Žinutę Eurolygai ir patarimą S.Francisco siuntęs G.Krapikas prisibijo Šaro: jungia bėgį, kurio pas mus gal nebėra
interviu (1)
Gintaras Krapikas karjeroje jau puikiai žinojo, ką reiškia gyventi milijoniniame mieste, nes dirbo Kinijoje, o dabar treneris jaukinasi Londoną, nors čia viskas – kiek kitaip.
Šalia jo – būrys kitų lietuvių Londono „Lions“ klube: Martynas Purlys, Tautvydas Sabonis, Vytautas Pliauga, Domantas Tautkus, čia darbuojasi ir Justinas Liaudinskas.
„Po šiai dienai į kiekvieną treniruotę važiuojame kartu, po jos – taip pat. Svarbu, kad Martynas yra vienas tų žmonių, kurie nuoširdžiai ir stipriai palaiko, ne tik žodžiais, bet ir pasitikėjimu. Tai ir laiko mūsų bendrą, nedidelę lietuvišką bendruomenę“, – sako G.Krapikas.
Treneris pripažįsta, kad Londone teko pratintis prie naujų dalykų: naujos rinkos, formato, teisėjavimo ir tikrųjų namų neturėjimo. Vis tik „Lions“ sezono metu turėjo kuo džiaugtis. Nors Europos taurėje trys apmaudūs pralaimėjimai taškų uždarė kelią į atkrintamąsias, dvi taurės – jau kraityje, laimėtas ir reguliarus sezonas Didžiosios Britanijos lygoje. Lieka kova dėl atkrintamųjų titulo.
G.Krapikas neabejotinai randa laiko stebėti ir savo širdies komandai – Kauno „Žalgiriui“. Jis papasakojo išsiskyrimo istoriją ir teigė viską priėmęs be jokių nuoskaudų.
„Aš į tą reikalą žiūriu paprastai, niekas manęs neįžeidė, neišmetė, aš turėjau sezono sutartį, kuri baigėsi. Kurią klubas galbūt būtų norėjęs pratęsti, jei treneris būtų sutikęs, bet kai treneris turėjo kitokių planų, viskas gerai, jokių nuoskaudų, priekaištų, nei klubui, nei treneriui“, – sako G.Krapikas.
Jis džiaugiasi dėl tokių žalgiriečių rezultatų, linki jiems sėkmės ketvirtfinalyje, tiek, prisibijo Šarūno Jasikevičiaus ir Stambulo „Fenerbahče“.
„Galvoju, kaip ir „Žalgiriui“, taip ir jiems koją truputį gali kišti patirties neturėjimas. Jei būtų galima rinktis, nesakau, kad jie silpni ar patogūs, bet būčiau ėmęs „Valencia“. Galvoju, kad patirtis atkrintamosiose vaidina didžiulį vaidmenį“, – argumentą už „Fenerbahče“ išskyrė jis.
Krepsinis.net – išsamus pokalbis su ilgamečiu „Žalgirio“ treneriu apie sezoną Londone, žavinčią Tautvydo Sabonio savybę, Igną Sargiūną Stambule, pagarbą Tomui Masiuliui, linkėjimą Sylvainui Francisco, žinutę Eurolygai dėl Arno Butkevičiaus neįvertinimo ir nuostabų „Žalgirio“ sezoną.
– Treneri, kaip atrodo ta jūsų rutina Londone?
– Esame laikotarpyje, kai reguliarusis sezonas atėjo prie pabaigos ir jį laimėjome. Kai žaidi pirmais metais, kartais visų smulkmenų iki galo nežinai, bet jie labai vertina tą reguliarųjį sezoną, tai gaunasi kaip titulas. Jį laimėjome likus 5 turams iki pabaigos. Nuo gegužės 1 dienos prasideda atkrintamosios, kurios mums irgi savotiškos ir neįprastos. Ketvirtfinalis – dvejos rungtynės, vienos išvykoje, antrosios namie. Geresnį skirtumą turinti komanda žengia toliau. Pusfinalyje taip pat dvejos rungtynės, o finalas – iš vienų. Londono O2 arenoje, prie 20 tūkst. žiūrovų. Sako, kad bus turbūt pilna, nes viską lems vienas mačas. Tokia yra sistema. Mums šiek tiek neįprasta, labai rizikinga, palanku silpnesnėms komandoms, bet imame, ką turime.
– Mes dar kartais pabambame, kad Europos taurės atkrintamųjų sistema gal ne iki galo teisinga, nors ten bent finale vyksta serija. O čia atvirkščiai.
– Jei jau truputį kažkas tą dieną nepaeis, žiūrėk, visų metų darbas nueis šuniui ant uodegos.
– Šį sezoną turėjote kuo pasidžiaugti: laimėjote reguliarųjį sezoną, dvi taures. Ar organizacijai tai buvo didelis džiaugsmas?
