Trys „Ryto“ naujokai per dieną: didelis puolimo potencialas ir klausimus keliantys faktoriai
(55)
Vilniaus „Ryto“ klubas paskelbė pasirašęs sutartis iškart su trimis žaidėjais. Neįprastas ir nematytas reiškinys, kai ekipa pristato tris naujokus per 6 valandų tarpą. Ir dar sekmadienį.
Toks komunikacinis sprendimas veikiausiai buvo susijęs su tuo, kad visos trys pavardės žiniasklaidoje jau figūravo, tad delsti nebuvo reikalo ir vos po vieno pirkinio (Simono Lukošiaus) per mėnesį nuo sezono pabaigos, kiti trys buvo pranešti per dieną. Portalas Krepsinis.net kviečia pažvelgti, ką Lietuvos krepšinio lygos (LKL) vicečempionams gali atnešti ši trijulė.
Gana netikėtu ėjimu tapo Kay‘aus Bruhnkes sugrįžimas. 24 metų vokietį išpirko Ankaros „Turk Telekom“, kuri nepagailėjo 100 tūkst. eurų už žaidėją, tačiau jam nesuteikė žaidimo laiko. Buvo tikimasi, kad puolėjas atsiskleis antraisiais kontrakto metais, bet vyr. treneris Erdemas Canas nutarė, jog reikia paleisti žaidėją. Keistas turkų sprendimas, kai sumokama išpirka už krepšininką, jam nesuteikiamų šansų ir vasarą jis paleidžiamas, bet sudėjus algą nuo sausio mėnesio ir išpirką, „Turk Telekom“ neišleido daugiau nei nebūtų sumokėjusi kuriam nors legionieriui, kuris būtų atvykęs sezono metu. Tik jis galbūt būtų klubui davęs daugiau naudos nei K.Bruhnke.
Koks tikras K.Bruhnkes potencialas, mes taip kol kas ir nežinome, nes 18,8 taško ir 20,7 naudingumo balo vidurkiai buvo fiksuojami LKL autsaiderės „Mažeikių“ ekipos gretose. Skaičiai tikrai įspūdingi, lietuvišką krepšinį jis puikiai pažįsta, o ir dar yra žaidėjas, kuris tikrai nepasiekė savo potencialo lubų. K.Bruhnke veikiausiai įsigytas į atsarginio sunkaus krašto puolėjo vaidmenį vietoje Saviono Flaggo. Labai skirtingi žaidėjai – amerikietis duodavo fiziškumo ir kietumo gynyboje, puolime nebuvo ryškus. Tuo tarpu K.Bruhnkes stiprioji pusė nėra gynyba – jis yra aikštelę plečiantis „ketvirtas numeris“, kuris turi labai gerą metimą iš toli – 45,1 proc. (32/71) pataikymas praėjusiame sezone. Tiesa, 2023–2024 m. sezone šis rodiklis buvo tik 29,2 proc. (32/120), kai imtis buvo 31 mačas, o ne 12. Galima sakyti, kad K.Bruhnke nėra 45 proc. snaiperis, bet ir nėra 29,2 proc. metikas.
„Ryto“ pasirinkimas šioje vietoje aiškus – norima turėti gerą metiką sunkaus krašto puolėjo pozicijoje. Su rotacijos vaidmeniu jis tikrai turėtų susitvarkyti, o ir tai yra žaidėjas, kuris pasižymi gera darbo etika, darbštumu bei turi potencialo tobulėti visą sezoną. Dar vienas mažas niuansas – jeigu „Rytas“ norės turėti 6 legionierius, Europos Sąjungos pasas suteiks galimybę nemokėti papildomo mokesčio už 6-ojo užsieniečio registraciją.
Platesnio aptarimo verti kiti du „Ryto“ papildymai – Jerrickas Hardingas ir Jordanas Walkeris. Iškart galima pasakyti, kad sostinės komanda seniai neturėjo tokių dviejų į puolimą orientuotų gynėjų, koks yra šis pristatytas tandemas.
Jeigu lygintume Marcuso Fosterio ir R.J.Cole‘o tandemą sezone, kai „Rytas“ tapo LKL čempionais, tai dabartiniai naujokai kartu sudėjus kelia daugiau grėsmės varžovų krepšiui nei minėti žaidėjai. Taip pat kartu sudėjus ir atveria daugiau kelių oponentams patiems rinkti taškus.
