A.Sireika: darbas Japonijoje – tarsi gyvenimas kitame pasaulyje (12)

Vienas garsiausių Lietuvos krepšinio trenerių Antanas Sireika jau per pirmuosius metus Japonijos krepšinio lygoje sulaukė pripažinimo. Nors lietuvio vadovaujamą Točigio „Brex“ komanda užėmė šeštąją vietą ir nepateko į atkrintamąsias varžybas, klubo vadovai liko patenkinti stratego darbu ir pratęsė sutartį.

„Egzotiškas kraštas, egzotiškas darbas. Tai buvo visiškai nauja patirtis. Tarsi gyvenimas kitame pasaulyje. Japonijoje viskas kitaip: požiūris į žmogų, požiūris į darbą. Visai kitokie vertinimo kriterijai. Visų pirma vyr. treneris vertinamas kaip žmogus, o tik po to žiūrima į rezultatus.

Visai kitoks ir elgesys su žaidėjais. Ten krepšininkai nėra žaisliukai, kuriais manipuliuojama. Jie yra gerbiami ir vertinami žmonės. Krepšininkų šalyje nėra daug, todėl jie yra išskirtiniai. Kaip aš sakau, netgi lepinami. Žinoma, jie turi žaisti, rodyti rezultatą prieš savo gerbėjus, tačiau požiūris į žmogų yra visai kitoks.

Man taip pat teko ne tik mokyti kitus, bet ir mokytis pačiam. Džiaugiuosi, kad galima būti ne tik nervų kamuoliu, bet ir jausti kitus žmones. Reikėjo mokytis elgtis kitaip, nes šaukti ant žaidėjų ten nepriimtina. Tokių manierų ten nėra. Pats mokiausi, kad žaidėjui viską reiškia išdėstyti labai labai aiškiai. Reikia paaiškinti ne tik planą A, bet ir planą B, kad žaidėjas būtų pasirengęs bet kokiai situacijai.

Žinoma, išmokyti japonus improvizacinio krepšinio nėra lengva, bet sezono pabaigoje jie patys pripažino, jog jau supranta skirtumą tarp europietiško ir amerikietiško krepšinio. Visas klubo aprūpinimas, organizacija yra NBA stiliaus. Kaip jau sakiau, žaidėjai yra viskuo aprūpinti, net lepinami.

Pasakojau krepšininkams, koks krepšinis yra Lietuvoje. Jei labai stebėdavosi, kaip toks mažas kraštas, turintis vos tris milijonus gyventojų, krepšinyje gali tiek pasiekti. Patys japonai, kurie susiję su krepšiniu, daug žino apie Lietuvą ir ja labai žavisi. Galiausiai sezono pabaigoje patys žaidėjai pripažino, jog jie nori žaisti europietišką krepšinį“, – pasakojimą pradėjo A.Sireika.

– Treneri, kaip komandos vadovai įvertino šeštąją vietą čempionate?

– Jie – protingi žmonės. Jie neieško kaltų, o ieško išeičių, kaip pagerinti situaciją. Nušviečiau situaciją, kokius žmones reikia surinkti, kad galėtume kautis. Pagal Japonijos lygos taisykles, aikštelėje komandoje gali būti tik vienas užsienietis, tačiau kiti klubai rasdavo išeitį – natūralizuodavo legionierius, kurie praktiškai buvo vien amerikiečiai. Tokių komandų įveikti mes negalėjome.

Mūsų legionierius vidurio puolėjas dar prieš sezoną patyrė traumą, todėl kai kiti žaisdavo su dviem amerikiečiais, mes išvis rungtyniavome be jų. Mūsų komandoje aikštelėje būdavo penki japonai, todėl žiūrovai juos pasitikdavo didžiulėmis ovacijomis.

Sezono pabaigoje mes iškovojome tikrai gražių pergalių. Tai buvo pavyzdys, kad jei mes visi esame kartu, galime žaisti labai gražiai. Po sezono dar tris savaites dirbau su jaunimu, sudariau planus vasarai, nes japonai nėra įpratę tiek ilsėtis. Porą savaičių paatostogauja ir vėl kimba į darbą.

Tikiu, jog išmokysime vieni kitus kantrybės ir galėsime sukurti japonišką krepšinio stilių. Ši mintis patiko ir komandos vadovams, todėl liepos mėnesį vėl grįšiu į šią komandą ir dirbsiu kitą sezoną.

