Žaidimą LKL į 3x3 krepšinį iškeitęs I.Vaitkus: renkuosi vietą, kur jausiu didesnį malonumą

Vienuolika metų Lietuvos krepšinio lygoje (LKL), kurią remia „Betsson“, praleidęs Ignas Vaitkus kol kas stabdo savo kaip 5x5 žaidėjo karjerą. Bent jau iki Naujųjų metų.

33-ejų krepšininkas nusprendė sukti į 3x3 krepšinį ir sudarė kontraktą su Raudondvario „Hoptrans“ ekipa.

Vis dar aukštame lygyje rungtyniavęs puolėjas teigė, kad derinti 3x3 ir 5x5 krepšinį pasidarė sudėtinga, sužaisti olimpiadoje norisi, o tam, kad tam pasiruoštų, reikia daugiau praktikos trijulėse. Sulaukęs Raudondvario klubo pasiūlymo, jis ilgai nedvejojo.

Visą vasarą I.Vaitkus gyvena aktyviu ritmu. Kaip tik pokalbio metu jis keliavo namo atgal iš Kinijos, vėliau laukia išvyka į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV).

„Tai buvo devintas užimtas savaitgalis paeiliui ir laukia dar penki“, – pasakoja po pasaulį važinėjantis krepšininkas.

Krepsinis.net – pokalbis su I.Vaitkumi apie sprendimą palikti LKL, kurią remia „Betsson“, naują išbandymą, neišnaudotą šansą užsienyje ir olimpinį tikslą.

– Kaip sekasi išgyventi tokį intensyvų vasaros ritmą?

– Reikia priprasti, bet nusiteikiau, kad taip bus. Po rinktinės savaitėlę su šeima pailsėjau, turėjau atostogas ir nusiteikiau, kad tai laukia. Savaitgaliai paaukoti, bet tokia jau vasara – pats tas 3x3 intensyvumas. Iki gruodžio galo. Gaunasi, kad man sezonas verčiasi aukštyn kojomis ir aš galėsiu išvažiuoti atostogų ne tik vasarą, bet ir gruodį, kai Lietuvoje šalta – to per 13 metų nesu daręs. Iš tos pusės, visai gerai. Kai čia temsta 16 valandą, kai žaidžiant LKL parenki pralaimėjimų, visai gerai su šeima išvykti.

– Kaip vis tik nusprendėte, kad bent kol kas apsistojate ties trijulių krepšiniu ir klasikinį dedate į šoną?

– Buvo minčių jau anksčiau. Išlindo pasiūlymas, Raudondvario komanda yra tarp septynių geriausių pasaulyje, susitikome, pakalbėjome – idėjos sutapo. Jie užaugo kaip organizacija, niekuo nesiskiria nuo LKL komandų savo sąlygomis, viską turime: atsistatymai, medicina, treniruotės, rėmėjai, rinktinės gydytojai. Galvojau: jei ne dabar, tai kada? Apsitarėme. Plius, laukia olimpinės žaidynės. Pasąmonėje turiu tylią svajonę. Galvoju, pats laikas tam ruoštis, stengtis kuo daugiau žaisti 3x3, o ne rungtyniauti tik rinktinės pasiruošime.nVis tiek čia tik mėnuo – negausi nei formos, nei automatizmo, kuris atsiranda žaidžiant visą sezoną.

Priėmiau sprendimą ir nebesidairiau atgal. Buvo skambučių, ekipos klausinėjo, bet visiems sakiau, kad dabar žaisiu 3x3. Bent iki Naujų metų. O po to matysiu, kaip kūnas. Treji metai buvo tokie, kad iškart po LKL vykdavau į rinktinę – labai intensyviai. Vis tiek ne robotai esame, reikia ir poilsio, ir laiko be kamuolio štanginėje, ir kūno stiprinimo su treneriais. Vis tiek turbūt nenorėsiu daryti didelių pertraukų – naujo sezono startas bus balandžio mėnesį. Gaunasi nemažai laiko. Judėsiu, jei kūnas jausis gerai, viskas priklausys nuo to. Vis tiek krepšininkai prie to pratę ir tik sunkiau būtų sėdėti namie ar sportuoti vienam. Nespjaunu į tai, kad vėliau prie kažko prisijungsiu, nes svarbu ir tai, kaip pasiruoši naujam 3x3 sezonui.

