D.Songaila prisiminė atėjimą į „Rytą“: buvo netikėta, nes prieš sezoną kalbėjausi su „Žalgiriu“

Artėjančio „Betsafe-LKL“ grandų mūšio tarp Vilniaus „Ryto“ ir Kauno „Žalgirio“ su nekantrumu laukia ne tik aukščiausio lygio lietuviško krepšinio išsiilgę sirgaliai, bet ir buvę šių komandų krepšininkai.

„Ryto“ ir „Žalgirio“ treneriai braižo paskutines schemas, žaidėjai ruošia kūnus, o sirgaliai – gerkles.

Tačiau kaip atrodo tas ilgai laukiamas ir intrigų kupinas Lietuvos krepšinio derbis pačių čia žaidusių krepšininkų akimis?

Vienas retų lietuvių krepšininkų, per savo karjerą pabuvojęs ir „Ryto“, ir „Žalgirio“ gretose – NBA lygoje didžiąją karjeros dalį praleidęs ir vėliau trenerio karjerą pradėjęs Darius Songaila.

Savo profesionalo karjerą D. Songaila baigė Lietuvoje, kur 2013–2014 metais žaidė Vilniuje, o 2014–§2015 metais paskutiniuosius mačus profesionalų krepšinyje sužaidė „Žalgirio“ komandoje.

Vėliau D. Songaila prisijungė prie „Žalgirio“ trenerių štabo, iš kurio 2018 metais pakilo tiesiai į JAV – jauną trenerį į savo klubą pakvietė San Antonijaus „Spurs“ vadovai.

Ir nors nuo paskutinių D. Songailos rungtynių profesionaliame krepšinyje prabėgo jau daugiau nei penkeri metai, prisiminimai iš jų dar tikrai nespėjo išblėsti.

Kalbėdamas su LKL.lt dabar „Spurs“ trenerių štabe dirbantis D. Songaila buvo atviras – jis papasakojo, kaip visuomenė reagavo į tuo metu sensacingą perėjimą iš „Ryto“ į „Žalgirį“ ir kaip atrodydavo pasiruošimas šiam derbiui komandos viduje. Taip pat buvęs krepšininkas įvardijo, kas tokio lygio dvikovose yra svarbiausia ir netgi spėjo šių artėjančių rungtynių nugalėtoją.

„Emocija labai svarbu. Turbūt svarbiausia. Nesvarbu, kokios būdavo komandų sudėtys, kokie rezultatai, nesvarbu ir kas būdavo dvikovos favoritas – šitie derbiai visada būdavo sunkūs. Ypač sunkūs jie tiems, kas žaidžia išvykoje. Aišku, prisideda ir trenerių paruoštos taktikos, ir sirgalių palaikymas, bet tokiam derbiui žaidėjų, ypač vietinių, papildomai motyvuoti nereikėdavo“, – klasika tapusius mačus prisimena D. Songaila.

– Krepšinio bendruomenė šio derbio laukia iki jo pradžios dar likus maždaug dviem savaitėms. Ar ilgai artėjantis mačas būdavo jūsų, krepšininkų, galvose?

– Žaidėjai ruošiasi kitaip – vis tiek sezono metu jie turi ne vienerias rungtynes. Kai aš žaidžiau, tai abi komandos, tiek „Rytas“, tiek „Žalgiris“, varžėsi Eurolygoje. „Rytas“ žaidė ir Eurolgyoje, ir Vieningoje lygoje, tai rungtynių būdavo tiek daug, kad neturėdavai daug laiko apie jas pagalvoti.

– Nereikdavo papildomo laiko nusiteikti šiai dvikovai?

– Sakyčiau, pradedi emociškai nusiteikinėti rungtynių išvakarėse. Vakare supranti, kad rytoj yra ta diena, kai turi ateiti pilnai nusiteikęs. Supranti, kad rytoj svarbi diena. Tikrai nebūdavo taip, kad lauki rungtynių savaitę – tam tiesiog nebūdavo laiko.

– Visi kalba apie tai, kad „Ryto“ ir „Žalgirio“ akistatose laimi stipriau emociškai besijaučianti komanda. Kiek realu, kad derbyje nugalėtoją lemia ne tik taktikos, žaidėjų pajėgumas, bet ir emocija?

