Nepopuliari agento duoną išbandžiusio lietuvio nuomonė: gal Lietuvos rinkoje agentas nelabai reikalingas

Krepšininko karjeras baigę atletai pasirenka įvairų savo gyvenimo tęsinį ir kartais užtrunka ieškodami savo naujo kelio.

Povilas Butkevičius yra panašus to pavyzdys. 38-erių aukštaūgis prieš kiek mažiau nei dešimtmetį užbaigė savo kaip žaidėjo kelią ir krepšinyje liko – pasirinko agentavimą.

Tiesa, jame Povilas neužsibuvo ir po truputį pasirinko kitą nišą – statybų verslą, kuriame dirba iki šiol.

Sėslus gyvenimo būdas, neįvykusių sandorių ėmimas į širdį, nestabilus finansinis atlygis – P.Butkevičius vardina argumentus, kurie jo neišlaikė agentų rinkoje.

Kol kas jis yra įsipareigojęs nekilnojamo turto sričiai, tačiau niekada nesako „niekada“ ir neatmeta varianto, kad kažkur krepšinyje jį dar pamatysime.

„Esu atviras gyvenimui. Kažkiek buvo momentų, kai buvau pavargęs nuo krepšinio. Jei prieš trejus metus būtų paklausę apie krepšinį, turbūt būčiau sakęs, kad tikrai nenoriu grįžti. Dabar vėl ateina kitokios patirtys, tuo pačiu lieka gyvenimas krepšinyje, kuris buvo ilgas, ir nebėra, jog sakyčiau „dabar tik statysiu namus“, – sako jis.

Praeityje aukštaūgis yra gynęs tokių klubų kaip Kauno „Žalgirio“, Prienų „Rūdupio“, Kėdainių „Nevėžio“ ir kt. garbę.

P.Butkevičius pasakojo apie savo karjerą agentavime, suprantamą Lietuvos krepšinio lygos (LKL), kurią remia „Betsson“, klubų požiūrį, ir dabartį NT rinkoje.

– Kaip dabar atrodo jūsų gyvenimas?

– Pagrinde tarp Kauno ir Klaipėdos, Nidos, nes Kaune turiu vieną darbą, Klaipėdoje – kitą, Nidoje – trečią baigiu. Taip ir judu. Vaikai, šeima Kaune, tad važinėju kiekvieną savaitę.

– Kas jūsų gyvenime dabar užima daugiau laiko – statybos ar agentavimas?

– Realiai, krepšinio etapą užbaigiau turbūt prieš 3 metus. Kažkur galų buvo, bet praktiškai 3 metus nebeagentauju.

– Kodėl galiausiai taip nusprendėte?

– Ilgas atsakymas (Juokiasi). Iš pradžių papasakosiu, kodėl pradėjau. Tas krepšinis man baigėsi anksti, tad pirmas natūralus žingsnis buvo likti šalia jo, nes daugiau nieko nežinai ir nemoki. Pradėjau dirbti su stovyklomis, po to atsirado skautingas, dar vėliau – agentavimas. Viskas natūraliai evoliucionavo. Dalyvavau FIBA „Time out“ projekte karjerą baigusiems žaidėjams, kad truputį įvestų juos į tolesnę karjerą. Buvome kartu su Gintaru Leonavičiumi, kuris nuėjo dirbti į FIBA, o aš nusprendžiau būti agentu, išsilaikiau licenciją.

Tik galiausiai atėjo realybės suvokimas. Anksčiau būdavo, kad agentui moka klubas. Dabar praktika yra pakeista, nors ne visur tai įgyvendinta. Tai kaip gaunasi: tu atstovauji žaidėjui, tau atlyginimą moka klubas, visada turi balansuoti, kad žaidėjas save pervertina, klubas – neįvertina, o moka tau pastarasis. Man tas formatas atrodė keistas. 2018 m. buvau jaunas agentas, nepasirašysi „Žalgirio“ žaidėjo, turi LKL vidurio klubus, su kuriais reikia derintis.

