M.Kuzminskas: apie „Anadolu Efes“ pokyčius, Šarą NBA, rinktinės netektis ir „Wolves“ dėmesį

Lietuvos rinktinės pajėgos šią vasarą yra stipriai išretėjusios, bet progos atstovauti šaliai nepraleis nuolat ištikimai tą darantis Mindaugas Kuzminskas.

33 metų 206 cm ūgio lietuvis sužaidė solidų sezoną Izmiro „Pinar Karšiyaka“ klube, kur tapo Turkijos vicečempionu. Ten jo statistika per 29 minutes siekė 13,8 taško, 5,4 atkovoto kamuolio, 1,1 rezultatyvaus perdavimo bei 12,3 naudingumo balo.

„Kai susidėliojome vaidmenis, žygiavome labai gerai. Tik gaila, kad nepavyko pasiekti Turkijos čempionų titulo. Dvejas rungtynes turėjome savo rankose, 0:3 neatspindi pačios finalo eigos“, – dėl pralaimėtos serijos prieš Stambulo „Anadolu Efes“ klubą kiek apgailestavo puolėjas.

Pats M.Kuzminskas kol kas nežino, kur tęs karjerą kitąmet. Tiesa, dėmesį jam rodė ir į sostinę atsikėlusi „Wolves“ ekipa.

„Prieš porą savaičių agentas minėjo, kad kažkoks susidomėjimas yra, bet, kiek suprantu, nieko rimto, nes daugiau informacijos šiuo klausimu neturiu“, – pasakojo jis.

Krepsinis.net portale – pokalbis su M.Kuzminsku apie metus Turkijoje, kontrastingą sezoną, trenerį Ufuką Saricą, Šarūną Jasikevičių NBA, rinktinę ir ateitį klubiniame krepšinyje.

– Tai jums buvo pirma pažintis su Turkijos krepšiniu. Kokį jį per šiuos metus pažinote?

– Mano nuomone, Turkijos čempionatas yra antras pagal pajėgumą Europoje po Ispanijos. Tik labai skiriasi žaidimo stilius. Dažniausiai komandos turi stiprius legionierius ir ne tokius pajėgius vietinius žaidėjus, išskyrus pirmaujančias ekipas. Ten vietiniai dažnai daro skirtumą ir nusprendžia, kuri komanda bus aukščiau, o legionieriams ten nėra gailima pinigų ir komandos pasirašo gerus žaidėjus. Taip pat svarbu, jei komandoms pavyksta natūralizuoti žaidėjus: „Fenerbahče“ ir „Anadolu Efes“ taip turėjo Wilbekiną ir Larkiną. Jie yra viską keičiantys žaidėjai toje lygoje.

Kiek esu žaidęs kitur, galiu palyginti, kad Turkijoje buvo gana žemas teisėjavimo lygis. Nėra jis tendencingas, tačiau daugumos teisėjų lygis žemesnis. Jei kas matė rungtynių transliacijas, galėjo pastebėti, kad mačai – ištęsti, daug peržiūrų, reikia jų ar ne. Yra kur pasistiebti. Nors šiaip buvo tikrai įdomu išbandyti naują lygą, kurioje sezonas mums susiklostė labai gerai.

– Esate žaidęs skirtingose pietų Europos šalyse: Ispanija, Italija, Graikija. Kokius privalumus ir trūkumus išryškino gyvenimas Turkijoje?

– Didžiausias privalumas, kad jiems labai svarbi šeima. Žmonės ypatingai myli vaikus. Kai tik su mažuoju kažkur išeidavome, jis dėmesio gaudavo labai daug. Ten vaikams daug leidžiama, taip pat daug yra ir padedama. Man tas jų šiltumas labai įstrigo.

Turkijoje kaip ir visur – yra visokių žmonių, bet mums pasisekė, kad buvome Izmire. Ten nėra didelių kultūrinių skirtumų, nes miestas gana tarptautinis. Kur benuvažiuotumei, vis tiek pats turi prie visko prisitaikyti – kultūros, papročių – nes tu čia esi svečias. Manau, jog mums tai pavyko padaryti ir susiradome neblogų draugų.

