A.Sireika: jei nesulauksiu kažkokio labai įdomaus pasiūlymo iš Europos, mielai liksiu Japonijos klube (6) interviu

Buvęs Kauno „Žalgirio“ ir Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės vyriausiasis treneris Antanas Sireika mėgaujasi darbu. 58-erių metų specialistas jau antrą sezoną krepšinio paslapčių mokė Točigio „Brex“ klubo Japonijoje žaidėjus.

Dveji metai vienoje pažangiausių pasaulio valstybių šiauliečiui atnešė daug malonių akimirkų ir gilių gyvenimiškų atradimų. Per trumpas atostogas spėjęs užsukti ir į Kauną, A.Sireika apie savo pasiekimus, išgyvenimus ir perspektyvas Tekančios saulės šalyje papasakojo „Kauno dienai“.

– Kaip jums ir jūsų ekipai susiklostė šis sezonas?

– Palyginus su pirmaisiais metais – viskas buvo puiku. Ypač moraline, psichologine prasme. Dirbti buvo daug lengviau ir paprasčiau. Pirmiausia, reikėjo perprasti žmones, suvokti jų mentalitetą. Kad ir kaip būtų keista, reikėjo ir nemažai išmokti ir man pačiam. Nepaisant solidaus amžiaus ir patirties Japonijoje gerokai pakeičiau pasaulėžiūrą, išplėčiau akiratį. Sakyčiau, kad per porą metų ten išmokau daugiau nei per kokius 20-mt Europoje. Pirmiausia – pramokau anglų kalbą. Antra, bendravimo su visiškai kitokios kultūros žmonėmis. Atradau, kad mokytis iš to, ką darei vakar – neteisinga. Reikia mokytis iš rytojaus – modeliuojant ir mąstant, ką ir kaip darysi ateityje. Treneris turi būti kūrėjas, vis išgalvojantis kažką naujo. Todėl labai dažnai man žaidėjai sakydavo darą tai, ko niekada gyvenime nebuvo darę. Kai žaidėjams liepdavau improvizuoti, laisvai kurti aikštėje, jie palinkčiodavo galvą, o po to paklausdavo: o į kurią pusę – į kairę ar į dešinę man improvizuoti? Toks jų mentalitetas. Ir prie jo teko priprasti, kartu pakeičiant ir jų mąstymą.

– Kalbant apie rezultatus, komanda taip pat pasirodė kur kas geriau nei pernai.

– Taip, komanda žaidė žymiai geriau. Rezultatai taip pat kur kas geresni. Savo grupėje užėmėme 3-ąją vietą ir, nors konkurencija buvo didesnė nei pernai, patekome į atkrintamąsias varžybas. Praėjusiais metais buvome likę už jų borto. Šiemet pasiekėme pusfinalį, kuriame po atkaklios kovos 1:2 nusileidome buvusiai čempionei „Toyota“ ekipai. Galėjome susikauti dar aršiau, bet mūsų pagrindinis „centras“ amerikietis gavo traumą. O turint du užsieniečius, lemiančius visą žaidimą, netekti vieno jų – skaudus smūgis. Taip pat užsiauginome du japonus šalies rinktinei.

– Ar jūsų klubas biudžeto dydžiu prilygo lygos lyderiams?

– Mūsų biudžetas lietuviškais masteliais buvo nemenkas – maždaug 6 milijonai JAV dolerių (15 mln. litų), bet japoniškais – vidutinis. Mūsų klubas buvo laikomas periferijos, nes esame iš nedidelio miesto, maždaug 700 tūkst. gyventojų. Madas diktavo milijoninių miestų komandos – Nagojos, Saporo, Tokijo. Jos galėjau sau leisti įsigyti NBA patirties turinčių krepšininkų. Mes pasirinkome jaunus vyrukus amerikiečius, žaidusius NCAA studentų lygoje. Pirmieji legionieriai mūsų netenkino, bet vėliau pavyko juos pakeisti visai neblogais.

