Savo ateitį komentavęs D.Sleva: apie argumentus S.Francisco likti Kaune ir tikėjimą „Žalgirio“ jėga
interviu (9)
Puolėjas Dustinas Sleva Kauno „Žalgiryje“ renkasi pirmąsias savo Eurolygos pamokas. 30 metų 203 cm ūgio amerikietis pats sako, kad jaučiasi veteranu Europoje, bet naujoku stipriausioje žemyno lygoje.
Jo pasirodymai Eurolygoje banguoja, bet savo vaidmenį „Žalgiryje“ jis turi ir per 17 minučių pelno 6,5 taško, atkovoja 3 kamuolius, atlieka po rezultatyvų perdavimą bei renka 5,9 naudingumo balo. Tritaškius jis atakuoja 41 proc. taiklumu.
„Žinoma, su laiku situacija tampa vis labiau komfortiškesnė tau, nebekyla klausimų už aikštės ribų, viskas yra aišku. Manau, kad kur benuvyktumei, reikia laiko, kad ten viskas nusistovėtų.
Man svarbiausia yra tai, kad jaučiu trenerių pasitikėjimą. Kai jauti tai, jauti laisvę, tai suteikia kitokį jausmą aikštėje“, – įsiliejęs į Kauno ir „Žalgirio“ kasdienybę jaučiasi amerikietis.
„Pliusą“ kontrakte turintis puolėjas mato savo ateitį Kaune, o kalbėdamas apie šį sezoną tikisi, kad „Žalgiris“ yra pajėgus nukeliauti toli. Šiuo metu turnyro lentelėje užimama 9 pozicija.
„Pastaruosius dvejus metus buvau komandose, kurios tai kūrė. Su Mursija žaidėme finale, su „Bešiktaš“ – taip pat, kas nebuvo įprasta šiems klubams. Dabar jaučiu tą patį. Pamenu, kaip praeitais sezonais būtent vasarį ateidavo laikas, kai kažkas pradėdavo rinkti pralaimėjimus, tad jei turėdavai gerą, stabilią komandą, galėdavai kabintis už šio momento“, – Krepsinis.net sakė D.Sleva.
Pokalbis su juo – apie atrastą vietą Kaune, iššūkius Eurolygoje, bangavimus, Sylvaino Francisco augimą ir tikėjimą komanda.
– Leidžiate jau pusmetį Kaune, kaip esate įpratęs leisti laiką per laisvas dienas ar vakarus po treniruočių?
– Paprasti dalykai: mėgstu „Netflix“, „Youtube“, skambinu artimiesiems ir šnekuosi su jais. Mėgstu pasivaikščioti, nemėgstu sėdėti namuose, tad dažnai užsuku į restoraną ar kavinę, kaip yra ir dabar.
– Ar sulaukiate didelio sirgalių dėmesio, kai išeinate į miestą?
– Taip, taip. Kavinėje, kurioje būnu dažnai, mane pažįsta, čia žmonės taip pat dažnai užsuka tie patys, čia jau žino, ką užsisakysiu, kur atsisėsiu (Juokiasi). Dažnai žmonės prieina ir pasisveikina, pasakojo, kad patinka, kaip žaidžiu, smagu.
– Praeitą savaitę dalijotės sirgaliaus žinute, kurioje jis rašė, kad „Žalgirio“ pergalė lems jo pažymį mokykloje. Ar dažnai paskaitote, ką jums rašo lietuviai socialinėje medijoje ir ar žinote, kuo galiausiai baigėsi jaunojo sirgaliaus istorija?
– Ne, dažniausiai neskaitau žinučių, bet ši kažkodėl užkliuvo ir ją paskaičiau. Juokinga, nes pats esu buvęs panašiose situacijose ir derybose su mokytojais. Smagu pabendrauti su sirgaliais, ypač, kai rašo vaikai, prašo pergalės, lyg ji lemtų pasaulio likimą. Po rungtynių sirgalius padėkojo man, o kaip išsisprendė situacija, nežinau, tikiuosi, mokytojas laikėsi žodžio (Juokiasi).
