Treneris – tik „Lietuvos ryto“ problemų ledkalnio viršūnė
komentaras (22)
Jei reikėtų atsakyti į klausimą, iš ko yra lipdomi komandos pamatai ir kas yra svarbiausia, norint trofėjų lentyną papildyti tviskančia nugalėtojų taure, ką pasirinktumėte? Gerus trenerius, individualiai pajėgius žaidėjus ar komandinę dvasią, kuri visus įkvėptų kovingumo ir noro išlieti prakaitą iki paskutinio lašo, kad ir kas benutiktų? Ko gero kiekvienas atsakys skirtingai, tačiau aš rinkčiausi pastarąjį variantą ir manau, jog tokia būčiau ne viena.
Pavarčius krepšinio istorijos puslapius lengvai rastume ne vieną pavyzdį, kaip ne pačios pajėgiausios sudėties ekipos sirgalius priversdavo aikčioti, o skeptikus – prikąsti liežuvius. O sensacingo triumfo receptas praktiškai visada turėdavo šiuos ingredientus: atsidavimą, kovotojų dvasią ir komandinę „chemiją“, kuriai sukurti reikia nemažų pastangų, tačiau ji gali padaryti tikrus stebuklus.
Vilniaus „Lietuvos ryto“ komanda titulų badą kenčia jau nuo 2010 metų ir ekipos vadovai prieš kiekvieną sezoną negaili gražių frazių apie tai, kad kitąmet jau tikrai bus laikas tapti čempionais. Rodos, komanda sukomplektuojama neblogai, rodos, ir treneriai nėra labai prasti (bent kartais taip būdavo), tačiau Lietuvos čempionų titulas „Lietuvos rytui“ vis tapdavo tik mažu šviesuliu kažkur tolimajame horizonte.
Nors net po „sausai“ pralaimėtų finalo serijų komandos vadovai nesikuklindavo ir sakydavo, jog čempionais vilniečiai netapo tik per atsitiktinumą, šįkart nesikuklinsiu ir aš sakydama, jog iki Kauno „Žalgirio“ pastarųjų metų sostinės ekipai trūksta daug. Labai daug.
Ko gero jau visi įpratome, kad pastaruoju metu visos „Lietuvos ryto“ problemos yra sprendžiamos labai paprastai: vienas treneris kraunasi lagaminus ir keliauja namo, o kitas yra tarsi pakviečiamas į minų lauko išbandymą. Išbandymą, kuriame visi nuo pirmos dienos pradeda diskusijas – kiek gi jam pavyks išbūti Vilniuje iki didžiojo sprogimo – atleidimo.
Užduosiu retorinį klausimą – ar ekipa, kurios karštoje trenerių kėdėje kas maždaug pusmetį (o pastaruoju metu – ir dažniau) atsiduria vis kitas žmogus, gali pasižymėti gera komandine atmosfera ir gali turėti mano jau anksčiau paminėtą „chemiją“?
Taip, kai kurie „Lietuvos ryto“ treneriai nebuvo geras pasirinkimas, taip, kai kurie jų nebuvo tinkami vadovauti klubui, norinčiam būti ne tik pajėgiausiu Lietuvoje, bet ir konkurencingu Europoje, tad pokyčiai buvo būtini. Tačiau sunku patikėti, jog per penkerius metus niekaip nepavyko atrasti nė vieno žmogaus, kuriam su pasitikėjimu būtų perduotas komandos vairas. O jei tokių specialistų rasti nepavyko, gal ieškoma buvo ne ten ir ne taip, kaip reikėtų?
Neimsiu spręsti, ko reikia komandai, tačiau veikiausiai ne man vienai akivaizdu, kad „Lietuvos ryto“ problemos pastaruoju metu slypi ne treneriuose ar žaidėjuose, o kur kas giliau. Marcelo Nicola, Aurimas Jasilionis, Arvydas Gronskis – jau vien per kelis šio sezono mėnesius šie specialistai spėjo pasisėdėti vyr. trenerio kėdėje ir tai dar nėra pabaiga. Kas bus kitas „Lietuvos ryto“ organizuojamo cirko dalyvis, net sunku nuspėti.
Faktas – ekipai reikalingas naujas patirties sukaupęs vairininkas, tačiau esu užtikrinta, jog vien jis problemų tikrai neišspręs. Manau, kad šiandieniam „Lietuvos rytui“ aukso laikų nesugrąžintų joks treneris: ar tai būtų A.Gronskis, ar Virginijus Šeškus, ar Jonas Kazlauskas, ar Željko Obradovičius, ar Greggas Popovičius. Niekas. Nes pasitikėjimas, vienas kito supratimas, geri komandiniai ryšiai ir išskirtinė komandinė dvasia susikuria ne per vieną dieną, savaitę ar mėnesį.
A.Jasilionis neseniai buvo pasakęs: „Roma nepasistato per vieną naktį“. Taip, teisingai. O jau sugriautą Romą, kokia šiuo atveju ji yra dabar, atstatyti prireiks gerokai daugiau laiko. Tik, deja, jokių atgimimo ženklų kol kas nėra matyti.
Prisiminkime visiems puikiai žinomą „Titaniką“. Galingas ir neskęstančiu vadintas laivas katastrofą patyrė tada, kai pavojingas ledkalnis buvo pastebėtas per vėlai. Įsivaizduokime, kad „Lietuvos ryto“ laivas plaukia pro milžinišką ledo luitą, kurio viršūnėje yra pastatyta trenerio kėdė. Ar nukirtus vien viršūnės smaigalį galėsime būti tikri, jog išvengsime katastrofos?
Norėdami komentuoti prisijunkite.