„Žalgiryje“ skrajojęs A.White'as atsivėrė apie sunkią karjerą Eurolygoje: dalį savęs palikau Kaune
interviu (7)
Kauno „Žalgiriui“ kovojant dėl vietos Eurolygos atkrintamosiose, nori ar nenori, kyla prisiminimai apie 2017–2018 m. sezoną, kuomet Lietuvos klubas po ilgo laiko žaidė Eurolygos finalo ketverte, taip stebindamas Europą.
Tos komandos dalimi buvo ir amerikietis Aaronas White‘as.
33-ejų krepšininkui tai buvo debiutinis sezonas Eurolygoje, kuris tapo nepamirštamu iki šiol. 3 vieta Eurolygoje A.White‘ui tapo karjeros pasiekimu, nors tuo metu jis puoselėjo dideles viltis karjerai Europoje.
Solidžiai Kaune atrodęs puolėjas čia pražaidė porą metų. Debiutiniame sezone jis per 22 minutes pelnė po beveik 9 taškus, atkovojo 4,4 kamuolio ir rinko 10 naudingumo balų. Tai leido tikėtis, kad jis turės sėkmingą karjerą Europoje.
Vis tik viskas krypo kitokia linkme.
Amerikietis iš Kauno išvyko į Milaną, bet visiškai nepritapo Ettores Messinos komandoje.
„Jis turėjo savo požiūrį, nepatikau jam kaip žaidėjas. Stengiuosi viską palikti praeityje, bet kai prisimenu, tai man buvo tikrai nusivylimas“, – Krepsinis.net pasakojo A.White‘as.
Tą sezoną jis vyko į Tenerifę, kur siekė susigrąžinti pasitikėjimą savimi, o tai padaręs čiupo kitą šansą Eurolygoje – Atėnų „Panathinaikos“ klube. Sezonas čia, kitas – Belgrado „Crvena Zvezda“ gretose, o tuo karjera Eurolygoje puolėjui ir baigėsi. Ko 2022 m. vasarą jis net negalėjo įtarti.
„Miško (Ražnatovičius) man paskambino ir pasakė: jie nenori, kad grįžtumei. Aš atsakiau: ką turi omenyje? Aš turiu kontraktą. Galiausiai klubas mane išsiuntė į „Budučnost“. Nenorėjau to, bet Miško stūmė šį sandorį, į kurį buvo įvelta daug pinigų. Ten viskas nesiklostė gerai ir tai man sukėlė blogą pojūtį apie Europos krepšinį“, – atskleidė A.White‘as, galiausiai metęs Europos krepšinį ir išvykęs į Japoniją.
Šiuo metu amerikietis trečius metus žaidžia šioje šalyje, atstovauja Mikavos „Sea Horses“ ekipai.
„Mes kaip šeima tikrai pasiilgome Lietuvos. Turime labai gražių atsiminimų iš metų čia. Sutikome daug puikių žmonių, kaip komanda taip pat turėjome puikų laiką“, – sako A.White‘as, laukiantis šeimos pagausėjimo – penktos atžalos. Savo vaikus jis svajoja sugrąžinti į Kauną ir parodyti vietą, kurioje praleido geriausius savo metus.
„Žalgiris“ mano karjeroje išties buvo vienintelė vieta, kur jaučiausi kaip namie, kur jaučiau tokį ryšį. Buvo vietų, kur man taip pat patiko, tačiau jaučiu, jog grįžus į Kauną būtų kitaip – čia palikau dalį savęs“, – atvirauja jis.
Krepsinis.net – išsamus pokalbis su A.White‘u apie nepamirštamus dvejus metus, Eurolygos finalo ketvertą, sunkią karjerą Eurolygoje ir šių metų „Žalgirį“.
– Japonijoje žaidžiate jau trečią sezoną. Ar spėjote prisitaikyti prie visiškai kitokios kultūros ir jaučiatės čia savas?
– Prisitaikiau. Pirmais metais buvo sunkiau, nes skyrėsi tiek gyvenimo stilius, tiek krepšinio stilius, jei lygintume su Europa. Turėjau nemažai draugų, kurie čia buvo rungtyniavę, surinkau informacijos ir viskas buvo gerai. O dabar metai po metų jaučiuosi vis komfortiškiau. Žinau vietas, į kurias galiu nueiti, pažįstu kultūrą ir žmones. Japonija yra tikrai gera vieta gyventi ir žaisti.
