„Chimki“ fizinio rengimo treneris: apie treniruočių namie iššūkius, žaidėjų atsakomybę, antsvorį ir kuo pertrauka gali tapti naudinga (1) interviu

Karantinas ir koronaviruso pandemija tapo iššūkiu visiems – sportininkams bei treneriams taip pat. Jie kilo klausimai, kaip elgtis karantino metu, kaip sportuoti, kai sąlygų nėra, kaip išeiti iš šio periodo su kuo mažiau nuostolių savo kūnams.

Maskvos srities „Chimki“ komandos fizinio rengimo treneris Evaldas Kandratavičius sako, kad ir jam tai tapo nemažu iššūkiu. Visų pirma, dėl to, kad teko žaidėjams sudaryti sporto planus darbui namuose, visų antra, nes tenka darbą savotiškai palikti krepšininkų sąžinei.

„Chimki“ klubas savo žaidėjų neprižiūri vaizdo treniruotėse, nekontroliuoja jų darbo, tad nuo kiekvieno profesionalumo priklausys, kokie jie pasitiks galimą sezono sugrįžimą.

„Vis primenu žaidėjams, kad svarbiausia, jog jie neatvyktų turėdami antsvorio“, – šypsosi Rimo Kurtinaičio pagalbininkas. Vis tik E.Kandratavičius pats nelabai tiki, kad atgaivinti Eurolygos sezoną pavyks, o jei tai padaryti ir pavyks, duotas laikas pasiruošimui bus minimaliausias įmanomas, per kurį galima kažką nuveikti.

Pokalbis su „Chimki“ treneriu – apie sportą karantino metu, kilsiančius sunkumus žaidėjams, psichologinį faktorių ir galimą ilgą pertrauką iki kito sezono, kuri kažkam išeis į naudą. 

– Evaldai, pirmiausiai papasakokite, kaip šiomis ekstremaliomis sąlygomis pats sudarėte planą „Chimki“ komandai su mintimi, kad dar gali tekti grįžti žaisti?

– Čia dabar situacija visiems vienoda, daug kas daro panašiai, pasirinkdami tą namų režimą. Mes irgi išleidome žaidėjus iš klubo, teikdami planelius, programėles, su kuriomis galima kažką įgyvendinti namų sąlygomis. Daug kas tą daro, nes kitų sąlygų nebuvo – nebuvo galima išeiti iš namų.

Toliau dilema, ką daryti, jei kažkas įvyktų – sezonas prasitęstų. Dilema yra, dėl kurios ir su Eurolyga buvo deramasi, kiek laiko reiktų sugrįžti į formą, nes žaidėjai nors sportavo namuose, bet yra profesionalai. O profesionalo treniruotės namuose – nėra lygiavertis atitikmuo. Dabar pagal tą Eurolygos planą, jei kažkas įvyktų, 2 savaitės yra karantinui ir 2–2,5 savaitės pasirengimui. Reikėtų vėl sukti galvą, kaip per šį laiko kažką efektyvaus pasidaryti, kad įvestume žaidėjus į minimalią būseną, kuri leistų jiems bent optimaliai žaisti. Svarbiausia – be traumų.

Aišku, tai nebus kažkas drastiško, nes laiko kaip ir nedaug. Kai reikia daug padaryti, dažniausiai būna, kad nieko nepadarai, arba darai, darai ir matai, kad žaidėjai labiau pavargę nei patreniruoti (Juokiasi).

Aišku, tokioje situacija kaip treneris įsivaizduoju, audžiu mintį, kad būtų akcentuojama traumų prevencija – tai yra labai didelis akcentas, o vėliau tempti treniruotes reiktų prie funkcinių dalykų: prie kažkokios sportinės formos. Tokia būtų bendra idėja.

– O tas dviejų ar kiek daugiau nei dviejų savaičių laikas pasirengimui – minimalus reikalingas pasiruošimui ar ir jo yra vis tiek per mažai?

– Žinote, kai ruošiesi prieš sezoną, kiekvienas treneris turi savo metodikas, bet mano sistemoje viskas vyksta 6–7 savaites. Dabar mes nesportavome apie du ar du su puse mėnesio – panašiai kaip vasarą. Tai gaunasi, kad geram pasirengimui dviejų su puse savaičių – mažai. Įvardinkime taip – tai yra minimumas, kuris kažkiek leistų pasiruošti žaidėjus bent jau negauti traumų.

Matote, kas yra: dauguma klubų ėmė įtikinėti Eurolygą, ar vis tik verta pabaigti turnyrą ir aiškintis, kas stipriausias, kai žaidėjai bus ne geriausios formos. Per tą laiką atvesti juos į formą, kad galynėtųsi kaip liūtai narve, tai čia tikrai to nebus. Jie bus šiek tiek pajudėję, labiau žais technika, galvomis, o fiziškumo bus mažiau. Tai atsakant į klausimą: ačiū Dievui, kad tiek laiko davė, bet čia pats minimumas.