Tada visada klausimas: kokius interesus atstovauji? Aš iki galo šio darbo taip ir nesupratau. Ne tai, kad nesupratau – man trūko daug logikos. Ta visa rinka maža, Lietuvoje visi vieni kitus pažįsta ir Lietuvos rinkoje agentas gal nelabai ir reikalingas. Gaunasi iškreipta situacija. Pavyzdys: dirbi dėl lietuvio, kad jis išvyktų į užsienį, įdedi pastangų, ieškai, kontaktuoji, bet galiausiai jis pasirašo su LKL klubu. Tau kaip ir turėtų atlyginti LKL klubas, bet sako: prie ko tu? Vieni kitus pažįstame, kam išvis turime tau mokėti? Nors du mėnesius dėjai pastangas žaidėjui rasti klubą užsienyje.

Vėliau FIBA pakeitė, kad mokėti turi žaidėjai. Nors jie įpratę, kad gauna atlyginimą į rankas ir gaunasi, kad turi atimti iš žaidėjo. Man visada tai kėlė klausimus. Plius, mačiau, kad jei nori eiti tolyn, turi dirbti su kitomis šalimis, prasidėjo ir NCAA. Tai reiškė, kad negali būti sėslus, o man labiausiai patinka Lietuvoje – Kaune, Nidoje. Nenoriu važinėti po Las Vegasus ir pan., nes tiesiog tai – ne mano gyvenimui. Natūraliai gavosi, kad gyvenime atsirado NT klausimas ir vis daugiau dėmesio skyriau tam. Taip natūraliai viskas su agentavimu baigėsi, o su NT valdymu dirbu jau devinti metai. Pradėjau kaip administratorius, valdytojas, po to atsirado ir vystymas. Tame esu penkerius metus.

– Tai, ką sakote apie Lietuvos rinką, labai atspindi mūsų mažų klubų poziciją – kam mokėti agentui, jei su žaidėju galima susitarti tiesiai.

– Jie iš dalies ir teisūs. Yra logikos. Kaip įvertinti darbą? Kiti gi nežino, kad skambinu į Rumuniją, Lenkiją ir ieškau. Kad dabar turi susimokėti žaidėjas, yra logiška. Tik kai tau 30 metų, prieš tai dešimtmetį niekad nemokėjai pats, o dabar agentas sako „mokėk“, irgi nežinau, ar visi labai puola tai daryti. Gal reikia pereinamo laikotarpio. Tik tas jau be manęs (Šypsosi).

– Kai tik ėmėte užsiimti šia veikla, buvo sunku susikurti klientų ratą?

– Nebuvo labai sunku, nes aš nebuvau tas žmogus, kuris pats verbuoja žaidėjus. Mano agentūra buvo „Players Group“, kuriai vadovauja Vittorio Gallinari. Baigiau žaisti realiai 26 metų, nebeskaičiuoju paskutinių sezonų, kai žaidžiau viena koja ir viena ranka. Taip ir dabar galėčiau pažaisti. Vittorio klausė, gal nori padaryti tą, kitą, nukeliauti į Vegasą, susitikti su kažkuo – jie mane įtraukė.

Natūraliai atsitiko, kad dalyvavau sandoryje, kai Kalnietis perėjo į Milaną. Tai buvo mano pirmas sandoris, kai tiesiogiai dalyvavau išpirkime. Iš jų būdavo vis daugiau užduočių, bet niekada nebuvau tas, kuris važiuoja ir ieško žaidėjų. Daugiau buvo darbo su amerikiečiais su platesne funkcija. Nes kai agentūra nemaža, amerikiečių daug, turi jiems parodyti dėmesį. Pagrindiniai agentai nespėja, kai turi 30 žaidėjų – tas funkcijas atlikdavau aš.

Buvo daugiau sėkmės istorijų, Jeffas Garrettas yra mano projektas Jonavoje, žiauriai juo tikėjau, įdėjau pastangų, kad jis čia atsirastų. Galiausiai viskas gražiai susidėliojo. Jaučiuosi prisidėjęs, kad jis būtų ten, kur yra dabar, ir uždirbtų, kiek uždirba.

– Pradėti agentauti Lietuvos rinkoje – sunku? Nes įtakingų ir žinomų pavardžių mes turime: Tadas Bulotas, Marius Rutkauskas ir kiti.

– Labai priklauso, kas esi. Man nebuvo sudėtinga, nes visus pažinojau ir visi pažinojo mane. Įsivaizduoju, kad kai dabar tą pradeda Adas Juškevičius, jis bus sėkmingas, nes jis žino, ką daryti ir kaip. Startinės pozicijos – kitokios. O jei tavęs niekas nežino ir sugalvoji būti agentu, turi būti išskirtinis. Arba turėti didelį finansinį užnugarį, kuris padėtų jauniems žaidėjams. Sunkiai įsivaizduoju tokį scenarijų, kai toks agentas įeina į rinką ir verbuoja geriausius žaidėjus.

