Atviras D.Gudelis: apie etapą „Ryte“, M.Balčiūno klaidas, ALK skyles ir pokalbius su „Žalgiriu“
interviu (34)
Mindaugo Balčiūno pasitraukimas iš Asociacijos „Lietuvos krepšinis“ (ALK) prezidento posto išjudino krepšinio bendruomenę, o taip pat tiesiogiai palietė ir Vilniaus „Rytą“.
Siekti ALK prezidento posto nusprendęs Darius Gudelis turėjo priimti nelengvą sprendimą – pasitraukti iš „Ryto“ dalininkų. Jis klube praleido daugiau nei dešimtmetį ir turėjo 10 iš 40 organizacijos dalių.
„Emociškai nelengvas sprendimas, – Krepsinis.net sakė D.Gudelis. – Vis tiek su „Ryto“ organizacija, bendruomene turėjau didelį, ilgą ir pakankamai sėkmingą bei sudėtingą etapą. Tai emociškai sudėtingas sprendimas, bet gyvenime man jau taip nutinka, kad aš tokius ciklus turiu dešimties–dvylikos metų ir po jų kažkas kardinaliai pasikeičia.
Tai prisimenant, jau 25 metų pradėjau karjerą politikoje, gal truputį dar anksčiau. Tapau tarybos nariu, vėliau – Anykščių rajono meru. Tada – prezidento rinkimai ir Valdo Adamkaus kvietimas tapti jo komandos nariu. Tas politikos etapas toks irgi – atrodo susigyvenai, įsitraukei ir užsibaigė. Tada sukūriau viešųjų ryšių ir reklamos agentūrą nuo nulio. Ten, man atrodo, dvylika metų. Praėjome irgi daug etapų iki vienos didžiausių Baltijos šalių viešųjų ryšių agentūros su prekiniais ženklais klientų sąraše, 40 žmonių komandoje.
Tada tapau „Ryto“ dalininku. Netikėtai. Tuometiniam savininkui paskolinau pinigų ir taip įsitraukiau į „Rytą“. Praėjo čia daugiau nei 10 metų, ciklas užsidarė. Tai kaip ir emociškai sudėtinga, bet kai pasižiūriu savo gyvenimą, tai tokiais etapais ir gyvenu. Pradedu kažkokioje sunkioje situacijoje, išsprendžiu klausimus, judu toliau.“
Dabar 52-ejų anykštėnas turi aiškų tikslą – spalio 14 d. ALK prezidento rinkimai, kur jam iššūkį meta Gediminas Kvietkauskas, Rolandas Skaisgirys ir Remigijus Milašius.
Tinklalapyje Krepsinis.net – išsamus pokalbis su Dariumi Gudeliu apie etapą „Ryte“, Europos krepšinio ekosistemą, ALK rinkimus, bendrą svajonę su Dainiumi Adomaičiu, santykį su Kauno „Žalgiriu“ ir užkulisius Lietuvoje.
– Ar Čempionų lygos titulas buvo tas taškas, kai supratote, kad pasiekėte klube maksimumą ir padarė įtaką apsispręsti trauktis?
– Sutinku, iš dalies sutinku, bet sutinku su tuo, kad kaip ir vainikuota, gautas pripažinimas, „Ryto“ organizacija pakilo į kitą lygį. Kažkuria prasme – pelenė tapo princese vienai nakčiai. Aišku, kiekvienais metais reikės iš naujo įrodinėti. Bet emociškai man tai nebuvo svarbiausias titulas. Svarbiausias – finalas su „Lietkabeliu“ ir ta serija. Atsakomybė, kai biudžetas nesubalansuotas, esame skolingi, nežinome, kaip algas išsimokėsime. O BCL premija sutarta 400 tūkst. eurų už pirmą vietą. Tai va ten buvo emocinis ir pakilimas, ir dugnas. Atsimenu tą ir Čanako istoriją, dėl kurios iki šiol save graužiu.