– Prieš keletą metų būta panašių pasiekimų, bet galvojame, kad tada komanda buvo truputį brandesnė. Pastaraisiais metais tokių laimėjimų nebuvo. Taip, dvi taurės – čia turbūt labiau iš futbolo, du oficialūs ir skirtingi titulai, tada reguliaraus sezono ir atkrintamųjų titulai. Galima laimėti 4 oficialius titulus, kur kitoms komandoms dėl tiek žaisti tenka porą sezonų. Jau nekalbant apie Europos taurės turnyrą, kuriame žaidėme, bet deja, iš grupės neišėjome.
– Kas mokėjo titulus atšvęsti geriau: britai ar lietuviai?
– Būnant čia viskas vyksta greitai, seka kitos rungtynės, išsiplėsti su šventimu nėra kaip. Įsivaizduoju, kad tradicijų čia nėra, nes pats mentalitetas truputį kitoks. Šiaip dauguma žaidėjų, bent mūsų komandoje, nėra apskritai pratę prie šventimų, nes jie žaidę komandose, kurios nelabai ką laimėjo. Nėra ir tos šventimo patirties. Pradžioje nelabai norėjosi rautis į priekį, linkiu komandai laimėjimų, o išmokyti šventimo yra lengviau nei skinti pergales.
– Kaip jaučiate, kad per šį sezoną į priekį paėjo visa „Lions“ organizacija?
– Galvoju, kad visų pirma, pasikeitus šeimininkams, pasikeitė bendras dėmesys. Matėsi, kad komanda renkama iš žmonių, turinčių patirties: turiu omenyje Purlį, kuris puikiai dirbęs kaip vadybininkas, Tautvydą, kuriam tai pirma vyr. trenerio patirties, Pliaugą, kurio didelę pagalbą jaučia Sabonis. Šis duetas nuo pat vasaros pasirengimo iki dabar labai teigiamai mane stebina. Malonu už juos.
Turime ir fizinio rengimo trenerį lietuvį Tautkų, kuris atėjo iš „Žalgirio“ sistemos. Atėjo vyrai iš pačio aukščiausio lygio, buvo nelengva tai įdiegti, nes krūviai, treniruočių intensyvumas, reikalavimai žaidėjams buvo neįprasti, užtrukome laiko. Ir tai dar ne viską pavyko įgyvendinti. Tautvydas yra maksimalistas, jam nors ir rungtynės bus sužaistos idealiai, ras prie ko prikibti. Dar yra reikalų, kuriuos reikia gerinti, bet tai nesidaro per trumpą laiką. Juolab, nebuvo ir tokių darbo etikos tradicijų, viskas labiau easy going.
– Ar tie geri rezultatai pritraukė į areną daugiau žiūrovų?
– Per daug girtis nereikia. Labai priklauso nuo dienos: jei tai viduryje savaitės, kaip Europos taurė, yra vienas skaičius, jei savaitgalis, kai žmonės išeina iš namų, yra kitoks. Tada yra 3–4 tūkstančiai. Jei taurę žaidžiame prieš Turkijos, Serbijos, Graikijos komandas, kur Londone yra daug tos šalies atstovų, iškart žiūrovų skaičius auga. Bet tai nereiškia, kad mes sukėlėme vietinių susidomėjimą. Ateidavo žiūrovai palaikyti svečių.
Bet šiaip galvoju, kad klubas supranta, kaip svarbu žiūrovams viską pateikti medijoje, trumpais filmukais, interviu, tai pasiekia nemažą bendruomenę. Po to reikia gerų rezultatų, kad tai užtvirtintumei.
– Jei sueina būrys serbų ar turkų, iš namų atmosferos iškart nieko nebelieka.
– Na, taip. Bet nors gyva krepšinio atmosfera.
– O lietuvių užsuka?
– Jei kas savaitę atvažiuotų „Žalgiris“, būtų beveik visada pilna (Juokiasi). Deja, taip nėra, buvo priešsezoninėse. Po to prieš „Lietkabelį“ taip pat atėjo daugiau. Bet šiaip negalėčiau pasakyti, kad yra daugiau lietuvių, lankančių rungtynes. O meluoti nesinori.
– Londone, įsivaizduoju, situacija nėra tokia bloga, o kaip yra nuvykus į kitus miestus? Ta krepšinio atmosfera labai liūdna?
– Sakykime taip, vis tiek mūsų salė yra viena gyvesnių, kitos yra mažesnės arba ženkliai mažesnės. Į jas, nori ar nenori, ateina lyg ir pilna, bet skaičius nėra didelis. Palaikymo pakanka vietiniais mastais, bet negalima to lyginti su aukščiausio lygio arenomis.
– Futbolas Londone – numeris vienas. Ar pats turėjote progą stebėti bent vieną mačą?
– Teko būti rinktinės rungtynėse „Wembley“ stadione, kai anglai žaidė prieš serbus. Ir tikrai dar planuojame. Kai prasidės atkrintamosios, turėsime kiek daugiau laisvų dienų, tai klubo vadovui jau davėme užklausimą, kad norime nueiti į klubo rungtynes. Laukiame, kur ir kada pagelbės su bilietais.
– Kiek laiko už darbo ribų kartu praleidžiate jūsų lietuviška kompanija?
