Čempionišką kelią „Žalgirui“ pramynęs strategas: dabar net neturiu teisės kažką patarti vienam geriausių Europos trenerių (16)

„Nesudeginkit miesto šiandien“, – plačia šypsena atėjęs į spaudos konferenciją sirgaliams sakė Šarūnas Jasikevičius.

Kauno „Žalgirio“ patekimas į Eurolygos finalo ketvertą tapo tikra švente ne tik komandai ir miestui, bet ir visai Lietuvai. Pastarąjį kartą titulo dalybose žalgiriečiai dalyvavo dar 1999 metais ir tada laistė rūbinėje pergalės šampaną – Jono Kazlausko treniruojamas „Žalgiris“ tapo Eurolygos čempionais.

Tada „Žalgiris“ taip pat neturėjo didelių žvaigždžių, tik kelias ryškesnes asmenybes – komandai atstovavo Jiri Zidekas, Eurelijus ir Mindaugas Žukauskai, Tomas Masiulis, Kęstutis Šeštokas, Saulius Štombergas, Dainius Adomaitis, Darius Maskoliūnas, Giedrius Gustas, Anthony Bowie ir Tyusas Edney.

Ne per seniausiai trenerio karjerą pradėjusiam J.Kazlauskui, kuriam tuo metu buvo 44-eris, talkino Algirdas Brazys. Tokiu sąstatu „Žalgiris“ įveikė visą sezoną, pusfinalyje nukovė Pirėjo „Olympiacos“, o finale – Bolonijos „Virtus“.

Lietuva šėlo – Eurolygos čempionų titulo iš kauniečių tada niekas nesitikėjo. Tačiau tai tapo geru pavyzdžiu dabartiniam „Žalgiriui“, einančiam prieš 19 metų pramintu keliu.

Titulą su „Žalgiriu“ tada laimėjęs treneris A.Brazys ir dabar už savą komandą džiaugiasi ne mažiau.

„Jausmas man toks pats, kaip visų, mėgstančių krepšinį. Visą sezoną kartoju, jog „Žalgiris“ kuria nuostabų reginį. Tai, kas vyksta, yra kažkas nerealaus. Žiauriai džiaugiuosi, nes vyksta tikra pasaka“, – sakė jis.

„Žalgiris“ ir tada nuo pirmųjų mačų pasiuntė Europai rimtą signalą apie save: grupės etape iškovojo 8 pergales iš 10 galimų, kitame etape taip pat klupo vos kelis kartus, aštuntfinalyje 2:0 nepaliko šansų Stambulo „Ulker“, o ketvirtfinalyje – kitiems turkams „Efes Pilsen“.

Nors abiejų „Žalgirių“ kelias ir panašus, A.Brazys tarp šių komandų žvelgia daugiau skirtumų nei paralelių. Panašumas jose vienas – rezultatai ir žvėriškas noras nugalėti.

„Šios komandos daug kuo skiriasi – per šį laikotarpį daug kas pasikeitė, krepšinis pasidarė kitoks. Panašios ir paralelės – patekimas į finalinį etapą, bet šiaip viskas kažkaip yra kitaip. Net sunku vardinti, kas, nes visas krepšinis tapo kitoks, mes taip pat turėjome ir daugiau individualybių, gražaus krepšinio atstovų kaip Bowie ar Edney. Dabartinė komanda yra kumštis, vieninga, apjungta į mechanizmą – tai ir yra jų sėkmės priežastis“, – akcentavo buvęs žalgiriečių strategas.

Šarūnas Jasikevičius vos du su puse sezono treniruoja „Žalgirį“. J.Kazlauskas 1998–1999 m. taip pat buvo jaunas strategas, šį darbą dirbęs penkerius metus. Tačiau A.Brazys primena: patirties J.Kazlauskas jau tada turėjo daugiau, dėl ko dar labiau galima žavėtis Š.Jasikevičiaus pavyzdžiu.

„Jonas iki to pasiekimo ėjo ilgiau, nors ir buvo jaunas. Bet mes ėjom kelią iki FIBA Europos taurės 1998 m., atėjome į Eurolygą tik vėliau, Jonas buvo dirbęs su jaunimu, su rinktine ir turėjo trenerio patirties. O Šaras tik dvejus su puse metų dirba treneriu“, – pabrėžė jis.

