A.Mikalauskas: apie sezoną „Nevėžyje“, atsigavimą po traumos ir motyvus žaisti Nyderlanduose

Arūnas Mikalauskas praėjusį sezoną žaidė Kėdainių „Nevėžio“ komandoje, prie kurios prisijungė jau sezono eigoje. Kėdainių ekipa Lietuvos krepšinio lygos (LKL) reguliariajame sezone užėmė 10-ą vietą ir į atkrintamąsias nepateko.

Krepšininkas portalui Krepsinis.net atvirai pasakoja apie netikėtai efektyvų, bet chaotišką žaidimo stilių, vidinę rūbinės atmosferą ir iššūkius, su kuriais susidūrė po kelio traumos.

Pastarąjį sezoną A.Mikalauskas LKL vidutiniškai rungtyniavo apie 21 minutę, rinko po 7,8 taško ir vidutiniškai atkovodavo po 4,3 kamuolio. Žaidėjo naudingumo koeficientas siekė 8,7 balo.

Po sezono LKL, A.Mikalauskas vėl grįžta rungtyniauti į Belgijos–Nyderlandų lygą, kurioje jungiasi prie Hertogenboso „Heroes Den Bosch“ ekipos. Puolėjas tikisi sugrįžti į savo įprastą vaidmenį ir vėl įrodyti savo vertę Europoje.

„Reikia iš naujo įrodyti save Europoje, sužaisti gerą sezoną ir vėl viskas bus gerai“, – sakė puolėjas.

– Kaip vertinate praėjusį sezoną Kėdainių komandoje? Kas labiausiai nustebino, o kas galbūt nuvylė?

– Labai įdomu buvo tai, kad visos komandos sakydavo, kad mes gerai žaidžiame, gerai atrodome aikštelėje ir esame verti aukštesnės vietos turnyrinėje lentelėje, verti žaisti atkrintamosiose. Vis pralaiminėdavome vienu, dviejų taškų skirtumu ir nesuspėjome į tą atkrintamųjų traukinį. Manau, kad tai ir buvo didžiausias nusivylimas, nes atrodė kad žaidžiame kaip ir gerai, viskas klostosi gerai, bet pergalių nėra ir nėra. Nustebino tai, kad nors ir pralaimėdavome rungtynes, bet žaisdavome tikrai neblogai. Mūsų krepšinis aikštelėje buvo toks „balaganas“, tačiau jis veikė.

– Ar, jūsų nuomone, žaidėjai turėjo daug laisvės aikštelėje?

– Dauguma atsakytų, kad taip. Tikrai turėjome labai daug laisvės, o gal net per daug. Galbūt nuo tos laisvės kartais ir paleisdavome rungtynių pabaigas, nes atrodo norėjosi padaryti kažką protingiau, bet tiesiog imi ir meti. Komanda dar anksčiau dejuodavo rūbinėje, kad vėl pralaimėjo rungtynes keliais taškais, o man ką tik prisijungusiam prie ekipos iš pradžių atrodė, kad čia labai gerai prieš Kauno „Žalgirį“ pralaimėti tik keliais taškais, tačiau tada sužinojau, kad jau kokias 10-tas rungtynes taip pralaimėjome.

– Kaip manote, koks buvo jūsų komandos stipriausias bruožas aikštelėje?

– Sakykime, kad tas „balaganas“, nes sunku buvo prognozuoti kažką: kas prisiims kokią poziciją, kas bus rezultatyviausias žaidėjas. Stipriausia savybė yra tas greitas ir neprognozuojamas žaidimas, niekada nežinosi, kada tas pats Josephas Girardas pradės mėtyti iš 8 metrų.

– Kokius didžiausius iššūkius patyrėte sezono metu?

– Sezono pabaigoje, kai padidėjo rungtynių skaičius ir, manau, kad kiekviena komanda su tuo susidūrė – prasidėjo traumos viena po kitos. Teko žaisti daugiau minučių, nors irgi žaidėjai buvo su trauma ar ką tik po jos. Atsižvelgiant į rungtynes, sunkiausias buvo pralaimėjimas prieš Panevėžio „Lietkabelį“ dėl patekimo į Karaliaus Mindaugo taurės finalo ketvertą. Apart to, pats tų iššūkių nepajaučiau, nes prisijungiau prie komandos vėlai – tiesiog žaidi ir viskas.

– Ar jautėtės iš karto priimtas į ekipą? Nekilo sunkumų adaptuojantis, kai atvykote šiek tiek vėliau?

– Na, kažkaip nebuvo sunku. Aš nesu tas, kuris sunkiai priprastų. Komandoje daugumą lietuvių žinojau iš anksčiau, tad su jais bendravimas išėjo labai lengvai. Legionieriai susikalbėjimo atžvilgiu pas mus irgi buvo gan geri. Sunkiau buvo tiesiog įsivažiuoti, grįžti ir pasitikėti savimi, nes prieš prisijungiant prie ekipos buvau patyręs traumą.

– Kaip atrodė jūsų reabilitacijos procesas po kelio traumos?

– Pirmus mėnesius po traumos su kineziterapeutu skyrėme raumenų stiprinimui, kelio lankstymui. Grįžus iš Lenkijos į Lietuvą, toliau pagrinde stiprinome raumenis aplink kelį, pradėjome kelti krūvį, kad įsivažiuoti į krepšinį.

– Koks buvo jūsų vaidmuo komandoje ir ar jaučiatės, kad galėjote atskleisti visą savo potencialą?

