221 tritaškis ir nė vieno dvitaškio: NCAA snaiperis siekia įsirašyti į istoriją (13)

Sezonas prasidėjo kiek daugiau nei prieš mėnesį, per šį laiką, jis metė tritaškius ir tik tritaškius. Maxas Hooperis netikėtai aptiko straipsnį apie šią stebinančią statistikos kategoriją.

Tik tada jis pirmąkart suprato, kad tai – kažkas neįprasto.

Šį sezoną Hooperis per 30 rungtynių metė 221 metimą ir visi jie skriejo iš tritaškio zonos. Kai kam tai – statistinė anomalija. Hooperiui tai – ženklas, kad jis yra svarbus žaidėjas Oklando komandos puolimo schemose, kurio pareiga – pataikyti tritaškius ir kurti progas komandos draugams.

„Mano darbas šioje komandoje – atsidengti ir atlikti metimus. Kai žaidžiu, mintyse negalvoju, „nemesk dvitaškio, nemesk dvitaškio“. Tiesiog stengiuosi padėti komandai laimėti ir kol kas tai suveikė.“

Sunku pasakyti, ar egzistuoja kitas toks žaidėjas, per sezoną išmetęs tiek daug tritaškių ir net nebandęs pataikyti metimo iš dvitaškio zonos, bet remiantis pavieniais faktais, krepšinyje tai – labai retas reiškinys.

Per paskutinius dešimt metų, tik du žaidėjai, baigę reguliarųjį sezoną tarp šimto geriausių snaiperių visoje šalyje, yra metę mažiau nei dvidešimt dvitaškių. „Butler“ komandos gynėjas Bruce‘as Horanas, 2005–2006-ųjų metų sezone metė 252 ir 10 dvitaškių. Po 8 sezonų Creightono puolėjas Ethanas Wragge‘as išmetė du 220 tolimų metimų ir tik 7 dvitaškius.

Galbūt toks Hooperio pasirinkimas, mesti tik tritaškius, ir atrodo neįprastas, tačiau nėra jokio pagrindo to atsisakyti. Šiame sezone snaiperis iš tritaškio zonos meta 44,3 proc. taiklumu. Oklando komanda šiame sezone pelno 1,12 taško per vieną ataką, tačiau, kai Hoperis žengia į aikštę šis rodiklis pakyla iki 1,30, toks skaičius lengvai pranoktų bet kurią JAV komandą.

„Maxas žaidžia labai užrikintai. Kaskart įžengęs į aikštę, jis nuoširdžiai tiki esąs geriausias snaiperis šalyje, o mes stengiamės tai ugdyti. Norime, kad jis būtų pats įžūliausias vyrukas pasaulyje, kad galvotų, rankose turįs lanką ir strėlę, galįs užsirišti akis ir šauti į man ant galvos padėtą obuolį“, – teigė Oklando komandos treneris Gregas Kampe‘as.

Hooperiui aplinkybės susiklostė būtent taip, kad per pusę sezono, jis vis dar nėra metęs dvitaškio.

Tam reikia žaidėjo su neįtikėtinais snaiperio sugebėjimais tokio, kuris žinotų savo privalumus ir trūkumus. Taip pat, reikia ir trenerio, kurio filosofija reikalauja „pagauk ir mesk“ stiliaus žaidėjų, galinčių mesti net ir per rankas.

Trenerio Kampe‘o nuomone, Hooperio buvimas aikštėje pašalina vieną varžovų komandos gynėją ir tarsi leidžia jo komandai pulti keturi prieš keturis. Jeigu Hooperį dengiantis krepšininkas lieka prie jo prilipęs už trijų taškų linijos, tai sukuria daugiau erdvės įžaidėjui Kahlilui Felderui mesti į krepšį po driblingo, arba Oklando komandos aukštaūgiui pelnyti taškus nugara baudos aikštelėje. Jei Hooperį dengiantis krepšininkas padeda kitoje aikštės vietoje, ar besivaikydamas jį užstringa už užtvaros, tuomet jis palieka vieną iš pavojingiausių šalies snaiperių laisvą.

