Ateities kelią išsirinkęs M.Lukauskis: karjeroje buvo tik vienas sprendimas, kuris galėjo būti kitoks (1) interviu

Lietuvos krepšinio legenda Mindaugas Lukauskis prieš kelias dienas paskelbė – jo karjera baigta. Beveik 30 metų profesionalioje aikštelėje praleidęs veteranas pripažįsta – turbūt kol kas iki galo sunku suvokti, kaip gyvenimas pasikeis, nelikus žaidėjo rutinos, tikrasis pojūtis ateis tik vėliau.

„Kažkiek laiko skirsiu mokslams, šeimai, vaikams, jų rungtynėms, treniruotėms, pasitvarkymams namie, nes oi oi oi kiek visko yra. Kai neliko treniruočių ir rungtynių, karjera pasibaigė, kol neturiu savo individualių treniruočių, kurios vyksta sekmadieniais, laikas bus tam. Laikas ir taip greitai bėga, tikrai rasiu, ką veikti“, – šypsosi po mėnesio 46-ąjį gimtadienį švęsiantis M.Lukauskis.

Tašką karjeroje jis padėjo simboliškai – Birštono „Milastoje“ sužaidę su sūnumi Luku. Tai – neabejotinai liks kaip vienas ryškiausių Mindaugo karjeros momentų. Abu jo sūnūs kol kas žengia tėčio keliu.

„Kol kas jie mano pėdomis eina, antras sūnus irgi. O kaip toli eis, pažiūrėsime. Kol kas jie motyvuoti, nori, stengiasi. Niekas specialiai jų į krepšinį nevedė, išbandė kitas sporto šakas, o po to patys pasiprašė“, – sakė jis.

M.Lukauskis jau turi planą, ką veikti. Individualiai su žaidėjais dirbanti legenda nori žengti trenerio keliu ir yra atviras pasiūlymams.

„Manau, kad bus nelengva, tačiau nieko nėra amžino. Nėra visos vietos tokios jau nepajudinamos. Tikiu, kad jei neatsiras čia – atsiras kitur“, – į darbą užsienyje nespjauna jis.

– Kol kas yra ankstyva sezono pabaigos stadija – labiau atostogos. Kaip jaučiate, ar tikrasis karjeros pabaigos suvokimas gali ateiti labiau į vasaros galą ir rudeniop?

– Manau, kad bus panašiai, kaip sakai. Baigėsi sezonas, normalu – atostogos. Bet kai ateis vasaros galas, kuomet įprastai pradedi sportuoti, kažką galvoti, kai to neliks, tada ir pasijaus, jog nebesu profesionalus krepšininkas. Pojūtis ateis vėliau. Šiandien niekas realiai nepasikeitė. Pralaimėjome seriją, Velykos, laisvos dienos, draugai, svečiai, vaikams treniruotės – viskas įprastai, nespėsi susigaudyti.

– Kaip atrodo pačiam, ar tas žaidėjo palaidojimo savyje procesas bus išgyventas lengvai, ar taps iššūkiu?

– Nežinau, nemanau, kad bus sunku. Vis tiek metai iš metų tai brendo po truputį, kol atėjo tam diena. Mano atveju nėra, kad žaidžiau, patyriau traumą ir nebegaliu to daryti. Gal tokiu atveju būtų sunkiau, jei trauma nebeleistų tęsti karjeros. Arba mano atveju, jei patirčiau traumą ir sugrįžimas užsitęstų dėl amžiaus.

– Nepaisant to, kad dar prieš sezoną buvote nusprendęs, kad šie metai paskutiniai, finalinės rungtynės kėlė jaudulį?

– Nebuvo, nes tikėjausi, kad jos bus nepaskutinės, tikėjausi, serija tęsis. Kai mačas Kaune baigėsi, sekretoriato pranešėja padėkojo, žiūrovai ir komandos paplojo, lyg ir supratau, kad baigėsi. Bet nelabai tikėjosi, norėjosi laimėti, kad serija nesibaigtų. Įvyko, kas įvyko, nėra ko gailėtis, reikia žiūrėti į priekį.