Ir atsimenu, kai po to titulo su Adomu Bužinsku apsikabinę verkėme. Dabar net šiurpas eina kalbant. Tada buvo emocinis pikas. Po to tik lengviau. Jau antras titulas tokia rutina buvo. Juokauju čia, aišku, bet tas antras titulas buvo mano 50-metis ir kaip tik išvakarėse paskutinių rungtynių, žinodamas, kad laimėsime, nusipirkau bilietus į Siciliją iš Kauno. Tai po šventimo iš Kauno su tokiais niūrokais kauniečių veidais išskridau, bet jau tada buvo rutina.
– Logiškai svarstant, kai vis kalbama apie „NBA Europe“ už sienos ir „Ryto“ potencialą ten būti, atrodytų, kad tos turimos klubo dalys galėtų tapti aukso vertės. Ar finansinę dalį savo sprendime šiuo atveju palikote šone?
– Kas mane pažįsta, tai žino, kad man pinigai nėra svarbūs gyvenime. Niekada jie nebuvo svarbūs. Aš neturiu tikslo uždirbti kažką. Bet jau taip sutampa gyvenime, kad kai negalvoji daug apie pinigus, tai tau jie ir ateina, nes realiai tuos 10 metų dirbau praktiškai visuomeniniais pagrindais „Ryte“. Aš neturėjau atlyginimo. Tai šitoje vietoje taip, galima sakyti, bet etapas baigtas ir aš tikrai manau, kad jeigu mums pavyktų, jeigu FIBA pavyktų iki galo susitarti su NBA ir Eurolyga ir sudaryti vien bendrą viso Europos krepšinio piramidę, tai manau išloštų tiek „Žalgiris“, tiek „Rytas“ ir tiek visos kitos komandos Lietuvoje, nes prasivertų kitos galimybės susivienijus.
– O kokios yra dabar realios „NBA Europe“ kalbos? Kaip jūs įsivaizduojate realų jų atėjimą į Europą, nes atrodo, kad variantų vis dar yra daug, o startas turėtų būti kitą rudenį.
– Kaip FIBA valdybos narys turiu pasakyti, kad mane saisto konfidencialumo susitarimai. Yra ta informacija, derybos vyksta, bet ir iš viešos erdvės matome, kad pereita į kitą derybų etapą. Nuo matavimosi raumenimis ir tokių kovinių pozicijų užėmimo iki sėdimo prie stalo ir kalbėjimo, kaip galima apsijungti. Ir čia, manau, kad nėra tas ilgas laikas, kai paaiškės ar pavyks. Manau, tas spalio 5 d. Eurolygos akcininkų susirinkimas Italijoje gali būti istorinis.
– Didelė ir plati tema Europoje pastaraisiais metais yra žaidėjų perėjimo sistema. Ji yra itin aktuali dėl NCAA, bet praėjusi vasara parodė ir kontraktų negerbimą klubiniame krepšinyje. Kaip „FIBA Europe“ narys, kokį būdą matote tai išspręsti?
– Aš manau, kad pirmiausia reikia sukurti bendrą piramidę. Va čia yra kertinis momentas. Kai tu valdai, nevaldai, bet tu esi dalis visos piramidės, tada yra kur kas lengviau sukurti bendras taisykles, nes dabar patys matome, ar ne?
Eurolygos vienos taisyklės žaidėjų perėjimų, kaip ir BAT sistema veikia, bet kontrakto sąlygos nėra derinamos kažkaip tai su FIBA. Kalendorius neveikia, transliacijos neveikia, vietinių lygų ryšiai su Eurolyga, sakykime, su FIBA turnyru irgi išbalansuoti. Tai, mano galva, pirmas žingsnis yra susidėlioti bendrą piramidę.
Antras žingsnis, visiems ekosistemos dalyviams tada daryti rimtą darbo grupę, kuri turėtų pirmiausia tuos perėjimų dalykus susidėlioti, žaidėjų kontraktų dalykus išsiaiškinti, tada jaunimo karjeros kelią sudėlioti. Ir dabar važiuodamas per Lietuvą, bendraudamas su sporto centrais, su mokyklomis tai dar geriau suprantu.