Kiti Kampe‘o treniruoti snaiperiai buvo pakankamai universalūs, kad mestų, klaidintų ir veržtųsi, jeigu juos ginantis krepšininkas yra per arti, bet Hooperio kūno sudėjimas, vidutiniškas greitis ir atletika verčia jį klysti sumušus kamuolį į parketą daugiau nei vieną kartą. Todėl Kampe‘as retai liepia jam gaudyti kamuolį dvitaškio zonoje, o išmokė jį pasislinkti į šoną, užuot metus į krepšį.

„Jei kada nors esate matę Maxą žaidžiantį, jo pirmas žingsnis nėra labai tolimas. Jei varžovai neleidžia jam mesti tritaškio, jis klaidina varžovą ir kartą sumuša kamuolį iš beveik 6 metrų. Kodėl turėčiau jį versti atakuoti iš ten, kai jis gali lygiai taip pat mesti iš 6,5 metų? Išmokėme jį šoninio driblingo, kad vietoj dviejų galėtų pelnyti tris taškus“, – aiškino treneris.

Jei Hooperis ir Kampe‘as skirti vienas kitam, jie ilgai užtruko vienas kito ieškodami. Prieš atvykdamas į Oklandą, Hooperis lankėsi trijose mokyklose ir dvejuose koledžuose.

Hooperio (ang. hoop – lankas) pavardė gal ir reiškia, kad jis yra gimęs žaisti krepšinį, bet, tiesą sakant, jis – vienintelis šeimos narys, užsiimantis šia sporto šaka. „The Carmel Valley“, Kalifornija. Pirma vietinio, keturmečio berniuko pažintis su krepšiniu įvyko, kai su šeima keliaudamas į Jutą slidinėti stebėjo Johno Stockton ir Karlo Malone‘o erą „Jazz“ komandoje. Tą pavasarį „Jazz“ žaidė NBA finale su Čikagos „Bulls“ komanda, o Hooperis stebėjo visas rungtynes per televizorių.

Nuo tos dienos krepšinis tapo Hooperio aistra. Jis pralesdavo valandų valandas kasdien tobulindamas metimą. Viskas prasidėjo nuo krepšio prie įvažiavimo. Galiausiai, po pamokų, jis lankėsi vietinėje sporto salėje ir prašė mamos paduoti atšokusius kamuolius.

„Sunku ir pasakyti, kiek laiko praleidome tai darydami. Jam to niekada nebuvo gana. Jį tai įtraukė. Jo sesuo prisijungdavo prie mūsų ir turėdavo rasti, ką veikti, bėgiodama aplink salę“, – prisiminė Laura Hooper.

Hooperis nėra toks greitas ar atletiškas kaip dauguma atakuojančių gynėjų, bet metimai iš toli suteikė galimybę gauti stipendiją. Mokykloje jis rado sau vietą, kaip „pagauk ir mesk“ tipo snaiperis, žaisdamas dominuojančioje Šventosios Anos „Mater Dei“ komandoje, kartu su dar keturiais gynėjais ir perpildytoje „Brewster Academy“ komandoje su aštuoniais jaunaisiais talentais ir dviem ateities NBA naujokų biržos šaukimais.

Kampe‘as pirmąkart pastebėjo Hooperį per „Brewster“ akademijos pasirengimo mokslo metams šventę. Treneris iš Oklando greitai suprato, kad Hooperis galėtų sekti visų laikų geriausio NCAA triškių metiko ir dabartinio Klaipėdos „Neptūno“ legionieiraus Traviso Baderio pėdomis kaip kitas puikus „Golden Grizzlies“ komandos snaiperis.

Kampe‘as pasiūlė Hooperiui stipendiją, bet jis pasirinko Harvardo universitetą.

Kitąmet Kampe‘as vėl įtikinėjo Hooperį, tačiau jis pagalvojęs atsisakė, nes Švento Jono universiteto treneris Steve‘as Lavinas pasiūlė galimybę žaisti „Big East“ konferencijoje.

Hooperiui nusprendus baigti mokyklą kitur, kai vos po trejų metų, jis jau turėjo universiteto psichologijos diplomą, Kampe‘as pasirinko atsargesnį būdą. Treneris iš Oklando patvirtino, kad Hooperis jį vis dar domina, bet pasakė, kad krepšininkas nesitikėtų trečiąkart įkalbinėjamas būti „Golden Grizzlies“ komandos nariu.

„Pasakiau jam, kad trečiąkart tavęs neprarasiu – jei nori atvykti į Oklandą, mes mielai tave priimsime, tai – vienintelė galimybė“, – griežtas buvo treneris.

