Dėl K.Maksvyčio ateities užtikrintas M.Balčiūnas: nerodėme žaidimo, kuris suteiktų neviltį, optimizmo kitiems metams daug
interviu (221)
Lietuvos vyrų rinktinė baigė pasirodymą Europos čempionate ir jau sugrįžo namo. 15 vieta – tokią poziciją oficialiai užėmė lietuviai Senojo žemyno pirmenybėse.
Rezultatas – prastas, tačiau ne tragedija, Krepsinis.net portalui sakė Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) generalinis sekretorius Mindaugas Balčiūnas.
Nors Lietuvos rinktinė grupių etape vos išsikapstė, o aštuntfinalyje krito prieš ispanus, pasak M.Balčiūno, rodytas žaidimas nuteikia labiau optimistiškai nei pesimistiškai.
„Turime viską įsivertinti realistiškai ir suprasti, jog tokia patirtis, tokie pralaimėjimai yra dalis rinktinės progreso ir ateities pergalių“, – mano jis.
M.Balčiūnas teigė, jog permainų trenerių štabe nenusimato ir federacija rodys visapusišką pasitikėjimą Kaziu Maksvyčiu. Su treneriu susitikimas ir darbų aptarimas laukia kitą savaitę.
Vis tik net 7 metai be apdovanojimų neprivers LKF svarstyti apie užsienio stratego kandidatūrą.
„Gal aš senamadiškas, bet man tai atrodytų kaip visiška kapituliacija prieš Lietuvos istoriją, tradicijas, ateitį“, – sakė M.Balčiūnas.
– Kokiomis emocijomis grįžote iš Vokietijos?
– Jei atvirai, nelabai liūdnomis. Jos liūdnos dėl rezultato, bet turi matyti rezultato turinį. Tada supranti, jog faktinis rezultatas – prastas, nėra kalbų, bet objektyviai turi matyti, su kokiomis komandomis žaidėme, kiek trūko iki pergalės, kaip komanda transformuosis per artimiausius kelerius metus. Turime viską įsivertinti realistiškai ir suprasti, jog tokia patirtis, tokie pralaimėjimai yra dalis rinktinės progreso ir ateities pergalių.
– Jau paaiškėjo, kad Lietuvos rinktinė čempionate užėmė 15 vietą. Ar ji neskamba baisokai?
– Tų vietų dėliojimas, nežinau... Yra 9–16 vietos. Toks surikiavimas yra neobjektyvus. Pažiūrėkime į FIBA reitingus, kaip komandos išsidėliojo grupėse, niekaip neįmanoma logiškai pagrįsti taško vertės mūsų grupėje ir kitose. Ramiai žiūrint, nevertinant faktų plikai, jaučiamės ramiai. Nieko linksmo, bet nieko tragiško. Optimizmo kitiems metams daug. Pagrįsto optimizmo.
– Pralaimėjimai Lietuvos rinktinei buvo tendencija viso čempionato metu, vos susidūrus su pajėgesnėmis komandomis. Kame matote problemą?
– Mes žvelgiame į rezultatą savikritiškai, tiek kaip komanda, tiek organizacija. Analizuojame praeitą kelią. Kokie klausimai privalo būti atsakyti sau? Kodėl mes neradome veiksmingos gynybos prieš varžovų lyderius, nes beveik visose komandose, išskyrus slovėnus, atsirasdavo žmogus, pelnydavęs 30 taškų. Tai turėjo didelę įtaką kelių taškų skirtumui ne mūsų naudai. Vienas dalykas – kaip turime koreguoti gynybą, o kitas – kaip išlaikyti pranašumą, nes pažiūrėjus visų rungtynių laiką, procentaliai didelė dalis vis būdavo mūsų naudai. Vis nepavykdavo sužaisti lemiamų minučių. Jei žiūrėtume į draugiškas rungtynes su ispanais, gana užtikrintai nuėjome iki galo.
Treneriai ir ekspertai dabar pabrėžia jauną mūsų amžių: Jokubaitis, Brazdeikis, tas pats Sabonis dar ne veteranas. Psichologinę brandą jie įgaus tik po metų, kitų. Pats trenerių štabas atsakys savikritiškai, kokias korekcijas įnešti. Šalia viso to yra ir kiti klausimai: kaip išnaudoti priekinę liniją ir t.t.