– Reikia pasidžiaugti, kad pradžioje sezono, kai turėjome daug traumų, ypač Europos taurėje, kur labai nedaug pritrūko, nepalūžome. Tik noriu priminti, kad ten trejas paskutines rungtynes pralaimėjome tašku, kas laimėjus mums būtų atvėrę kelią į kitą etapą. Bendra atmosfera buvo liūdnoka, bet nuo pirmos dienos išlikome kartu.
Po šiai dienai į kiekvieną treniruotę važiuojame kartu, po jos – taip pat. Svarbu, kad Martynas yra vienas tų žmonių, kurie nuoširdžiai ir stipriai palaiko, ne tik žodžiais, bet ir pasitikėjimu. Tai ir laiko mūsų bendrą, nedidelę lietuvišką bendruomenę. Su Martynu esame penkiese, būna, susirenkame pasižiūrėti kartu rungtynių, artėja Europos atkrintamosios ir be abejo žiūrėsime „Žalgirį“ kartu. Ačiū Dievui, tie santykiai tikrai geri. Nesusipykę, nesusiėdę, nesusikolioję (Juokiasi). Nors tokių pokalbių aštresnių buvę, bet tai – darbo dalis, kur tik ginčuose atsiranda tiesa, kartais ir pakeltu tonu.
– Ar jums pačiam buvo labai sudėtinga pažindintis su britų krepšiniu? Viskas nauja: klubai, žaidėjai, lyga.
– Nuo nulio. Nežinojau visiškai nieko. Grubiai žinojau kažką, kad yra lyga, 9 komandos, bet kokios tai komandos, kas jose... Kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. Kadangi kaip LKL yra 4 ratai, su komandomis susitinkame dažnai, dar dvi taurės, su kai kuriais sutinki dar dažniau ir dar geriau pažįsti. Pradžioje buvo tikrai daug neartų dirvonų. Teisėjavimas irgi naujas reikalas.
Atsiprašysiu oficialiai Lietuvos teisėjų už kartais išreiškiamus priekaištus, jie palyginus su šiais būtų idealūs. Buvo truputį keista, čia federacija buvo neužtikrinta, nebuvo patvirtinti santykiai, kas gali teisėjauti, kas ne. Bet čia realybė, su kuria susiduriame. Nesakau, kad tai liečia tik mus vienus – tiesiog tai buvo nauja, reikėjo priprasti.
– Ta klasikinė situacija, kai lietuviams komplimentus sako tie, kurie pabūna užsienyje.
– Taip, tai teisybė, tai reikia pasakyti (Juokiasi).
– Prie ko dar naujo jums teko priprasti?
– Galima pradėti nuo to, kad buvome privilegijuoti dirbti „Žalgiryje“. Atvykome iš vienų geriausių sąlygų Europoje, klubas suteikė viską. O čia esame truputį benamiai, jei galima taip pasakyti. Neturime savo salės, pastovios vietos darbui. Klubas nuomoja universiteto salę, kuri yra kelioms valandoms, ten rūbinėje persirengi, daiktus susidedi, išeini greitai, nes po to kažkas ateina. Tokio biuro kaip „Žalgiryje“, kur treneriai galėtų kartu sėdėti, analizuoti rungtynes, čia nėra. Vykome tai žinodami. Nenoriu, kad tai skambėtų kaip skundai, tikrai ne, tiesiog sakau realybę.
Kaip girdime, tos sąlygos ateityje gėrės, bet kol kas fizinio rengimo treneris į kiekvienas rungtynes vežasi visko tiek, kad atrodo, jog išsikraustė iš namų. Su visa manta keliasi. Net mūsų salė „Copper Box“, kurioje žaidžiame, yra išnuomota rungtynėms, vakare turėdavome sąlygas pasitreniruoti, o ryte – pamėtyti.
– Gal galite papasakoti, kaip apskritai vasarą atrodė T.Sabonio kvietimas jums jungtis į štabą?
– Be abejo, tai mane nustebino. Sezono pradžioje vienam interviu žurnalistas parašė, kad nustebau, jog nelikau „Žalgiryje“. Visai nenustebau, mano sutartis buvo pasibaigusi. Atėjo naujas trenerių kolektyvas su Tomu priekyje, kuris labai logiškai formavo savo kartos kolektyvą. Klubas paprasčiausiai nepratęsė su manimi sutarties, nes nebuvo reikalo. Tik tai atsitiko palyginus vėlai. Iš pradžių atrodė, kad klubas nori mane palikti, bet po to vėlokai atsilaisvinau. O tada sulaukiau Tautvydo skambučio. Jis sako: treneri, man pirmi metai, mes gerai sutarėme, norėčiau, kad ateitumėte man petį paremti, pasidalinti patirtimi. Mielai priėmiau kvietimą. Metai ir atrodo, viskas neblogai einasi.
– Tai atsisveikinimas su „Žalgiriu“ šįkart nebuvo kažkoks itin emocingas?
