Atsisveikinęs M.Kuzminskas: apie skirtingas kartas, šviesią rinktinės ateitį ir karjerą klube (6) VIDEO INTERVIU

Mindaugo Kuzminsko dar 2011 metais prasidėjusi kelionė Lietuvos rinktinėje baigėsi maču Europos čempionato atrankoje su Estija. Šventė nebuvo sugadinta – Lietuva pasiekė pergalę, o M.Kuzminskas karjeros etapą rinktinėje uždarė 6 pelnytais taškais per 14 minučių.

35-erių M.Kuzminskas po paskutinio akordo rinktinėje išsiplėtė apie savo apsisprendimą, kuris dar buvo padarytas praėjusią vasarą, tačiau planus sugriovė nesėkminga atranka Puerto Rike.

„Priėmiau tą sprendimą ne per vieną ir ne per dvi dienas. Jautri akimirka tiek man, tiek mačiau žiūrovams, bet viso labo tai truks kelias dainas, – spaudos konferenciją pradėjo M.Kuzminskas. – Ateina nauji žaidėjai, aš pats pradėjau su 1979 m. gimimo broliais Lavrinovičiais, baigiau su 2002 m. Mantu Rubštavičiumi. Išėjo daug žaidėjų, kurie atrodė nepakeičiami, bet atvažiuoji į naujas stovyklas, susirenki ir... Toks tas gyvenimas.“

„Mano buvo svajonė patekti į antrąją olimpiadą, – apie savo apsisprendimą išsiplėtė puolėjas. – Tai būtų vyšnia ant torto. Nepavyko ir tokiame fone nesinorėjo rinktinės palikti. Ačiū treneriui, kad dar į „langus“ pakvietė, išėjome į čempionatą. (šypsosi) Norėjau pabaigti, kai dar duodu kažkokį žaidimą, o ne kai tave išneša.“

Plojimais iš spaudos konferencijos išlydėtas Mindaugas Kuzminskas prieš tai aptarė tiek ilgą kelią rinktinėje, pozityvią mūsų krepšinio ateitį ir karjerą klube.

Spaudos konferencija:

– Ar pats pajautei didelius kartų skirtumus?

– Yra dideli. Negaliu sakyti, kurie geresni, kurie blogesni. Anksčiau buvo kitokie charakteriai, savotiška subkultūra, bet tie charakteriai padėjo laimėti. Dabar esame draugiškesni, matote ,ir bendravime su jumis, bet kartais to charakterio trūksta aikštelėje. Reikėtų rasti aukso vidurį.

– Ar prieš rungtynes nebuvo ašarų susikaupę?

– Buvo, aš jautresnis žmogus esu. Ir per savo kalbą kube, kai ją kartojau, graudinausi. Po rungtynių apsiverkti nėra gėda, jos baigėsi sėkmingai, laimėjome, bet prieš jas nesinorėjo. Mintis mėčiau, kur tik įmanoma, kad apie tai negalvočiau.

– Per tuos metus rinktinėje, kur labiausiai pasikeitėte kaip asmenybė, kaip žaidėjas?

– Daug kur. Prisimenu savo pirmą stovyklą. Tuomet buvo madinga atvykti su brangiais automobiliais, žurnalistai fotografavo. Mane vežė į tą stovyklą mama, su sena „Toyota“. Tuo metu man buvo gėda, kad atveža su tokia prasta mašina, prašiau, jog paleistų tolėliau. Dabar norėčiau tokioje situacijoje, kad atvežtų prie paradinių durų. Tuo ir pasikeičiau. Išlaisvėjau.

– Visą karjerą tave ragino būti piktesniu. Ar pavyko?

– Ne, nepavyko. Koks esu, toks esu. Savi pliusai, savi minusai. Ne kiekvienas gali būti geru krepšininku, bet kiekvienas – geru žmogumi. Nuo to viskas ir prasideda. Man buvo labai smagu, kai paskelbiau pabaigą. Sulaukiau daug gražių žinučių, kurios būtent dėkojo už žmogiškumą. Man tai eina aukščiau profesinių dalykų.

– Ką pasakytum 2015 metų Mindaugui Kuzminskui, po antro sidabro su rinktine?

– Kad tai bus paskutinis medalis ir būčiau nepatikėjęs. 2013 m. – medalis, 2014 m. – per plauką, 2015 m. – vėl medalis. Atrodė viskas taip paprasta ir tęsiasi. Dabar 10 metų be medalių. Todėl visiems komandoje sakiau – važiuoti, kiek kviečia. Laisvos dienos palauks.

– Ilgametis komandos draugas Mantas Kalnietis su tavo marškinėliais šalia aikštės. Kokios emocijos?

– Nuoširdžiai nežinau, iš kur jis tuos marškinėlius gavo. (juokiasi) Faina labai. Su Mantu turėjome daug momentų – ir pergalių, ir pralaimėjimų. Krepšinyje sutinki tūkstančius žmonių, bet tik vienetai išlieka draugais. Galiu pasidžiaugti, kad krepšinis man davė tokį draugą kaip Mantą.

– Klube žaidi solidžiai. Ar yra kažkokių minčių apskritai apie karjeros pabaigą?

– Ne, nėra. Trumpai pasakysiu, nesiplėčiant.

– Ar yra dar noras Lietuvoje sužaisti, atstovaujant klubui?

– Dažnai norai prasilenkia su realybe.

– Jonas Mačiulis pasakojo, kad bandė jus atkalbėti.

– Mantas parašė: „Šaunuolis, teisingas sprendimas.“ Jonas paskambino ir sako: „Tu gal durnas, ruoškis vasarai.“ Buvo dvi barikadų pusės. (juokiasi) Su Jonu mano buvo krikštas. Mes toje pozicijoje, jo alkūnes aš žinau geriausiai. Savotiškai užgrūdino.

– Kaip ir sakei, pasikeitė kartos rinktinėje. Su kokiais lūkesčiai palieki rinktinę?

– Su geromis. Manau, kad pakanka ir talento, ir charakterio. Galima žaidėjus vardinti. Charakteris nėra net Lietuvos vienos dalykas. Reikia žiūrėti į krepšinį. Mums trūko mažiukų, bet dabar ateina Kasparas Jakučionis, Rokas Jokubaitis formoje. Pagalvoji apie tuos visus metus... 2017 m. ar 2022 m. žaidėme puikų krepšinį. Neseniai žiūrėjau pakartojimą su Ispanija, turėjome laimėti tas rungtynes. Ispanai po to tapo čempionais. Čempionatai tuo yra gražūs ir skaudūs. Reikiamu laiku reikia įgauti formą.

– Paskutinį kartą rinktinę prie televizoriaus palaikei 2012 metais. Koks yra Mindaugas Kuzminskas sirgalius ir ar atsimeni tuos 2012 metus?

– Prisimenu. Labai daug prisimenu. Sportininkų šeimyna. Kai buvo didesnės pergalės, verkdavau iš džiaugsmo. Tikiuosi, kad būsiu pozityvus sirgalius. Ir kai skambinsite, prašysite komentaro, suprasite, kad apie rinktinę kalbėsiu teigiamai. Bent jau kol yra žaidėjų, su kuriais žaidžiau.