– Prieš kelis sezonus Kinijoje dirbęs Rytis Vaišvila neišbuvo iki sezono pabaigos ir grįžęs sakė, jog negalėjo prisitaikyti prie šios šalies žmonių kultūros, būdo ir pan. Jums Japonijoje tokių problemų nekilo?

– Japonija – visai kitoks kraštas. Man teko apie tai kalbėtis, nes turėjau asistentą, kuris kilęs iš Kinijos. Jis papasakojo situaciją. Japonai mažai bendrauja su kinais. Jei veidai panašūs, nereiškia, kad ir kultūra panaši.

Kinai triukšmingi, drąsūs, o japonai į kitatautį gatvėje net pažiūrėti nedrįsta. Jei eini gatve, japonai prasilenkia nuleidę galvas ir net nežiūri į akis. Japonai daug uždaresni, kuklesni už kinus. Tai dvi nepalyginamos tautos.

Teko kalbėti ir su Vaišvila, ir su Anapilin jau iškeliavusiu Rimu Girskiu. Žinau situaciją, bet čia viskas priešingai. Jokių pastabų ar priekaištų iš klubo vadovų tikrai nebuvo. Kaip kas nors gali kištis į trenerio darbą? Jie sakydavo, kad treneris tai išmano geriausiai, nes mes neturime tokių žinių apie krepšinį, kokias turi jis.

– Būdamas kitoje planetos pusėje tikriausiai neatitrūkote ir nuo Lietuvos krepšinio naujienų? Teko stebėti Lietuvos klubų kovas?

– Tikrai nuo nieko neatitrūkau, tik laikas labai blogas. Mažai tekdavo miegoti. Gerai, kad treniruotės dažniausiai vykdavo vakarais, o ryte komanda dirbdavo su fizinio parengimo specialistais treniruoklių salėje. Tad naktį pažiūrėjęs rungtynes galėdavau ilgiau pamiegoti dieną. Eurolygos rungtynes mačiau praktiškai visas.

Komunikacijos Japonijoje praktiškai aukščiausio lygio, todėl mačiau beveik viską. Galėdavau rasti įvairių čempionatų rungtynių, net jaunimo komandų varžybas.

Kai esi vienas ir vienišas, daugiausiai laiko praleidi internete. Todėl galima sakyti, kad mačiau daugiau krepšinio, nei būdamas Lietuvoje.

– Po kurio laiko nedalyvavote LKL gyvenime. Kokį įspūdį jums iš šalies paliko ši daug diskusijų sulaukusi čempionato sistema, kai iki paskutinio turo nebuvo aiški nei viena atkrintamųjų varžybų pora?

– Silpnesnėms komandoms ši sistema geresnė, nes didesnę reikšmę turi atsitiktinumo faktorius. Vienerias rungtynes pralaimėjęs „Lietuvos rytas“ galėjo likti ketvirtas ir jau pusfinalyje susitikti su „Žalgiriu“. Tai neparodo tikrojo komandų pajėgumo. Manau, jog gal reikėtų prailginti sezoną. Būtų galima žaisti iki birželio vidurio, kaip ir kituose čempionatuose.

Mano nuomone, stipriausi klubai turėtų žaisti daugiau LKL rungtynių. Juk Eurolygos komandos turi ne 10 ir ne 11 žaidėjų. Yra antra sudėtis. Tegu komandos nuvažiavę į kokią Palangą leidžia žaidėjus nuo suolelio pabaigos. Tegu žaidžia kiti, bet žmonės turi pamatyti stipriausius mūsų klubus. Juk tai yra Lietuvos pirmenybės.

Gal reiktų keisti čempionato sistemą. Tegu visi sužaidžia po du ratus, o tada atsiskiria šešios stipriausios komandos. Tos šešios komandos turės daugiau rimtų rungtynių. Manau, kad nuo to Lietuvos krepšiniui tik būtų geriau.

Grandai negali sakyti, kad žaisti LKL – žemas lygis. Gal tada reikia pakeisti nuostatus, kad būtų galima registruoti žaidėjus iš akademijų. Tegu komandos turi po 14 ar 15 krepšininkų.

Nemanau, kad situacija, kai atsitiktinumas gali lemti čempionato baigtį, yra teisinga. Reikia rasti kitą išeiti. Bent jau tokia mano nuomonė.  

„Ilgoji pertrauka“: pokalbis su agentu Mariumi Rutkausku – Lekavičiaus situacija, Radzevičius Eurolygoje, tikėjimas Sirvydžiu, Maksvyčio skyrybos su „Žalgiriu“ ir atmestas pasiūlymas bei Kriisos galimas sugrįžimas į Kauną