Po paskutiniojo mačo prieš „Olympiacos“ žalgiriečiai ir džiūgavo, ir atrodė sunkiai suvokiantys, ką pavyko padaryti.

„Šiuos dalykus supranti tik po kurio laiko. Tuo metu aišku džiaugiesi, yra euforija, bet supratimas ateina tik vėliau. Malonu buvo matyti Šarą besišypsantį spaudos konferencijoje, jie jau dabar visi tapo didvyriais, nežiūrint į tai, kaip baigsis sezonas. Tą, ką jie nuveikė ir kokį kelią nuėjo, manau, visi pajaus tik vėliau“, – šypsojosi A.Brazys.

Kas šiam „Žalgiriui“ yra riba? Tik tas pats titulas, kokį į Kauną iš Miuncheno 1999 m. atvežė legendinė J.Kazlausko komanda.

„Maksimumas, ką gali pasiekti Europoje, yra Eurolygos čempionų titulas. Gali pasiekti daug kitų titulų, bet visada matysi, jog tai nebus maksimumas. Manau, kad dabartinėje situacijoje pasiekti titulą yra labai realu. Taip, galime kalbėti, kad ketveriukėje bus ir kitos geros komandos, bet tai, ką „Žalgiris“ rodo šiandien, būdamas bebaimis ir neprognozuojamas, leidžia manyti, jog galima įveikti bet ką. Tų lubų „Žalgiris“ dar tikrai nepasiekė. Nesakau, kad titulas tikrai bus, bet tikiu, jog taip gali nutikti“, – vylėsi A.Brazys.

Gražu buvo žiūrėti, kokiu žvėrimi atkrintamosiose tapo Brandonas Daviesas, kaip padėjo Beno Udriho patirtis, kokiu visą sezoną buvo Kevinas Pangosas, kaip visą seriją tylėjęs Edgaras Ulanovas iššovė su kaupu ir kaip džiaugsmas puošė Paulių Jankūną, pagaliau įgyvendinusi vieną svarbiausių savo tikslų. O kur dar ir kiti komandos nariai. Visiems jiems čempionišką komandą treniravęs A.Brazys turi tik vieną linkėjimą.

„Nėra čia ką patarinėti. Šaras šiandien yra be abejonių vienas geriausių trenerių Europoje, jei ne geriausias. Jį kažką mokyti ir patarinėti net neturi teisės. Galima tik palinkėti, ko linkime visi: kad „Žalgiris“ laikytųsi to kurso, kuriuo žygiuoja, ir nenukryptų nuo kelio. Tikslas nėra taip toli, dvejos rungtynės teliko, o tas užsivedimas ir viso bendro kolektyvo darbas gali leisti pasiekti ir čempionų titulą.

Įsivaizduoju, kad būti tokių žmonių rate yra nuostabu. Fantastika, kaip „Žalgirio“ dėka krepšiniu pradėjo domėtis net tie, kurie juo nesidomėjo, kaip lyg senais laikais gatvės ištuštėdavo, nes visi skubėdavo žiūrėti rungtynių. Ši komanda apjungė visą Lietuvą – politikams reikėtų to pasimokyti iš Šaro (Juokiasi).

Labiausiai įstringa tai, kai tu parskrendi į Lietuvą ir tave pasitinka didžiulis būrys sirgalių. Tave pasitinka, nešioja ant rankų – čia yra niekada gyvenime neužmirštami dalykai. Nenusakomas džiaugsmas šitą pajusti. Linkiu, kad šiemečiai žalgiriečiai tai pajustų. Nors juos ant rankų nešios bet kokiu atveju – kad ir kaip Eurolyga bepasibaigtų“, – šypsojosi jis.

„Ilgoji pertrauka“: Eurolygos verti Europos taurės ir Čempionų lygos žaidėjai – pasiūlymai „Žalgiriui“, nedidukai gynėjai, snaiperiai, antro šanso nusipelnę aukštaūgiai ir potencialo turintys lietuviai