"Žalgirio" pasaka baigta

Itin emocingai Kauno „Žalgirio“ žaidimui vadovaujantis Aleksandras Trifunovičius, trečiadienio vakarą stebėdamas savo auklėtinių žaidimą, įpusėjus antrajam mačo su Atėnų „Panathinaikos“ kėliniui, tiesiog negalėjo patikėti tuo, ką pamatė savo akimis. Po patirto šoko jis tyliai prisėdo ant šalia aikštės stovinčios kėdės, ir tik Dievas žino, kas tuo metu dėjosi šio stratego galvoje.

„Drąsus sprendimas“, - po sutarties pasirašymo su Kauno klubu lapkričio pradžioje sakė serbas.

Sprendimas tikrai buvo ne tik drąsus, bet ir pelningas, tačiau panašu, kad už tai A.Trifunovičiui susimokėti tenka jau ir pačiam, o ta kaina yra tokia didelė, kad jam jau gal būt norėtųsi ir atsukti laiką atgal. Deja, bet to padaryti nepavyks.

Po rungtynių su "Panathinaikos" serbas prisipažino , kad vis dar neranda ir negali komandai pasiūlyti pergalingo žaidimo rakto bei pasiguodė, kad jo vadovaujama ekipa yra psichologinėje duobėje, į kurią greičiausiai krenta ir pats A.Trifunovičius.

Šaltas ir žvarbus vakaras Kaune, vakar galėjęs virsti puikia švente krepšinio mėgėjams, tapo neoriginalaus, Holivudo siaubo filmo scenarijaus verto reginio atomazga.

Ilgai laukta dvikova su Eurolygos čempionais turėjo tapti „Žalgirio“ atspirties tašku kylant į lemiamą kovą, dėl vietos Eurolygos „Top 16“ varžybose. O tapo nesibaigiančio kauniečių košmaro agonija.

Akibrokštą patyrę rungtynes stebintys ir sausakimšai „Žalgirio“ areną užpildę sirgaliai negailestingai buvo laistomi kaip tikroje pirtyje lediniu, šiurpulį keliančiu abejingumo vandeniu, o truputį atsitokėję jau ir patys kurtinančiu švilpimu palydėdavo beveik kiekvieną atgrubnagišką „Žalgirio“ bandymą įkąsti „Panathinaikos“ klubui. Rungtynėms įsibėgėjus, vis drąsiau tribūnomis nuvilnydavo ir šūksniai „Gėda, gėda“.

Nežinau, ar tai, ką mes trečiadienį matėme, galima būtų apibūdinti būtent tuo žodžiu, bet kad seniai nebuvome patyrę tokio smūgio į paširdžius – tai tikrai. Vakar „Žalgirio“ žaidimas sugriuvo taip staiga, kad niekas ir iki galo nesuprato , kas gi vis dėlto įvyko. O kai suprato, tapo ir graudu ir liūdna.

Nuomonių daug ir jų tikrai dar bus nemažai išsakyta, tačiau tą pirtis, kurią Eurolygos rungtynėse Kaune savo varžovams bandė užkurti žalgiriečiai, nudegino juos pačius. O viskas juk galėjo pakrypti ir kita linkme.

Puiki mačo pradžia, nieko blogo nežadėjo. Degančios „Žalgirio“ žaidėjų akys ir noras įrodyti, kad visos nesėkmės praeityje tebuvo laikinas kluptelėjimas, ir vėl įkvėpė tūkstantinę kauniečių gerbėjų minią palaikyti mylimą komandą taip, kad jos priešininkai drebėtų nuo pat pirmos iki paskutinės rungtynių minutės.

Keturi iš eilės Roberto Javtoko taškai ir blokas varžovams, du Pauliaus Jankūno rezultatyvūs perdavimai, akiai malonus greitas ir atletiškas žaidimas. Tai buvo „Žalgiris“, kokio mes taip ilgėjomės. Nors niekas rungtynėse su „Panathinaikos“ lengvos kovos ir nežadėjo, bet bent jau po šių epizodų negeso viltis , kad pamatysime gražią kovą, ir svarbiausia - kovą su laiminga pabaiga.

Ir staiga, lyg perkūnas iš giedro dangaus viskas sugrįžo į praeitį , kurios mes taip nenorėjome prisiminti.

Pasipylė padrikos kauniečių atakos, teisėjai nesportine pražangą skyrė Marko Popivičiui. Mantas Kalnietis lyg užsispyręs, tik jam vienam žinomais veiksmais vienas pats bandė pralaužti varžovų sieną, lyg sena močiutė sprinterio tempu lekiančius priešininkus vaikėsi Tomas Delininkaitis, ir kur buvę kur nebuvę prasidėjo legendiniai „Žalgirio“ keitimai.

Klaida sekė klaidą, nepataikytos baudos ir tik penki pelnyti taškai antrajame rungtynių kėlinyje prieš 26 „Panathinaikos“ taškus,padėjo tašką šioje „aukšto lygio“ Graikijos klubo treniruotėje su legendiniu Kauno klubu Eurolygos varžybose.

Tiems, kurie nematė šių rungtynių, papasakoti viską sklandžiai, kas vakar vakare vyko „Žalgirio“ arenoje, tikrai nepavyks. Tačiau tų kelių faktų, kuriuos paminėsiu, užteks su kaupu.