– Ar olimpinės žaidynės yra esminė jūsų šio sprendimo motyvacija?

– Viskas susidėjo. Atėjo pasiūlymas, sutapo požiūriai, viskas aukštame lygyje – čia viena. Kita, kad praleidau vieną olimpiadą, nes ji kirtosi su sezonu, to LKL sezono neaukojau ir liko nuoskauda. Dėl to sakiau, jog darysiu viską, kad patekčiau į kitas žaidynes, kaip seksis, matysime. Planuoti negali savaitę į priekį – čia laiko daug. Manau, dabar daug kas turi tokią motyvaciją. Turnyruose sutinkame ne vieną žaidėją, kuris pereina iš 5x5 krepšinio į 3x3 dėl tos priežasties. Kol kas mano sprendimas atrodo teisingas, pereinu tvirtai, be jokių pamąstymų.

– Tokių pavyzdžių, kai žaidėjai meta 5x5 krepšinį dėl 3x3, jau turime ne vieną. Skirtumas gal toks, kad tie krepšininkai žaidė žemesniame NKL lygyje. Ar tokie pavyzdžiai padėjo apsispręsti ir jums?

– Vis tiek su jais rinktinėje leidžiame laiką, kalbame, kaip jiems sekasi. Tai prisidėjo. Aišku, NKL dar gali derinti, bet tas pats Raudondvaris nenori, kad žaistumei 5x5, nori, kad ilsėtumeisi ir anksčiau pradėtum pasiruošimą. Čia atviras klausimas. Galbūt su 3x3 komanda pasiruošimą pradėsime anksčiau, krausime baterijas, turime fizinio rengimo trenerius, viskas sudėliota. Didelių pokyčių nematau. LKL nematau šansų suderinti su 3x3 krepšiniu, visi žiūri savo daržo ir tai normalu.

– Nėra kažkiek gaila palikti LKL, kurią remia „Betsson“, lygį?

– 3x3 irgi yra nemažai reikalų: nuvažiuoji į kitą šalį, skrendi 20 valandų, gauni porą mačų ir kaip turistas sėdi dar dvi dienas, lauki kelionės namo. Streso yra. Tada nusivylimo gali būti ir tada gal ateitų tokios mintys: gal reikėjo būti ramiau. Norėjosi kažką pakeisti, LKL žaidžiau 11 metų, pasitarėme su šeima, kad norisi kažko naujo. Tada pasirodė galimybė ir supratome, kad reikia keisti. Kėdainiai kalbino, likome geruose santykiuose, bet viską jie supranta. Šeima irgi sako, kad gal perėjęs į 3x3 krepšinį jausiuosi laimingesnis. Vis tiek LKL su mano vaidmeniu, žaidimu traukiuosi į veterano poziciją, iš kampo į kampą. O čia viskas intensyviai: žaidi daug, būni su kamuoliu, daug pikenrolų, viskas greitai. Tas man patinka.

– Jau jautėte, kad malonumas žaisti LKL, kurią remia „Betsson“, – mažėja? Ypač, kai nebuvote laiminčioje komandoje.

– Jei atvirai, praeitas sezonas buvo intensyvus kaip filmas. Dabar populiaru imti 5–6 užsieniečius, kai esi kapitonas, turi visus žmones sujungti į vieną masę. Vis tiek visi atvyksta iš skirtingų pasaulio galų, padėti kartais tenka ne tik aikštelėje, bet ir už jos ribų. Kai kurie supranta iš pirmo karto, kai kurie nesupranta iš dešimto. Viskas susideda ir galvoji: noriu pasimėgauti krepšiniu, o ne žiūrėti, kaip kažkas sužaidė gerai, bet yra laimingesnis pralošęs.

Nėra paprasta būti kapitonu ir visus apjungti. Kartais klubai patys nežino, kas atvyksta, dažnai perka naujokus Europoje. Susirinkti informaciją gali, bet nežinosi, kaip jie prisitaikys Europoje, kaip įsisavins informaciją ir bus treniruojami. Sezono pradžioje kantrybės yra, bet pabaigoje, jei viskas slysta, jei žaidėjai žiūri savęs, ne komandos, būna protrūkių. Taip ir malonumo mažėja.