Kandratavičius

– Brandonas Daviesas pademonstravo savo pirmą metimą po karantino ir rašė, kad monstrai pavogė jo talentą. Tai, kad daugelis žaidėjų per šį laiką net kamuolio rankose per daug nėra matę, ko gero irgi turės papildomo sunkumo ruošiantis.

– Meistriškumo ir sportinės patirties jie taip lengvai nepames, bet yra dalis krepšininkų, kaip ir visur sporte, kurie yra ne talentai, o darbininkai. Kalbant apie techniką, jie kažką išsitreniruoja. Jei dėl metimų: talentui dirba smegenys, akys įvertina situaciją ir jis gali įmesti iš bet kur, o kitam reikia įsišaudyti, atlikti tūkstančius metimų, kad atšlifuotų techniką. Talentams tas reikalas atsiliks mažiau, o tiems, kuriems reikia nuolat palaikyti techniką, būti metimų ritme, bus skausmingiau. Ir aišku, net ir talentas jei esi, bet ilgą laiką nieko nedarai, sakoma, ir kamuolys prie rankos nelimpa, ne taip šoka. Aišku, bus momentai, kurie atsilieps.

Klausimas individualus: vieni turbūt pojūčius susigrąžins greičiau, kiti – lėčiau ir jei turnyras prasitęs, jis bus unikalus. Vėliau net bus galima daryti kažkokias išvadas, pažiūrėti statistikos analizę, kaip kito pataikymo procentas pirmos sezono dalies ir antros, kiek klaidų žaidėjai darydavo būdami formoje ir dabar, susirinkę po karantinų. Tie skaičiai būtų įdomūs.

Dar prisideda ir psichologija. Pavyzdžiui, bus situacija, kad kažkas ims blogiau žaisti, kažkas nesigaus, tai jis ieškos priežasčių tame, kad neturėjo kamuolio du mėnesius. Žinote, būna žmogus ieško pasiteisinimų, kodėl blogai žaidžiu, kodėl man nesiseka. Tie stipresnieji galbūt išgyvens, rodys geresnius rezultatus, neįsivels į psichologinį momentą, neieškos priežasčių ir užsispyrę stengsis kažką įrodyti.

– O jūsų auklėtiniai dalijasi su jumis, kaip atrodo jų treniruotės, kaip jiems sekasi palaikyti formą namuose ir kuo mažiau prarasti per karantino laikotarpį? Galbūt siunčia vaizdo įrašus?

– Su kai kuriais tai vyksta, nes kai kurie žaidėjai – labiau problematiški, jiems reikėjo labiau reabilitacinės pagalbos po traumelių, priežiūros detalesnės. Tai kartais padarydavome video pasiaiškinimus pratimams, bet su didesne dalimi to nedarome. Matote, mes galvojome, kaip ką padaryti, bet gaunasi toks reikalas: pirma, nežinomybė didelė. Liko kelios savaitės iki Eurolygos sprendimo ir užmotyvuoti žaidėjus, kad sportuokite, mes jus dar seksime per video, nes turime pažiūrėti, yra sunku. Ir treneriams, ir žaidėjams. Juolab jie yra profesionalai. Jei jie dirba sau, idėjai, neturi problemų – motyvaciją turi.

Dar kitas momentas, įsivaizduokite, žaidėjai yra JAV, Europoje, Rusijoje – kartais būtų sudėtinga laiką rasti. Pats pagalvojau, kad su keliais tvarkaisi dieną, vėliau pereini prie amerikiečių, kai jau vėlyvas vakaras ar naktis. Aišku, yra frazė – toks mūsų darbas, bet vis tiek nelengva. Įsivertinome, kad žmonės yra profesionalai, už tai gauna pinigus, žino, ko nori. Apsibrėžėme tikslus, kad gal netapsime stipresni namuose, nepakelsime jėgos ar ištvermės komponentų, bet į bendrą susirašinėjimą vis primenu, kad šioje situacijoje svarbu ne tik kažką pasportuoti, koją su guma pakiloti, bet svarbiausia, jei bus reikalas, neturėti antsvorio. Taip apsibrėžėme: jei atvažiuosite be jo, per tas 2–2,5 savaitės lengviau įsibėgėsime nei įsibėgėtume su antsvoriu. Tada reikės ir susitvarkyti svorį, ir tik po to kažkaip įsivažiuoti.

Bet kontrolės nėra, nefiksuojame to kas savaitę, turi būti sąmoningumas. Jį reikia lavinti. Turi būti pasitikėjimas, matysime, jei atvyks žaidėjai, visus pasversime, išmatuosime riebalus ir žiūrėsime, kuriais pasitikėti galima, kuriais – ne. Aišku, gal kažkur nudegsime, kad pasitikėjome, nes jie grįžo kažkur ne taip pasiruošę, kitąkart darytume pakitimus sistemoje, bandytume ir mes adaptuotis.

Kurtinaitis

– Matome, kad kai kuriems žaidėjams jau bus didelė pertrauka iki kito sezono. Iš vienos pusės, atrodytų, kad ji per ilga, bet iš kitos, ar gali kai kurie ją išnaudoti savo labui ir kitą sezoną grįžti pasikeitę, stipriai patobulėję ir galintys nustebinti?