– Aš į tą reikalą žiūriu paprastai, niekas manęs neįžeidė, neišmetė, aš turėjau sezono sutartį, kuri baigėsi. Kurią klubas galbūt būtų norėjęs pratęsti, jei treneris būtų sutikęs, bet kai treneris turėjo kitokių planų, viskas gerai, jokių nuoskaudų, priekaištų, nei klubui, nei treneriui. Žiūriu į viską labai realiai.
– Praeito sezono metu prie Andrea Trinchieri buvo daug kalbų apie tai, kad buvote komandoje lyg tokia tarpinė grandis tarp žaidėjų ir trenerių, žmogus, kuris išlaikydavo ryšį su žaidėjais. Ar pats tokiu jautėtės?
– Galbūt taip. Juolab, kad buvo labiau patyrę žaidėjai kaip Edgaras ar Arnas, su kuriais daug metų teko dirbti kartu, su kuriais turėjome artimą ir atvirą ryšį. Nuėjęs pas juos visada galėjau paklausti atvirai, apie realią situaciją, problemas, kurios yra rūbinėje. Aš ne iš tų trenerių, kuris mėgsta bruktis į rūbinę – tai žaidėjų vieta. Bet kartais žmonių, kuriais pasitikėjau, paklausdavau.
Šiemet vis tiek atėjo naujas trenerių kolektyvas, jaunas, pradžioje lyg jautėsi, kad ir vienas nepatenkintas, ir kitas, tuo momentu galbūt toks bendravimas kaip mano būtų padėjęs. Bet galvoju, kad reikia kaip tik nulenkti kepurę naujam trenerių kolektyvui, ypač Tomui, kad atsiradus problemoms surado kelių, individualių pokalbių su žaidėjais, kad išspręstų problemėles, kurios kilo.
Tiek su Sylvainu, tiek Mosesu, kuris pradžioje atrodė išvis be noro, lyg nemokantis žaisti. Už tai reikia išreikšti didelę pagarbą treneriams. Jie grąžino žaidėjus į tas vėžes, kad jiems rūpintis tektų tik tuo, ko iš jų prašoma. Taip ir individualus jų žaidimas kilo į viršų.
– Prie „Žalgirio“ dar būtinai grįšime, bet noriu pasiteirauti apie ryšį su T.Sabonio. Kartais dar nebūna keista, kad esate savo gero bičiulio sūnaus asistentu?
– Aš Tautvydą atsimenu, dar kai jis šliaužiojo ir lankiausi pas Arvydą svečiuose Ispanijoje (Juokiasi). Iš pradžių gal buvo keista, kai tik pirmą sezoną kartu dirbome „Žalgiryje“, bet dabar, po tiek laiko, to nebėra. Kiek sugebu, tiek padedu, reikia pasakyti, kad krepšinio supratime jis yra labai aukštame lygyje. Mano užduotis yra galbūt iš šono jį paremti, gink Dieve, neformuojant iš jo kažko kito. Padedant jo stipriausioms savybėms atsiskleisti. Vis tiek man teko matyti aukšto lygio trenerių, žinau, ko reikia, žinau, ko pats neturėjau ir nesugebėjau, bandau jį perspėti į priekį. Labai džiaugiuosi tuo kontaktu, kurį turime. Jei bent kiek padedu, yra labai gerai, toks mano tikslas.
– Kokias savo savybes per šį etapą dirbant vyr. treneriu T.Sabonis jau išsiryškino?
– Jei man duotų stebėti treniruotes, kas jose vyksta ir kaip aiškinama, o po to pasakytų, kad tam treneriui 33-eji, nepatikėčiau. Nežmoniškas krepšinio supratimas, jaučiasi, kad namie su tėvu nemažai rungtynių žiūrėta kartu, bendrauta, aiškintasi. Domantas irgi žaidžia tokiame lygyje, su juo irgi daug bendrauta. Reikia laiko, kad ta patirtis ateitų, jis dar mokosi, kaip pragyventi situacijas, kaip jas praeiti, kaip sureaguoti, to jam niekas nepatars. Pagrindinis dalykas, kurį jis turi, yra krepšinio supratimas, mokėjimas paaiškinti, puiki anglų kalba, nereikia bandyti 6 žodžiais paaiškinti. Jį žaidėjai labai priima, nežiūrint į amžių.
– Kaip tik norėjau klausti, kaip tokį jauną specialistą kaip autoritetą priėmė visa komanda? Plius, Tautvydas kaip žmogus yra labai emocingas.
– Galvoju, kad pirminis dalykas, kuris mums kaip štabui padėjo, yra tas, kad atvykome iš labai solidžios organizacijos. Vis tik žaidėjai žino, kas yra „Žalgiris“. Jei ateina žmonės, eilę metų ten pradirbę, reiškia, jie matę aukščiausią lygį. Ta pirminė pagarba buvo. Bet paskui, jei naudosiesi tik vardu, kad „ai, buvome „Žalgiryje“, to nebeužtektų. Tai nublėstų. Per tą laiką turi parodyti, kad ne tik buvai „Žalgiryje“, bet kodėl ten buvai: nes gaudaisi, supranti, atsiduoti, žinai, ką ir kodėl darai. Vėl pridėsiu, kad čia didelis indėlis ir Pliaugos, su juo Tautvydas vasarą praleido daug laiko kartu ruošdamiesi sezonui, ruošdamiesi žaidimui, tiek puolimui, tiek gynybai. Jų tandemas šiuo momentu labai sėkmingas.