– Emocija labai svarbu. Nesvarbu, kokios būdavo komandų sudėtys, kokie rezultatai, nesvarbu ir kas būdavo dvikovos favoritas – šitie derbiai visada būdavo sunkūs. Ypač sunkūs jie tiems, kas žaidžia išvykoje. Aišku, prisideda ir trenerių paruoštos taktikos, ir sirgalių palaikymas, bet tokiam derbiui žaidėjų, ypač vietinių, papildomai motyvuoti nereikėdavo. Vietiniai žaidėjai puikiai suprasdavo, kokios tai rungtynės. Užsieniečiams sezono pradžioje reikėdavo paaiškinti, kad šitose dvikovose nebūna draugysčių, eini kautis ir laimėti. Juos šiek tiek reikėdavo įvesti į kontekstą ir paaiškinti, kad tai visais atvejais yra daugiau, nei tiesiog LKL rungtynės.

– O būdavo tokių legionierių, kurie taip ir nesuprasdavo, kas tai per rungtynės?

– Reikėdavo pasakyti, kokio tai svarbumo rungtynės, kad tai yra derbis, kuriame turi laimėti. Bet tokių, kurie nesuprasdavo, tikrai neprisimenu.

–​​​​​​​ Po sezono „Ryto“ klube perėjote į „Žalgirį“. Kaip tada reagavo krepšinio bendruomenė, sirgaliai, žiniasklaida?

– Bendrai mano atėjimas į „Rytą“ man pačiam buvo gana netikėtas. Prieš sezoną kalbėjau su Pauliumi Motiejūnų dėl atėjimo į „Žalgirį“, bet tada komanda neturėjo finansinių galimybių, jau buvo pabaigusi komplektaciją. Aš dar stebėjau, laukiau pasiūlymų iš užsienio, bet jais buvau nepatenkintas. Tada nusprendžiau, kad vis tik reikia likti Lietuvoje, arčiau šeimos. Perėjimas į „Rytą“ įvyko, bet kažko ypatingo man tai nereiškė. Juolab, kad niekada neturėjau jokių sąsajų nei su „Rytu“, nei su „Žalgiriu“.

– Atvykus į „Žalgirį“ nejautėte nepalankių žmonių žvilgsnių, nusistatymo prieš jus?

– Su „Rytu“ žaidėme LKL, viskas buvo tvarkoje, sezonas buvo geras. Kitais metais paprasčiausiai nusprendžiau pereiti į „Žalgirį“. Kai atvykau į Kauną, nesijaučiau čia nesavas, ar kažkoks kitoks. Labiau iš „Ryto“ pusės buvo šitas jausmas – žmonės nenorėjo šito perėjimo, nepalankiai žiūrėjo, bet aš nekreipiau į tai dėmesio. Ypač žinant, kaip tada klostėsi reikalai abejose organizacijose, tai čia net ilgai galvoti dėl šio sprendimo nereikėjo.

– Grįžkime prie dabartinių laikų. Kokį įspūdį palieka šio sezono „Rytas“ ir „Žalgiris“?

„Ryto“ rungtynių dar neteko stebėti, „Žalgirio“ dvikovas Eurolygoje stebėjau visas, kelias mačiau ir iš LKL. Vaizdas tikrai geras, manau, kad visi tikėjosi prastesnio. Žaidimas geras, nors dar labai anksti, bet susižaidimas jau aukštame lygyje. Vis dėlto, labai daug priklausys nuo nusiteikimo.

–​​​​​​​ Prognozuoti sunku, bet pabandykime. Kas laimės šį derbį ir kodėl?

– Kai trejus metus dirbau „Žalgirio“ trenerių štabe, tikrai turėjome tokių situacijų, kai komanda stipresnė ir „ant popieriaus“, ir aikštėje, bet kai reikia žaisti – sekasi sunkiai. Tiesiog būna, kad kažkas nesiklijuoja, kažkuri dalis neveikia. Negaliu sakyti, kad čia bus lengva vienai ar kitai komandai, viskas priklausys nuo nusiteikimo. Aišku, favoritas yra „Žalgiris“.

„Ilgoji pertrauka“: Eurolygos verti Europos taurės ir Čempionų lygos žaidėjai – pasiūlymai „Žalgiriui“, nedidukai gynėjai, snaiperiai, antro šanso nusipelnę aukštaūgiai ir potencialo turintys lietuviai