Iš klaidų pasimokęs P.Danusevičius – pasirengęs antram iššūkiui: visada liksiu dėkingas Panevėžiui
interviu (2)
Paulius Danusevičius prieš porą metų leidosi į pirmą savo išbandymą užsienyje – tada jis papildė Rodo „Kolossos“ ekipą ir į ją vyko ambicingai nusiteikęs. Vis tik etapas čia baigėsi po kelių mėnesių ir dabar aukštaūgio laukia antrasis iššūkis.
25 metų 206 cm ūgio puolėjas ilgai nelaukęs, dar birželio viduryje, sukirto rankomis su Manisos „Glint“ komanda.
Atostogauti praktiškai baigęs, kamuolį į rankas susigrąžinti nuo kitos savaitės planuojantis ir ruoštis sezonui pradėsiantis P.Danusevičius sako, kad šįkart į užsienį vyks nusiteikęs visiškai kitaip ir jau žinodamas, kas jo laukia.
„Jau norisi paimti kamuolį. Atostogų metu juokais jau buvau ėmęs ieškoti krepšinio aikštelės, kad pamėtyčiau. Bet gerai, kad galvą pravėdinti pavyko.
Ruošiuosi, dirbu, stengiuosi, kad užsienio etapas pavyktų. Norisi užsikabinti. O kaip bus, parodys rezultatai“, – sako jis.
Panevėžyje P.Danusevičius sužaidė geriausius savo metus LKL, kurią remia „Betsson“, per 28 minutes pelnydamas 11,5 taško, atkovodamas 7 kamuolius, atlikdamas 1,5 perdavimo ir rinkdamas 15,5 naudingumo balo. Skaičiai Europos taurėje siekė 10,3 taško, 6,2 atkovoto kamuolio, 1,9 perdavimo bei 11,8 naudingumo balo per 27 minutes.
„Tai tapo komanda, kuri man buvo tramplinas į aukštesnį lygį. Be abejo, visada liksiu dėkingas Panevėžiui“, – sako aukštaūgis.
– Kiek nuovargio iš jūsų pareikalavo praeitas sezonas Panevėžyje?
– Sakyčiau, kad tiek fiziškai, tiek psichologiškai tai buvo sunkiausias sezonas mano trumpoje karjeroje. Kadangi pirmąsyk žaidžiau Europos taurėje nuo sezono pradžioje, ne kaip pernai, kai prisijungiau sezono viduryje. Nebuvau pratęs prie tokių krūvių, kelionių, kurios būdavo ir kitą dieną po LKL rungtynių. Buvo tikrai sunku.
– Kaip manote, kaip sekėsi su tuo tvarkytis?
– Kai pasižiūriu atgal, manau, buvo situacijų, kur galėjau išlaikyti šaltesnį protą, žiūrėti ramiau į situacijas, į prastesnes rungtynes, negalvojant per daug, kaip yra blogai. Krepšinis toks žaidimas – yra amerikietiški kalneliai. Šiemet jų buvo nemažai, gavau daug patirties, kaip su tuo tvarkytis ateityje.
– Kiek sunku būnant tokiu kaip „Lietkabelis“ yra tvarkytis su abiem frontais: LKL taškų barstyti negali, Europos taurės kelionių ritmas irgi nėra pilnas prabangos ir čarterių?
– Tikrai susideda viskas, yra labai sunku. Čarteris būtų gyvenimus keičiantis dalykas, jei po LKL būtų galima ramiai išsimiegoti ir skirsti į rungtynes. Aišku, nereikia į tai žiūrėti kaip į pasiteisinimą, nes nemažai Europos taurės komandų irgi neturėjo čarterio, bet turėjo gerą sezoną. Reikia užsigrūdinti, pradžioje buvo šokas, kūnas nebuvo pratęs, bet po to ėmiau į viską žiūrėti natūraliai.
– Jūs pats turėjote didelį vaidmenį „Lietkabelyje“, tai pateisinote geru žaidimu, kiek šie metai užgrūdino patį?
– Atsirado daugiau kantrybės, ypač sezonui einant į galą. Anksčiau nelabai to turėjau. Tai buvo mano paskutiniai metai „Lietkabelyje“, dėl to eigoje turėjau norą kažką įrodyti. Gal kiek perdegiau, atsirado sunkesnių atkarpų, bet kantrybė padėjo susitvarkyti su galva, neužsibūti ties nesėkmėmis.