185 cm ūgio J.Hardingas ir 183 cm ūgio J.Walkeris abu yra itin atakuotini gynyboje. Jeigu rezultatyviausias Ispanijos lygos žaidėjas dar rodo pastangas ir norą gintis, taip pat aktyviai paspaudžia kamuolį, tai J.Walkeris dažnai net nebando imituoti gynybos. Galima juokauti, kad Patrų „Promitheas“ ekipoje J.Walkeris gaudavo pinigus tik už puolimą, o gynyboje galėjo pasiimti atostogas. Žvelgiant į viso sezono J.Walkerio gynybą, akis bado kliuvimas už užtvarų, nesusikalbėjimas su komandos draugais ir atlaidus požiūris. Čia gali būti susiję ir su tuo, kad Patrų komandoje jis buvo visiškas lyderis ir turėjo daug jėgų atiduoti puolime, tad abejose aikštelės pusėse atsiduoti 100 proc. neįmanoma ir „Ryto“ sirgaliams bei trenerių štabui reikia tikėtis, kad sostinėje J.Walkeris bus bent jau šiek tiek geresnis prie savojo krepšio.
Buvo skelbta, kad J.Walkeris domina Belgrado „Partizan“ ekipą, o Serbijos žiniasklaida vėliau pranešė, jog Željko Obradovičiaus treniruojama ekipa nutarė atsitraukti būtent dėl J.Walkerio gynybos įgūdžių.
Abu „Ryto“ gynėjai neabejotinai kartu rungtyniaus aikštelėje ir dalinsis įžaidėjo funkcijas, nes tiek vienas, tiek kitas geba įžaidinėti kamuolį. Tai atvers varžovams galimybių puolime atakuoti du žemus gynėjus, bet kartu privers patiems gynyboje darbuotis iš peties, kadangi abu jie gali primesti šūsnį taškų.
J.Walkeris yra nepažabotas žirgas, kurio galbūt Patrų ekipa ir nenorėjo žaboti. Žaidėjas leido sau mesti tritaškius per tris varžovus, atakuoti 5–6 atakos sekundę ar rinktis beprotiškus tritaškius „nuo logotipo“. Jis turėjo visišką žalią šviesą ir savo veiksmais ekipai laimėjo ne vieną mačą, įskaitant ir tą, kuris pasibaigė 54 taškais FIBA Čempionų lygoje ir rekordu.
Reikia atkreipti dėmesį, kad Čempionų lygoje, jeigu atmestume 54 taškų ir 55 balų mačą, per likusius 5 susitikimus J.Walkeris fiksavo 21 taško ir 13 balų vidurkius. Sudėjus visą sezoną J.Walkeris pataikė 42 proc. tritaškių – 86 iš 208. Įspūdinga realizacija, o dvitaškių pataikymas siekė 47,5 proc. Būtent prasiveržimai ir atakų užbaigimai arčiau krepšio ir yra J.Walkerio silpnoji vieta – žemas gynėjas turi problemų, kai susiduria su didesniais kūnais ir pagalbomis arčiau krepšio. Gerai šias problemas apnuogino Vechtos RASTA, kuri privertė per du mačus J.Walkerį išmesti 22 dvitaškius ir tik 13 tritaškių. Taip amerikietis realizavo 7 iš 22 metimus arčiau krepšio ir jo naudingumas per tuos susitikimus siekė 11 balų. Visiška sezono klasika, kad J.Walkeris mesdavo gerokai daugiau tolimų metimų nei dvitaškių. Amerikietis dažnai renkasi atakuoti per rankas po žingsnelio į šoną, o ne veržtis arčiau krepšio. J.Walkeris turi ir savybę, kurią matėme žalgiriečio Sylvaino Francisco žaidime – moka provokuoti pražangas mesdamas iš toli, o tai jam leidžia mesti nemažai „pigių“ baudų metimų.
Dar viena J.Walkerio problema – kamuolio perdavinėjimas. Daroma daug klaidų, kai susiduriama su varžovų aktyvia gynyba, taip pat prasiveržimuose priimami ne patys geriausi sprendimai. Didelis perdavimų vidurkis (4,3 ČL ir 5,5 Graikijoje) susijęs su tuo, kad jis visada turėjo kamuolį savo rankose ir nori nenori su juo reikėdavo kartais išsiskirti atiduodant jį į kraštus ar sužaidžiant „du prieš du“. Šalia perdavimų skaičių reikia pridėti ir 3,4 klaidos vidurkį vietinėje lygoje ir 2,1 – Čempionų lygoje. Kurti progas J.Walkeris tikrai gali, bet jam dar gerokai reikia tobulinti „žaidimo skaitymą“, kai renkamasi mesti per du varžovus, o ne perduodamas kamuolys komandos draugams, kurie yra laisvi.
