Daugiau nei 20 klubų pakeitęs „Nevėžio“ veteranas: apie dvi tai lėmusias priežastis ir šokiravusį konkurentą tritaškių konkurse interviu

Rihardas Kuksikas per savo karjerą pakeitė net 21 komandą. Nors jo karjera tęsiasi ne tiek daug – 11 metų. Tokie pokyčiai – įspūdingas ir gana retas dalykas krepšinio pasaulyje.

Tuo tarpu latvio karjeroje reta tai, kad jis į Kėdainių „Nevėžį-Optibet“ grįžo antrąkart karjeroje, po 4 metų pertraukos.

„Dabar čia situacija kita“, – pripažįsta jis.

33 metų 198 cm ūgio puolėjas Lietuvos krepšinio lygoje („Betsafe-LKL“) per 30 minučių pelno 12,6 taško, atkovoja 4,8 kamuolio, atlieka 1,4 perdavimo bei renka 12,2 naudingumo balo. Nors jo amžius dar ne toks solidus, bet jis – vyriausias Kėdainių ekipos žaidėjas.

„Jei kai kurias detales būtume pakoregavę anksčiau, gal būtume atkrintamųjų zonoje, tačiau taip jau yra jaunesnėse komandos. Jaunimas dažniau klysta ir turi tai daryti mokymosi proceso metu“, – situaciją supranta jis, nors Kėdainių ekipa turnyro lentelėje yra devinta.

R.Kuksikas pasakojo apie savo dažną komandų keitimą, šį sezoną ir laimėtą LKL tritaškių konkursą.

– Prabėgo savaitė po jūsų triumfo LKL tritaškių konkurse, kaip jaučiatės po jo?

– Garbė laimėti, tai buvo puikus konkursas su daug staigmenų. Džiaugiuosi, kad pavyko laimėti. Žinau, kad galiu pataikyti, bet yra ir kitas dalykas – tokie konkursai suteikia šansą visiems ir visi pajutę ritmą gali triumfuoti. Tai šįkart buvo mano vakaras. Konkursui nesiruošiau, tiesiog ėjau į salę ir mėčiau taip kaip įprasta.

– Ar tai pirmas kartas, kai laimite tokiame konkurse?

– Ne – antras, pirmąkart laimėjau JAV, vietinėje vasaros lygoje, nieko profesionalaus kaip šįkart (Juokiasi). Tai nutiko gal prieš 7 metus.

– Koks jūsų asmeninis tritaškių rekordas?

– Nuo tinklinio linijos ribos esu pataikęs 44 iš eilės, o įprastų tritaškių nesu skaičiavęs. Turėtų būti daugiau nei 50.

– Kaip jautėtės matydamas, kad jums didžiausią iššūkį meta neprofesionalus žaidėjas Antanas Šegžda?

– Aš buvau šokiruotas, galvojau, tai pokštas. Kai pamačiau, kaip jis meta, galvojau, kad tuoj surinks 28 taškus ar kažką tokio. Profesionaliems žaidėjams tai matant yra kažkiek nejauku. Jis mėtė lyg mašina, buvo matyti, jog jis į konkursą pažiūrėjo labai rimtai.

– Jums šis etapas Kėdainiuose – antrasis, grįžote čia po 4 metų pertraukos. Kaip šios abi situacijos skyrėsi?

– Dabar komanda yra nepalyginama jaunesnė nei tada. Turime 17–18 metų žaidėjų, tai visiškai kita situacija nei prieš tai, kai turėjome daug patyrusių žaidėjų. Būnant jaunos komandos dalimi su stebi, kaip jie turi mokytis, kaip analizuoja detales, su patyrusiai žaidėjais tai gali praleisti, turi tiesiog žaisti kartu, vienas kitą suprasti ir žinoti stipriąsias puses.

– Jums 33-eji ir esate vyriausias „Nevėžio-Optibet“ komandoje.

– Man tai truputį keistas jausmas (Juokiasi). Bet jau pripratau. Taip, esu vyriausias komandoje, bet nesijaučiu senas, tiesiog turiu rodyti pavyzdį ekipos draugams. Nėra lengva, bet manau, kad progresuojame. Jei kai kurias detales būtume pakoregavę anksčiau, gal būtume atkrintamųjų zonoje, tačiau taip jau yra jaunesnėse komandos. Jaunimas dažniau klysta ir turi tai daryti mokymosi proceso metu. Visi mūsų komandoje yra darbštūs, lieka padirbėti papildomai ir nuolat bando gerinti savo žaidimą.

– Kaip jaunimas reaguoja į jūsų ir kitų labiau patyrusių žmonių, kad ir Jono Mačiulio, patarimus?

– Stengiamės su jais kalbėtis, duoti patarimų, visi iš jų yra skirtingi, tad reikia atrasti būdus, kaip su kiekvienu komunikuoti. Vienam kartai užtenka pasakyti viską ramiai, o ant kito reikia riktelėti. Manau, kad jie kartais nesupranta, jog gali tiesiog prieiti, paklausti manęs ar Jono, kuklinasi. Aš visada atviras kalbėti, pasakysiu, kaip ką daryti, kas geriau.

– Kiek svarbi yra J.Mačiulio figūra Kėdainiuose ir ar per savo karjerą jums anksčiau teko su juo susidurti?