– Ar labai skaudu buvo sezoną užbaigti be LKL, kurią remia „Betsson“, bronzos?
– Labai. Visiems mums, ypač treneriui, nes tai buvo vienas pagrindinių sezono tikslų. Pasiėmėme vieną medalį KMT, beliko paimti antrą, tik nepavyko. Labai skaudu, buvo ir ašarų, nes sezonas buvo sunkus, norėjosi jį užbaigti su bronza. Toks tas krepšinis, kartais laimi, kartais kažko trūksta. Nereikia to priimti kaip dūrio, reikia pasimokyti iš klaidų ir jų nekartoti.
– Žvelgiant į praeitus metus, kokios buvo detalės, kurių pritrūko Panevėžiui?
– Sunku pasakyti, buvo eilė rungtynių, kai atrodėme gerai, galiausiai, buvome vieninteliai, nugalėję „Žalgirį“. Bet ateina kitos rungtynės, gauname nuo „Nevėžio-Paskolų klubo“. Nepaaiškinsi tokių dalykų. Atrodo, sportuodavome gerai, gerai ruošdavomės, bet niuansai išlįsdavo. Jei juos būtume žinoję, vaizdas būtų kitoks.
– Matėme Nenado Čanako ašaras, ar jų buvo ir pas kitus?
– Buvo nusivylimo pas daug ką, tai normalu. Treneris apskritai įdeda tiek širdies ir darbo, eilę metų laimėdavo medalius, bet atėjo laikas, kai nelaimėjo. Tai trigubai skaudžiau nei įprasta. Pas visus buvo tokia emocija. Nenadui Panevėžys yra antri namai, jis pažįsta miestą, sirgalius, jis čia mylimas, jam ši vieta reiškia viską.
– Pas šį trenerį sužaidėte turbūt geriausius savo karjeros metus.
– Visada atsiminsiu, kaip jis norėjo, kad man sektųsi, kad tobulėčiau. Kartais nesuprasdavau, galvodavau, kodėl šaukia ant manęs per peržiūras ar treniruotes, bet treneris norėjo mane padaryti geresniu. Dabar suprantu, kad jis man norėjo viso, ko geriausio. Šis etapas man įdiegė daug ramybės ir disciplinos. Tai bus be galo svarbu kitame gyvenimo žingsnyje.
– Atsisveikinimas su Panevėžiu pačiam buvo emocingas?
– Kažkiek, nes tai tapo komanda, kuri man buvo tramplinas į aukštesnį lygį. Be abejo, visada liksiu dėkingas Panevėžiui. Puikūs treneriai, puikūs komandos draugai, puiki chemija rūbinėje – tų dalykų nepamiršiu. Taip pat sirgalių, kurie mus palaikė net sunkiomis akimirkomis. Didelių sentimentų, nes čia praleista nelabai daug laiko, gal ir nebus, bet čia praleidau labai gražų etapą.
– Sakote, kad sezono eigoje jutote, kad tai – paskutinis jūsų sezonas Panevėžyje. Bent kol kas. Kada pradėjote justi, kad vėliau turėsite įdomesnių galimybių pasirinkimui kitiems metams?
– Kai yra paskutiniai kontrakto metai, kažkaip pasąmonėje užsifiksuoja, kad reikia pasistengti, jog kiti metai būtų geresni ir atsirastų variantų. Nors ir stengiesi žaisti gerai, išlaikyti stabilumą ir tiesiog padėti komandai. Galvojau, kad tai bus proga išvykti. Sezoną asmeniškai užbaigiau neblogai, atsirado pasiūlymas iš Turkijos, buvo ir kitų, jei būčiau laukęs, gal būtų jų atsiradę ir daugiau, bet su agentu nusprendėme, kad Manisa – puikus pasirinkimas. Jie manęs labai norėjo, kvietėsi jau sezono eigoje, komunikavo. Pripažinkime, kad turkų lyga – viena stipriausių Europoje, tai bus puiki terpė atsiskleisti užsienyje.
– Iš kokių rinkų buvo kiti pasiūlymai?
– Keli pasiūlymai iš Ispanijos, Italijos ir Juodkalnijos.