Akivaizdu, kad kai talentas užauga, jeigu koks 15–16 metų, jam rajone tampa per ankšta. Jis ten verčia po kokį 50 taškų, bet pats netobulėja. Aišku, treneriui gerai, komanda pasiekia rezultatą, jo atlyginimas auga priklausomai nuo rezultato, nes tokia Švietimo ministerijos tvarka yra patvirtinta, bet ar tai gerai tam vaiko augimui bendrai Lietuvos krepšiniui? Nemanau. Tai va, susidėlioti normalią perėjimų sistemą, kuri veikia futbole šiandien, kad jau pirmasis klubas, nepriklausomai nuo to, ar jis profesionalus, ar ten moksleivių lygyje, gautų kažkokią kompensaciją.
Žiūrėkime, futbole dabar „Riteriai“ ar „Banga“ parduoda žaidėją ir gauna šimtatūkstantines sumas iki to žaidėjo karjeros pabaigos. Kodėl mes nesureglamentuojame šitų dalykų? Tai manau, kad kaip ir susiję mano ėjimas į federaciją ir galimybės užimti tam tikras ryškesnes pozicijas FIBA. Ir mano įsipareigojimas, ir mano patirtis, ir toje pačioje FIBA bandyti perlaužti tą situaciją, paspartinti procesus.
– Uždarant „Ryto“ temą, jame praleidote daugiau nei dešimtmetį. Dėl ko labiausiai didžiuojatės per savo laiką klube ir ar išskirtumėte vieną darbą, kurio nespėjote?
– Tai labiausiai džiugu dėl bendruomenės, dėl sirgalių didžiuojuosi, kad galėjau pabūti to dalimi. Nesvarbu, už kurį tu klubą esi, ką tu palaikai, bet nepastebėti ir nevertinti „Ryto“ bendruomenės, manau, negalima. Tai aš džiaugiuosi, kad buvau tos bendruomenės dalimi.
O ko nespėjau... Negaliu pasakyti, kad gailiuosi, bet tas „Ryto“ namų arenos, infrastruktūros, valdymo klausimas. Gal ne tai, kad nesigailiu, bet nepavyko užbaigti. Bet manau, kad netgi mano išėjimas atvers naujas galimybes turėti tuos savo namus. Ne dėl to, kad su manim negalima buvo to padaryti, bet dėl to, kad atveriame kelią sutvirtinti savo pozicijas.
– Tapus prezidentu, išskiriate tris svarbiausius darbus – trenerio paskyrimą ir rinktinės situacijos sutvarkymas, moterų čempionatą Lietuvoje ir komandos susirinkimą. Tad būtent nuo komandos ir pradėkime – ką matote savo dešiniąja ranka?
– Šiaip tai aš esu kairiarankis. (juokiasi) Nors kai žaidžiau, visi juokaudavo, kad kairiarankiai negali baudų pataikyti, bet mano vis tiek yra ta kairė ranka. (šypsosi) Tai šiai dienai aš matau abi rankas. Du artimiausi komandos žmonės yra Linas Kunigėlis ir Rolandas Viršilas. Linas Kunigėlis visiems pažįstamas ir spręstų vieną iš tų didelių buvusios asociacijos bėdų – komunikaciją. Jau ir su Dainiumi Adomaičiu esame apkalbėję, kad jam Lino darbas vasarą su rinktine būtų didelė parama. Jis yra autoritetas ir turi visų pasitikėjimą.
O Rolandas Viršilas turi sukaupęs kosminę patirtį. Jis yra pasiruošęs visiškai atsiduoti darbui krepšinyje ir kaip tai būtų geriausia tai išnaudoti? Dar nesame apsidėlioję konkrečios pozicijos, bet jis turi įspūdingą patirtį finansų kontrolėje, valdyme. Dar pasigalvosime, kaip tai geriausiai išnaudoti.