– Galbūt atsirado turkiškų tradicijų, kurios paliko didesnį įspūdį?

– Iš tradicijų pasakyti sunku, jas kaip ir žinojau ir anksčiau. Žvelgiant iš kito kampo, kiek nustebino aptarnavimo sritis. Ten nežmoniškai didelis dėmesys skiriamas klientui, dėl kurio norima padaryti viską. Kas buvęs Turkijoje, tai turbūt matė. Taip pat įspūdį padarė Ramadanas, kuomet žmonės šviesiu paros metu nevalgo, negeria bei atsisako visų žalingų įpročių, solidarizuodamiesi su tais, kurie neturi maisto.

Teko matyti ir du rinkimų turus. Tuo metu nevyksta absoliučiai niekas, neįmanoma įsigyti alkoholio, kadangi jiems tas dalykas labai svarbus. Žmonės gali balsuoti tik ten, kur yra registruoti. Buvo laisva diena, kad žmonės, kurie registruoti, pavyzdžiui, Stambule, skristų į namus ir tai padarytų.

– Žaidėte ne vien Turkijos lygoje, bet ir Čempionų lygoje. Kokį kelionių krūvį turėjo Izmiro ekipa?

– Kai išvyksti į Ispaniją, Italiją, Turkiją ar kitas šalis, supranti, kaip gerai yra Lietuvoje, kuomet bet kurį tašką pasieksi per daugiausiai 3 valandas autobusu, o namo grįši tą patį vakarą. Tai – žiaurus pliusas. Didžiosiose šalyse tai prideda nuovargio, būdavo, kad išvykdavome kone savaitei, jei dar Turkijos lygos mačas būdavo išvykoje. Skrydžiai mūsų gyvenime kaip ir įprastas dalykas, bet visa tai vargina labiau nei kelionės autobusu.

Kuzminskas

– Sezonas „Pinar Karšiyaka“ ekipai buvo kontrastingas. Čempionų lygoje žengėte iki įkrintamųjų, kurias pralaimėjote, o Turkijoje iškovojote sidabrą. Kaip galite reziumuoti šiuos metus?

– Viskas buvo gana logiška ir tendencinga. Komanda buvo – nauja, iš pernai metų liko vos du jauni žaidėjai. Sezoną pradėjome labai banguotai: tai nukalame „Anadolu Efes“, tai pralaimime silpnesnei komandai. Pritrūko laiko, kad Čempionų lygoje pasirodytume geriau. Kai susidėliojome vaidmenis, žygiavome labai gerai. Tik gaila, kad nepavyko pasiekti Turkijos čempionų titulo. Dvejas rungtynes turėjome savo rankose, 0:3 neatspindi pačios finalo eigos.

– Ar Čempionų lygos įkrintamųjų nesėkmė prieš Mursijos UCAM ekipą jums tapo dideliu nusivylimu?

– Be abejo tapo. Manau, kad su mūsų sudėtimi turėjome būti tikrai aukščiau. Kertinės rungtynės buvo išvykoje prieš AEK. Antrojo kėlinio metu pirmavome 25 taškais, bet galiausiai pralaimėjome. Taip gavosi, kad galiausiai B grupėje likome treti, gavome stipresnius varžovus ir viskas neišsirutuliojo mums palankia linkme.

– Visiškai kitaip viskas klostėsi Turkijoje, kur žaidėte finale su „Anadolu Efes“. Kiek didelis įvykis tai buvo Izmiro klubo organizacijai?

– Per 57 metų komandos istoriją tai buvo tik ketvirtas žaistas finalas. Žinant, kad šiemet į finalą nepateko „Fenerbahče“, žaidusi Eurolygos atkrintamosiose, „Turk Telekom“, kuri rungtyniavo Europos taurės finale, ar daug kitų turtingų komandų, tai geras pasiekimas mums. Komandos rėmėjai abejojo, ar surinkus naują ekipą pirmais metais išvis pateksime į atkrintamąsias, ko, beje, nepadarė daug gerų komandų.