– Ne kiekvienam žaidėjui limpa japoniškas krepšinis. Yra tiek sėkmingų pavyzdžių, tiek nelabai: tas pats Artūras Gudaitis neturėjo geriausio etapo čia. Kaip jūs prisijaukinote šį krepšinį?
– Nepasakyčiau, kad buvo sunku, nes buvau pasidomėjęs. Jau kurį laiką galvojau, kad norėčiau savo karjerą pasukti šia kryptimi. Žinojau, kad link karjeros pabaigos norėsiu čia atvykti. Tai man padėjo. Taip, ši lyga ne kiekvienam, jei būčiau atvykęs be šių žinių, būtų buvę sudėtingiau. Žinojau, kad čia manęs lauks didesnė atsakomybė, kad turėsiu daugiau laisvės, bet ir dalykų, kuriuos turiu atlikti.
– Ar gerai suprantu – būtent Japonijoje norėtumėte likti iki karjeros pabaigos?
– Norėčiau. Fiziškai vis dar jaučiuosi labai gerai, bet noriu pasižiūrėti, kaip viskas klostysis su šeima. Mano vaikai auga, jie yra laimingi čia, bet suprantu, kad su laiku jie gali norėti būti JAV. Matysime. Turiu kontraktą kitiems metams, dėl to esu tikras, o po to vasarą žiūrėsiu, kaip jausiuosi, kaip jausis šeima, kokia bus rinka ir variantai. Man 33-eji, dar turiu laiko žaisti, bet nesinori prisišnekėti dėl dalykų, kurių nežinau.
– Atsižvelgdamas į savo savijautą, kaip manote, kiek metų dar žaisite krepšinį?
– Manau, galiu tai daryti dar 4–5 metus. Rūpinuosi kūnu, neturėjau rimtų traumų be tos, kurią kadaise patyriau „Crvena Zvezda“ klube. Manau, kad fizinė savijauta man nebus problema, labiau reikės pagalvoti, ką noriu daryti su savo gyvenimu apskritai.
– Galbūt žaidimas tokioje lygoje leidžia pagalvoti apie ilgesnę karjerą? Europietiškas ritmas su stipresne vietine lyga ir Europos turnyru žaidėjams yra tikras iššūkis šiais laikais.
– Iš dalies, bet čia viskas kitaip. Čia yra kitas iššūkis – dvejos rungtynės iš eilės vienos po kitų. Tai taip pat kūnui yra nelengva, ypač sezonui einant į pabaigą. Balandį rungtynes žaidžiame trečiadienį, šeštadienį ir sekmadienį – taip keturias savaites. Tai taip pat daug rungtynių. Manau, tai priklauso nuo žaidėjo: kažkam toks ritmas kaip tik nėra palankus ir kūnams sunku atlaikyti mačus kasdien, o kažkam tai patinka. Seku Europos krepšinį, matau traumų gausą, bet nežinau, su kuo tai susiję – ar dėl to kaltas pašėlęs rungtynių ritmas, ar ne.
– Į Japoniją atvykote 2023 m., būdamas 30-ties. Kaip sakote, apie žaidimą čia galvojote nuo dar anksčiau. Žvelgiant atgal, neatrodo, kad Europos rinką palikote galbūt per anksti?
– Geras klausimas. Dar prieš man atvykstant į „Panathinaikos“, kontraktą man siūlė Tokijo „Alvark“. Ta pati, kurioje žaidė Gudaitis. Tai buvo tikrai įdomus ir pelningas pasiūlymas. Čia dirbo serbas treneris, mano agentas buvo Miško, ilgai svarsčiau ir galiausiai susitarimo nepasiekėme. Tada atvykau į PAO. Kuomet palikau Eurolygą, išvykau į „Budučnost“, visiškai nesimėgavau tuo laiku. Tada vykau į Turkiją – ten man patiko, žaidžiau gerai, bet jaučiausi pasiruošęs kažkam naujam.