EČ: Lietuva – Ispanija (36 nuotraukos)
– Kazys Maksvytis po rungtynių su ispanais sakė, kad buvome konkurencingi, jūs pritariate, jog pralaimėjimai – ne tragedija. Ar neatrodo, kad pernelyg nuleidžiame kartelę Lietuvai, jei buvimas konkurencingais mus tenkina, nors rezultatų nėra nuo 2015 metų?
– Konkurencingumas apibrėžiamas skirtingai. Negali savęs tokiu vadinti, jei atsilieki 15 taškų visas rungtynes ir gale sumažini skirtumą iki 5. Kitas dalykas, kai kontroliuoji beveik visas rungtynes ir pralaimi dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių. Manau, trenerio įvardijimas kaip konkurencingų yra tokios prasmės.
Žaidimas buvo solidus – reikia pradėti nuo to. Žaidėme su pirmo penketo komandomis. Galėjome laimėti prieš ispanus, prancūzus, slovėnus, vokiečiai žaidė namie su triguba motyvacija... Faktai sako, kad tai panašaus pajėgumo komandos, lemia viską niuansai, kurie nebuvo mūsų pusėje. Nenoriu kalbėti apie sėkmę. Tai patirtis, sprendimų priėmimas, gal ir teisėjų sprendimai. Bet nesiteisiname. Jei norime progresuoti, turime įsivertinti savikritiškai. Mes įsivertinimų viešai nedarome, tačiau net žiūrint į ekspertų nuomonę, daugiau dalykų pozityvių nei negatyvių.
Buvome net ne per žingsnį, o sprindį iki reikalingos pergalės. Tai duoda užtikrintumo, kad komanda yra stipri, aukščiausio pajėgumo. Taip, žaidimas neprivedė prie pergalės, bet pergalė buvo čia pat, ištaisius kelis trūkumus, kuriuos minėjau. Tai nebuvo žaidimas, kuris teiktų neviltį. Pralaimėjome, bet jo turinys ne beviltiškas, o suteikiantis vilties, kad kitąkart laimėsime.
– Kieno atsakomybė dėl tokio rezultato yra didžiausia?
– Mes nebėgame nuo atsakomybės. Jei kažkam reikia mano atsakomybės – prašome, mes visi ir laimime, ir pralaimime kartu, kaip organizacija ir komanda. Atsakomybės ant nieko nestumdome. Mes kaip organizacijos vadovai, skirdami trenerį, dėliojami pasirengimą, jį prisiimame, nėra kalbų. Bet ar galime būti stebukladariai? Abejoju.
Priimtos sporto praktikos rodo, kad komanda formuojasi apie 3 metus, kol pasiekia piką. Ši komanda susilipdė beveik pirmą kartą. Trenerių štabas, kuriuo tikime ir labai palaikome, sėkmingai sprendė problemas Pasaulio taurės atrankoje prieš skirtingas komandas. Rezultatas – arti puikaus. Kiek kitokią situaciją treneriai sutiko Europos čempionate. Jie keitė puolimo taktiką, kuri veikė labai gerai. Mūsų puolimas buvo vienas universaliausių. O gynyboje, kaip minėjau, pagrindinis dalykas buvo lyderio dengimas ir situacijų išnaudojimas. Susitiksime, ramiai išklausysime trenerius ir kartu paanalizuosime, kas galėjo veikti geriau.
– Kaip suprantu, iš federacijos pusės trenerių štabui nebus siūloma trauktis ar imtis didelių permainų?
– Net neabejoju, kad bus pasiūlymų kažką keisti žaidime, manau, štabas bus pilnas noro tai daryti. Gal bus svarstymų dėl sudėties, bet mes – federacija – to nekoreguojame nė vienoje rinktinėje. Šimtu procentų pasitikime treneriais. O dėl pačių trenerių keitimo minčių net nėra. Ne aš juos skiriu – vykdomasis komitetas skiria ir atleidžia, bet nesu net girdėjęs minties apie atleidimą. Treneris sėkmingai dirba atrankoje į Pasaulio taurę, Europos čempionatas jam gal buvo naujas lygis, į kurį įeiti reikėjo laiko – jo nebuvo. Įdėkite Lietuvą į kitą grupę, kur pirmos trejos rungtynės būtų prieš vidutinio pajėgumo komandas, turbūt rezultatas būtų kitoks.
