Broliai Pipirai: broliškas ryšys aikštelėje išties padeda interviu

Ne vienerius metus komandos draugų šešėlyje buvę ir patirties iš kolegų besisėmę broliai Tautvydas ir Domantas Pipirai šį sezoną pasitiko visiškai kitomis nuotaikomis. Iš dabar jau nebeegzistuojančios „Trakų“ ekipos į sostinės „Perlo-MRU“ komandą persikėlę broliai į pergales veda joms dar tik bręstančią komandą.

Nepaisant savo jauno amžiaus, tiek 22-ejų metų Tautvydas, tiek ir 24-erių Domantas „Perlo-MRU“ gretose yra ne tik vieni vyriausių žaidėjų, bet ir vieni labiausiai patyrusių. Jau praėjusį sezoną Trakuose abu krepšininkai nebuvo tik epizodinio plano žaidėjai – Tautvydas vidutiniškai rinkdavo po 10,1 taško, o jo brolis per rungtynes pridėdavo po 6,7.

Abu žaidėjai naujuosius iššūkius Vilniaus klube priėmė sėkmingai. Šį sezoną Pipirai yra vieni iš „Perlo-MRU“ komandos lyderių. Tautvydas, per rungtynes vidutiniškai rinkdamas po 12,6 taško, yra rezultatyviausias komandos žaidėjas. Negana to, puolėjas atkovoja po 4,8 atšokusio kamuolio ir atlieka po 2,3 rezultatyvaus perdavimo.

Tuo tarpu Domantas taip pat yra patikimas sostinės ekipos ramstis. Aukštaūgis per rungtynes vidutiniškai renka po 8,6 taško ir sugriebdamas po 5,2 atšokusio kamuolio, jis yra geriausias „Perlo-MRU“ ekipos kovotojas po krepšiais.

Abu krepšininkai oficialiam pirmenybių tinklalapiui nklyga.lt papasakojo apie aikštelėje padedantį kraujo ryšį, pasitaikančius nesutarimus, pasikeitusius vaidmenis bei ateities tikslus.

– Abu esate vieni pagrindinių „Perlo-MRU“ ekipos krepšininkų. Ar giminystės ryšiai aikštelėje išties padeda?

Domantas: Taip, manau, kad tas kraujo ryšys tikrai padeda ir aikštelėje. Dažnai pastebiu, kad taip išeina, jog žinau ką brolis darys, kur bėgs ir kur aš turėčiau atlikti perdavimą. Tai šiek tiek padeda.

Tautvydas: Treneriai mums dažnai sako, kad yra kažkoka telepatija, bet mes jau daug metų žaidžiame kartu ir greičiausiai jau žinome, ką mėgstame daryti, numatome vienas kito žingsnius į priekį ir aikštelėje tai padeda.

– Jau ne vienerius metus žaidžiate kartu. Kaip sekasi sutarti aikštelėje ir už jos ribų?

Tautvydas: Sutariame gerai, kartais duodame vienas kitam patarimų. Kartais atsitinka taip, kad vienas ant kito užpykstame, bet tik dėl to, kad abu gerai žinome, jog kartais galime sužaisti geriau ir tai tik skatina.

– Kaip vertinate vienas kito progresą?

Domantas: Kartu žaidžiame jau ne pirmus metus ir kiekvienas sezonas vis atneša kažkokios naudos. Po vienų metų pastebi vieną naują išmoktą dalyką, po kitų jau pastebi ir daugiau naujovių brolio žaidime.

Tautvydas: Domantas gauna nemažai žaidimo laiko, trenerio pasitikėjimo ir manau, kad jis išnaudoja šias progas. Brolis tikrai nestovi vietoje, tobulino kai kuriuos žaidimo aspektus, tokius kaip metimas ar žaidimas po krepšiu.

– Ar nesipykstate dėl nesėkmingų epizodų labiau nei su kitais komandos draugais?

Domantas: Retkarčiais tikrai taip atsitinka, jog broliui gali pasakyti kiek daugiau. Vis tik puikiai žinome, kaip į vienas kito kritiką sureaguosime ir žinau, kad už piktesnį žodį brolis taip neužpyks.

Tautvydas: Tokio išskyrimo nėra. Galbūt tik po rungtynių padiskutuojame, ką galėjome atlikti kitaip.