– Pats jau paminėjote tuos tris iš eilės skaudžius pralaimėjimus Europos taurėje. Kaip tokius iššūkius išgyveno T.Sabonis ir jūs visi kaip štabas? Kaip išgyvenote?
– Labai gaila, nes manau, kad būtume nusipelnę iš grupės išeiti į atkrintamąsias. Kiek komanda progresavo sezono eigoje... 3–4 žaidėjai iš starto penketo vienu metu sėdėjo šalia aikštės ir padėti negalėjo. Labai trukdė traumos. Gale to pritrūko. Taip jau yra, to nepasirinksi, tai nėra pasiteisinimas, to neieškau. Pritrūko labai nedaug, o kai pagalvoji, gal tų traumuotų žaidėjų būtų užtekę laimėti rungtynes ir išeiti į atkrintamąsias.
Tautvydas žmogus, kuris visad ieško, kur yra kaltas. Ir ten, ir ten... Po rungtynių taip, daug ką matai, ką galėjai padaryti kitaip. Bet ne kaskart priimi geriausią sprendimą, ypač, per trumpą laiką. Ypač jis, nepatyręs, o to atsitinka ir patyrusiems. Bandžiau jį raminti, kad ir taip buvo geros rungtynės. Be abejo, yra nerašyta trenerių taisyklė: jei komanda pralaimėjo tašku ar dviem, ar per pratęsimą, tai yra trenerio pralaimėjimas. Bet tuo atveju ir talento mums trūko, kurį turėjome šalia suolo.
Svarbu, kad Tautvydas neieško kaltų kitur, jis galvoja, ką galėjo pats padaryti kitaip, kur paimti minutinę, kur kitokį derinį nubrėžti. Gal po visko, kai matai, ir galėjai taip padaryti, bet čia yra žmogiška, priimi sprendimą, kokį priimi, krepšinis susideda iš klaidų, kas daugiau jų padaro, tas pralaimi. Norėjau jam patarti pasitaupyti, nesižudyti tiek dėl klaidų pirmais metais, nes dar daug metų yra prieš akis.
– Sakyčiau, kad jis turi savybę, kuri būdinga tikrai ne kiekvienam treneriui. Kai kuriems pripažinti klaidų neleidžia ego.
– Be abejo. Jam užtenka vidinės savybės pasakyti: aš klydau. Jam tos situacijos svarbios ir jų galbūt jis nebekartos, nes padarys išvadas, žinodamas, kur galėjo pasielgti kitaip. Kitą sezoną bus kitaip, nes pirmų metų nervingumą ir įtampą, kūno virpesį jis jau bus praėjęs, viskas bus kitaip.
– Jūs matęs esate labai daug trenerių: ar į kažkurio stilių yra panašus T.Sabonio krepšinis ir galėtumėte palyginti?
– Jis nepasiduoda tai šiuolaikinei, iš NBA atėjusiai madai, kad dabar puolimas – svarbiausia. Visi bėgioja, trajakus mėto, pirmyn atgal, visi patenkinti, žaidėjai daro statistiką. Jis yra iš tų, kurie supranta, kad puolimu gali laimėti atskiras rungtynes, turnyrą, bet čempionatai laimimi gynyba. Tai yra pagrindinis akcentas, kurį jis bando perduoti žaidėjais. Jei dar pasiseka puolimas – puiku. Mes ir esame viena sistemingiausių komandų gynyboje, kuri nežiūri tik į puolimą.
– Kaip manote, kiek į naudą Karoliui Lukošiūnui išėjo pakeisti aplinką, šalį, nes jo karjera iki šiol nesiklostė labai lengvai?
– Man truputį gaila, kad pastarosiomis savaitėmis vis skaitydavau „Lukošiūnas neregistruotas“ ir žmonės komentuodavo „ko tas grybas nežaidžia“. Jis buvo ilgą laiką traumuotas, susižeidęs petį, tik dabar atsigavinėja. Jis nežaidė dėl to, o ne todėl, kad yra blogas. Taip, turime rotuoti užsieniečius, nes galime turėti 4 per rungtynes, bet jį pasirinkome ne be reikalo.
Visi sako, kad jis buvo „Žalgiryje“. Vienas dalykas būti ten ir žaisti. Nebuvo taip, kad jis čia atvyko tik kaip lietuvis – jis mums davė naudą. Lygis vis tiek truputį žemesnis nei „Žalgiryje“, jis turi savų pranašumų, gynyboje irgi jis čia nėra toks, kaip Eurolygoje. Komandinėje gynyboje jis visada buvo neblogas. Jis mums buvo reikalingas, mus pažinojo, dirbo su Tautvydu, supranta, kokios sistemos reikia laikytis. Net jei dėl limito kartais negali būti registruojamas. Tikimės, kad visi būsime sveiki į sezono kulminaciją.