– Kodėl nepasikvietėte žaidėjų iš Lietuvos?

– Vienas dalykas, dėl žaidimo stiliaus skirtumų. Japonijoje dominuoja amerikietiškas krepšinis. Žaidėjai, lyderiai stengiasi viską spręsti individualiai. Patys meta arba palenda po krepšiu ir „laužia“ varžovų gynybą. Jiems reikia universalių žaidėjų, mėgstančių visas žaidimo gijas paimti į savo rankas. Tuo tarpu, aš jiems nuolat vykdžiau europinio, komandinio krepšinio propagandą. Kaldavau į galvą, kad jie neturi draskytis po vieną, kad kamuolys turi „vaikščioti nematomai“ – taip greitai ir dažnai jie turėjo perdavinėti kamuolį. Rodžiau daug įrašų, kur žaidžia Šarūnas Jasikevičius, kiti lietuviai. Pamatę Mindaugo Kuzminsko žaidimą jie iškart ėmė prašyti jį pakviesti pas mus, bet nuraminau, kad vargu ar įstengsime pervilioti jį iš Eurolygos klubo (Malagos „Unicaja“ – aut. past.). O įperkamų žaidėjų, kurie galėtų tempti komandą ir norėtų vykti į Japoniją tuo metu nebuvo. Tad apsistojome ties amerikiečiais.

– Kurią vietą LKL čempionate užimtų „Brex“ klubas?

– Prieš sezoną stovyklaudami Lietuvoje viską pralošėme, bet buvome be savo užsieniečių. Vien su japonais būtume tarp autsaiderių, su legionieriais – tarp vidutiniokų. Bet mane šiemet džiugino mūsų žaidimo pokyčiai. Rungtyniavome tokiu šiaulietišku stiliumi – aršiai, komandiškai, buvome stiprūs dvasia. Stengdavomės įkąsti lyderiams, kaip kad su „Šiauliais“ (pirmąja A.Sireikos treniruota komanda – aut. past.) kiekvieną sezoną bent po kartą įveikdavome „Žalgirį“ arba „Lietuvos rytą“. Su Točigio klubu palaužėme čempionus, antrąją vietą užėmusią komandą įveikėme net dukart.

– Vis dėlto vienas lietuvis su jumis Točigyje buvo. Ar likote patenkintas tuo, kad asistentu pasitelkėte kaunietį Darių Dimavičių?

– Darius – tylus, kuklus žmogus. Gali iš jo skaptuoti, ką tik nori (šypsosi. – aut. past.). Jis man nebuvo visiškai nepažįstamas. Jį žinojau dar nuo laikų, kai treniravau jaunimą, o jis buvo vienas perspektyvių žaidėjų. Darius Japonijoje atliko visą įprastinį asistento darbą – atliko „skautingą“ (varžovų bei žaidimo analizę – aut. past.), padėdavo treniruotėse, dirbo su žaidėjais individualiai. Be to, jis padėjo buityje, nes aš Japonijoje nevairavau automobilio, o Darius nepatingėjo mėnesį lankyti kursus ir gauti japoniškas teises. Tad jis mane paveždavo į treniruotes ar kur tik reikia.

– Lietuvos rinktinės strategas Jonas Kazlauskas neseniai interviu pripažino turįs pasiūlymų grįžti į Kinijos klubą, kuriame dirbo, tačiau pavargęs su visais – lygos nomenklatūra, teisėjais – kariauti, įrodinėti savo tiesas ir pan. Ar jums Japonijoje neteko susidurti su panašiais dalykais?