– Atrodo, kad esate tas žaidėjas, kuris mėgaujasi dėmesiu ir yra visiškas ekstravertas.
– Būdamas JAV niekada nebuvau apsuptas gausių sirgalių, kartais tekdavo žaisti prie 100 žmonių. Europa suteikia man galimybę žaisti prie pilnų tribūnų. Augdamas buvau ne vieno sporto sirgalius, suprantu tą pralaimėjimo skausmą, prisimenu, kaip verkiau, kai pralaimėjo mano koledžo komanda. Sirgaliai skiria daug laiko ir pinigų, kad palaikytų ekipą, tad neši atsakomybę, apsivilkęs šiuos marškinėlius. Smagu, kai gali tuos sirgalius padaryti laimingais.
Kai kažkada pagalvodavau, gal tai ne taip ir svarbu, tėtis man sakydavo, kad pažiūrėčiau – žaidėjai daro žmones laimingais. Kartais dėl pergalės ar nesėkmės gali nulemti viso miesto emocijas. Dėl to svarbu visada kovoti už logotipą, kurį nešioji.
– Gal prisimenate kokių situacijų, kur pajautėte, kiek iš tiesų kauniečiams reiškia „Žalgiris“ ir kiek jiems svarbus krepšinis?
– Sunku pasakyti vieną, bet iš žmonių akių matai, kaip jie reaguoja, kai tave pamato, matai, kaip jie nešioja komandos atributiką. Matai, kaip ne tokios didelės šalies ir miesto žmonės jaučia pasididžiavimą, kai kovojame prieš didesnius miestus. Taip reprezentuojame visą šalį. Smagu, kai jauti tokių žmonių palaikymą sau už nugaros. Net jei pralaimi, matai, kad žmonės tave palaiko už kovą.
Viena situacija: buvau prekybos centre, vaikai ėmė bėgti iš paskos, kad nusifotografuotų. Niekada negalvojau, kad esu toks įžymus (Juokiasi). Mama ir brolis buvo kartu, jie nustebo: kas per velnias? (Juokiasi).
– Europoje esate pakeitęs kelias šalis, įsilieti į kiekvieną kultūrą ne visada taip lengva. Kiek jaučiatės integravęsis į lietuvišką kultūrą?
– Jei atvirai, nebuvo sunku. Iki sutarties pasirašymo nebuvau apsilankęs Kaune, sykį lankiausi Vilniuje, kai turėjau rungtynes. Turėjau įsivaizdavimą, kad Lietuvoje bus daug sovietinių pastatų – panašiai kaip Belgrade. Bet kai atvykau, nustebau, kaip čia modernu, koks miestas čia gyvas, nuolat pažiūrėjęs į Laisvės alėją matau, kiek jų čia vaikštinėja. Taip pat esu nustebęs gamta. Realus vaizdas pasirodė kitoks, nei turėjau įsivaizdavime.
– Atrodote žmogus, kuriam nėra labai sudėtinga įsilieti į bet kokią naują vietą. Ar per karjerą Europoje tokių sunkumų kažkur turėjote?
– Manau, sunkiausi metai buvo pirmieji – Prancūzijoje, kai tik čia atvykau, palikau visus draugus ir šeimą namie. Bet po 6 mėnesių perpratau kultūrą, supratau, kad turi atrasti dalykus, kurie tau patinka, nors jie gal ir kitokie, nei buvai pratęs namie. Nuo to laiko man pasidarė lengva prisitaikyti prie skirtingų vietų.
Kaip ir pradžioje šnekėjau apie kavą – mėgstu ją ir man patinka kiekvienoje vietoje atrasti naują kavinę, kur galėčiau išgerti geros kavos. Tai mano stabilumas. Man patinka miestai, kuriuos gali daug ką pasiekti pėsčiomis, pasivaikščioti, esu toks žmogus.
– Kad jau taip minite kavą, kiek puodelių per dieną jos išgeriate?
– (Juokiasi) Įprastai matuoju espreso puodeliais, mano limitas – 16 valanda, ir išgeriu 3–4 per dieną. Rungtynių dieną galiu išgerti kiek daugiau. Gal kažkas pasakys, kad daugoka, bet nemanau (Juokiasi).