– Čia tokia vėl dilema: visada būdavo užsisuka ta mašina metai iš metų, sezonas iš sezono, žaidėjai neturi poilsio, žaidžia už klubą, rinktinę ir taip keleri metai iš eilės. Ir šiemet, pavyzdžiui, turėjo birželio 15 dieną tikrai baigtis Vieningoji lyga, o 22 dieną turėjo startuoti olimpinė atranka. Tai įsivaizduokite, žaidėjas atžaidė ir po kelių dienų turi vykti į stovyklą, ruoštis su rinktine, žaisti atranką, o vėliau olimpiadą. Tai vėl jokių atostogų, jokių laisvų dienų.

Tai šiuo atveju tai savotiškai naudinga. Aišku, kai kurie treneriai, kurie labai mėgsta treniruotis, dvejoja, kaip surinkti žaidėjus anksčiau, jei šį sezoną Eurolyga nevyks. Kadangi tas periodas iki kito sezono užsitęs apie 5 mėnesius. Gal vertėtų žaidėjus į klubus surinkti anksčiau, kad jie pasiruoštų geriau. Bet kažką versdamas mielas nebūsi: jei sąmoningumas yra, kažkas nori patobulėti ir nustebinti klubą, trenerį arba nori pasirašyti pelningesnį kontraktą, tai tokios sąlygos idealios.

Dabar visi išeina iš karantinų, negalėję normaliai treniruotis ir turi grubiai iki rugpjūčio 2,5 mėnesio. Visi – pilni energijos ir svarbiausia noro, išalkę krepšinio. Jie turėtų ir kalnus nuversti, ir turėti motyvacijos, ruošiantis pačiam, neverčiant į klubus vykti anksčiau. Manau, kad tas laikas tikrai būtų naudingas tobulėjimui, traumų apsigydymui. Yra toks liaudiškas pasakymas, kad laikas gydo, tai tikrai laikas gydo (Juokiasi). Daug kas susitvarkys sveikatos reikalus, pasistiprins raumenėlius, bet svarbus ir psichologinis momentas.

Kai žaidėjas baigia sezoną, bet metai iš metų dirba be atostogų ir, negražu vadinti tinginiu, tačiau jis tiesiog žmogiškai nori pailsėti. Šita situacija būtų lyg priverstinis poilsis. Paskui staiga leista treniruotis, turnyrai nebevyksta, turi tik savo mintis, gerą laiką – o laiko užtektinai – gali ruoštis sezonui. Tik vėl profesionalumo klausimas: ar jis norės prasitęsti atostogas, gulint ant lovos ir žaidžiant kompiuterinius žaidimus ar žiūrint filmus, ar ne. Bet jei taip, galima jį vadinti profesionalu, nes jis žaidžia profesionaliame lygyje, gauna gerą atlygį, bet kita vertus požiūriu į savo kūną jis nėra profesionalas. Tokia mano nuomonė.

– Jūs pats turite didelę patirtį, tačiau šis etapas padėjo atrasti kažko naujo ir patobulėti kaip specialistui? Galbūt kaip išnaudoti sportą namuose, kaip dirbti be specialios įrangos, kaip naujai pritaikyti dalykus, kurie įprasti nebuvo?

– Kai turi salę, labiau apčiuopiamas priemones, visi įpratę – čia – kamuolys, čia – treniruokliai, o namuose to nėra, bet vis tiek reikia padaryti ir tą, ir kitą. Aš gal labiau patobulėjau, pradėdamas domėtis smulkiais pratimais, nuo kurių, kaip sakoma, raumenys neauga, bet galima juos apkrauti ir išnaudoti laiką efektyviai. Prisiminiau ir primirštus pratimus, ir naujus dalykus, kurie yra visai tinkami ir ateičiai – palaikant krūvius, neturint po ranka priemonių. Teko papildomai skaityti, domėtis ir jei žinojome anksčiau, kad norint pagerinti ištvermę reikia nubėgti tiek ar tiek kilometrų, tai dabar teko susikoncentruoti, kaip tai padaryti namų sąlygomis. Tai buvo stimulas man kaip treneriui, kaip tai išnaudoti efektyviau.

Aišku, nebuvome neištobulėję ir nežinantys, kaip elgtis su tomis ryšio priemonėmis, bet dabar nuotolinis bendravimas pridėjo ir technologinių žinių (Šypsosi). Turiu kolektyve ir savo padėjėją, ir kineziterapeutą, tai tarpusavyje praktiškai net seminarus darėme, dalindavomės naujovėmis. Anksčiau pasikalbi, pasikalbi ir nesureikšmini, bet dabar sėdėjome ir po 2 valandas aiškindavomės.  

„Ilgoji pertrauka“: Eurolygos pirmo rato apdovanojimai, kurios komandos kris žemyn, kurios – kils aukštyn, kur įsitaisys „Žalgiris“ ir Lekavičiui nemaloni kategorija