Nemanau, kad po etapo Turkijoje būčiau sulaukęs pasiūlymo iš Eurolygos, o žaisti Europos taurės lygyje nenorėjau. Jei atvirai, po to, kai pažaidžiau Eurolygoje, tai dariau sėkmingai, man buvo sudėtinga keltis į Europos taurę ar Čempionų lygą. Galbūt tai rodo blogą mano požiūrį, nežinau, bet aš taip jaučiausi. Jaučiau, kad jei tai nebus Eurolyga, noriu kažko naujo.
– Galvojant apie jūsų karjerą taip pat kilo ši mintis. „Žalgiryje“ pradėjote Eurolygos karjerą, iškart atrodėte gana solidžiai, o su komanda pasiekėte finalo ketvertą – buvote aukštumoje. Vėliau viskas keliavo visai kita linkme: nežaidėte Milane, vykote į Tenerifę ir tokio sėkmingo sezono daugiau nebeturėjote.
– Nenoriu sakyti, kad gailiuosi, tiesiog kartais turi priimti tam tikrus sprendimus... Man tikrai labai patiko žaisti „Žalgiryje“, o tokio jausmo kaip Kaune, kur mane taip palaikytų sirgaliai, Šaras, vadovybė, aš Milane nejaučiau. Esu labiau komandinis žaidėjas, man reikia šalia komandos draugų, geros chemijos, dėl to Milanas nebuvo geriausia vieta man. Tai nebuvo apie sistemą, tai buvo apie žaidimą 1x1, Messina tuo metu buvo grįžęs iš NBA ir situacija susiklostė nepalankiai man.
– Nežinau, kodėl taip yra, bet labai daug žaidėjų galėtų pasakoti panašius įspūdžius apie Milaną. Atrodytų, geras miestas žaisti, geri pinigai, tačiau tie sezonai daug kam nenešė džiaugsmo.
– Taip yra. Tai žudė ir mano pasitikėjimą savimi. Atrodė, kad galiu turėti gerą karjerą Eurolygoje, bet tada ėmiau galvoti: kodėl aš nežaidžiu? Kodėl negaliu daryti to, ką dariau anksčiau? Tai – gyvenimas, tai – krepšinis, kuris yra didelė sistema. Su tavimi turi būti komanda, treneris ir sunku kažką padaryti, kai taip nėra. Galima matyti, kaip geri žaidėjai kažkur neranda savo vietos – taip jau veikia krepšinis.
– Ar Ettore Messina tuo metu jums davė kokių atsakymų, kodėl buvote jam nereikalingas?
– (Juokiasi) Ne, jis turėjo savo požiūrį, nepatikau jam kaip žaidėjas. Stengiuosi viską palikti praeityje, bet kai prisimenu, tai man buvo tikrai nusivylimas. Man nepatiko Ettore, neturėjome gerų santykių. Man nepatiko, kaip jis elgėsi su manimi, kaip jis tvarkėsi su situacija ir nemanau, kad aš toks vienas (Juokiasi). Nežinau žaidėjo, kuris jį mėgtų.
– Jei jau tęsime to sezono temą, manau, dar sudėtingiau jums buvo priimti sprendimą ir išvykti į Tenerifę – žengti žingsnį atgal.
– Buvau jaunas, nežinojau, koks sprendimas man yra geriausias. Pamenu, daug kalbėjomės su Nemanja Nedovičiumi, tuo metu sakiau Miško, kad gal man reikėtų likti Milane, jei niekas nesikeis – keisiu komandą kitą sezoną. Bet buvo žmonių, kurie sakė, kad man geriau išvykti.
Kai pašnekėjau su Tenerifės ekipos treneriu Txusu Vidorreta, jis sakė: atvyk čia, kad pasimėgautum krepšiniu. Jis sakė, kad mato mane Milane, kur aš pasimėgavimo neturiu, ne tik krepšiniu – gyvenimu. Mane ragino atvykti, vėl atrasti džiaugsmą, pažaisti su Marcelinho bei kitais vyrukais. Ir tai buvo tiesa – taip ir nutiko. Man labai patiko žaisti Tenerifėje, žaisti su Marcelinho, kas yra nuostabu, kad tiek jis vis dar yra šiame klube, tiek dalis kitų vyrukų.