– Jums tai pirmieji metai Eurolygoje. Kokie iššūkiai pasitiko jus naujame lygyje?
– Sunkiausia yra išlaikyti efektyvumą per tą laiką, kurį gauni. Turi žinoti, ką žaidžia kiekvienas žaidėjas, turi būti pasiruošęs toms minutėms, kurias gauni, nes skautingas atliekamas dieną prieš, daug laiko ruoštis nėra. Kartais gali žaisti 10 minučių, kartais – 25, bet turi būti lygiai taip pat pasirengęs tam. Man svarbu išlaikyti nuoseklumą, o geriausias būdas tam – gynyba ir plano laikymasis.
Buvo sunkesnių momentų, bet taip būna kiekvieną sezoną: kartais gali galvoti, koks tu geras esi, bet ateis laikas, kai galvosi, kad šis lygis ne tau. Normalu. Esu naujokas Eurolygoje, bet veteranas Europoje, žinau, kas yra iššūkiai, iš jų pasimokiau ir galiu panaudoti tas pamokas šiais metais.
– Turbūt esate girdėjęs savo palyginimą su Brady Maneku, kuris „Žalgiryje“ žaidė pernai. Kiek tarpusavio skirtumų ir panašumų matote pats?
– Nežinau, nemėgstu lygintis su kitais. Nežinau jo labai gerai kaip žaidė, esu matęs, esame panašūs tuo, kad abu aukšti, „ketvirti numeriai“, balti – taip, pagal šitą mus galima lyginti (Juokiasi). Manau, jis geras žaidėjas, geras metikas, bet žaidžiame kiek skirtingai.
– Kol kas „Žalgiris“ Eurolygoje yra taikliausiai tritaškius metantis klubas. Kiek pasitikėjimo metimu turite jūs pats?
– Negalvoju, kai metu, manau, tai rodo pasitikėjimą. Negalvoju, pataikau ar prametu. Manau, kad per visą savo karjerą tiek koledže, tiek Europoje, visada esu apie 40 proc. taiklumo ribą. Tikiuosi, taip baigsiu ir šį sezoną, gal net procentą pagerinsiu. Niekada nežinai, kokį metimą gausi, bet jei turi gerą progą, turi ja naudotis. Gal šiemet tų progų ir mažiau, nes čia Eurolyga, yra daug žaidėjų, turi priimti gerus sprendimus. Treneriai daro gerą darbą, randa man pozicijų, kartai ir tokių, kokių nesu naudojęs anksčiau, kad galėčiau atlikti metimus, kad turėčiau laisvą metimą.
– Keletas pastarųjų jūsų rungtynių buvo ryškios, kaip prieš Monako „AS Monaco“ ar Vitorijos „Baskonia“. Kiek pasitikėjimo tai duoda?
– Nepasakyčiau, kad prieš baskus žaidžiau gerai, klydau nemažai. Bet smagu, kai esi naudingas puolime, nors ir suprantu, kad gynyba yra dalykas, kuris kuria trenerio pasitikėjimą ir išlaiko tave aikštėje. Į tai koncentruojuosi. Puolime gali turėti įvairių dienų, kartais gali tikrai nekristi metimai, ne viską gali sukontroliuoti, bet gynybą gali.
– Kaip naujokas Eurolygoje, kaip manote, kokių dalykų kol kas stokojate labiausiai?
– Esu Europoje 8 metus, visi žino, kokio tipo žaidėjas esu. Man reikia daugiau stabilumo gynyboje, kartais – agresyvumo, kovos dėl kamuolių, geresnių metimų, bet tikiu, kad sezonui bėgant jausiuosi vis geriau ir geriau sistemoje. Per 2–3 pastaruosius metus esu įpratęs, kad mano forma gėrėja ir geriausi būna paskutiniais sezono mėnesiai. Svarbiausia nekristi per žemai ir nekilti per aukštai. Nesvarbu, ar sumeti taškų Monako klubui, ar nepelnai nė taško, kaip irgi buvę. Pergalei reikia mažų detalių, jei norime būti atkrintamosiose ar dar aukščiau, tai svarbiausia.