– Su „Anadolu Efes“ susitikote reguliariajame sezone, sužaidėte finalo seriją. Ar matote kokių priežasčių, kodėl šiai ekipai taip nesusiklostė sezonas Eurolygoje?

– Sunku pasakyti. Ši komanda, net kai laimėjo Eurolygą, buvo labai nenuspėjama. Manau, jiems į naudą yra Eurolygos finalo ketverto formatas, o ne serijos. Jie turi be galo didelį biudžetą, daug talento, sudėtis yra išlaikoma panaši, prijungiant kelis žaidėjus. Tai ir buvo jų sėkmės priežastis. O kodėl šiemet buvo kitaip, neįsivaizduoju.

– „Anadolu Efes“ komandos vairą perėmė Ankaroje dirbęs Erdemas Canas. Matydamas, kaip atrodė jo treniruojama ekipa, kaip manote, ar „Anadolu Efes“ kitą sezoną kardinaliai skirsis nuo matytos iki šiol?

– Manau, kad labai skirsis. Prieš „Turk Telekom“ žaidėme pusfinalyje, tad jautėsi, kad ši komanda pasižymi tvarka, akcentais, kuriuos treneris nori išpildyti. Laisvės žaidėjams ten šiek tiek mažiau. Atsimenu, kad jis yra porąsyk pavadavęs vyr. trenerį „Fenerbahče“ klube, jam sekėsi gerai, o ir šis sezonas ėjosi neblogai. Manau, kad „Anadolu Efes“ veidas keisis ir sezonas Eurolygoje bus geresnis.

Kuzminskas

– Jūsų treneris Ufukas Sarica yra dirbęs nemažai Turkijos grandų – „Bešiktaš“, „Anadolu Efes“ klubuose, o dabar Izmire. Ką galite papasakoti apie jį?

– Žinote, kaip būna: kai esi žaidėjas, tas treneris, kuris tau duoda žaisti, yra geras (Juokiasi). Atkrintamųjų metu labai gerai pasirodė, kaip gerai yra turėti vietinį trenerį, kuris žino kaip nuluptus vietinius žaidėjus, teisėjus, lygą. Mane maloniai nustebino Ufukas, jis tame klube yra bosas, viskas atiduota į jo rankas ir tai pasiteisino. Iš mano pusės tik geri žodžiai.

Atsimenu, po pusfinalio pirmųjų rungtynių, kurias pralaimėjome „Turk Telekom“, jis mus surinko ir sakė: nevalgykite viešbutyje, eikite su komanda į miestą, prasivėdinkite galvas ir laimime šitą seriją. Manau, jog tai buvo savotiškas lūžio momentas, kai išeini, pabendrauji, o ne sėdi pusantros paros viešbutyje ir graužiesi, žiūrėdamas vaizdo medžiagą. Tokių atvejų buvo ne vienas, kai jis žinojo, kada mus paspausti, o kada atpalaiduoti. Kaip buvęs žaidėjas jis tai puikiai suprato bei perteikė jums.

– Pusfinalio serijos metu laiką leidote ant suolo ir grįžote jau finale. Kaip pats priėmėte šią situaciją?

– Tikrai nebuvau įsiskaudinęs, mes ir sezono metu rotuodavome žaidėjus pagal varžovus. Jei reguliariajame sezone būtume likę treti, būčiau ištisai žaidęs ketvirtfinalio ir pusfinalio serijose, nes tam būtų buvę palankūs varžovai man. Gali būti įskaudintas, jei tau kažkas kažko nepasako, bet kai treneris viską paaiškina, tau suteikiami visi įrankiai ruoštis finalui, yra visai kitaip. Mes su treneriu ryšį visada palaikėme ir jo sprendimai buvo logiškai paaiškinami.

– Be rungtynių praleidote apie 3 savaites. Ar toks nemažas tarpas prieš finalines kovas kiek neišmušė iš ritmo?

– Niekada ilgesnis nežaidimo laikas neprideda naudos, ypač, kuomet rungtynės vyksta kas antrą dieną ir treniruočių vyksta nedaug. Esu nebe jaunas žaidėjas, žinau, kaip tokioje situacijoje išlikti formoje.

