Svajonių rinktinė, kuri sprendžia likimą
(48)
Ąžuolas Tubelis atidaro taškų sąskaitą, netrukus Matas Buzelis smeigia tritaškį po Kasparo Jakučionio perdavimo. Taip prasidėjo nauja Lietuvos rinktinės era.
Draugiškos rungtynės Šiauliuose su Ukraina, nors baigėsi ir netikėtu pralaimėjimu, pradėjo naują mūsų šalies krepšinio etapą, kuris verčia svajoti.
Simboliška, kad rungtynes sėkmingais epizodais pradėjo jaunuolių trio, aplink kurį artimiausią dešimtmetį turėtų suktis Lietuvos rinktinė. Bet tai tik dalelė, kaip gali atrodyti šitos kartos komanda.
Šalia didžiųjų Lietuvos talentų Šiauliuose matėme jau mentoriumi tapusį, bet vis dar elitinį 34-erių centrą Joną Valančiūną. Būtent jis dabar simbolizuoja kartų persipynimą Lietuvos krepšinyje.
Pastarųjų 15 metų Lietuvos krepšinio veidas vis dar yra alkanas laimėti. Ir šita karta turėtų būti būtent apie tai.
Gynėjai – Rokas Jokubaitais ir Kasparas Jakučionis, puolėjai – Matas Buzelis ir Ąžuolas Tubelis, centras – Domantas Sabonis. Kaip jums skamba? Per gerai, kad būtų realu? Bet čia tik starto penketas.
Pridedame kapitoną J.Valančiūną, o branduolį galima aplipdyti tokiais žaidėjais kaip Tadu Sedekerskiu, Ignu Brazdeikiu, Deividu Sirvydžiu, Arnu Butkevičiumi, Arnu Velička, Augustu Marčiulioniu, Mareku Blaževičiumi, Ignu Sargiūnu ar Gyčiu Radzevičiumi, į didįjį krepšinį ateina ir Motiejus Krivas su Pauliumi Murausku. Čia tiesiog yra labai gerai.
Būtent dėl tokios svajonės aikštėje dabar „languose“ kaunasi rinktinė. 2027 m. pasaulio čempionate Lietuva galėtų būti labai ryški.
„Kalbėjome apie tai su Jokubaičiu, – apie potencialią svajonių komandą jau anksčiau kalbėjo Rimas Kurtinaitis. – Jis pasakė labai gerai: „Treneri, išlaukime, auga nauja karta, stiprūs žaidėjai, trūksta patirties, bet po kelių metų turėsime gerą rinktinę.“ Jei prisimenate pradžią mūsų „langų“, dabar turime kur kas geresnes pavardes.
Nežinau, kaip žaisime, bet potencialas yra kur kas didesnis. Reikia tik išlaukti, nesuklysti, žinome, kaip laukia Lietuva dalyvavimo pasaulio čempionate. Nėra lengva, bet pasistengsime nenuvilti.“
Bet ateitis nėra garantuota, kaip mėgsta sakyti rinktinės vadovas/valdovas Linas Kleiza. O pagrindinis klausimas dabar – ar pavyks išsikovoti vietą, kad galėtume kalbėti apie potencialo išpildymą aikštėje?
R.Kurtinaitis dabar gali turėti tokius įrankius dirbti rinktinėje, kokių, turbūt, neturėjo nė vienas kitas treneris nuo Ramūno Butauto laikų dar 2008 m. Pekino olimpinėse žaidynėse. Bet reikia padaryti darbą dabar.
Natūralu, kad ir krepšinio valstybėje lūkestis – milžiniškas ir net ir pralaimėjimai draugiškose rungtynėse atneša erzelį. Tiesiog – per daug pastatyta ant kortos.
Visgi R.Kurtinaitis panikos mygtuko nespaudė ir kalbėjo pozityviai. Natūralu, kol nėra oficialių rungtynių, tol jokių išvadų daryti nereikia. Bet ateitis sprendžiasi šią savaitę.
Paskutiniame pirmo atrankos etapo „lange“ mūsiškiai namuose sutinka Didžiąją Britaniją ir išvykoje – Italiją. Situacija, kur vienas pralaimėjimas reikštų tragediją.
„Ant popieriaus“ mūsiškių šiame „lange“ nereikėtų lyginti ne tik su britais, bet net ir italais, kurie neturi pagrindinių savo žvaigždžių – Simone Fontecchio, Nicolo Melli, Saliou Niango, Alessandro Pajolos ar Mouhameto Dioufo.
Vis tik šioje pasaulio čempionato atrankoje jau tiek prisidirbome, kad nieko nuvertinti nebegalime ir reikia atsakingai padaryti darbą. O ir rungtynės su Ukraina buvo signalas, kad žaidžia ne vardai ir juokauti nėra laikas.
Horizonte matant laukiančią Turkiją, Serbiją ir Bosniją ir Hercegoviną, šią savaitę norisi užtikrintumo. Nes būtent iš dabartinės perspektyvos gali atrodyti, jog sunkiau dabar yra patekti į pasaulio čempionatą nei jame rimtai pretenduoti į medalius.
Artimiausiais metais pretenduojame turėti „auksinę kartą“, bet dabartinėje „langų“ realybėje yra buvęs ne vienas skaudus atvejis, kada tas potencialas taip ir liko tik potencialu kurio niekas niekada ir nepamatėme.
Artimiausias pavyzdys mums – Latvija. Po 2017 m. pralaimėto fantastiško ketvirtfinalio su Slovėnija Europos čempionate kaimynai su nekantrumu kalbėjo apie ateitį – Kristapas Porzingis tik artėjo prie piko, broliai Bertaniai buvo rimti vardai Europoje, o šalia jų buvo dar keli solidūs Eurolygos žaidėjai.
Visa tai žadėjo dideles pergales ateityje, bet... Ateitis – negarantuota. Galiausiai latviai per „langus“ nepateko į pasaulio čempionatą, liko be olimpinių žaidynių, kurios dėl koronaviruso pasislinko metams į priekį, galiausiai jie liko ir be 2022 m. Europos pirmenybių. Niekas negalėjo net pagalvoti, kad gali būti taip tamsu.
Būtent nepatekimas į pasaulio čempionatą stipriai sukomplikuotų galimybes žaisti Los Andželo olimpinėse žaidynėse, tad vienas pralaimėjimas šią savaitę potencialiai galėtų reikšti Lietuvos pasitraukimą iš didžiųjų turnyrų iki 2029 m.
Tai – blogiausias scenarijus, apie kurį net sunku pagalvoti. Scenarijus, kuris potencialiai užbaigtų nemažos dalies dabartinių veidų karjeras rinktinėje. Per daug pastatyta ant kortos...
Ir vėl galime grįžti prie L.Kleizos žodžių – ateitis nėra garantuota. Svajonių rinktinė – pakeliui, bet reikia atlikti darbą dabar.
Norėdami komentuoti prisijunkite.