Buvo kiek keistas sezonas dėl koronaviruso, bet apskritai tikrai mėgavausi tuo etapu, vienintelis trūkumas ten buvo ilgos kelionės, bet ten patiko tiek man, tiek mano šeimai. Man siūlė likti kitiems metams, bet žinojau, kad noriu bandyti užsikabinti už Eurolygos. Tai buvo argumentas, kodėl pasiūlymo atsisakiau. Jaučiau, kad kaip žaidėjas esu vertas Eurolygos ir noriu ten grįžti.
– Kuomet sulaukėte „Panathinaikos“ pasiūlymo, ar tai jums tapo šiokiu tokiu palengvėjimu, kad sugrįžimas į Eurolygą vis tik virto realybe?
– Leisk prisiminti... Kažkiek. Bet viduje tikėjau, kad taip vis tiek nutiks. Žinojau, kad Milane nebuvau tuo, kas esu. Tuo metu turėjau keletą pasiūlymų, tad buvau užtikrintas, kad bet kokiu atveju į Eurolygą grįšiu, tiesiog reikėjo išsirinkti geriausią variantą.
– Ar tai galiausiai buvo geriausia situacija, kokią tuo metu galėjote gauti?
– Nežinau, Atėnuose man visai patiko. Tik buvo keista, nes OLY tada nežaidė Graikijos lygoje, sezonas buvo be sirgalių, treneris buvo jaunas. Tai man buvo pamokų pilna patirtis. Nebuvome konkurencingiausia komanda, bet žaidėme gana gerą krepšinį. Tiesiog tuo metu Europos krepšinyje apskritai buvo labai keistas laikas, buvo daug nežinomybės: kas bus su algomis, kas bus su sirgaliais. Nesigailiu, kad tada pasirinkau PAO.
– Nemažai „Panathinaikos“ buvusių žaidėjų užantyje turi bent vieną įdomią istoriją su Dimitriu Giannakopoulu, ar tokią turite ir jūs?
– Tai buvo laikas, kai Dimitris paskelbė, kad atsitraukia, pameni? Taip, mes jo nematėme, bet aplink nuolat buvo jo žmonės. Manau, kad jis toliau priiminėjo sprendimus tik po kitais veidais. Pats neturiu istorijų, nors žinau, kad kiti jų turi, ypač agentai.
– Po Atėnų 2021 m. sukote į Belgradą...
– Viskas būtų neblogai, jei ne ta trauma – vienintelė, kurią turėjau per karjerą. Turėjau gerą pasiruošimą, atrodė, kad viskas klostysis gerai, bet tada susižeidžiau. Iškritau keliems mėnesiams, o kuomet grįžau, komanda buvo susižaidusi, rasti savo vietą rotacijoje tapo sunku. Laimėjome Serbijos lygą, Adrijos lygą, taurę, jaučiuosi prisidėjęs ir man Belgrade patiko. Tik pabaiga buvo keista. Ne tokia, kokios tikėjausi. Tai – kita istorija.
– Ką turite omenyje?
– Turėjau kontraktą dar metams, buvau nusiteikęs grįžti. Rugpjūtį gimė mano sūnus, dėl to buvau namuose, pasiprašiau komandos, kad galėčiau čia būti per gimimą. 27 dieną man gimė vaikas, prašiau grįžti į klubą po dviejų dienų. Man atsakė: jokių problemų. Bet likus dienai Miško man paskambino ir pasakė: jie nenori, kad grįžtumei. Aš atsakiau: ką turi omenyje? Aš turiu kontraktą. Galiausiai klubas mane išsiuntė į „Budučnost“. Nenorėjau to, bet Miško stūmė šį sandorį, į kurį buvo įvelta daug pinigų.
Ten viskas nesiklostė gerai ir tai man sukėlė blogą pojūtį apie Europos krepšinį. Po to atleidau Ražnatovičių ir ėmiau galvoti tai, ką pasakojau tau anksčiau – kad man reikia kažko naujo. Tai buvo viso to pradžia. Nesupratau, kodėl užkulisiuose prasidėjo visas šis mėšlas, kuomet turėjau kontraktą. Norėčiau žinoti, kas ir kodėl iš tiesų tada nutiko, bet dabar turiu tam tik prielaidas, nežinau.