– Dar paskelbus, kad tai – viskas, sulaukėte daug žinučių iš buvusių kolegų, bičiulių, žaidėjų, trenerių?

– Daug nebuvo, bet atsirado, kas parašė, ypač, kai paskelbiau apie tai socialiniuose tinkluose. Buvo ir skambučių. Bet kažko labai tokio nebuvo, su visais tais daugiau mažiau mūsų keliai buvo susikirtę aikštelėje.

– Kai karjerą baigė jūsų draugas Tomas Delininkaitis, sakė, kad nuo žinučių net teko susigraudinti. Jums emocijų kilo mažiau?

– Aišku, visada atsiranda, kas parašo ilgesnes žinutes, tas pats Tomas irgi paliko komentarą, kažkiek ašaros viduje kaupiasi. Malonu, kuomet apie tave taip atsiliepia, jaudino, bet labai ašaroti neteko.

– Su Tomu praleidote ir Velykų savaitgalio dieną. Ar jau atsirado, ką aptarti, apie abiejų karjeros finišą?

– Dar sunku ką aptarti – abiem per daug niekas nepasikeitė (Juokiasi). Papokštavome ir tiek. Abiem tai pasijaus antroje vasaros pusėje, kaip ir kalbėjome, kai draugai ruošis sezonams, o mums to daryti nebereiks.

Lukauskis, Maskoliūnas

– Kaip manote, kas jums pakeis tas krepšinio suteiktas emocijas?

– Yra vaikai, kurie sportuoja – iš jų rungtynių. Manau, atsiras iš ko. Atsiras ir kitų mano užsiėmimų, tad emocijų bus, nors aišku, gal jos nebebus tokios pačios. Bet gal pavyks būti trenerio asistentu ar suktis apie krepšinį, tai padės emocijas susirinkti. Reikia tik noro, atrasti visada gali.

– Paskutiniame savo sezone įgyvendinote svajonę – pažaisti su sūnumi. Ar jums tai vienas prasmingiausių ir įsimintiniausių karjeros pasiekimų, tarp begalės tų, kuriuos turite?

– Manau, kad taip, nes pagalvojus, tai yra neeilinis pasiekimas. Kiek pažiūriu į tokius atvejus, tai dabar esame mes ir LeBronas su sūnumi. Gal ateityje to bus daugiau. Tikrai ir jaudinanti akimirka, ir be galo maloni, nes kažkada tai atrodė nerealu. O galiausiai tai įvyko.

– Ar tai vis tik buvo jūsų sena svajonė, ar įkvėpė būtent LeBrono pavyzdys?

– Minčių buvo jau gana seniai, bet tai atrodė nerealu. Ne tiek nuo manęs viskas priklausė, bet ir nuo sūnaus. Gal jis būtų nebesportavęs krepšinio ir būtų viskas. Bet jis treniravosi, mano karjera užsitęsė ir galimybė atrodė vis realesnė. Aišku, pagelbėjo ir Birštono klubas, sudaręs sąlygas tą įgyvendinsi. Viskas sukrito ir pavyko.

– Kam daugiausiai streso kainavo šis istorinis mačas: jums, sūnui ar galbūt žmonai?

– Manau, man ir žmonai (Juokiasi). Mes gi visi tėvai norime, kad vaikams būtų kuo geriau. Sūnui gal buvo irgi neramu, tačiau man iki gal pirmo kėlinio penktos minutės buvo daug jaudulio. Buvo noras, kad jam pasisektų. Po kelių jo metimų pačiam pasidarė ramiau, emocijų ir ašarų buvo.

Lukauskiai

– Jūsų karjera tęsėsi beveik 30 metų – skamba įspūdingai. Kiek per šį laiką, jūsų akimis, pakito visas krepšinis, Lietuvos krepšinio visuomenė? Ir kas iš tų pokyčių jus džiugina ar liūdina labiausiai?

