A.Macijauskas: jeigu į Vilnių atvažiuotų stipriausios Europos komandos, būtų sausakimša arena (10) interviu

Jau šį šeštadienį Vilniaus „Rytas“ savo aikštėje stoja į antrąją LKL, kurią remia „Betsson“, dvikovą prieš Klaipėdos „Neptūną“. Šių komandų susitikimas tampa puikia proga atsigręžti į bendrą jų krepšinio istoriją, kurios centre Arvydas Macijauskas – vienintelis žaidėjas Lietuvoje, pagerbtas abiejų šių klubų arenų palubėse.

Prieš artėjantį mačą buvęs snaiperis atvirame pokalbyje prisiminė lemtingą 1999-ųjų persikėlimą į sostinę, pasidalijo mintimis apie unikalų dviejų miestų pripažinimą, „Ryto“ organizacijos brandą bei intriguojančias „NBA Europe“ kalbas.

– 1999 m. iš „Neptūno“ į Vilnių atvykote būdamas vos devyniolikos. Tuo metu „Rytas“ buvo jauna, alkana organizacija, kuriai reikėjo asmenybių, galinčių sulaužyti dešimtmečius nusistovėjusią hierarchiją šalyje. Kiek tas žingsnis pakeitė jus patį ir kada supratote, kad sostinėje reikalavimai bei ambicijos – jau visai kito kalibro?

– Automatiškai supranti, kad žengi į visiškai kitą žaidimo lygį. Išvažiuoji iš tėvų namų, tampi savarankiškas, keičiasi draugų ratas. Kartu keitėsi ir požiūris į profesionalumą: atsirado daugybė detalių pasirengime, mityboje, miego režime. Nuo pirmųjų dienų, žinoma, buvo gerokai sunkiau – komandos draugai ir varžovai buvo kur kas geresni. Tačiau kai esi profesionalus atletas arba svajoji juo tapti aukščiausiame lygyje, tam privalai būti moraliai ir mentaliai pasiruošęs. Tuo metu tiesiog ėjau daryti savo darbo ir siekiau geriausio rezultato, kad pateisinčiau klubo vadovų bei savininkų lūkesčius, kurie manimi patikėjo, investavo ir suteikė puikias sąlygas.

– Profesionalų sporte viena sudėtingiausių psichologinių užduočių – žaisti prieš komandą, kurioje užaugote ir kurioje tribūnose tave pažįsta kone kiekvienas. Kai tekdavo žaisti prieš „Neptūną“, kaip tvarkydavotės su būsena, kai puikiai pažįstate varžovų charakterį, bet privalote jį palaužti?

– Perėjęs į aukštesnio lygio komandą, kasdien treniruojiesi su aukštesnės klasės žaidėjais – nenuvertinant Klaipėdos ekipos. Natūralu, kad stengiesi įrodyti savo vertę prieš stipresnius varžovus, siekdamas aukštesnių tikslų sau ir komandai. Žaisdamas prieš kitas ekipas ar vėliau užsienyje aš visada degdavau didžiule energija, mane tai morališkai labiau motyvuodavo. O mačai prieš „Neptūną“ jau buvo labai seniai – neatsimenu, kad būtų buvę kažkokių išskirtinių momentų ar vidinių barjerų. Tiesiog atlikdavau savo darbą.

– Esate unikalus reiškinys: ir Klaipėdoje, ir Vilniuje esate vienodai gerbiamas, o jūsų pavardė puošia abiejų šių arenų palubes. Kai 2023-aisiais Vilniuje buvo keliami jūsų marškinėliai, varžovas aikštelėje buvo būtent „Neptūnas“. Ar tą vakarą širdyje nebuvo bent kruopelės vidinio konflikto, kuri komanda iš tiesų yra jūsų tikrieji namai?

– Vilnius yra mano tikrieji namai. Čia suleidau šaknis, čia auga mano vaikai, čia mes puikiai jaučiamės. Myliu šį miestą, myliu komandą ir labai džiaugiamės, kad esame taip šiltai priimti. Galbūt tikrų vilniečių iš kartos į kartą nėra tiek daug, bet mes save vadiname tikrais vilniečiais.

Klaipėdoje gimiau, užaugau, ten buvo mano pradžia – širdyje uostamiestis visada išlieka, ten lankau tėvus. O dėl rungtynių... Galiu prisipažinti, kad nesu visiškai „teisingas“ sirgalius: kai žaidžiama Vilniuje, aš visada visa širdimi už Vilnių, o kai komandos susitinka Klaipėdoje – kad būtų sąžininga, palaikau „Neptūną“. Šeštadienį ateisiu į areną pažiūrėti šios dvikovos, sėdėsime kartu su „Neptūno“ savininku, tad laukia puikus krepšinio vakaras.

– 2000-ųjų pavasarį jūsų komanda įrodė, kad Vilnius gali tapti čempionais. Per visą šį laikotarpį „Rytas“ išgyveno didžiules bangas: nuo Europos viršūnių iki gilių duobių ir sugrįžimo. Kaip vertinate klubo gebėjimą atgimti ir susigrąžinti organizacijos tapatybę, kurioje bet koks kitas rezultatas, išskyrus auksą, yra nesėkmė?