– Beje, ar lankėtės tose legendinėse Lietuvos ir Didžiosios Britanijos rinktinių rungtynėse?
– Tikrai taip, pirmoje eilėje su Vytautu matėme tą vaizdą, kaip kamuolys įkrito į krepšį.
– Ką tuo metu galvojote?
– Ką jau prigalvosi ir prisakysi (Juokiasi). Tuo ir įdomus krepšinis, kad yra toks kosmosas. Duokite Holivudo režisieriui sukurti scenarijų, dar įdomu, ar tokį įtemptą parašytų. O čia tai gaunasi realiu laiku prie tavo akių.
– Ažiotažas nuaidėjo per visą pasaulį, o ar Didžiojoje Britanijoje būta reakcijų?
– Pirminių buvo, juolab, ten pasipylė palyginimai su NBA. O šiaip krepšinio pasaulyje ažiotažo nebuvo.
– Kokį įspūdį pastaruoju metu jums apskritai palieka Ignas Sargiūnas, kurio ateitis jau projektuojama Eurolygoje?
– Gal būtų keista, jei jį imtų kaip žaidėją, kuris visą sezoną sėdėjo ant suolo ir sužaidė tik tas vienerias rungtynes. O taip nebuvo. Tai jaunas lietuvis, kuris pastaruoju laikotarpiu padarė didžiulę pažangą, karūna ant viršaus būtų, jei Šarūnas jį pasikviestų į Eurolygos čempionų gretas. Net nesvarbu, į kokį vaidmenį, tu vis tiek būtumei laimėtojas, nes dirbti su tokiu treneriu ir žaidėjais, yra puiku, turėdamas potencialo, tu jį dar pakelsi. Galvoju, kad jei tai tiesa, tai būtų pelnyta už tai, kokį darbą ir rezultatą Ignas pastaraisiais metais rodė tiek rinktinėje, tiek klube.
– Gerai žinote Šarūną Jasikevičių. Ar tikrai I.Sargiūnas jam toks tinkamas, kaip dabar apie tai kalbama?
– Aš pasakysiu taip: labai įdomu, kokį vaidmenį jam duos treneris Šarūnas. Žinome, kad jis sisteminis treneris, turintis planą, kodėl ir ant ko žaidžia. Sargiūnas laisvesnio krepšinio žaidėjas, kuris gali turėti kamuolį, užatakuoti, greitas, su pasitikėjimu, turintis metimą. Ne su tuo tipišku lietuvišku požiūriu: ai, neturiu galimybės, tai nemesiu. Įdomu, kaip jį pastatys Šarūnas: ar išleis kai reikės laisvesnio žaidimo, ar bandys įdėti į rėmą. Negaliu spėlioti. Neįsivaizduoju, kad jis kviestų žaidėją, nežinodamas, ką jis su tuo darys. Tai ne Šarūno stilius. Jei jau Šaras kviečia, suprantame, kad jis to nusipelnė.
– Tas pats Š.Jasikevičius dabar turės išbandyti Kauno klubą Eurolygos ketvirtfinalyje. Jei tokį scenarijų jums kažkas būtų pateikęs prieš sezoną, atsakytumėte kaip T.Masiulis, kad kažkam negerai su galva?
– Nebūkime melagiai. Be abejo, tai būtų keista. Visų pirma, žiūrint sezono pradžią ir „Fenerbahče“ dominavimą, negalvojau apie tai, nes jie ilgą laiką buvo pirmi. Paskui truputį pakrito. Bet, kad „Žalgiris“ sezoną baigs penktas, čia didžiulis dalykas. Komercijai, žmonėms, tai neįtikėtina serija. Ir moralinė pusė, ir treneriai kaip broliai, bendražygiai. Susitikti atkrintamosiose kažkas neįtikėtino.
Tik galvoju, kad tiek Tomui, tiek daugeliui žaidėjų tos patirties nėra daug. Tik pavieniai ten yra žaidę. Čia visi eis maksimaliomis apsukomis, o „Žalgiris“ tokiomis žaidė praktiškai visą laiką, kitaip mes neturime šansų. Pažiūrėsime, ar tų apsukų užteks prieš „Fenerbahče“, kuri, galvoju, apsukas pakels. Serija bus neįtikėtinai įdomi, tik žiauru, kad kažkas vis tiek turės pralaimėti.
– Hipotetiškai: kurie varžovai jums atrodė palankiausi „Žalgiriui“? Ta pati Pirėjo „Olympiacos“ dominuoja, ispanų klubai niekad nebuvo palankus.
– Sunku sakyti. Nežmoniška pagarba „Valencia“ ekipai už pasiektą rezultatą. Jei kas būtų sakęs, kad jie sezoną baigs antri, irgi daug kas būtų parodęs į smilkinį. Galvoju, kaip ir „Žalgiriui“, taip ir jiems koją truputį gali kišti patirties neturėjimas. Jei būtų galima rinktis, nesakau, kad jie silpni ar patogūs, bet būčiau ėmęs „Valencia“. Galvoju, kad patirtis atkrintamosiose vaidina didžiulį vaidmenį.