– Pastaruosius sezonus abu praleidote „Trakų“ ekipoje, kur buvote vienais jauniausių komandos žaidėjų. Ar nebuvo keista Vilniuje prisitaikyti prie visiškai priešingo vaidmens?

Domantas: Dauguma čia žaidžiančių krepšininkų mums yra pažįstami iš ankstesnių laikų, todėl nebuvo sunku su visais sutarti. Galbūt už kai kuriuos žaidėjus ir esame šiek tiek vyresni, tačiau kažkada visiems turi ateiti toks laikas. Galbūt kiek pasikeitė bendras vaidmuo komandoje, turime padėti patarimais tiek žaidėjams, tiek kartais treneriams.

Tautvydas: Taip, esu minėjęs, kad tapau vienu vyriausių komandos žaidėjų, nors man dar tik 22-eji metai. Bet čia tu tampi pavyzdžiu jaunesniems žaidėjams ir tai yra sudėtinga – pačiam dar reikia daug ko mokytis, bet tuo pačiu jau reikia ir dalinti patarimus kitiems. Bet toks vaidmuo man yra normalus, galbūt dėl to atsiranda didesnis pasitikėjimas savo jėgomis ir tokie pasikeitimai mane džiugina.

– Po ganėtinai kuklios sezono pradžios pradedate pajusti žaidimo skonį ir pastaruoju metu skinate pergales. Kas lėmė tokią blankią „Perlo-MRU“ sezono pradžią?

Domantas: Na, manyčiau, kad sezono pradžioje buvome visai nauja ir šviežia komanda ir mūsų susižaidimui prireikė šiek tiek laiko. Sezono pradžia taip pat nebuvo labai bloga, stiprioms komandoms nusileidome vos keliais taškais, o po to pasiekėme pirmąsias pergales ir užsikabinome.

Tautvydas: Sezono pradžioje buvome jauna ir iš naujo surinkta komanda, su daug žaidėjų, kuriems tai yra pirmasis sezonas profesionalioje lygoje. Visgi prie to reikia priprasti ir viską kitaip priimti, todėl įsibėgėjimui prireikė šiek tiek laiko. Dabar matome, kad įsibėgėjant sezonui pradedame įsisavinti trenerio reikalavimus, žaidimas tampa nebe toks statiškas, o kiek laisvesnis, matome daugiau erdvių improvizacijoms ir iš to ateina rezultatai bei pergalės.

– Pastarąjį dešimtmetį bene garsiausiais broliais Lietuvoje yra vadinami Darjušas ir Kšištofas Lavrinovičiai. Ar jūs turite ambicijų ateityje rungtyniauti tokiame pat aukštame lygyje?

Domantas: Pirmiausiai, reikia žaisti ten kur esi dabar ir su kiekvienomis rungtynėmis pasisemti kažko naujo tobulėjant. O kaip pasiseks vėliau, pamatysime ateityje. Nereikia pamiršti, kad čia daug ką lemia sėkmė.

Tautvydas: Žinoma, kad tikslas visuomet yra kilti kuo aukščiau. Galbūt nesinorėtų apsiriboti tik NKL pirmenybėmis. Reikėtų kilti ir aukščiau, bet tai priklausys nuo to, kiek darbo įdėsime, kaip sunkiai dirbsime ir trupučio sėkmės.

– Kalbant apie komandinius „Perlo-MRU“ tikslus, kaip manote, kiek toli jūsų komanda yra pajėgi nužygiuoti šį sezoną?

Domantas: Šiame čempionate visos komandos gali kilti aukštai, nes tai yra labai neprognozuojama lyga. Visi gali iššauti ir kilti į viršų.

Tautvydas: Sezonas dar net neįpusėjo ir jeigu dabar esame ant tokios bangos, tai dar nieko nereiškia. Norėųsi eiti kuo toliau, bet kiek žinau iš savo patirties šioje lygoje, prognozuoti šioje sezono stadijoje NKL rezultatus yra beprasmiška. Kartais komandos, kurios turi geriausias sudėtis, tiesiog iškrenta, o vadinamieji juodieji arkliukai pasiekia daug ir aš viliuosi, kad mes jais ir galėtume būti.

„Ilgoji pertrauka“: Gedvilo pagalbos nepriėmęs Javtokas, „Wolves“ projekto ambicijos, išsikreipęs krepšinis, geriausias visų laikų LKL treneris, „Ryto“ sirgalių konfliktas su apsauga ir kas taps 10-a LKL ekipa