– Jūsų niekas net nesiklausė, ko norite – ar norite vykti į Podgoricą, ar ne?
– Turėjau pasirinkimą, bet Miško yra labai įtakingas agentas, ypač toks buvo tuo metu. Teoriškai turėjau pasirinkimą, bet jis man viską pateikė taip, kad tai man – geriausia opcija. Kai dabar dairausi atgal, gal taip ir nebuvo, nežinau. Man kaip žaidėjui buvo sunku, nes Eurolygoje komandos sudėtis uždaro rugpjūčio mėnesį. Jei tampu laisvuoju agentu rugpjūčio gale – tai yra viskas. Komandos surinktos. Man sakė, kad galiu laukti iki lapkričio, kai komandos imsis permainų, bet nenorėjau būti be darbo tiek laiko, pagalvojau: gerai. Ne tiek tai komandai reikėjo manęs, kiek tai buvo pinigų ir įtakos klausimas. Jaučiau, kad treneriui manęs nereikėjo.
– Tą 2022 metų vasarą veikiausiai dar neįtarėte, kad esate sužaidęs paskutinį savo sezoną Eurolygoje.
– Absoliučiai, juk turėjau kontrakte „pliusą“, neturėjau tokių minčių. Dar birželį man sakė, kad esu laukiamas grįžti, o rugpjūtį pasakė, jog nebe. Tiesiog visą vasarą buvau ramus, kad grįšiu į Eurolygą dar bent metams. Viskas buvo kaip iš giedro dangaus ir daugiau į Eurolygą nebegrįžau. Keista situacija, bet nemanau, kad ji tokia vienetinė krepšinyje. Įvairių dalykų nutinka krepšinio užkulisiuose. Tai buvo situacija, privertusi mane galvoti apie Japoniją.
– Vis tik nusprendėte suteikti dar šansą Europos krepšiniui – gruodį palikote „Budučnost“ ir kėlėtės į „Daruššafaka“.
– Mano geriausias draugas Gabrielis Olaseni, šiuo metu žaidžiantis Mersine, tuo metu atstovavo „Daruššafaka“ klubui. Paskambinau jam ir pasakiau: man nerūpi niekas, nerūpi pinigai, aš palikau Podgoricą ir noriu žaisti. Gabrielis nuėjo pasikalbėti su treneriu ir komandos valdžia – jie manęs norėjo ir atvykau į Stambulą. Ir man ten patiko, tai buvo geras finišas mano Europos karjerai.
– Tai neįkvėpė pozityvo pabandyti dar vienerius metus?
– Su visomis dramomis ir dalykais, kurie įvyko, galvojau, kad man tiesiog yra gana. Supratau, kad šansų grįžti į Eurolygą bus nedaug, tad dairiausi kažko naujo ir šviežio. Manau, pasirinkau teisingai.
– Ar yra dalykų, kurių per šiuos trejus metus pasiilgstate iš europietiško krepšinio?
– Pasiilgstu atmosferų Kaune, Belgrade, Atėnuose, taip pat – taktinės žaidimo pusės. Čia viskas labiau paremta individualiu žaidimu. Buvo smagu, kad pernai su manimi dirbo ispanas, tai tų dalykų jis buvo atsivežęs, bet vis tiek viskas ne taip pat. Man patiko ta taktinė Europos krepšinio pusė.
– Į Japoniją pasukote ieškoti ramybės ir naujų vėjų, bet ar per šiuos trejus metus turėjote pasiūlymų grįžti į Europą?
– Turėjau kelis iš Turkijos, Italijos, bet buvau susikoncentravęs į Japoniją, norėjau likti čia. Bet niekada nesakyk „niekada“. Lyga Japonijoje kinta, nežinau, kas bus po metų.
– Jei dabar galėtumėte išsirinkti vieną Europos areną, kurioje norėtumėte apsilankyti vienam mačui, kokia ji būtų?