– Patirties Valensijoje nedaug, dėl to Pedro Martinezui tenka grūdinti žaidėjus kaip tame epizode su Sergio De Larrea, kai jaunuolis buvo pasiųstas mesti lemiamų baudų.
– Kokią vietą rinkimuose užėmė treneris? Va todėl ir užėmė, nes toks yra. Neįtikėtinas treneris. Kiek belinkėjau Tomui to trofėjaus, kuris būtų kažkas tokio debiutiniame sezone, galvoju, ir antra vieta kosmosas. Bet šiuo atveju Pedro pelnytai gavo tą apdovanojimą, lenkęs „Žalgirį“ su ta antra vieta. O Tomui nežmoniška pagarba.
– Pasidalinkite, kas, jūsų akimis, „Žalgirį“ šį sezoną darė tokiu sėkmingu?
– Reikia pradėti nuo to, kad turėjome mūsų klubui gerbtiną biudžetą. Vis tik 22 milijonai suteikė galimybę turėti ne vieną milijoninį žaidėją. Tie žaidėjai jau vis tiek yra jei ne pirmame topiniame stalčiuke, tai antrame. Jie pakelia klubą. Pati sėkminga komplektacija su Gossu, Lo, Francisco, trimis kamuolį valdančiais žaidėjais, kur vieną uždengus ar jam iškritus, jį gali kitas pavaduoti. Juolab, visi pirkiniai užžaidė. Tas pats Sleva yra vienas atradimų, o kas labiausiai džiugina – debiutinį sezoną žaidžiantis Tubelis, kuris šovė kaip raketa į viršų.
Paminėčiau ir Butkevičių, kuris 33-ejų žaidžia turbūt geriausią sezoną. Man niekas neįrodys, kaip jis nebuvo net paminėtas tarp geriausiai besiginančių žaidėjų. Bent penketuke ar trejetuke. Kaip jis galėjo ten nebūti? Jūs man suraskite argumentų. Anksčiau sakydavo: „jis gerai ginasi, bet komanda nepatenka į atkrintamąsias“. Imame. „Gerai, komanda gal nieko, bet jis pats?“ 54 proc. tritaškių. Ir vienur davė, ir kitur, ir komanda penkta. Nesuprantu, nematau nė vieno argumento jam nebūti tarp kandidatų, nesuprasiu niekada. Jis dengdavo pavojingiausius priešininkus. Jei trenerių rinkimai buvo tokie, kur aišku, kodėl Martinezas viršūnėje, tai kodėl Arnelio čia nėra, nesuprantu. Suprantu, būtų nelaimėjęs, bet net neįtraukti į sąrašą...
– Jūs kaip senas žalgirietis, ar matote skirtumų, kuo šis „Žalgiris“ savo mentalitetu, charakteriu skiriasi nuo pastarųjų keleto sezonų?
– Galvoju, kad nėra vieno dalyko. Atėjo kitas treneris, kuris turi aiškią sistemą, kuria dirba, žino, ko reikalauja, kokius žaidėjus turi ir susiderinus tarpusavio santykius, viskas sužydėjo. Sistema tinkama, gynyba – svarbu, bet yra ir potencialo puolime, ne vienas kamuolio valdytojas, o 2–3, jei reikia. Daugelis žaidė aukšto lygio krepšinį, juos jau minėjau. Aišku, nereikia pamiršti ir salės palaikymo, kuris atnešė ne vieną pergalę. Tai sukrenta į krūvelę. Be abejo, komanda kitokia, treneris nors ir jaunas, bet lietuvis. Jam nežmoniškai svarbus klubas, jis iš mūsų sistemos, žino atsakomybę, gerbia tai, ką kiti duoda klubui. Tomas nėra iš daugiausiai kalbančių, bet rungtynėse matosi, kiek jam viskas rūpi. Kiekvienoje situacijoje jis bando išsireikalauti kaip įmanomai geriausio.
– Faktai kalba, kad geriausius savo rezultatus „Žalgiris“ demonstruoja su Lietuvos treneriais. Kaip manote, tai sutapimas ar išties Kauno komandai labiausiai tinka turėti vietinius trenerius?
– Jei tai būtų kartą, sakyčiau gal sutapimas, bet kai taip yra pradedant nuo 1999 m., kai buvo laimėta Eurolyga, vėliau patekta į finalo ketvertą su Šaru, į atkrintamąsias su Kaziu, tai nėra atsitiktinumas. Reiškia, kažkas tokio yra, kad lietuviai labai vertina, ką turi, klubą, kuriame dirba. Galbūt yra ir kitoks ryšys su žaidėjais. Nors ir šiemet ne visi lietuviai sužaidė, ne visiems pavyko sezonas.
– Pats buvote „Žalgirio“ dalis atkrintamosiose su Barselonos „Barcelona“ – irgi Šaro komanda. Ar šiuo metu „Žalgirio“ rankose matote daugiau kozirių?