– Jūsų kontraktas su „Pinar Karšiyaka“ galiojo metus?

– Taip.

– Ar jau sulaukėte pasiūlymo tęsti darbus čia?

– Kalbų yra. Klubas prieš tai turėjo 3 metų ciklą, per kurį išsaugojo branduolį, šiemet, ko gero, jie norės daryti tą patį. Ne viską galiu komentuoti, bet kalbos vyksta.

– Galbūt „Wolves“ komanda bandė jus kviesti į savo gretas?

– Prieš porą savaičių agentas minėjo, kad kažkoks susidomėjimas yra, bet kiek suprantu, nieko rimto, nes daugiau informacijos šiuo klausimu neturiu.

– Jūs pats – vilnietis. Vertinant hipotetiškai, rungtyniauti antroje šio miesto komandoje jums apskritai būtų priimtinas variantas?

– Aš komandą jau renkuosi pagal kitus aspektus. Be abejo, yra sentimentalūs dalykai, bet kai yra šeima, prioritetas yra būtent ji. Kuriame klube geriausia būtų mums visiems, tą vietą ir rinksimės.

Kuzminskas

– Dar turite norų sugrįžti į Eurolygos klubo gretas ar į tai žvelgiate kaip į praeitą etapą?

– Faktas, kad niekas manęs nebematytų kaip vedančio Eurolygos žaidėjo. Nematyčiau ir aš (Šypsosi). Bet manau, kad atlikti panašų vaidmenį, kokį turėjau „Zenit“ klube prieš nelemtą karą, galėčiau. Ten treneris žinojo, kaip mane išnaudoti ir tą sezoną ko gero būtume žengę iki finalo ketverto. Eurolyga nėra man žūtbūtinis tikslas, bus opcijų – bus, ne – taip turi būti.

Xavi Pascualis mane išmokė mėgautis priklausančiomis minutėmis. Bet, aišku, galiu žaisti ir kaip šiame sezone – po 30 min. Per karjerą esu pripratęs ir prie vieno vaidmens, ir prie kito.

– Šiemet sezonai užsitęsė labai ilgai: jūs, italai, ispanai kovėtės dėl titulų iki birželio vidurio ar net ilgiau. Ką manote apie taip prailgusius sezonus?

– Manau, kad viskas per daug ištempta. Esame apie tai diskutavę, ką reikia daryti, kokių reikia sprendimų. Aišku, juos priimti nėra paprasta, kai klubai žaidžia skirtingose lygose. Faktas, jog sezonas yra per ilgas tiems, kas vasarą dar žaidžia rinktinėse. Kažkiek persisotini krepšiniu, bet kitą vertus, tai – darbas, už jį gauni pinigus, kuriuos turi atidirbti. Kiti dirba gydytojais, policininkais ar advokatais – atostogų gauna, matyt, panašiai. Vienintelis skirtumas, kad mūsų darbo įrankis yra kūnas, kur rida sukasi. Kuo daugiau rungtyniauji – rinktinė, klubas, rinktinė, klubas – tuo tavo karjera labiau trumpėja.

– Kaip manote, iki kada baigti sezoną būtų optimaliausia?

– Manyčiau, kad sezonai turėtų pasibaigti vėliausiai birželio pradžioje. Pas mus klube kai kurie į stovyklą rinkosi dar liepos pabaigoje, o sezoną užbaigė birželio viduryje. Pavyzdžiui, koks pliusas yra JAV, ten yra nemažas tarpas ir pailsėti, ir išsigydyti traumas, ir pasiruošti individualiai. Tik vasarą gali skirti didesniems įgūdžių tobulinimams ar individualiam darbui, tai ant amerikiečių matosi.

– Ar stebėjote LKL finalo kovas?