– Daugeliui žaidėjų pirmieji metai klube būna nelengvi, antrieji – visai kitokie. Taip „Žalgiryje“ buvę ne vienam. Jei liksite čia ilgiau, kaip manote, gali laukti panašus scenarijus?
– Žinoma, su laiku situacija tampa vis labiau komfortiškesnė tau, nebekyla klausimų už aikštės ribų, viskas yra aišku. Manau, kad kur benuvyktumei, reikia laiko, kad ten viskas nusistovėtų. Man svarbiausia yra tai, kad jaučiu trenerių pasitikėjimą. Kai jauti tai, jauti laisvę, tai suteikia kitokį jausmą aikštėje. Jaučiu, kad tai įgyju ir tikiuosi, tai tęsis, jei čia liksiu.
– Turite „pliusą“ kontrakte, matote savo ateitį Kaune?
– Žinoma, man čia patinka, patinka organizacija, sirgalių bazė. Gal nepatinka tik šaltesnės dienos, bet prie to per daug metų esu įpratęs augdamas (Juokiasi). Mėgaujuosi sezonu čia. Kol kas čia geriausia organizacija, kurioje kada buvau – visais aspektais. Pradedant kelionėmis, punktualumu, baigiant kitomis detalėmis.
– Kiek džiaugiatės matydamas, kaip jūsų buvęs ir esamas komandos draugas Sylvainas Francisco nuo metų Paryžiuje išaugo iki lyderio Eurolygos ekipoje?
– Labai džiaugiuosi! Kai jis žaidė Paryžiuje, buvo labiau norima jį turėti kaip vietinį rolinį žaidėją, bet už gimtinės ribų jis gavo galimybes gal ir už mažesnius pinigus, bet gaunant progų augti, tai išėjo į naudą. Smagu matyti jį kaip mūsų MVP beveik kiekvienose rungtynėse, nežinau, kaip būtų be jo. Jis daug neša ant savo pečių, daug žaidimo kuria mums visiems.
– Akivaizdu, kad tokį žaidėją išlaikyti „Žalgiriui“ nėra lengva ir kiti Eurolygos klubai galės pasiūlyti tiek didesnę algą, tiek didesnes galimybes kautis dėl titulo. Bet kaip manote, kokie argumentai vis tik galėtų būti „Žalgirio“ pusėje, kad lyderis vien aklai nesusižavėtų vizualiai geresnės komandos pasiūlymu?
– Kaip ir minėjau, „Žalgiris“ yra aukščiausios klasės organizacija. Nežaidžiau jokioje kitoje Eurolygos ekipoje, bet sprendžiu ir pagal tai, ką kiti pasakoja. „Žalgiris“ viską daro tinkamai. Kas yra svarbu man, ypač, kai rungtynių tiek daug: yra dalykai, dėl kurių gali patirti stresą sezono metu, bet yra dalykai, dėl kurių to streso tau nereikia. Tai šie dalykai „Žalgiryje“ yra sudėliojami taip, kad stresuoti tau nereiktų – galėtumei susikoncentruoti į žaidimą.
O jei žaisi gerai, atsiduosi save, žaisti daug. Matai pilnas arenas, sirgalių palaikymą, net tada, kai pralaimi, tai yra „Žalgirio“ privalumai, kurie traukia žaidėjus kautis už šią komandą ir sirgalius. Nėra tiek daug miestų ar šalių, kur krepšinis būtų numeris vienas, kaip yra čia.
– Kalbant apie stresą: tokioje įtemptoje Eurolygoje, kai daug komandų kaunasi dėl vietos atkrintamosiose, kiek įtampos ir spaudimo tenka justi?
– Svarbu žaisti laisvai ir nesijaudinti dėl to, ką daro kitos komandos. Jei rūpinsiesi savo reikalais, savo pergalėmis, jei laimėsi rungtynes, kurias turi laimėti, viskas bus gerai. Apmaudžių nesėkmių turėjo visi, kaip ir gerų pergalių, kurių galbūt neturėjo pasiekti. Svarbu nepriimti nesėkmių giliai į širdį ir negalvoti apie jas per ilgai – žiūrėti į ateitį. Kaip pasiruošti kitam mačui, kad laimėtumei jį.