Generalinio sekretoriaus pozicija... Esu susitaręs, kad jį derinsiu su RKL ir gyvuose susitikimuose su krepšinio bendruomene. Jo funkcijos bus tos, kurių aš tiesiogiai negalėsiu padengti. Mano atsakomybėje būtų FIBA, bendra strategija, komerciniai dalykai. Regionams reikia tikro kontaktinio žmogaus, kuriuo idealiai buvo Mindaugas Balčiūnas. Jis rajonuose yra vertinamas, nes viską darė pats. Bet ar tai yra prezidento funkcija? Man atrodo, kad ne.
Suprantu, kad dėmesys regionams yra svarbus, bet jį realizuoti galima per kitas pozicijas. Svarstau net skelti pozicijas – generalinis sekretorius ir dar – vykdantysis direktorius. Neišpučiant biudžeto, nes manau, kad nebus ką pūsti. (juokiasi) Reikės skyles kamšyti pagal tai, ką girdime viduje. Bet padarius pakeitimus, įsivestume dar vieną poziciją ir paskirstytume kas už ką atsakingas. Kad sporto centrams regionuose būtų atvira linija ir jie žinotų, kam skambinti. Dabar turiu kelias pavardes, noriu juos prasitestuoti ir iki rinkimų susidėliosime. Yra gerų žmonių, gal ne tiek žinomi, bet turi autoritetą bendruomenėje, patirtį.
– Krepšinio užkulisiuose jūs esate įvardijamas kaip favoritas. Ką galvojate apie tokias kalbas ir kaip vertinate kitus tris kandidatus?
– Nemanau, kad esu favoritas. Čia – demokratijos šventė ir nė vienas iš kandidatų negali atsipalaiduoti. Aš namuose žmonai pasakiau, kad nusiteiktų, jog artimiausias dvi savaites manęs namuose nebus. Esu nusiteikęs numesti svorio, daug bendrauti, mažai žadėti, bet daug girdėti. Aš atidirbsiu, savo padarysiu. Turiu svajonę būti Los Andžele 2028 m. Džiaugiuosi, kad ir Dainius (Adomaitis) tuo tiki ir tas tikėjimas paremtas ne tik emocija, bet ir racionaliais dalykais.
Dėl konkurentų – visus gerbiu ir norėčiau juos matyti savo komandoje. Ne savo, o tiesiog dirbančius dėl Lietuvos krepšinio kartu. Visi turi didžiulę patirtį. Remigijus (Milašius) apskritai yra išskirtinė figūra Lietuvos krepšinyje. Labai gerai atsimenu, kai gal prieš 14 metų susėdome „Da Antonio“. Dar niekam to nesu pasakojęs. Sėdėjome aš, Remigijus Milašius ir Gintaras Staniulis, svarstėme, kas galėtų būti iš mūsų naujas LKL prezidentas. Remigijus buvo aktyviausias, vyriausias, turėjo užnugarį, tad mes su Gintaru atsitraukėme. Mes su Gintaru save laikėme žmonėmis prie krepšinio, Remigijus tuomet buvo visiškas verslo žmogus. Kaip jis evoliucionavo, perprato bendruomenę... Kaip jis daro verslą krepšinyje, čia yra fenomenalu. Dabar galime sakyti, kad tada „Da Antonio“ padarėme gerą sprendimą.
– Į vyr. trenerio kėdę visi sutarėte dėl Dainiaus Adomaičio. Bet kaip suprantu jūs matote jį prie rinktinės vairo ilgesniam ciklui.
– Neabejotinai. Tuose pokalbiuose su Dainiumi tokia kalba ir buvo – ar turime tą pačią Los Andželo olimpiados svajonę? Tų kelių į ją yra ne vienas ir kaip tai padaryti, mes daug diskutavome. Dar net nežinant, kad Mindaugas Balčiūnas atsistatydins. Tos diskusijos apie tai buvo anksčiau, o dabar materializuojasi. Džiaugiuosi, kad kiti kandidatai palaikė šią idėją. Pasielgėme kaip tikri lietuviai. Kai viskas gerai – riejamės, pjaunamės. Kai krizė – susivienijame ir atstovime. Pademonstravome lietuvišką racionalumą, nepriklausomai, kaip baigsis rinkimai, jau padarėme gerą darbą.
