Nuo A.Sabonio mokyklos siaubo iki rinktinės kapitono: Švedijos krepšinio veido kelias
iš Tamperės, Krepsinis.net
Nežinau, kaip tiksliai apibūdinti jausmą, bet visada pamačius žaidėjus didžiojoje scenoje, su kuriais anksčiau pačiam teko varžytis jaunimo krepšinyje, užplūsta šilti prisiminimai ir nuoširdus džiaugsmas. Taip nutiko ir šį kartą Tamperėje, kur vos tik pirmą kartą atėjus prie „Nokia“ arenos, pamačiau didžiulį plakatą su Švedijos rinktinės kapitono Ludvigo Hakansono veidu.
Mano bendraamžis, 29-erių L.Hakansonas, dar 15-os paliko gimtąją Švediją ir išvyko į Barselonos „Barcelona“, tačiau iki išvykimo su A.Sabonio krepšinio mokykla ne kartą susitikome su dabar Švedijos krepšinio veido vedama „Alvik Basket“. Ir tas prisiminimas – labai ryškus. Kodėl?
Jau tuomet 189 cm ūgio įžaidėjas buvo toks dominuojantis, kad nebuvo galima abejoti jo talentu. Būdami Lietuvos čempionai tarp bendraamžių tikrai negalvojome, kad kažkokia Švedijos komandėlė gali tapti rimtu mūsų varžovu Europoje artimaisiais metais. Bet nuo pirmo mačo pamatėme neeilinį talentą.
Ankstyvoje paauglystėje EYBL turnyrai buvo gera pažintis su užsienio komandomis ir tuomet tarp užsieniečių L.Hakansonas tikrai buvo ryškiausias. Pamenu, kad pirmą susitikimą prieš „Alvik Basket“ laimėjome keliais taškais ir dėl tokių vargų plakėme save, bet vėliau dažniau triumfuodavo būtent L.Hakansonas, ramiu veidu žudydavęs mūsų A.Sabonio mokyklą 30 ar 40 taškų pasirodymais. Tai mums buvo toli gražu neįprasta.
Nuo tų laikų supratome, kad šio švedo karjerą reikės atidžiai sekti, o jis jau 17-os debiutavo Švedijos rinktinėje, vėliau tapo kapitonu, o vasarą į Badalonos „Joventut“ persikėlęs gynėjas šį Europos čempionatą su Suomija pradėjo 28 taškų pasirodymu.
Su „Barcelona“ marškinėliais 6 rungtynes Eurolygoje sužaidęs L.Hakansonas vis dar laukia antros galimybės stipriausioje Senojo žemyno lygoje, bet ilgametė patirtis Ispanijos lygoje, kur jis jau sužaidė 10 sezonų, jau dabar leidžia jį įvardinti vienu sėkmingiausių Švedijos krepšinio talentu.
Tinklalapyje Krepsinis.net prieš mačą su Lietuva – pokalbis su L.Hakansonu apie jo kelią link profesionalo karjeros, Švedijos krepšinio augimą ir ryšį su lietuviais.
– Ludvigai, vienas prieš kitą susitikome daug kartų EYBL turuose, bet praėjo jau 14 metų. Kaip prisimeni tuos laikus? – paklausė J.Lekšas.
– (Šypsosi) Tai buvo geri laikai. Žaidimas už Švedijos ribų, šalyje mes buvome labai geri, o EYBL leido suprasti, kad galime varžytis aukštu lygiu ir su užsienio komandomis.
– Atstovavai „Alvik Basket“ komandai. Ar dar turi ryšių su organizacija ir buvusiais komandos draugais?
– Taip, daug. Darau krepšinio stovyklas kiekvieną vasarą su organizacija, mano visa šeima ten žaidė. Vis dar jiems padedu ir turiu didelį ryšį.
– Prisimenu tuos laikus, kai mūsų A.Sabonio krepšinio mokyklos komandai nesunkiai įmesdavai 30–40 taškų. Tuomet atsirado gandai ir apie Kauno „Žalgirio“ susidomėjimą. Kiek tai buvo realu?