„Žalgirio“ žaidėjų naudingumas siekė 49 balus, kai tuo tarpu „Panathinaikos“ net 121. Kauniečiai tritaškius metė vos 17,6 proc. taiklumu, o iš 23 mestų baudų tepataikė vos pusę. „Žalgiris“ suklydo 15 kartų, tiesa, antroje mačo dalyje, kai kauniečiai buvo nustoję žaisti, vos keletą kartų. „Panathinaikos“ kamuolį varžovams padovanojo tik 4 sykius.

Akivaizdu, kad „Žalgirio“ žaidimas pradėjo griūti nesusitvarkius su varžovais gynyboje, kaip, beje, ir visą šį sezoną.

Negalintys ar nebenorintys atiduoti visų jėgų gindami savąjį krepšį kauniečiai nepervargsta ir puolime.

Puolime? Koks gi tas „Žalgirio“ puolimas. Kelios schemos iš buvusio „Lietuvos ryto“ žaidimo, kuomet jam vadovavo Aleksandras Trifunovičius? Puolimas, kurį be didesnių rūpesčių perskaito varžovų ekipos strategai.

Taip, tikrai šventė ateina į priešininkų kiemą, kuomet jiems tenka gintis prieš Kauno „Žalgirį“.

„Žalgirio“ įžaidėjai malasi aplink tritaškio liniją perlaikydami kamuolį po 12-15 sek. taip ir nerasdami atakos tęsinio, o baigiantis laikui bet kaip jį perduoda nugarą į juos stovinčiam vidurio puolėjui, kuris tik jam pačiam žinomu būdų tą kamuolį pagauna ir bandydamas prasibrauti pro varžovų sudvigubintą gynybą geriausių atveju išgimdo du taškus, blogiausiu, tiesiog praranda kamuolį. įdomu tai, kad nepavykus tokiai atakai, „Žalgiris“ ir vėl ją įkyriai bando pakartoti.

Krepšinis yra ir intelektualus žaidimas. Tai tikrai nėra tik 10-ties raumenys užsiauginusių atletų bėgiojimas iš taško A į tašką B, krepšinis žaidžiamas pirmiausia „galva“, o tik po to raumenys ir visą kitą.

Ir nors mečiau keletą akmenukų į A.Trifunovičiaus daržą, tačiau turiu sutikti su jo vakar išsakytomis mintimis, kad didžiausia dabartinio „Žalgirio“ problema - žaidėjų mentalitetas.

Jei kas nepasiseka taip ,kaip jie planavo, tai jie nebeieško būdų, kaip viską pakeisti, o tiesiog užsisklendžia savyje ir bando po to „didvyriškai“ vieni patys viską išspręsti.

„Nebuvo žaidėjo, kuris klausytų ir reaguotų į mano pastabas”,- sakė A.Trifunovičius.

Teko skaityti nemažai komentarų apie tai, kad štai tokiais straipsniais ir panašiais pasisakymais mes nepadedame komandai, o tik ją dar labiau žlugdome.

Bet leiskite paklausti, kas tai? Vaikų darželis? Atėmei žaislą ir pasipylė ašaros?

Daug kas sako, kad dabartiniame krepšinyje nebėra tos dvasios, kuri buvo anais laikais, kuomet žmonės žaisdavo šį žaidimą ne dėl pinigų, o dėl didžiulio malonumo, kai kas taip kovojo su įsisenėjusia ir supuvusia politine sistema, tačiau svarbiausia buvo didžiulis atsidavimas tam, ką jie darydavo.

Skaudančiais keliais, kruvinais pirštais jie išeidavo į aikštelę ir ten „numirdavo“ dėl pergalės. O jei kas ir nepavykdavo tą vakarą, juk nuo pralaimėjimų niekas nėra apdraustas, tų laikų žaidėjai iškęsdavo alinančias treniruotes, šeimos ilgesį ir kitus sunkius dalykus ir niekada niekas dėl to nesiskundė, o jei ir skundėsi, tai niekada netapo didžiu šio nuostabaus žaidimo asu. Nebuvo milijoninių kontraktų, nebuvo prabangių namų ir jachtų, bet buvo tas tikras žaidimas, be" pampersų", be nusibodusių pasiteisinimų ir be kaltų ieškojimo.

„Žalgirio“ žaidimas trypčioja vietoje ir tai greitu laiku nepasikeis. Dabar jis toks, kad net verkti nesinori, o juoktis sąžinė neleidžia.

Išeičių yra labai daug, bet šiuo metu jos visos labai skausmingos.

Netikiu, kad ši komanda taip lengvai pasiduotų, netikiu ir kad sirgaliais nuo jos nusisuktų - to nebus.

„Žalgiris“ grįš į šlovingus šiam klubui laikus, tik reikia visiems nusiraminti ir tikėti.

O tiems, kurie arčiausiai komandos, visgi atsistoti ir prisiimti kaltę, bei pasielgti kaip geram chirurgui - geriau dabar išpjauti skaudamą pūlinį, nei po to imti ir kažką amputuoti.

P.S. Greičiausiai kitą savaitę Bambergo „Brose Baskets“ dar kartą nuskausmins „Žalgirį“, bet svarbu nepralaimėti didesniu nei 10 taškų skirtumu. Kitą vertus kam visa tai? Su tokiu žaidimu veikti „Top 16“ varžybose nėra ką. 

Vytautas Jasutis, ATN.lt

„„Ilgoji pertrauka“: įtakingiausių Lietuvos krepšinio asmenų „Top 15“: krepšininkai, esami ir buvę treneriai, funkcionieriai, klubų vadovai, agentai ir net podkasteriai.