EČ: Lietuva – Bosnija ir Hercegovina (32 nuotraukos)
– Pasiekimų Lietuvos rinktinė neturi 7 metus, ar yra limitas, kurį pasiekus, atrodys, kad reikia didelių pokyčių? Galbūt samdyti užsienio specialistą, galbūt daryti dar kažką, kad situacija pasistūmėtų.
– Mums ir vieneri pralaimėjimų metai yra daug. Per daug. Šiemet turėjome pagrįstų lūkesčių, kad rezultatas bus geras, mes nebuvome toli nuo lūkesčių realizavimo. Jei matytume, kad neveikia sprendimai, atvirai žiūrėtume į situaciją. Kitąmet turime ambicijas, kurios ne mažesnės nė per centimetrą, net didesnės. Ši komanda per pralaimėjimus tapo stipresnė, neturiu abejonių. Žaidėjai patobulėjo, paaugo pagal patirtį. Kai mūsų 21-erių įžaidėjas taip tvarkosi, kai jo žaidimas gerėja, tai suteikia viltis, kad kitąmet bus geriau. Taip ir su Brazdeikiu, kuris neragavęs Europos krepšinio.
Manau, kad mūsų balansą tarp priekinės linijos ir perimetro žaidėjų treneriai kitąmet paskirstys geriau. Nebuvo paslapties, kad mūsų pagrindiniai žaidėjai buvo aukštaūgiai, jie atidavė visas jėgas. Galvoju, kad NBA pripratina žaidėjus prie vienų taisyklių, tampa ne taip lengva prisitaikyti prie kitų situacijų. Matėme ir Antetokoumpo, ir Jokičių – jiems irgi nelengva žaisti.
– Ar išvis egzistuoja bent teorinė galimybė, kad esant kažkokiai situacijai federacija svarstytų užsienio stratego kandidatūrą, ar tiek žaidėjo, tiek trenerio klausimas yra tema – tabu?
– Gal aš senamadiškas, bet man tai atrodytų kaip visiška kapituliacija prieš Lietuvos istoriją, tradicijas, ateitį. Tai, kad ispanai pasiėmė Browną, tegul jie vertina tą pergalę. Jie laimėjo, bet ar jie padarė perspektyvas geresnėmis – abejoju. Mes tikrai turime pakankamai gerų trenerių, kad laimėtume aukščiausius apdovanojimus. Jie auga. Trenerio kelyje būna ir pergalių, ir pralaimėjimų, tai – tobulėjimo kelias. Visiškai pasitikime mūsų treneriais. O žaidėjų talento pas mus yra sočiai.
Ignas Brazdeikis žaidžia su mumis po natūralizuoto žaidėjo statusu, bet nemanau, jog jis – natūralizuotas, tai lietuvis, gimęs čia, tik augęs kitur. Jis pilnas noro atstovauti Lietuvai, išgyvenęs didelį emocinį krūvį. Lietuva stipri tuo, kad turi savo identitetą. Jis siejasi su nacionaliniu krepšiniu, žaidėjais bei treneriais.
– Tačiau jei užsienio specialistas pagaliau grąžintų apdovanojimus Lietuvos krepšiniui, manote, tauta to vis tiek neatleistų?
– Kas būtų, jei būtų. Manau, kad tauta nesuprastų, jei išvis paskirtume užsienietį trenerį. Nesuprastume ir mes patys. Kalbu apie šią federaciją. Nėra jokių svarstymų.
– Kalbant apie Igną, jis yra nusiteikęs ir toliau atstovauti Lietuvai ilgalaikėje perspektyvoje?
– Ignas absoliučiai sužavėtas savo patirtimi nacionalinėje komandoje, esu tikras, kad jis ir toliau bus rinktinės narys. Jam tai unikali patirtis kaip lietuviui, kaip krepšininkui, kaip žmogui. Jis tokių emocijų su jokia kita komanda neišgyvens, tai didžiulė vertybė.
Norėdami komentuoti prisijunkite.