– Ar buvo ir kitų LKL, kurią remia „Betsson“, klubų, kurie jus kalbino atvykti?

– Kalbėjausi su keletu komandų, naujų lygoje. Kontraktų nebuvo, bet paklausė, ką mąstau. Visiems išsakiau savo poziciją ir visi palinkėjo sėkmės. Tie patys Kėdainiai formuoja patrauklią komandą, turės gerų patyrusių žaidėjų, manau, jiems seksis gerai. Būti tarp tokių vyrukų būtų smagu, bet sprendimą tokį priėmiau. Gal dar susitiks keliai, gal reikės papildymo, žiūrėsime. Kėdainiai vis tiek man artimi, ten gyvena mano tėtis, šalia Šiauliai, viskas žinoma.

Kartais renkiesi ne kur geriau finansiškai, bet kur arčiau šeima ir maloniau, plius, LKL nėra didelio pasirinkimo, kai skiriasi keli tūkstančiai, bet atstumas nuo namų – trimis valandomis, tas pinigų skirtumas daug nereiškia. Vis tiek po sunkių rungtynių ar treniruočių norisi praleisti laiko su šeima, supranti, kad krepšinis nėra gyvenime numeris vienas, yra svarbesnių dalykų.

– Galbūt dabartinėje jūsų karjeros stadijoje net ir finansiškai yra pelningiau rinktis 3x3 krepšinį, ypač, jei po Naujų metų dar galite prisijungti prie kokio 5x5 klubo?

– Man finansiškai tikrai nebus blogiau nei LKL. Turime normalius kontraktus, plius, laimėjimai. Plius, gal prisijungsiu ir kitur. Pasidomėjau, kalbėjau su Džiaugiu, Pukeliu, paskaičiavome, koks sezonas yra daugmaž vidutinis, koks – blogas, kiek galima uždirbti, atsakingai žiūriu į dalykus. Finansiškai tikrai nenukentėsiu. Šioje stadijoje renkuosi vietą, kur jausčiau didesnį malonumą, ta vieta dabar 3x3.

– LKL praleidote 11 sezonų, ar per juos jaučiatės save pilnai realizavęs?

– Manau, karjera buvo tokia, kokia ir turėjo būti. Turėjau traumų, buvo sezonų, kai vis praleisdavau po porą mėnesių. Turėjau operacijų. Turėjau gerą sezoną Utenoje, laimėjome KMT bronzą, LKL buvome ketverte, dar viduryje sezono turėjau pasiūlymą išvykti į užsienį, bet gale gavau traumą ir viskas nuplaukė. Likau Utenoje. Atsirado vaikas, šeima, žmona užsiėmė savo veikla, nebegalėjau keliauti ir rinkausi dalykus, kurie arčiau namų.

Buvo metų, kai džiaugiausi, jog išvis galiu bėgioti aikštelėje, nesvarbu, įmesiu taškų ar ne. Džiaugiausi, kad esu sveikas. Karjera dar nesibaigė, turiu planų. Džiaugiuosi, kad 3x3 krepšinis man tinka, LKL pražaidžiau kaip vidutiniokas, o čia galiu būti tarp geriausių šioje disciplinoje ir nesijaučiu už nieką prastesnis.

Tas 3x3 krepšinis daug pakeitė: laimėjome pasaulyje 2 vietą, buvome Europos čempionai, valstybė suteikė stipendijas. Taip gali būti mobilesnis su kontraktais ir nežiūrėti tik į skaičius. Man kartais sakydavo: neskubėk, bet aš rinkdavausi tuos pačius Kėdainius, nes šalia buvo tėtis. Kartais renkiesi sprendimus aplink šeimą. Bent man 2–3 savaites būti be šeimos nelengva.

– Sakote, buvo sezonų, kai džiaugdavotės išvis žaisdamas. Kur praėjo sunkiausi jūsų metai?