– Vienareikšmiai matau, turime daugiau kortų kišenėje, esame truputį kitokie. Nenoriu suvesti tik ant pinigų, bet tai vaidina vaidmenį, turime gerą komplektaciją. Kaip bebūtų, kai pasižiūri į finalo ketvertą, ten vis tiek būna OLY, PAO, „Real“ ar „Fenerbahče“, vienos turtingiausių komandų, reiškia, pinigai kažką irgi lemia. Tada pasiekėme atkrintamąsias iš septintos vietos, be abejo, buvo teoriniai šansai, ypač antrose rungtynėse, bet kai atėjo atkrintamosios, Šaras ir jo komanda pajungė kitokį bėgį, kurio pas mus gal nebėra. Nors buvo momentas, kai „Fenerbahče“ krito į duobę ir ketvirtą vietą.
– Daug kas leidžiasi į atkrintamųjų spėliones, ką manote jūs, kaip baigsis ši serija?
– (Atsidusta) Vienu žodžiu, jei reikėtų statyti pinigus, statyčiau, kad laimės „Fenerbahče“. Nes jei jie laimės, aš būsiu liūdnas dėl „Žalgirio“ nesėkmės, bet būsiu laimėjęs pinigų. O jei laimės „Žalgiris“, būsiu nežmoniškai dūšioje patenkintas ir džiaugsiuosi, nepaisant pinigų pralaimėjimo. Konkretaus rezultato nespėsiu.
– Kiek jums kaip treneriui bus įdomu stebėti dviejų identiškų stilių akistatą?
– Būna, kad treneriai asistentai ar skautai išanalizuoja varžovus ir paduoda medžiagą treneriui. Dabar pats geriausias skautas yra Tomas. Jis kaip niekas kitas pažįsta Šarą. Iš kitos pusės yra taip pat. Dėl to jie taip sėkmingai dirbo kartu, nes žinojo, kokia sistema žaidė. Bus svarbu nuteikti žaidėjus, atsirinkti, ką atakuoti, kuo nustebinti smulkmenomis. Sistemoje didelių pasikeitimų nebus, kaip Šaras žaidė visą sezoną, taip ir liks. Kaip ir Tomas. Daug lems detalės, kažkurio ar kažkurių dienos forma, tai gali būti faktorius, gal kažkas iššaus, iš ko nelabai tikėjaisi.
– Pats pernai matėte, kaip „Žalgiryje“ užgimė S.Francisco žvaigždė. Panašu, kad jo akys plačios: Eurolygos klubai tikrai rodo daug dėmesio, jis pats lyg nori galvoti apie NBA. Bet pavyzdžių, kaip tokie žaidėjai prigęsta po vieno prastesnio pasirinkimo taip pat yra. Ką jūs patartumėte prancūzui, kokį kelią rinktis?
– Pradėčiau nuo to, kaip Sylvainas brendo, kėlė savo ne tik krepšinio lygį, bet ir asmenybę. Kaip komandos lyderį. Kartais reikia savo ego truputį prispausti, tad ta jo branda man labai patinka. Kokį kelią rinktis? Šiuo momentu, kaip bebūtų svarbu pinigai, jie nevaidins lemiamo vaidmens. „Žalgiris“, įsivaizduoju, pagal savo biudžetą yra pasiruošęs duoti gerą pasiūlymą, nekalbu jau apie kitus klubus, kurie tai galės pranokti.
Bet jis turi vaikystės svajonę žaisti už Atlanto ir tai bus pagrindinė priežastis, dėl kurios jis atsisakys ar mūsų, ar kitų Europos klubų pasiūlymų. Jei tik bus galimybė, manau, jis vyks į NBA, dėl ko ir pakeitė agentą. Kad įgyvendintų svajonę. Pirmu išvažiavimu, kai jis dar buvo paauglys, prasimušti nepavyko, bet jis vis tiek per aplink turi kitą galimybę ir manau, kad jo varomoji jėga bus noras žaisti NBA. Gal pavyks, gal nepavyks, bet kas jei tu net nepabandysi? Pabandyk. Nepavyks, tai grįši. Dar nesi veteranas.
Plius, visada sakau, kad jis skiriasi nuo europiečių, kurie ten vyko, jis iš Prancūzijos, kitokio kūno, atletiškas, greitas, gal truputį trūksta ūgio, bet jis turi ginklų atviram krepšiniui. Nesakyčiau, kad jis ten neturi šanso. Jei kažkas šansą turi, tai vienas jų yra Sylvainas.
– Kita vertus, jis nelabai kuo rizikuoja – būrys žaidėjų grįžta į Eurolygą ir čia yra geidžiami.
– Ir už kokius pinigus! Nors NBA jie nieko neparodė, bet jų kainą ne tai, kad nepakrito, o pakilo. Taip trūksta aukšto lygio krepšininkų, kad tu tikrai galėsi grįžti. O turint svajonę jos nepabandyti, tai tik save grauši. Jis vis tiek važiuotų su kažkokiomis garantijomis, jis žino sistemą, jei agentūra įtakinga, tai tikrai pramuš jam kažką garantuoto, kad jis bent turėtų galimybę pasirodyti.
Norėdami komentuoti prisijunkite.