– Esu prieš jį keliskart žaidęs rinktinėje, o klubiniame krepšinyje nesusidūrėme. Jonas yra sukaupęs daug patirties, žaidęs gerose Europos komandose, jis žino, kaip laimėti. Ko gero, jis išvis vienas geriausių Lietuvos žaidėjų. Labai smagu, kad turime tokį žmogų Kėdainiuose. Jo įtaka čia – didelė, jis gali suteikti daug informacijos ne tik jaunimui, bet visiems iš mūsų. Su savo krepšinio supratimu jis gali padėti visiems.

– Jūs pats žaidžiate ryškų sezoną ir esate vienas svarbiausių „Nevėžio-Optibet“ žaidėjų.

– Man tai nėra daug užimti tokią rolę. Stengiuosi padaryti savo darbą ir tai daryti tiek gerai, kiek įmanoma. Man svarbiausia pergalės, bet šiemet jų trūksta. Esame laimėję tik 5 rungtynes ir paskutiniame rate turime šokiruoti visus, pasiekti daug pergalių, kad pasiektume atkrintamąsias. Ar tai įmanoma? Kol visi mačai nesužaisti, nepasiduodame, viskas yra įmanoma. Apmaudu, nes turėjome rungtynių, kur kovėmės iki paskutinių sekundžių ir pralaimėjome. Jei dabar sąskaitoje turėtume tas pergales, mūsų situacija būtų visai kita. Turime likti motyvuoti ir stengtis pasiekti pergales likusiuose mačuose. Bet kokiu atveju, tai bus labai sunku.

– Esate latvis, kiek komfortiškai jaučiatės rungtyniaudamas netoli namų – Lietuvoje?

– Esu žaidęs didelėje Europos dalyje. Lietuvoje man tikrai yra lengviau, jei kalbėtume apie gyvenimą už krepšinio ribų. Galiu kalbėti rusiškai, angliškai, suprantu lietuvių kalbą, nes ji kažkiek primena latvių. Daug kas čia panašu kaip mano šalyje. Vis tik krepšinio prasme tai yra darbas, nesvarbu, esi Italijoje, Prancūzijoje ar Lietuvoje. Darai tai, ką turi daryti.

– Ar sezono metu turėjote progą aplankyti Latviją?

– Taip, buvau namie 2 kartus, bet labai trumpai – su reikalais, nes mano žmona laukiasi ir turėjo aplankyti gydytojus. Tai truko tik 1–2 dienas.

– Kaip jau minėjote, esate atstovavęs gausybei klubų – jų sąrašas išties didžiulis. Kaip manote, kodėl per karjerą pakeitėte tiek ekipų?

– Kartais nutikdavo, kad negalėdavau rasti gero varianto, pasirašydavau atvirą kontraktą ir išvykdavau, gavęs geresnį pasiūlymą. Vienas dalykas buvo uždarbis. O kitas dalykas – traumos. Jei patiri ją, statistika krenta. Kai žaidžiau Prancūzijoje, rinkau 15 taškų vidurkį, bet po to mano vidurkis krito iki 5–10 minučių ir niekas manimi nebesidomėjo. Nieko nedomino, kad buvau traumuotas. Vėl turi pradėti įrodinėti savo vertę iš naujo. Taip ir nutinka, kad tenka keisti komandas, nes žmonės žiūri į statistiką, o ne tai, kaip tu žaidi. Aišku, po traumų komandos taip pat nežino, ką gaus, jie bijo ir tai normalu. Tokia per karjerą buvo mano situacija, užburtas ratas. Vasarą nepasirašyti kontraktai ir traumos.

– Ar kažkuriuo metu jautėtės iki galo neįvertinamas Europos klubų?

– Negaliu to pasakyti. Kai pažiūriu atgal, galbūt galėjau turėti geresnę karjerą, bet sėkmė ir sprendimai viską lemia. Riba, kuri lemia, kaip atrodys tavo karjera, yra gana slidi. Gal patirsi traumą, turėsi prastesnį agentą, o gal atsidursi reikiamu metu reikiamoje vietose – viskas klostysis skirtingai, toks krepšinio verslas.

– Atrodytų, kad sunku keisti klubus po 2–3 kartus per metus, ar taip ir yra, ar prie to pripratote?

– Tai tikrai sunku. Atvyksti į vieną komandą, pripranti prie jos sistemos, prie trenerio, o tada keisti klubą – ten vėl susiduri su naujais žaidėjais, nauja sistema, turi vėl viską mokytis iš naujo, kai kiti jau tai moka. Turi vytis važiuojantį traukinį. Tai sunkiausia psichologiškai, bet toks yra darbas. Žinoma, kad daug lengviau visus metus praleisti su tais pačiais vyrais ir vieniems kitus gerai suprasti.

– Kurią komandą palikti jums buvo sunkiausia ir kur jautėtės labiausiai savas?

– Sunku sugalvoti. Viena komanda būtų Pezaro „Carpegna Prociutto“, nes ten jaučiau, kad galiu būti svarbus. O kita – „Nevėžis-Optibet“, kai čia žaidžiau pirmąkart. Turėjome gerą ekipą, niekas iš mūsų nesitikėjo nieko, bet išėjome iš FIBA Europos taurės grupės, kur žaidėme su Rusijos ir Portugalijos ekipomis. Jei būtume išlikę tokia komanda iki galo, galėjome šį tą gero nuveikti. Bet situacija su finansais tada buvo nekokia. Dabar klubas yra visiškai kitoks.

– Ar norėtųsi likti Kėdainiuose antrą sezoną iš eilės, ko dar nesate daręs nė viename klube?

– Jei atvirai, negalvoju apie tai dabar. Noriu šį sezoną padaryti geriausią, ką galiu, o tada galvosiu. Reikia pasikalbėti su agentu, šeima ir žiūrėti