– Taip, kai Jonui Kinijoje, tikrai nebuvo. Kinai ir japonai šia prasme, matyt, skiriasi. Japonijoje žemo lygio teisėjavimo pasitaikė ir gan dažnai, bet tai nebuvo tendencingas „švilpimas“. Jei lygis žemas, su tuo nepakariausi. Arbitrai klysdavo ir į vieną, ir į kitą pusę. Mūsų komandoje irgi buvo savų niuansų. Pirmaisiais metais teko keisti žaidėjų mentalitetą. Būdavo, kad jie padaro kažką ne taip, o aš užrėkiu. Jie išsigąsta, pasišiaušia, susitraukia į kamuoliukus, kaip ežiai atkiša spyglius. Mano asistentai priekaištaudavo esą negalima ant žaidėjų kelti balso. Tai žmogaus įžeidimas. Aš jiems paaiškindavau, kad tai normalios darbinės emocijos. Jie mane suprato.

Džiaugiuosi, kad mano pusėn stojo ir klubo vadovai. Aš juos įtikinau, kad komandoje mums nereikia pasipūtėlių, egoistų, kuriems visi lenkdavosi, įskaitant ir pačius klubo vadovus, kiti žaidėjai jų bijodavo. Tie vaikinai manė galintis aikštelėje daryti ką tik nori. Aš pasakiau, kad šito komandoje nebus. Pirmą sezoną buvo blogai, teko pakariauti. Kai prieš šį sezoną atsikratėme tų vyrukų, komanda susilipdė į tvirtą kumštį. Tai teigiamai atsiliepė ir rezultatams.

– Ko labiausiai pasiilgote gyvendamas Japonijoje?

– Artimųjų. Viskas Japonijoje puiku, bet bendravimo su šeima, artimaisiais, draugais – trūksta. Su jais pasikalbėdavau tik per „Skype“. Tiesa, per sezoną žmona Aurelija buvo tris kartus atvykusi pasisvečiuoti.

– Ar nepasigedote lietuviškos virtuvės? Juk Japonijos maisto tradicijos su lietuviškomis net nesugretinamos...

– Kad ir kaip keista – nepasigedau. Japoniškas maistas toks puikus, kad neįmanoma ko nors pasigesti. Prie jų valgiaraščio ir pripratau, ir labai patiko.

– Ar po dviejų metų Japonijoje dar yra dalykų, kurie jus stebina. O gal dabar labiau stebina lietuviško gyvenimo realijos?

– Stebina kontrastai. Nereikia, kad viską iš Japonijos perkeltume į Lietuvą, bet kai kuriuos dalykus matyti tėvynėje labai norėtųsi. Pagarba žmogui, vienas kitam, saugumo jausmas net einant naktį per miestą. Fantastiški keliai – tokių nesu matęs niekur pasaulyje. Per visą savo buvimo Japonijoje laiką turbūt nemačiau nė vieno žvyrkelio. Net ryžių laukais vingiuoja asfaltuoti keliukai. Labai patogus viešasis transportas. Į varžybas paprastai keliaudavome greitaisiais traukiniais, nes lėktuvu keliauti užtrukdavo kone ilgiau. Įsivaizduokite modernus, komfortiškas traukinys lekia 250 – 270 km per val. greičiu. Į Nagoją 500 ar 600 kilometrų jis įveikdavo per 2,5 val.

– Po tokios gausybės komplimentų Japonijai turbūt net neverta klausti, ar norėsite pratęsti pasibaigusią sutartį su klubu?

– Dabar lygoje yra vadinamasis laisvųjų agentų laikas. Jis trunka 3 savaites. Per tą laiką treneriai, žaidėjai gali laisvai, be jokių įsipareigojimų savo klubui, rinktis kitą komandą, derėtis. Man tai labai priimtina. Savo agentams pasakiau, kad jei nesulauksiu kažkokio labai įdomaus pasiūlymo iš Europos, mielai liksiu Točigio klube. Juolab, kad padarytas geras įdirbis, tad toliau dirbti bus dar smagiau.

Zigmas Jurevičius, „Kauno diena“.

„Ilgoji pertrauka“: pokalbis su agentu Mariumi Rutkausku – Lekavičiaus situacija, Radzevičius Eurolygoje, tikėjimas Sirvydžiu, Maksvyčio skyrybos su „Žalgiriu“ ir atmestas pasiūlymas bei Kriisos galimas sugrįžimas į Kauną