čempionatą. Tiesa, vėlesni metai jiems nebuvo tokie dosnūs – olimpiadoje užimta 15–18 vietos, o Rygoje vykusiame 1937-ųjų čempionate laurai perduoti lietuviams. Vis dėlto savo pasiektu auksu „braliukai“ didžiuojasi iki šiol ir tai daro pelnytai.

Triumfo pasekmės

Nesunku atspėti, kad latvių triumfas ir kaimynystėje vykęs čempionatas paskatino ir lietuvius domėtis šiuo sportu. Apmaudu, bet vienas krepšinio pradininkų Lietuvoje Steponas Darius žuvo 1933-aisiais, o jo darbus tik 1935-aisiais iš išeivijos grįžęs legendinis Feliksas Kriaučiūnas pradėjo treniruoti lietuvius, o 1936-aisiais Pranas Lubinas dar atstovavo JAV rinktinei.

Lietuviai pasinaudojo latvių teise rengti čempionatą ir nuvykę į netoliese esančią Rygą triumfavo, vėliau laimėdami ir Kaune organizuotą čempionatą, šiais dviem trofėjais amžiams įskiepydami krepšinį lietuvių genuose.

Sporto aukštumų pasiekimas patiems latviams kainavo brangiai. Daugelis rinktinės narių per antrąjį pasaulinį karą buvo tremiami arba pabėgo iš šalies. R.Jurcinįs, V.Melderis, A.Anufrijevas ir M.Grundmanis taip ir nesulaukė karo pabaigos bei žuvo 1944–1948 metais.

Vis dėlto kalnus nuvertę „braliukai“ iki šiol išliko istorijos puslapiuose, o jų garbei buvo sukurtus ir filmas „Dream Team 1935“. 2012-ųjų juostos biudžetas siekė 1,4 milijono latų ir sulaukė didelio pasisekimo.

„Ilgoji pertrauka“: pokalbis su agentu Mariumi Rutkausku – Lekavičiaus situacija, Radzevičius Eurolygoje, tikėjimas Sirvydžiu, Maksvyčio skyrybos su „Žalgiriu“ ir atmestas pasiūlymas bei Kriisos galimas sugrįžimas į Kauną