– „Žalgiris“ šiek tiek kalbėjosi su mano tėčiu, bet kalbos pernelyg nebuvo pažengusios. Nemanau, kad tai buvo net kažkas arti dėl mano persikėlimo į Kauną.
– Vėliau per savo karjerą žaidei su keliais lietuviais – Arnoldu Kulboka, Gyčiu Masiuliu, Regimantu Miniotu... Kokį įspūdį esi susidaręs apie Lietuvos krepšinį?
– Tikrai žaidžiau su daug lietuvių ir visi jie buvo geri komandos draugai, labai juos mėgstu. Pastebėjau, kad visi turi griežtą filosofijos struktūrą. Manau, kad Švedija ir Lietuva turi panašumų dėl savo mentaliteto. Visada turėjau su lietuviais gerą ryšį, tad tik geriausi prisiminimai.
– Uždarysite grupių etapą maču su Lietuva, o tavo pasirodymas prieš Suomiją priminė tuos laikus, kai kėlei siaubą A.Sabonio krepšinio mokyklai. Ar galiu įspėti lietuvius?
– (juokiasi) Tikiuosi, kad taip. Bet manau, kad čia parodėme, jog turime daug ginklų. Tai ne tik aš, ar (Pelle) Larssonas. Turime (Melwiną) Pantzarą, (Simoną) Birganderį... Tikrai šiemet turime solidžią komandą su daug skirtingų ginklų. Prieš mus niekas negali fokusuotis ties vienu žaidėju.
– Dabar kalbi apie užaugusią jaunąją kartą, bet kai pats atstovavai „Alvik Basket“, niekas rimtai į Švedijos krepšinį nežiūrėjo. Kas pasikeitė žaidėjų ruošime Švedijoje?
– Daug žaidėjų Švediją paliko anksti ir tapo pavyzdžiu jauniems krepšininkams. Buvo parodytas kelias, kad galima išvykti anksti ir tapti profesionalu. Nuo to laiko Švedijos krepšinis greitai pradėjo augti, susidomėjimas jaučiamas, arenos būna pripildytos žmonių. Tai dar nėra taip, kaip Lietuvoje, bet mes artėjame. (šypsosi) Kiekvienas iš mūsų stengiamės, kad toliau krepšinis Švedijoje augtų. Geras žingsnis link to yra tai, kad esame Europos čempionate ir pasirodome didžiojoje scenoje.
– Kaip pats prisimeni persikėlimą į Barseloną? Ar tai buvo sunkus sprendimas 15-mečiui?
– Tikrai buvo sunku palikti namus, bet tai buvo mano svajonė. Beprotiškai norėjau išvykti anksti ir kai tokia komanda kaip „Barcelona“ paskambina, nedvejoji. Tai buvo geriausias sprendimas, kokį tik galėjau priimti.
– Kaip vertini savo laiką „Barcelona“ organizacijoje? Ar yra kartėlis, kad neįsitvirtinai Eurolygoje?
– Ne, tikrai ne. Manau, kad man tai buvo gera mokykla. Ten išmokau visko apie krepšinį. Ačiū Barselonai. Turiu tokią karjerą, kokią galiu turėti. Žinoma, labai norėčiau būti Eurolygoje, bet esu labai patenkintas savo karjera. Dabar žaisiu Badalonos „Joventut“ ir tai man didelis žingsnis. Ir, manau, kad vis dar nėra velu persikelti vieną dieną į Eurolygą.
– Paskutinis klausimas. Dabar, atrodo, gyveni svajonėje – esi Švedijos rinktinės kapitonas. Ar dar turi neišpildytą svajonę krepšinyje?
– Būti Švedijos rinktinės kapitonu – didžiausia mano svajonė. Dabar esame čempionate ir bandome nuveikti kažką gražaus. Taip pat viena iš svajonių – gauti dar vieną šansą Eurolygoje.
Norėdami komentuoti prisijunkite.