– Lengvas klausimas – žinai atsakymą (Juokiasi). „Žalgirio“ arena. Kaip tik kalbėjausi apie tai su savo komandos asistentu, jis domėjosi vietomis Europoje, kurias verta aplankyti. Sakau tai tikrai ne dėl to, kad esi lietuvė. „Žalgiris“ mano karjeroje išties buvo vienintelė vieta, kur jaučiausi kaip namie, kur jaučiau tokį ryšį. Buvo vietų, kur man taip pat patiko, tačiau jaučiu, jog grįžus į Kauną būtų kitaip – čia palikau dalį savęs. Ta atmosfera, sirgaliai, ten gimė ir mano sūnus... Ypatingas jausmas. Kažką panašaus gal turėjau tik koledže.
– Gal turite planą kada nors čia užsukti su šeima?
– Norėčiau, bet sunku suplanuoti, galbūt baigus karjerą pavyks tai padaryti. Galvoju, kad mano vaikams dar truputį paaugus, bus labai smagu juos atsivežti į rungtynes Kaune. Tikiuosi, kad tai pavyks.
– Viena vertus, jūsų šiltus atsiminimus girdėti smagu, kita vertus, kažkiek liūdna, kad toks sėkmingas ir laimingas etapas karjeroje jums truko taip neilgai.
– Kai kažkur esi metus, sunku įleisit šaknis. Galiu sakyti, kad man visai patiko Belgrade iki to paskutinio incidento, visai patiko ir Atėnuose, bet neišgyvenau ryšio su sirgaliais, nes tada jų nebuvo, gerai buvo ir Sankt Peterburge, o Milanas... Gerai nebuvo (Juokiasi). Kiekviena situacija skirtinga. Dabar žiūriu į „Žalgirį“, matau, kad Jankis vis dar čia, Mindė (Kvedaras) vis dar čia, Ulė vis dar čia, Justas (Grainys) vis dar čia. Jaučiu, kad jei sugrįžčiau, čia būtų būrys žmonių, kuriuos pažįsti. Viena vertus, komanda pasikeitė, kita vertus, daug žmonių liko iki šiol.
– Turbūt pritarsite, kad Kaune rodėte ir geriausią savo krepšinį. Ar turite atsakymą, kodėl jums taip viskas klostėsi būtent iš krepšinio perspektyvos?
– Taip, situacija man tuo metu buvo labai tinkama. Šaras žinojo, kaip mane išnaudoti, turėjome gerus įžaidėjus, kaip Pangosą, Walkupą, Waltersą. Turėjome gerą chemiją ir pasitikėjimą. Mano nuomone, kas skiria „Žalgirio“ sirgalius nuo kitų, tai, kad jie tave pakelia, net jei turėsi blogas rungtynes, jausi jų užnugarį. Dažnose kitose komandose yra taip: turi keletą blogų rungtynių ir jau galvojama, kad tave reikia kažkuo pakeisti. Kai tu tai jauti, imi žaisti geriau – aš tai jaučiau.
– Nė vienam žaidėjui nebuvo labai lengva perprasti Š.Jasikevičiaus sistemą, apie kurią legendos ėjo nuo pirmųjų jo darbo metų. Kiek tai jums padėjo praplėsti krepšinio intelektą, požiūrį, supratimą, gebėjimą skaityti situacijas?
– Tai tikrai prisidėjo. Su Šaru gerą ryšį turėjome nuo pat pradžių, supratau, ko jis iš manęs nori, ką turiu daryti. Jaučiu, kad buvau gana protingas žaidėjas, ir tai Šaras vertino. Jis sukurdavo man situacijų ir žinodavau, kaip jose atsidurti. Tuo metu man tai buvo pirma patirtis tokiame aukštame krepšinio lygyje, galvojau: gerai, turiu mokytis. Jis – geriausias treneris Europoje šiuo metu ir tai sėkmingai įrodinėja. Tai darė „Žalgiryje“ ir po to. Jis – absoliutus laimėtojas.
– Ar žaisti Š.Jasikevičiaus schemose buvo sunkiausia, lyginant su kitų strategų planais?
– Jis buvo griežtas, tik dar griežtesnis įžaidėjams nei, pavyzdžiui, man ar Brandonui (Juokiasi). Jei būčiau gynėjas, ko gero, sakyčiau, kad taip, bet man buvo lengva, nes tiesiog supratau, ko jis iš manęs nori. Jis turi savo stilių, taisykles, turi jų laikytis, nes kitaip nežaisi. Man tai tiko ir dariau tai, ko jis prašė. Daug sunkiau yra žaisti pas trenerį, kuris nežino, ko nori iš tavęs, nori tik rezultato. Su tokiais jei pataikai – sprendimas geras, jei prameti – blogas. Pas Šarą buvo paprasta: esi geroje situacijoje, darai tinkamą žingsnį, kartais pataikysi, bet kartais ir pramesi.