– Mano vaidmuo buvo aikštelę plečiančio žaidėjas, o anksčiau komandose buvau kuriantis žaidėjas. Iš pradžių buvo šiek tiek sunku priprasti, bet gal kažkiek to dar nurašau ir ant traumos, jog buvo sunku įsivažiuoti. Manau, kad galėjau žymiai geriau atsiskleisti išplečiančiojo žaidėjo pozicijoje praėjusį sezoną, bet nepavyko. Galėjau komandai duoti tikrai daugiau, bet dabar jau galima sakyti, ką tik nori.

– Kurios LKL rungtynės praėjusiame sezone jums buvo įsimintiniausios ir kodėl?

– Įsimintiniausios buvo, kai tik atvažiavau, pačios pirmos rungtynės prieš „Lietkabelį“ KMT ketvirtfinalyje, nes laimėjome vienu tašku ir visi buvo užsivedę, kad galime keliauti toliau. Antrųjų rungtynių pralaimėjimas, kai žaidėme pas juos buvo toks skaudus, nes ir pačiam, ir komandai nesisekė, nežaidėme gerai. Skaudu, nes būtų buvus įsimintina pergalė. Asmeniškai įsimintinos buvo ir paskutinės dvi LKL rungtynės, nes sekėsi geriau pataikyti, geriau jaučiausi, daugiau žaidžiau ir nebuvo laiko galvoti apie buvusią traumą. Žaidžiau ir mėgavausi.

– Kaip per pastaruosius metus keitėsi jūsų, kaip žaidėjo, stilius? Ką labiausiai patobulinote?

– Mano tas žaidime neatrodo, kad kažkas labai daug pasikeitė. Negaliu sakyti, kad pataikymas pagerėjo, nes šį sezoną jis nebuvo pats geriausias. Kiekvienais metais būdavau tas kuriantis žaidėjas, o šiais metais kūrimo buvo labai mažai, tai gal net kažkiek regresavau tuo atžvilgiu. Tikiuosi, kad tas žaidimo skaitymas kažkiek gerėja su kiekvienas metais, nes nesu aš tas atletiškasis žaidėjas, kur šokinėčiau per galvas ar bėgiočiau greitai, bet manau, kad su metais ateina tas IQ ir jis tobulėja, bet šiaip kažko per daug neišskirčiau.

– Esate žaidęs ir užsienyje – kaip palygintumėte LKL lygį su kitomis lygomis, kuriose teko rungtyniauti?

– Kiekviena lyga yra gan skirtinga, bet kiek teko žaisti Vokietijoje, Lenkijoje, tai per daug nesiskyrė nuo LKL, didesnį skirtumą jaučiau Nyderlanduose ir Belgijoje. Lietuvoje yra daug taktikos ir jei yra vienas žmogus komandoje, kuris negali gintis ir yra silpnoji grandis, tad visas 40 minučių ir atakuos per jį. Užsienyje labiau akcentuojamas laisvas žaidimas, pelnoma daugiau taškų, tas pats krepšinis akiai yra gražesnis, o, pavyzdžiui, Lietuvoje tik šiemet pastebėjau, kad atsirado žaidėjų, kurie turi didelius vidurkius taškų, o anksčiau niekas net 20 taškų nemesdavo, jeigu gerai pamenu. Lietuva turi labai gerus trenerius, daug taktikos, daug vaizdo medžiagos peržiūrų ir yra labai fiziška, gynybinė lyga.

– Po praėjusio sezono LKL vėl grįžtate žaisti į Nyderlandų-Belgijos lygą. Kas lėmė tokį jūsų sprendimą ir kodėl pasirinkote būtent šią komandą?

– Aš jau kažkiek žinojau tą komandą, trenerį ir kad jų tikslas yra dalyvauti FIBA Čempionų lygoje. Ši komanda yra atrankose ir grupėje, kurioje yra visi įmanomi šansai patekti į Čempionų lygą. Daug lėmė tai, kad organizacija yra aukšto lygio ir aš pats esu ten apsilankęs, todėl važiuosiu žinodamas, kur važiuoju. Žingsnis atgal, bet gal kažkiek ir norėjau tokio žingsnio atgal, kad po traumos pilnai įgauti pasitikėjimą ir grįžti į savo poziciją, kurioje aš jaučiuosi geriausiai. Lietuvoje nelabai žinau, ar būtų buvęs toks pasiūlymas, kuris mane tenkintų. Nenorėjau ilgai laukti, nes ir užsienyje būtų sunku buvę kažką kito rasti po nekokio sezono Lietuvoje, todėl reikia iš naujo įrodyti save Europoje, sužaisti gerą sezoną ir vėl viskas bus gerai.

– Kokius asmeninius ir komandos tikslus keliate sau artėjančiame sezone?

– Turbūt svarbiausias tikslas būtų patekti į Čempionų lygą. Nesu žaidęs ir būtų labai smagu pirmą kartą sudalyvauti bei labai pasiteisintų ėjimas prisijungti prie šios komandos. Komandos tikslai dideli, būti pirmiems tarp Nyderlandų ir Belgijos klubų, nes jie dažniausiai šioje lygoje būna pirmi, tad antra vieta šiai komandai jau nebūtų gerai. Asmeniškai noriu žaisti tą savo stilių, kurį visada propaguoju ir atnešti daugiausiai naudos. Tikslai labai paprastai, glaustai, bet aš manau, kad įgyvendinami.

Krepsinis.net praktikantė Enrika Lukošiūtė