– Be abejo, ne tik finalą – visą reguliarųjį sezoną. Aš mėgstu, žiūriu krepšinį kiek tik galiu, visas lygas. Labai smagu dėl sirgalių, kad didelė intriga buvo ir pagrindiniame, ir mažajame finale. Visi turbūt tikėjosi, kad intriga bus pusfinalyje tarp „Wolves“ ir „Ryto“, bet ši akistata neįvyko ir ėmė atrodyti, jog sezono finišas nebebus toks įdomus. Bet buvo pasaka – labai įdomu žiūrėti tokius trilerius.

– Ar nustebote, kad Eurolygos finalo ketverte triumfavo „Real“ ekipa?

– Finalo ketverte visada daug staigmenų. Nuoširdžiai negalvojau, kad „Real“ laimės, iš pradžių maniau, kad nugalės „Barcelona“, vėliau – kad OLY. Bet toks jau tas įdomumo faktorius finalo ketvertuose.

– O ką palaikėte pats?

– Norėjau, kad laimėtų kažkas iš lietuvių – arba „Barcelona“, arba „AS Monaco“.

Kuzminskas

– Kaip reagavote pamatęs, kad Šarūnas Jasikevičius nebetęs darbų Katalonijoje?

– Ir nustebau, ir ne, nes kalbų buvo visokių. Žvelgiant į 10 metų klubo istoriją, rezultatai buvo geri, net jei nepavykdavo laimėti Eurolygos. Šiemet jie pateko į finalo ketvertą, vėliau 3:0 įveikė principinį varžovą „Real“ Ispanijoje. Nebuvo taip blogai, kaip buvo piešiama. Po tokio finalo kažkiek nustebau, jog Šarūnas ten nelieka. Aišku, ten keliami aukščiausi tikslai, kartais ir to neužtenka.

– Yra gandų, kad Š.Jasikevičius domina Memfio ekipą. Kaip žmogus, matęs NBA virtuvę, kaip manote, kokios naudos ši patirtis jam duotų, ypač vėliau grįžtant atgal į Europos krepšinį?

– Nesakyčiau, kad jis būtinai grįžtų į Europą. Taip, tokių pavyzdžių yra daug, bet nežinau, ar čia taip būtų. Pats nesu susidūręs su Šarūnu kaip treneriu, bet kiek kalba žaidėjai, jis yra krepšinio genijus. „Žalgiryje“ jis buvo vienoks, „Barcelona“ klube – truputį kitoks, jis protingas žmogus, kuris savo stilių irgi pakoreguotų pagal NBA tendencijas. Juolab, jis pats ten yra žaidęs. Matyčiau Šarūną NBA su šiek tiek pažabotomis emocijomis.

– Artėja Lietuvos rinktinės stovykla. Ar toks didelis pajėgų praretėjimas jums nekelia nerimo?

– Dar stovykla toli, neduok Dieve, dar kažkas atkris. Jau baisu atsiversti tinklalapius. Dėl Arno labai gaila, jis turėjo puikų sezoną ir būtų svarbus žaidėjas rinktinei. Trauma yra trauma ir nieko nepadarysi. Visos netektys – didelis praradimas, bet ką daryti? Galime kalbėti, kaip gaila, galime kažką kaltinti ar teisinti, bet niekas nepasikeis. Kas atvažiuos, tas atvažiuos. O čempionate, panašu, labai daug lems vienerios rungtynės. Ten visko gali būti. Ačiū Dievui, kad Jonas niekada neatsisako ir manau, kad gal net gerai, jog šiemet bus aiškiai išreikštas vienas lyderis centras, per kurį žaisime, o kiti išplės aikštelę. Aš optimistas, tikiuosi kuo geriausio. Su silpnesne sudėtimi gal sunkiau serijose, o vieneriose rungtynėse daug lemia emocija bei noras.

– Kaip žadate leisti laiką iki rinktinės stovyklos pradžios?

– Grįžus iš Turkijos laukė vaikelio krikštynos, kelias dienas skyrėme tam, o nuo trečiadienio pradedu po truputį judėti: traumų prevencija, truputį didesni svoriai ir pradėsiu ruošti kūnelį rinktinei bei kitam sezonui.

„Ilgoji pertrauka“: užduokite klausimą pirmadienio podkastui