– Ar dar išlaikėte kažkokį ryšį su Š.Jasikevičiumi?
– Nelabai, senokai nekalbėjome. Bet seku jo karjerą iš šono.
– Pavadinote jį geriausiu Europoje, tad sėkmingai besiklostanti karjera, akivaizdu, jūsų nestebina.
– Tikrai nestebina, tai matėsi labai anksti. Jis turėjo sėkmę „Žalgiryje“, išvykęs iš jo – Barselonoje, o dabar „Fenerbahče“. Nesvarbu, kur jis nebus, jis surinks sėkmingą komandą aplink save.
– Kiek dažnai tenka užmesti akį į „Žalgirio“ rungtynes ar rezultatus?
– Dėl laiko skirtumo rungtynes stebėjau senokai, bet visada paseku rezultatus ir peržiūriu svarbiausius epizodus. Smagu matyti, kaip viskas klostosi, nes treneris Tomas buvo čia ir mano laiku. Nenoriu sakyti, kad buvau nustebęs, kai jis tapo „Žalgirio“ vyr. treneriu, šnekėjome su Brandonu Daviesu, jis pasakojo, kad Tomas gavo daug patirties prie Šaro Barselonoje, jis sakė, kad Masiulis buvo tikrai didelė pagalba komandai. Mano laiku jis treniravo jaunimą, kartais būdavo šalia pagrindinės komandos, kurioje turėjome Gytį. Jis visada buvo tylus vyrukas, o dabar tapo puikiu treneriu. Smagu tai matyti.
– Tyliu ir kukliu vyru T.Masiulis liko iki šiol.
– Tokia jo asmenybė, gerai, kad jis jos neprarado. Jis toks yra. Panašu, kad žaidėjai yra laimingi, žaisdami pas jį, chemija yra gera, lūkesčiai yra išpildomi ar net viršijami, kas rodo, jog sistema funkcionuoja gerai. Turi turėti tinkamus žmones, tikėti idėjomis, tada tai neš rezultatą.
– Ar žiūrėdamas į „Žalgirį“ dabar matote kokių nors panašumų su 2017–2018 m. komanda, su kuria tuo metu žengėte iki geriausiųjų trejeto Eurolygoje?
– Manau, matai geriau už mane, nežinau. Panašumas tas, kad tiek mes, tiek ši komanda buvome geresni nei iš mūsų tikėjosi. Kita vertus, dabar komanda turi daugiau patyrusių žaidėjų nei turėjome mes: Kevinui tai buvo antri metai Eurolygoje, Vasai – pirmi, man – pirmi, Brandonui – pirmi. Dabar patirties yra daugiau.
– Kaip pats prisimenate tą finalo ketverto patirtį?
– Iki šiol telefone turiu vaizdo įrašų iš mūsų pasitikimo Kauno miesto aikštėje. Tai buvo nuostabi patirtis. Dauguma mūsų džiaugėsi atkrintamosiomis, o kai nuvykome į Pirėjų ir laimėjome ten, pagalvojome: o velnias, galime laimėti, galime keliauti į finalo ketvertą. Prisimenu, kaip pirkau bilietus savo mamai, kad ji atvyktų į Belgradą ir pamatytų finalo ketvertą. Esu labai laimingas, kad turėjau tokią patirtį savo karjeroje. Iki šiol namuose turiu kamuolį, kurį saugau. Tuo metu taip visko nevertini, nes galvoji, kad ši patirtis gali pasikartoti, bet galiausiai taip nenutiko.
– Prisimenant tuos metus, būtent po mačo Pirėjuje pajutote, kad OLY – įveikiamas, o finalo ketvertas – pasiekiamas ranka?