– Pasikeitė tikrai daug. Paimkime vien tai, kaip kito pasiruošimas sezonams – kaip buvo anksčiau ir yra dabar. Krepšinis greitėja, tobulėja, ta pati tritaškio linija yra kitokia. Seniau buvau treniruojamas būti komandiniu žaidėju, dabar krepšinis tapo individualesnis, žaidėjams reikia daugiau įgūdžių. Bet tai vis tiek liko komandiniu sportu. Tiesiog sujungus komandinį žaidimą su individualiais įgūdžiais gaunasi gera kombinacija. O dėl blogo... Nežinau, prie visko priprantame, pakitimai daromi vis tiek ne tam, kad būtų blogiau.

– Jei gerai suskaičiuoju, atstovavote 14 klubų, iš kurių dalies nebėra krepšinio žemėlapyje, kaip kad Prienų, Alytaus ekipų ar tų pačių „Sakalų“. Ar yra ekipų, kurioms jaučiate ypatingą nostalgiją?

– Mano pirma stotelė buvo Panevėžys, kur gimiau ir augau, kuris mane augino kaip žaidėją. Kita stotelė buvo Vilnius, kur subrendau kaip žaidėjas. Tuos du miestus galima išskirti. Šiaip niekada nebuvau ten, kur manęs nenorėjo, kažkokį indėlį palikau visur ir visoms komandoms esu dėkingas. Prienuose praleista nemažai laiko, kažkiek gaila, bet nebėra, tai nebėra. Gal dar atsiras ten krepšinis, negali žinoti, sportinę bazę jie turi. Visoms komandoms liko nostalgija, nes dalelė savęs atiduoda visur.

– Sakote, kad visur jautėtės norimas. Esate laimingas – ne visų žaidėjų patirtis per karjerą būna tokia.

– Taip dažniausiai būna, jei tave ima skolinti. Mano atveju, tokios situacijos nebuvo, dėl to ir sakau – džiaugiuosi tuo. Visur jaučiausi reikalingas.

– Kurie karjeros metai jums įstrigs kaip džiugiausi?

– Turbūt patys įspūdingiausi 2008–2009 m., rinktinė, olimpiada, titulai su „Rytu“. Aišku, galima būtų pridėti 2005 m. su rezervine rinktine, kai vykome į Tarpkontinentinę taurę, turėjome išvyką į Australiją. Po tos kelionės pirmąsyk gavau kvietimą į vyrų rinktinė.

– Dėl to, kad medalio su rinktine iškovoti jums taip ir nepavyko, nuoskaudų liko?

– Per tą visą karjerą tai tikrai skaudžiausia, bet nieko nepadarysi. Skauda, bet labai didelės nuoskaudos nėra.

– O kuris titulas jūsų lentynoje rikiuojasi pirmas kaip brangiausias?

– Uf... Vieną išskirti sunku... Gal 2009 m. Europos taurė. Bet tuo pačiu ir su Prienais iškovota LKF taurė, kai pusfinalyje nugalėjome „Žalgirį“, o finale „Rytą“. Irgi iš fantastikos srities ta mūsų komandėlė buvo.

– Ką išskirtumėte kaip žmogų, padariusį didžiausią įtaką jūsų karjerai? Tai nebūtinai gali būti treneris.

– Vis tik tai būtų treneriai, su kuriais teko dirbti. Pirmas mano treneris Gintaras Leonavičius, kaip bebūtų, yra pirmoje vietoje. Jis visko mane mokė pirmas. Vėliau trenerių buvo daug, kažką iš jų akcentuoti būtų sunku. Vien „Ryte“ kiek trenerių teko pakeisti... Kai kurie tiek per visą karjerą nepakeičia (Juokiasi). Visi davė man dalelę savęs ir visiems jiems ačiū.

– Per tą trisdešimtmetį krepšinyje apsieita be nuoskaudų ar atsirastų žmonių, kuriems rankos nespaustumėte?