– Ilgus metus krepšinio visuomenėje buvo gandas apie prastus jūsų santykius su Adomaičiu. Kodėl galėjo atsirasti tokios kalbos?
– Manau, kad dėl mano komunikacijos ir komunikacijos tų, kurie nežinojo apie situaciją. Aš sąmoningai dešimtmetį buvau pasirinkęs nebūti viešas. Turėjau savo priežasčių. Nenorėjau mėgautis šlovės akimirkomis ar pasirodyti, koks esu svarbus. Kita priežastis, per daug žinojau apie vidaus procesus. Nesinorėjo eiti į eterį, bet, aišku, buvo galima iškart pasakyti viską. Bet kas svarbiau? Teisintis ar, kai reikia, parodyti rezultatą? Man rezultatas yra svarbiau. Man nesvarbu, kas ką galvoja apie mane.
– Visi suprantame, kad labiausiai degantis reikalas dabar asociacijoje – rungtynės su Serbija. Kokia tikimybė jose turėti mūsų topinius Eurolygos žaidėjus?
– Dėl to ir įvyko vežimas prieš arklį. Trenerio paskyrimas be prezidento. Dabar Dainius turi atviras rankas šnekėtis su visais kandidatais, dėliotis savo planus, o kai bus išrinktas prezidentas, jo prioritetas bus padaryti viską, ko nori treneris. Svarbiausia – „Žalgirio“ biuras. Ne paslaptis, kad turiu kontaktą su jais, bendraujame reguliariai, kalbame apie veiksmus man tapus prezidentu. Čia, tikiuosi, viskas turėtų būti gerai. Aišku, viskas priklausys nuo sveikatos ir turnyrinės lentelės.
Roko Jokubaičio klausimas lygiagrečiai yra topinis prioritetas. Jau sakiau, Miunchene yra FIBA biuras, tai po prezidento rinkimų skrenda ten generalinis sekretorius susipažinti. Man ten nėra ko vaikščioti, viską daugiau mažiau žinau, tad aš su treneriu vykstu į „Bayern“ namus ir bandome dėlioti planą dėl Roko.
Dėl Igno Sargiūno... Dainius turi asmeninį santykį su Šarūnu (Jasikevičiumi), aš – su Ignu. Žinau Igno požiūrį. Tikiuosi bus gerai.
Ignas Brazdeikis spindi Malagoje, girdėjau, kad jis pasiruošęs atvykti į „langą“. Su „Unicaja“ turiu santykį ilgai, čia turėtų būti nesunku susidėlioti.
O dėl Tado Sedekerskio, neaišku, kaip bus sveikata, bet Paolo Galbiati yra senas geras mano draugas. Su juo galima kalbėtis ir spręsti situaciją. Turime priėjimą.
– Laukia moterų krepšinio čempionatas Lietuvoje, po Mindaugo Balčiūno didelė dalis žmonių, kalbėdami apie ALK darbą, pirmiausia, įvardija būtiną auditą. Kiek esate susipažinęs su finansine ALK situacija?
– Kuo toliau, tuo labiau. Bendraudamas su lygomis, su klubais, su Vykdomuoju komitetu. Išgirstame tų dalykų, panikos nevaro, bet koncentracija bus maksimali finansų subalansavimui. Tam reikės nemažai laiko ir energijos skirti. Mindaugas atsiuntė mums lentelę, kaip galima subalansuoti viską. Atrodo, kad įmanoma, bet reikės visus partnerius apvažiuoti, atidėjimus pasidaryti... Darbiniai reikalai.
– Jūs neigiate bet kokias sąsajas su Mindaugu Balčiūnu, bet jis užkulisiuose agituoja už jus.
– Ar ne?
– Taip. Žinant, kaip pasibaigė jo valdymas, ar negalvojate, kad tai gali būti tam tikra antireklama?