– Viskas užsisuko nuo Šiaulių. Turėjau pėdos traumą, po to sekė visai geras sezonas, tada gale man trauma atsinaujino, galiausiai mane išmetė iš „Šiaulių“, nes suspendavo. Buvo metai, kai buvau jaunas, galvojau, viskas griūva iš po kojų. Tada 3 metams pasirašiau sutartį su „Juventus“ – dvigubai ar trigubai pelningesnę nei su „Šiauliais“. Pastoviai bėdos su pėdomis mane lydėjo.

Buvau susitikęs su Varnu, jis irgi vargsta su pėda, lyg atrodė išsigydė, bet vis dar nežaidė, sakiau jam, kad turi išlaukti, pramušti. Pagal daktarus, 3 mėnesius po operacijos turi bėgioti, bet nieko panašaus – tau skauda, tinsta, negali nė posūkio padaryti. Tik po 5 mėnesių gal pramuša ir nejauti diskomforto. Man buvo trauma po traumos. Nedarėme operacijos, dėjo koją į gipsą, susigydžiau kaulą, bet antrose sugrįžimo rungtynėse viskas atsinaujino – praleidau visą sezono galą ir kito pradžią.

Tada sužaidžiau, suspendavo, Utenoje žaidžiant prasidėjo kovidas. Susitariau su Urbonu, kad išleistų mane į olimpinę atranką ir joje vėl lūžo pėda. Čia buvo skaudžiausias momentas. Išėjau siekti olimpinės svajonės ir vėl lūžis. Po to imi vertinti, kad išvis gali būti aikštėje. Nuo 28-erių iki dabar man viskas gerai, minimalių traumelių išlenda, bet šiaip žaidžiu be problemų. Viskas susitvarkė.

– Ar neliko nusivylimo, kad taip niekada neišbandėte save užsienyje?

– Aš pats neišvykau, bet visiems, kurie svarsto dabar, galiu pasakyti: važiuokite, būtinai pabandykite. Man neišpuolė. Po Utenos, net sezono eigoje, buvo geras pasiūlymas Lenkijoje, bet lūžo pėda. Komanda vis tiek manęs norėjo, ruošėsi mokėti išpirką, tačiau nusprendžiau likti Utenoje, nes nežinojau, kaip atsigausiu ir jausiuosi. Nesigailiu. Gal reikėjo pabandyti, bet mano užsienis dabar su 3x3, aplankysiu šalių – nuo Kinijos iki JAV.

– Kaip manote, ar buvęs jūsų klubas „Nevėžis-Paskolų klubas“ turi potencialo pasirodyti geriau nei pernai?

– Jau žemiau nėra kur (Juokiasi). Jie dėliojasi tvarkingai, geriausi žodžiai apie Liną direktorių, tokį žmogų išlaikyti nežinau, ar ilgai pavyks. Viskas aukštame lygyje. Kai žmonėms taip rūpi, turi būti gerai. Su Beržininkaičiu buvau laimėjęs universiadą, geresnio laiko nei dabar debiutuoti jam nėra, nes didesnio bagažo jau nesukaupsi.

Grįžo Petrilevičius, yra Zakas, Montvila, Lavrinovičius. Aš matau daugiau pliusų, kai yra daugiau lietuvių, nes lietuviai vis tiek tokie, kad žais ir kovos, net jei kažką skauda. Sezono gale nebus namų ilgesio. Kiek pažiūri, daug kas iš „Nevėžio“ kyla: Matukas Juzeliūnas į „Rytą“, buvęs kineziterapeutas – į „Lietkabelį“, fizinio rengimo treneris – į „Rytą“ taip pat. Smagu už juos, kad įvertintas jų darbas.

– Su kokiomis emocijomis stebėjote, ką buvęs jūsų strategas Laimonas Eglinskas padarė su „Juventus“ klubu?

– Va, dar vienas pavyzdys, kad jei gauni šansą, reikia jį čiupti, nesvarbu, kad atrodo neįmanoma. Geros emocijos. Labiau ne dėl Eglinsko, o dėl miesto smagu, dėl Skersio, turėjau ten draugų, kurie ten žaidžia. Stebuklėlis. Čia pavyzdys, kaip pačiupus šansą gali pakelti ir žaidėjų, ir savo vertę.