– Ar matote paaiškinimų, kodėl „Žalgiris“ gali pralaimėti prieš antros turnyro lentelės pusės ekipas, bet įveikti pačias pajėgiausias?
– Jei žiūrėsime į tas komandas, kurioms nusileidome, jos turi gerų žaidėjų ir gerai žaidžia namie. Ta pati „Anadolu Efes“ namie buvo įveikusi „Valencia“. Reikia suprasti, kad niekur nėra lengva, prieš jokius varžovus, jie irgi jaučia spaudimą, jie irgi nori kontrakto kitam sezonui, jie nori būti aukščiau turnyro lentelėje. Nemanau, kad šioje Eurolygoje yra komanda, kuri gali įveikti visus, ar komanda, kuri gali pralaimėti visiems.
Kai esame fiziški, komandiški, dalijamės kamuoliu, mus sunku nugalėti, galime kautis dėl atkrintamųjų. Bet kai to stokojame ar atsipalaiduojame, bet kas gali nugalėti mus. Turime visada būti pasiruošę 100 proc., ne 99 proc.
– Diskusija nuo sezono pradžios yra apie tai, „Žalgiris“ labiau puolimo ar gynybos komanda. Ką manote jūs?
– Turime daug puolimo ginklų, jie veikia, turime talentą, bet ypač išvykose yra svarbu išlaikyti nuoseklumą gynyboje. Gynyba visada turi būti puiki, nes visos komandos turi talentingų žaidėjų, kurie gali suversti taškų. Sakyčiau, kad norėtume būti ta gynybos komanda, prieš kurią varžovai nenorėtų žaisti. Tai jau esame įrodę sezono metu.
– Tomas Masiulis vis dar jaunas treneris Eurolygos kontekste. Kaip jis įgijo komandos pasitikėjimą, kuomet kartais tai padaryti sunku net didelį CV turintiems strategams?
– Jis mūsų laivo vadas, jis daro gerą darbą, sukuria gerus, detalius planus. Bet reikia nepamiršti, kad jis pernai laimėjo Eurolygą, būdamas asistentu tokioje komandoje, žinai, kaip paruošti ekipą. Tomas turi pagarbą visą karjerą ir žaidėjai mato tai, gerbia jį. Būti vyr. treneriu turbūt yra vienas sunkiausių darbų, nenorėčiau juo būti (Juokiasi). Sunku viską kontroliuoti, bet Tomui sekasi gerai.
– Mitas ar realybė, kad Tomas – ramus vyras?
– Tai geras dalykas apie jį: jis ramus, bet žino, kada pakelti toną ar pasakyti, kad kažkas negerai. Man tai patinka. Nesvarbu, kokio vaidmens žaidėjas esi, Tomas lygiai taip pat visiems pasakys, jei darai negerai. Jis gali įpykti, bet supranta, kaip ir kada tai daryti, nes pats yra buvęs krepšininkas, žino, kaip jaučiamės. Daug laiko praleidžiame kartu, turime gal 3 laisvadienius per mėnesį, tad turėti trenerį, kuris tik rėktų ir rėktų, būtų emociškai sudėtingiau.
– Tokioje Eurolygoje gal ir sunku kažką prognozuoti ar svajoti toli, tačiau ar jaučiate, kad šis „Žalgiris“ gali sukurti kažką ypatingo?
– Žinoma. Pastaruosius dvejus metus buvau komandose, kurios tai kūrė. Su Mursija žaidėme finale, su „Bešiktaš“ – taip pat, kas nebuvo įprasta šiems klubams. Dabar jaučiu tą patį. Pamenu, kaip praeitais sezonais būtent vasarį ateidavo laikas, kai kažkas pradėdavo rinkti pralaimėjimus, tad jei turėdavai gerą, stabilią komandą, galėdavai kabintis už šio momento. Niekada nežinai, kas nutiks. Tai mano pirmi metai Eurolygoje, jie atkaklūs, bet manau, kad galime šį tą nuveikti, jei būsime kartu.
Norėdami komentuoti prisijunkite.