Man vienaip atrodė, kai man buvo 26–27 m., o kitaip – dabar. Šiai dienai Lietuvoje nelabai matau tame biznio, nebent tu dirbtumei su NBA potencialo žaidėjais, ką daro Marius ar Tadas. Ten tu gali atsidaryti visiškai kitokias duris, o ne Lietuvoje stumdant vieno LKL klubo duris į kitas.

– Yra agentų, kurie susirenka nemažai jaunimo ir jį transportuoja į NCAA rinką. Ar nenorėjote pasibandyti dirbti šia kryptimi?

– Gal, bet čia buvo momentas, kai pasikeitė taisyklės ir tuo metu aš jau nueidinėjau. O aš buvau pradėjęs projektus pajūryje. Laiko prasme atrodė neberealu suspėti. Kad tą darbą atliktumei gerai, vis tiek turi būti JAV, o man galimybių nebuvo. Kas man nepatiko šiame darbe – stabilumo nebuvimas, dėl to gyvenime ir atsirado kitos veiklos. Atsimenu, sezono pradžioje susiskaičiuoji komisinius ir galvoji „žiauriai geras sezonas“.

Tada prasideda: pasirašiau du žaidėjus Šiaurės Makedonijoje, eina trečias mėnuo – niekas nemoka, Lenkijoje irgi kažkas atsitiko ir taip užsisuka. Gaunasi, kad susiskaičiuoji pinigus, o realiai gauni gal 30–40 proc. to, ką turėjai uždirbti, dar 30 proc. gal atgausi vėliau, o likusius 30 proc. pamirši. Vis tiek šeima, vaikai, galvojau, kad ne, negaliu taip dirbti. Tiesiog taip neišgyvensiu. Nebuvau žaidėjas, kuris uždirbo milijonus ir turėjo pagalvę nedirbti metus. Pradėjau daugiau dėmesio skirti NT, atsakomybės užaugo ir natūraliai pasitraukiau iš krepšinio. Būna, kad kažkas paskambina, paklausia, finansiniai dalykai buvo mano stipresnė pusė, dar dabar dėl tokių dalykų būna, kad manęs pasiteirauja.

– Ar turite kokių įdomių istorijų iš savo kaip agento karjeros?

– Atsimenu įtampą, kai turi žaidėją, kuris renkasi iš dviejų ekipų. Ir matai, kad jis pats neapsisprendęs, tu už jį nuspręsti negali, abi komandos jo nori ir jauti milžinišką spaudimą iš abiejų pusių. To nepasiilgau. Jei žaidėjas tau yra artimas, lietuvis, tu dar gali kažkaip padaryti jam įtaką, bet jei yra amerikietis, atstovauji jam, jis sėdi Oklahomoje, o tu turi lenkų ir turkų klubus, kurie tarpusavyje varžosi, galiausiai gali baigtis, kad tas žaidėjas ir tau ragelio nebekels, nes kažkoks iš išorės agentas jam sakys nesirašyti (Juokiasi).

Tokios situacijos buvo sunkios, prarandi kontrolę. Kaip ir esi atsakingas prieš klubą, kuris pateikė pasiūlymą, o tas amerikietis šiandien yra – rytoj nėra. O santykį su klubu nori išlaikyti kitiems metams. Tie neatsiliepimai, dingimai, kai reikia pasirašyti ar pirkti bilietus... Yra buvę tokių situacijų.

Pavyzdžiui: pasirašiau žaidėją į Pasvalį, jis turėjo atskristi, bet rašo man, kad nespės į lėktuvą. Skambinu Burkevičiui, sakau: reikia keisti bilietus. Jis pakeitė ir tas žaidėjas rašo, jog prarado sąmonę, nualpo ir neatskris. Iki galo nežinau, kaip buvo, tą sezoną jis taip čia ir nežaidė, bet po to rungtyniavo. Atsimenu, kad buvo labai nepatogu prieš Pasvalį, tai jiems kompensavau tuos bilietus iš savo lėšų.