– Ne, ką čia prikaupsi. Yra kažkokių dalykų, bet nemanau, kad jie verti viešinimo. Tai net nėra nuoskaudos – tiesiog prisiminimai, jog man kažkas kažką padarė. Kas iš to, kad būsi piktas, laiko atgal neatsuksi, bet prisiminsiu tai visą gyvenimą. Žinai, kokie žmonės yra, kaip jie galėjo pasielgti, bet kažkam įvykus nieko nepakeisi. Tačiau tikrai nėra tokių žmonių, kuriems rankos nepaspausčiau.

– Jūsų karjera buvo pilna tiek gerų metų, tiek titulų, o ir truko įspūdingą laiką. Ar jaučiatės, kad joje viską darėte teisingai?

– Tai, kas įvyko per karjerą, reiškia, kad taip turėjo būti. Galbūt yra vienintelis sprendimas, kurį kaip šeima priėmėme, bet kuris galėjo būti kitoks. Bet vėlgi – neaišku, kaip viskas būtų pasisukę, jei būčiau padaręs kitaip. Tai buvo po mano sėkmingo sezono Panevėžyje. Turėjau pasiūlymą ir praktiškai buvau sutaręs likti „Lietkabelyje“, bet man iššoko pasiūlymas iš „Ryto“. Kadangi tada žmona laukėsi antro vaiko, važinėjimas ir nebuvimas namie žinojome, kad kels reikalų. Taip priėmėme sprendimą likti Vilniuje. Gal jei būčiau pratęsęs sutartį su Panevėžiu, būčiau jame baigęs karjerą. Bet negali žinoti.

Lukauskis

– Ką pasakytumėte jaunam Mindaugui, kuris tik pradėjo savo kelią?

– Tikėti savimi, kovoti už save, įdėti daug pastangų į treniruotes ir papildomą darbą bei tikėti, ką darai.

– Kaip suprantu, žadate naują karjeros etapą sieti su treniravimu. Norite koncentruotis labiau į individualų ar komandinį treniravimą?

– Noriu dirbti komandoje, bet man patinka ir tai, ką darau su individualias įgūdžiais. Pas mane tai labiau sukasi aplink metimą, ne per daug liečiu driblingo subtilybes, daugiau viskas siejasi su metimu.

– Lietuvos trenerių rinka yra uždaroka. Kaip manote, ar į ją įsilieti jums bus lengva?

– Manau, kad bus nelengva, tačiau nieko nėra amžino. Nėra visos vietos tokios jau nepajudinamos. Tikiu, kad jei neatsiras čia – atsiras kitur.

– Vyktumėte dirbti į užsienį?

– Manau, kad taip, bet priklauso, kur, kokia komanda, kokioms pareigoms. Daug klausimų, man kol kas tai nauja. Bus laiko vasarą, pasigalvosiu, pradėsiu dėlionę ir žiūrėsiu, kur pasisuks.

– Ar ateityje save matote vyr. trenerio vaidmenyje, ar apie tai kol kas negalvojate?

– Norėčiau, bet visų pirma reikia pabūti šalia vyr. trenerio, pereiti iš žaidėjo į trenerį. Tai vis tiek užims laiką. Kad ir dabar aiškindamas treneriui tu galvoji kaip žaidėjas, nes dar pats eini į aikštelę. Bet aš norėčiau. O ar galėsiu, ar sugebėsiu, pamatysime vėliau.

– Dabar daugiau buvusių žaidėjų dairosi vadybine kryptimi. Kaip suprantu, jūs į tai kaip variantą nežiūrite?

– Man komplektacijos dalis būdavo tikrai įdomi. Tačiau tu negali norėti būti visur – turi apsibrėžti, kuria kryptimi eini. Bet jei kažkas atsirastų, vėlgi – svarstytina. Dabar dar mažai laiko praėjo, reikia po truputį susigulėti mintims, turiu veiklą, vykdau treniruotes, dėmesys bus tam. O šalia jau dėliosiu ateitį.

„Ilgoji pertrauka“: kas dvejoja dėl žaidimo rinktinėje, kas kitas pratęs sutartį su „Žalgiriu“, jungtinių LKL komandų idėjos, treneriui „Neptūnui“ ir „Rytui“ bei prieš ką akis dėl Trinchieri užmerkė Kauno klubo vadovai