– Man asmeniškai tikėjimas atėjo po pirmos pergalės prieš juos. Mačiau, kad jie turi problemų, yra vyresni, o mes – alkani, turėjome gerą planą. Jaučiau, kad Kaune galime laimėti abejas rungtynes. Kaip žaidėjas niekada neskaičiuoji, kur ir kiek gali laimėti, bet buvome alkani ir tikėjome tuo. Tai ir įgyvendinome.
– Kas magiško buvo to sezono „Žalgiryje“?
– Susidėjo dalykai: turėjome nuostabią chemiją, tai buvo labai smagi komanda žaisti. Milaknis, Jankūnas buvo veteranai rūbinėje, šalia jų buvo daug jaunų vyrukų. Tikrai girdėjai daug istorijų apie Šarą ir jo vaizdo peržiūras, mes tikrai darėme gerą darbą ruošdamiesi ir mokydamiesi. Šalia to tai naudojome ir stiprėti kaip komandai – buvome vieningi, juokaudavome. Kai laimėjome, laimėjome visi kartu, buvome kumštis, šventėme visi kartu ir gėrėme gėrimus kartu su Šaru. Tai buvo labai smagus laikas, kupinas puikių vyrukų.
– 3 vieta Eurolygoje popieriuje yra aukščiausias jūsų karjeros pasiekimas. Ar emociškai – taip pat?
– Man gyvenime pasisekė laimėti: iškovojau keletą taurių, laimėjau vietinių čempionatų Graikijoje, Serbijoje, visa tai mane džiugino, nes visą sezoną sunkiai dirbi, o tai atsiperka laimint. Bet apskritai, taip, iš visų metų emociškai daugiausiai pasitenkinimo kėlė pasiekimai Kaune. Tik skaudūs buvo tie keli pralaimėjimai „Rytui“.
– Bent nepajautėte to, ką jautė pastarųjų keleto metų „Žalgirio“ žaidėjai, pralaimėję finalus.
– (Juokiasi) O taip, buvo sunku tai matyti. Turiu ryšį su vaikinais ir buvo labai neįprasta matyti tokius finalus.
– Su kuo iš tos sudėties iki šiol palaikote ryšį?
– Stebiu daugelį „Instagram“ tinkle, manau, dabartinei kartai tai patogiausias būdas sekti artimuosius. Daviesas taip pat kaip aš yra Japonijoje, buvome susitikę neseniai, mūsų žmonos yra draugės. Su Pangosu taip pat bendraujame dažnai, su likusiais susirašome soc. tinkluose. Yra ir blogų dalykų soc. tinkluose, bet jie labai praverčia, kai nori sekti buvusių komandos draugų karjeras.
– „Žalgiryje“ buvote pagarsėjęs kaip skrajojantis Aaronas. Ar matėte Ąžuolo Tubelio dėjimų ir galite įvertinti juos?
– Mačiau! Vis pamatau juos „Instagram“, beje, manau, kad „Žalgiris“ pasisamdė naujų žmonių soc. tinklams, nes jie tikrai atrodo puikiai (Juokiasi). Ąžuolas yra puikus atletas, puikus žaidėjas, iki „Žalgirio“ nežinojau nieko apie jį, nežinojau, kur jis žaidė.
– Daug kas šį sezoną turi nuojautą, kad „Žalgiris“ gali nuveikti kažką ypatingo. Kokią nuojautą turite pats?
– Kodėl gi ne? Manau, visko gali nutikti. Europoje viskas sukasi apie akistatas ir pranašumus. Lygiai taip pat ir apie mus niekas negalvojo, kad žaisime finalo ketverte, bet gavome palankius varžovus ir tai padarėme. Taip pat dabar, viskas priklauso, su kuo teks žaisti. Jei gali laimėti svečiuose vieną mačą, o tada grįžti į Kauną prie savų sirgalių, gali laimėti dar. Visko gali nutikti.
– Kokią žinutė pasiųstumėte „Žalgirio“ sirgaliams, kurie vis dar pamena kas tas Aaronas White‘as?
– Noriu, kad jie žinotų, kaip mėgavausi savo laiku Kaune, bendruomene, palaikymu. Jaučiau didelę meilę ir manau, kad galite tai matyti iš to, ką pasakoju. Iki šiol gaunu žinučių iš sirgalių, stengiuosi į jas reaguoti ir tai labai vertinu.
Norėdami komentuoti prisijunkite.