– Krepšinio asociacijoje yra apie 160 narių. Manau, kad tai – racionalūs, protingi žmonės. Jie girdėję daug visokių pažadų, agitacijų... Bendraudamas su tais nariais, jaučiu, kad yra didelis vienybės poreikis. Pagrindinis poreikis. Niekas nebežiūri, kas yra kieno draugas. Jie sako: „Baikit Vilnius–Kaunas pyktis, su žiniasklaida pasikalbėkite, atsibodo tokius straipsnius skaityti.“ Transliuoju jų nuotaiką. Tai nebus programinis balsavimas. Tiesiog reikia žmogaus, kuris gali visus suvienyti ir agitacija už ar prieš... Nedarys tai įtakos.
– Kalbant apie praėjusios asociacijos darbus, turėjote bendrų darbų su Balčiūnu krepšinyje. Kaip jūsų akimis atrodė visas procesas – nuo daromų darbų iki komunikacijos?
– Mindaugas buvo per daug įsitraukęs į einamuosius darbus. Prioritetų nesusidėliojimas... Atrodė, kad rinkimai nesibaigė. Koncentracija buvo ne ten ir manau, kad jis pats tai pripažįsta. Regionai irgi tai sako, buvo svarbesnių darbų.
Kitas dalykas, komandos susidėliojimas. Gera komanda yra kaip pas Remigijų – jam nereikia dirbti, o biure dūzgia kaip bitės. Rezultatai – akivaizdūs. Aš „Ryto“ biure irgi reguliariai nesėdėjau. Pasitikėjimas, aiškios atsakomybės, išskirti prioritetai, kontrolė, rezultatų vertinimas, motyvavimas už juos. Elementarūs dalykai. Asociacija yra bendruomenės atstovas. Ji neturi uždirbinėti iš kitų, tiesiog reikia žiūrėti, kad viskas dirbtų etiškai. Daugiau koordinuoti, negu pačiam bandyti uždirbinėti.
– Jūs – ilgametis „Ryto“ žmogus, „Žalgiris“ – didžiausia Lietuvos komanda ir be sklandaus bendradarbiavimo tarp jo ir ALK sunkiai įsivaizduojamas Lietuvos krepšinio judėjimas į priekį. Kaip tikitės rasti bendrą ryšį su „Žalgiriu“?
– Konkretūs pavyzdžiai – jau apkalbėjome planą, jei nepatenkame į pasaulio čempionatą. Atranka rugpjūtį būtų numatyta Kaune. Jei susirenka stipriausia rinktinė, sirgaliai būtų išsiilgę gero rinktinių krepšinio. Su „Žalgirio“ komerciniais pajėgumais turėtume gerą ir pelningą projektą abiem pusėms.
Draugiškos rungtynės yra kitas dalykas. Pavyzdžiui, Ispanijos ar Vokietijos rinktinė Kaune. Klaipėdoje nesutalpintume žiūrovų į tokias rungtynes. Reikia tiesiog rinktinių krepšinį grąžinti į didžiausią mūsų areną.
– Kaip apskritai suvienyti Lietuvos krepšinį, kuris dar niekada toks susiskaldęs nebuvo?
– Konkrečiais darbais ir konkrečiais žmonėmis, kuriais pasitiki abi pusės. O kitas – per bendrus tikslus. Olimpinė svajonė gali visus suvienyti. Europos moterų krepšinio čempionatas taip pat. 2011 m. buvome visi vieningi. Sportinis rezultatas gal truputį nuvylė, bet birželį vėl turime instrumentą visus suvienyti. Taip pat – nuolatinis ryšys su bendruomenėmis. Didelis ūkis, visiems reikia dėmesio.
– Pabaigai, pasitraukiate iš „Ryto“, rinkimai po poros savaičių. Nesėkmės atveju, ar esate sugalvojęs tolimesnį savo kelią krepšinyje? Ar domintų dirbti asociacijoje šalia vieno iš kandidatų?
– Dabar dvi savaites visa koncentracija į rinkimus. Po to bus arba smagios atostogos, arba smagūs darbai. Galvoju dabar tik taip.
Norėdami komentuoti prisijunkite.