Akivaizdu, kad „Rytas“ puikiai žino visus trūkumus, bet mato labai aiškų pliusą – J.Walkerio puolimo įgūdžiai yra elitiniai ir amerikietis savo metimais gali nužudyti bet kurią komandą vienas pats. Jeigu šis žaidėjas neturėtų visų minėtų trūkumų, „Rytui“ jis nebūtų įperkamas ir tokį žaidėją matytume Eurolygoje. Jeigu legionierius per sezoną Vilniuje sugebės pataisyti savo trūkumus, galbūt kitą vasarą ir atsidurs pajėgiausiame Europos klubiniame turnyre.
J.Hardingas yra labiau patyręs ir aikštelėje protingiau rungtyniaujantis nei jo kolega J.Walkeris. Toli gražu tai nebus „ugnis“ ir „vanduo“, bet kažkokį balansą buvęs Andoros „MoraBanc“ vedlys gali įvesti. Kaip ir J.Walkeris, jis buvo visiškas savo ekipos Alfa ir Omega viename. Kairiarankis gynėjas tiek pats žaisdavo su kamuoliu, tiek atiduodavo žaidimo vadžias į Rafaelio Luzo rankas ir pats tik užbaiginėdavo atakas. Kažko panašaus galima tikėtis ir „Ryto“ komandoje.
J.Hardingas turi geresnį atakų užbaigimą po prasiveržimo nei J.Walkeris, bet prastesnį metimą iš toli. Taip „Rytas“ turės du gynėjus, kurie abu gali duoti panašius dalykus, bet jų stiprybes kiek skirtingos. Taip, praėjusiame sezone J.Hardingas pataikė 37 proc. tritaškių, bet du sezonus prieš tai šis rodiklis buvo 33,3 proc. ir 34,8 proc. Tai nėra toks metikas kaip J.Walkeris. J.Hardingas gali sužaisti rungtynes su 8/12 ar 8/14 tritaškiais per mačą, bet pasitaikė ir atvejų su 2/7 ar 0/5 pataikymu. Toli gražu rizikuoti ties juo negalima, bet skirtingomis dienomis jis gali daug pramesti kaip ir daug įmesti.
J.Hardingas mėgsta vidutinius metimus, geba savo greičiu aplenkti tiesioginį varžovą, taip pat puikiai moka praskirti gynybą, kai pralenda pro tarpą tarp dviejų varžovų. Trūkumas – nėra geras kūrėjas ir niekada tokiu nebuvo – nors kamuolį savo rankose turėjo daug tiek Nimburko, tiek Manresos, tiek Andoros komandose, perdavimų per 5 sezonus vidurkis yra vos 2,5.
J.Hardingo veiksmuose kartais matomas pernelyg didelis noras rinkti taškus, užuot paieškojus komandos draugų. „Rytui“ reikės spręsti klausimą, kaip J.Hardingas pasidalins kamuoliu su J.Walkeriu, kadangi abu žaidėjai yra įpratę būti savo komandų vedliais, turėti kamuolį savo rankose ir patys spręsti rungtynių likimą. Giedrius Žibėnas turės pažaboti du taškų rinkėjus ir rasti būdų, kaip jie kartu aikštelėje būtų efektyvūs taškų rinkėjai ir abu liktų patenkinti, jeigu kažkuris kamuolio negaus. Dar nereikia pamiršti, kad be šių amerikiečių ekipoje yra ir daugiau žaidėjų.
Gynyboje J.Hardingui trūksta jėgos ir fiziškumo, bet jis gerai „skaito žaidimą“ ir tai leidžia jam užsiimti neblogas gynybines padėtis arba pakišti ranką laiku ir vietoje, kad kamuolys nepasiektų varžovo. Susikeitimų gynyboje J.Hardingas turi didelių problemų prieš ne savo pozicijos žaidėjus.
Žvelgiant į likusius „Ryto“ ėjimus, dabar reikėtų įžaidėjo, kuris būtų kūrėjas, galėtų ramiai įžaisti kamuolį ir kurti progas kitiems. Idealus variantas būtų Augustas Marčiulionis, bet šis bandys laimę už Atlanto ir „Rytui“ reikės ieškoti kito žaidėjo, jeigu Los Andželo „Lakers“ nenutars su įžaidėju atsisveikinti anksčiau laiko. Taip pat reikalingas dar pagrindinis sunkusis kraštas.
Norėdami komentuoti prisijunkite.