– Turbūt malonu, kai jau birželio pradžioje yra tiek iš ko rinktis?
– Širdelę tikrai paglostė, supratau, kad kažką darau gerai. Smagu. Pasiklausinėji kitų žaidėjų ir pasirenki tuo momentu geriausią tau variantą.
– Po praeito etapo Graikijoje į ką papildomai atkreipiate dėmesį, kad situacija su pirma legionieriaus patirtimi nepasikartotų?
– Praeitą sykį reikėjo labiau išlaukti. Tuo metu situacija pasirodė gana patraukli: stipri Graikijos lyga, klubas dar žaidė Čempionų lygoje, bet nuvykau ir nežinojau, kad biudžetas – ženkliai sumažintas, sezono metu klubas pakeitė 4 trenerius. Nuvažiavau į visišką chaosą. Šiuo atveju pasikalbėjau su Manisoje žaidusiais krepšininkais ir jie atsiliepė tik gerai. Tikiuosi, ši patirtis bus kitokia.
– Kai buvote Graikijoje, kalbėjomės ir sakėte: iškart pajutau, kad esant legionieriumi iš tavęs reikalaus rezultato. Ar esate pasiruošęs tam?
– Esu daug labiau tam pasiruošęs. Gyvenime niekas nevyksta be reikalo. Nors etapas Graikijoje ir buvo nenusisekęs, gal jis man davė geros patirties, supratimo, ko tikėtis užsienyje. Dabar žinau ir nuvyksiu pasiruošęs daug geriau. Vasarą sunkiai dirbsiu, kad kažką įrodyčiau iš naujo.
– Ką per pirmus pokalbius jums išdėstė naujas treneris?
– Klasikiniai dalykai: kol kas jis supažindino su savo filosofija, su klubo organizacija, tikslais. Ką pasakė, man tiko, taip sutartį ir pasirašiau.
– Kaip manote, kaip jums tiks Turkijos lygos krepšinis?
– Viena stipriausių lygų, labai patraukli rinka kilti aukštyn, jei pavyktų užsikabinti. Galbūt dominuoja labiau puolimas, greitas žaidimas, mažiau taktinio žaidimo nei Lietuvoje. Man kaip mėgstančiam žaisti puolime, tai turėtų būti nebloga terpė.
– Čempionų lygos atrankoje susitiksite su buvusia jūsų komanda iš Rodo.
– Sužinojau ir pagalvojau, koks gyvenimo paradoksas. Turėtų būti smagu (Juokiasi). Žinau, kad mūsų pirminis tikslas bus ten patekti. Pats irgi labai to norėčiau, dvejos rungtynės per savaitę yra geriau nei vienerios, mažesnis laiko tarpas galvoti apie nesėkmes, jei jų bus.
– Dukart per „langus“ jau buvote sulaukęs skambučio iš rinktinės ir jai atstovavote. Ar pagalvojate, kad ateityje dar norėtųsi to sulaukti vėl?
– Be abejo, norėtųsi. Esu lietuvis, augęs Lietuvoje, nuo mažumės buvo tikslas atstovauti rinktinei. Jei to skambučio sulauksiu, tikrai atvyksiu.
– Kiek optimistiškai žiūrite į rinktinės ateitį dabar?
– Nerimo kažkiek yra, bet esu krepšininkas, žinau, ką jie dabar jaučia, kaip jiems sunku yra. Stengiesi, dirbi, gyvenime ne viskas pavyksta, kaip nori. Nereikia anksčiau laiko rinktinės nuvertinti, jie dar gali daug ką nustebinti.
– Kaip buvęs Rimo Kurtinaičio sistemoje tą trumpą „langą“, pritartumėte, kad su šiuo treneriu gerokai lengviau yra turint prieš akis ilgą pasiruošimą nei kelias treniruotes?
– Be abejo, tai turi įtakos. Kai atvykau į pirmą „langą“, treneris Rimas manęs beveik nebuvo matęs. Naujus žaidėjus įvesti į naują sistemą per porą dienų yra labai sudėtinga, nes gal nežinai jų visų stipriųjų pusių, ką jie mėgsta, ko ne. Kai turi ilgesnį laiką, mėnesį ar pusantro, viskas daug lengviau.
Norėdami komentuoti prisijunkite.