– Vilnius yra sostinė. Čia yra milžiniškas palaikymas, nuolat auganti sirgalių bazė, žmonės be proto myli sportą ir mūsų antrąją religiją – krepšinį. Sporte visada yra pakilimų ir nuosmukių, daug kas remiasi į galimybes ir finansus, todėl bangavimas neišvengiamas. Tačiau labai džiugu, kad „Rytas“ nestovi vietoje – šiandien organizacija yra kur kas stipresnė ir brandesnė nei tais laikais, kai mes tik formavomės. Ateityje klubui tiesiog reikia kelti pačius aukščiausius tikslus ir sistemingai jų siekti. Sporte visada pasitaiko netikėtų nuopuolių, koks buvo ir praėjusio sezono pusfinalyje, tačiau svarbiausia – nuoseklus darbas.

– Šiandienos „Rytas“ demonstruoja stabilumą: auga organizacinė struktūra, laimėtas FIBA Čempionų lygos trofėjus. Koks, jūsų akimis, yra šios organizacijos potencialas ir kas turi įvykti, kad šis augimas taptų ilgalaike sistema?

– Organizacija formuojasi puikiai. Nuosavos arenos turėjimas suteikia didžiulį psichologinį komfortą, o naujos arenos statybos projektas Vilniui sukurs dar tvirtesnius namus.

Žinoma, anksčiau ar vėliau turės išsispręsti bendri Europos krepšinio klausimai – FIBA, Eurolyga ar vis garsiau aptariamas „NBA Europe“ projektas. Dabar šia tema yra daug kalbų ir spekuliacijų, net patys sirgaliai ar krepšinio žmonės sunkiai supranta, kaip viskas susidėlios. Kai tarptautinė sistema nusistovės, pamatysime tikrąjį lygų pajėgumą ir komandų pasiskirstymą – tuomet ir „Ryto“ ilgalaikė perspektyva bus dar aiškesnė.

Be abejonės, „Rytą“ norisi matyti tarp geriausių. Vilnius turi milžinišką potencialą: miesto dydį, statybinę bazę, rėmėjų užnugarį. Esu įsitikinęs, kad jei į sostinę atvažiuotų stipriausios Europos komandos, Vilniaus galimybės atsiskleistų visu pajėgumu – būtų didesnės lėšos, aukščiausio lygio žaidėjai ir sausakimšos arenos. Matome, kokia fantastiška atmosfera Kaune, bet Vilnius gali padaryti lygiai tą patį, o galbūt konkuruoti netgi dar geriau. Tam reikia aukščiausios kokybės turinio, nes žmonės renkasi ten, kur mato aukščiausią krepšinio klasę.

– Per ketvirtį amžiaus stipriai pasikeitė ir tribūnų kultūra. Stebint areną šiandien – kiek Vilniaus sirgalius išliko tas pats kietas krepšinio vertintojas, ir kiek jis tapo brandesnis, atlaidesnis sunkiais momentais?

– Vilniaus sirgaliai šiandien yra tiesiog nuostabūs. Jie palaiko komandą net tada, kai nesiseka, niekada nenusisuka ir visada motyvuoja. Komanda ir sirgaliai Vilniuje yra vienas nedalomas kūnas, ir žaidėjai aikštelėje tai jaučia. Tačiau patys krepšininkai privalo suprasti, kur jie rungtyniauja. Lietuvoje krepšinį supranta visi: sirgaliai tribūnose, žurnalistai, analitikai. Čia negali simuliuoti. Žaidėjai privalo degti noru dirbti per treniruotes, būti pareigingi ir tobulėti. Kai auga žaidėjas, automatiškai kyla ir klubo lygis, o iš to laimi visi.

– Dirba visi profesionalūs krepšininkai. Tačiau kas skiria tuos kelis, kurie amžiams tampa klubo simboliais, nuo tų, kurie tiesiog tvarkingai atidirba kontraktus ir išvažiuoja?

– Užkariauti sirgalių širdis vien geru žaidimu neįmanoma. Reikia žaisti emocionaliai, atiduoti visą save. Sirgaliai dažnai pamilsta net ne tuos, kurie pirmauja statistikos protokoluose, o charizmatiškus žaidėjus, kurie kartu su komanda verkia pralaimėję, džiaugiasi laimėję ir gyvena šiuo miestu.

Kažkada esu sakęs: žmonės pusmetį ar metus taupo pinigus iš savo atlyginimų, kad nusipirktų sezono abonementą. Krepšininkų uždarbiai yra nepalyginamai didesni, todėl privalai gerbti kiekvieną atėjusį žmogų, gerbti jo ašaras ir emocijas. Po nesėkmių sirgaliai lygiai taip pat negali užmigti, pergyvena, kitą dieną diskutuoja. Kai žaidėjas atiduoda širdį, ta meilė tribūnose plinta kaip virusas. Žmonėms reikia ne vien „sausų“ pergalių – jiems reikia to laimės hormono, kuris išlieka atmintyje visam gyvenimui.