Šie žodžiai galiausiai įtikino Hooperį

Pirmaisiais metais Harvarde jis beveik nežaidė. Šv. Jono universitete, jis buvo žaidėjas, kylantis nuo suolelio ir tas, kuriam niekada nesukuriamos progos metimams, o prametus pirmuosius metimus, tuojau pat sodinamas ant suolo. Taigi, Hooperui patiko, kad Kampe‘as labai jo norėjo net tris kartus ir pasitelkė sistemą, kuri jam žadėjo daugiau nei truputi laiko aikštelėje.

„Treneris Kampe‘as niekada nepasidavė, net ir tada, kai dukart pasirinkau kitas mokyklas. Jo atkaklumas parodė man, kad puikiai tiksiu jo sistemai. Nemanau, kad jei būtų buvę priešingai, jis ir toliau būtų mane įtikinėjęs“, – teigė M.Hooperis.

Hooperis, per ribotą laiką, iš tritaškio zonos atakavo didesniu nei 40 proc. taiklumu, bet vaidmuo, kurį jis užsitikrino Oklando komandoje, buvo visiškai kitoks. Kampe‘as sukūrė derinius, skirtus būtent jam ir šaukdavo, jei krepšininkas dvejodavo juos atlikti.

Negalėdamas pasiekti Baderio efektyvumo ir taiklumo iš tritaškio zonos rodiklių, Hooperis atakavo kukliu 37.7 proc. taiklumu ir niekaip neužsitikrindavo vietos starto penkete. Šie sunkumai paskatino jį dar labiau stengtis šį tarpsezonį, tikintis tapti tokiu žaidėju, kokio Kampe‘as visada tikėjosi.

Hooperis studijavo daug įrašų iš praėjusio sezono kovų, kai jam nesisekė išlysti iš už užtvarų, tinkamai pastatyti kojų metimui arba praleido Kampe‘o nurodytas progas atakai. Vasarą šešias savaites jis praleido su taikliarankiu Oklahomos „Thunder“ gynėju Anthony Morrow dirbdamas ties kojų darbu ir metimo technika.

Žaidimas Vasaros lygos komandoje su Felderiu padėjo Hooperiui labiau nei bet kas kitas. Rungtynių metu jie tobulindavo žaidimo įgūdžius, o per pusantros valandos kelionę į/iš Lansingo, porą kartų per savaitę, gerindavo savitarpio ryšius.

Įgijęs daugiau pasitikėjimo, Hooperis šį sezoną pranoko pats save. Per rungtynes vidutiniškai renka po 10,5 taško.

„Kai pajuntu ritmą, nesvarbu ar šalia manęs yra gynėjas ar ne – aš vis tiek pataikysiu“, – teigė Hooperis.

„Manau, kad treneris Kampe‘as atlieką puikų darbą, pasinaudodamas varžovų komandos man skiriamu dėmesiu, taip progų atakuoti krepšį gaunu ne tik aš, bet ir kiti. Mūsų puolimas sukuria man progas metimams, bet aš kartais atlieku ir „masalo“ funkciją“, – atskleidė taikliarankis.

Kažin ar kas nors abejoja, kad Hooperis išliks pagrindiniu Oklando komandos ginklu per likusią sezono dalį, bet daug sunkiau atsakyti į klausimą, ar jis užbaigs sezoną taip ir nemetęs nė vieno dvitaškio.

Hooperis – skeptiškas. Tiesą sakant, jam keista, kad vis dar netyčia neužmynė ant tritaškio linijos. Treneris Kampe‘as tiki, kad tai – įmanoma.

„Jeigu taip žaisime 31 rungtynes, jis būtų pirmasis vyrukas koledžų krepšinio istorijoje, pasiekęs tokį rezultatą, tuomet aš jam pasakyčiau, kad geriau liktų už trijų taškų linijos, nebent spręstųsi rungtynių nugalėtojo klausimas. Jei atsiras proga mesti iš po krepšio ir laimėti rungtynes, jau geriau mestų iš po krepšio“, – svarstė Kampe‘as.

Vertė Mindaugas Dapkus.

„„Ilgoji pertrauka“: įtakingiausių Lietuvos krepšinio asmenų „Top 15“: krepšininkai, esami ir buvę treneriai, funkcionieriai, klubų vadovai, agentai ir net podkasteriai.