Lietuvoje tai dar gali paaiškinti, o jei pasirašai žaidėją kitoje šalyje, tai jie tavęs nematę, tu to žaidėjo irgi nematęs, yra komplikuota. Gal mano charakteris tokiam darbui netiko, gal reikėtų į viską tai žiūrėti šalčiau – nusipirksit kitą žaidėją. Bet man buvo sunku – ir naktį neužmigdavau.

– Ar dar turite minčių ateityje grįžti į krepšinį: galbūt vadybinį ar kokį kitokį darbą?

– Aš turėjau pasiūlymų dirbti komandos vadovu, bet jau buvau susikūręs savo gerbuvį versle. Kaip primityviai beskambėtų, viską skaičiuoji, sveri: šeimą, vaikus, darželius, paskolas ir lizingus. Negalėjau sau to leisti. Gal tai būtų įdomus darbas, bet susiklostė taip, o pastaruosius 3 metus turiu įsipareigojimus ir vystau didelį projektą. Esu pagrindinis žmogus, už viską atsakingas, visa koncentracija ten.

– Kaip jums prilipo statybų verslas ir ar tikėjotės, kad tai jus taip įtrauks?

– Nežinau, ar galiu tuos penkerius metus matuoti kaip sėkmę, čia viskas cikliška. Esame priklausomi nuo palūkanų normų, nes tada žmonės atsargiau skolinasi. Klaipėdos projektas yra pirmo būsto projektas, Nidos – antrojo, ten jau kitaip – žmonės perka kaip prabangos prekę. Gali viską daryti puikiai, samdyti rangovus, pardavėjus, matininkus ir t.t., bet pirkimų rinka priklauso nuo ciklo. 2022–2023 m. palūkanos ėmė augti, buvo energetinė krizė, tai labai atsiliepė ir negalėjome nieko parduoti. Gali daryti nuolaidas, atviras duris – niekas neveikia. Po to viskas stabilizavosi, augo algos ir 2025 m. išvažiavome gerai. Dabar yra antras projekto etapas ir žiūrėsime, kaip pataikysime į ciklą. Jaučiuosi šiame biznyje gerai, bet suprantu, kad ne viskas čia priklauso nuo manęs.

– Ko labiausiai reikėjo išmokti, atėjus į verslą?

– Mokytis reikia visada. Neturiu inžinierinio išsilavinimo, esu baigęs finansus, ekonomiką. Ir kai jo neturi, dirbi su žmonėmis, kurie stato, gręžia, pjauna, iš pradžių sudėtinga. Tiesiog nesupranti techninių detalių. Tau gali pasakoti, kaip reikia įbetonuoti, kainuos tiek, bet išsipylė daugiau, tai kaina kyla. Ir tu neturi supratimo, ką sakysi? Išsipylė tai išsipylė.

Aš ėmiau atsirinkti žmones, su kuriais dirbu. Kompetencijos svarbu, bet kitas dalykas – suprasti žmones per vertybinę pusę. Ar jie sąžiningi, atviri. Kai išsirenki vertybiškai teisingus žmones, supranti, kad mažesnė tikimybė, jog jie tave apgaus ar paves. Daugiau šansų, kad jie tau padės ir patars, tada ir išsilavinimo stoka kompensuosis tais patikimais žmonėmis. Tai pagrindinis dalykas, kurį supratau ir bandau daryti.

– Ar savo ateitį siejate su statybomis?

– Esu atviras gyvenimui. Kažkiek buvo momentų, kai buvau pavargęs nuo krepšinio. Jei prieš trejus metus būtų paklausę apie krepšinį, turbūt būčiau sakęs, kad tikrai nenoriu grįžti. Dabar vėl ateina kitokios patirtys, tuo pačiu lieka gyvenimas krepšinyje, kuris buvo ilgas, ir nebėra, jog sakyčiau „dabar tik statysiu namus“. Nesu taip prisirišęs, čia darbas nuo projekto iki projekto. Dabartinis tęsis iki 2030 m., žinau, ką veiksiu iki tol. O kas bus po to, nežinau.

Seku krepšinį, žiūriu, gal ne taip intensyviai, bet gal net kažkiek daugiau nei prieš trejetą metų. Dabar yra daug visko, daug turinio. Kai kartais vaikams pasakoju, ką esu įmetęs ar padaręs, jie kartais nelabai tiki ir aš nelabai galiu jiems parodyti, nebent ieškant pas Šliką (Juokiasi). Dabar visko yra daug, viskas prieinama ir tai išlaiko tave tame rate. Natūraliai žiūri, išgyveni ir seki.