Vitorijoje nebepageidautas R.Giedraitis: apie sunkų „sudie“, psichologinį nuovargį ir menką Eurolygos klubų dėmesį
interviu (20)
Rokas Giedraitis trejus metus žaidė Vitorijos „Baskonia“, bet vasarą teko išgyventi pokyčius. Buvęs baskų kapitonas nebesulaukė pasiūlymo likti Ispanijoje, tad nėrė į laisvųjų agentų rinką.
Paieškos nebuvo tokios lengvos, kaip kažkas gali įsivaizduoti, pasakoja 31 metų 201 cm ūgio lietuvis. Kone vienintelis pasiūlymas, kurio Eurolygoje jis sulaukė, atskriejo iš Belgrado „Crvena Zvezda“ ekipos, kurios vairą perėmė Duško Ivanovičius. Gerai R.Giedraičiui pažįstamas specialistas.
Jei šio pasiūlymo būtų nepasitaikę, dar klausimas, ar lietuvis būtų tęsęs karjerą Eurolygoje.
„Aišku, tikėjausi, kad baskai bent pateiks pasiūlymą. To nebuvo. Yra kaip yra“, – kiek nustebęs liko R.Giedraitis.
Vasarą R.Giedraitis skyrė poilsiui ir antrina anksčiau kalbintam Mariui Grigoniui – tai davė rezultatą. Puolėjas atviras – praeitas sezonas jį nemažai nuvargino ne tiek fiziškai, kiek psichologiškai, dėl ko galvoti apie Lietuvos rinktinę jėgų nebuvo.
„Vien psichologiškai man buvo kažkokia perkrova, nesinorėjo nei krepšinio, nei nieko. Vasarą nesinorėjo jokio sporto, nors kvietė žaisti ir padelį, ir tinklinį. Gal kartą tik buvau nuėjęs. Tik po pusantro mėnesio atsirado kažkoks noras, savigrauža, kad reikia ruoštis. Matyt, reikėjo persikrauti visą sistemą galvoje, o ir kūne, kuris neina jaunyn“, – pripažino jis.
Krepsinis.net pokalbis su R.Giedraičiu – apie atsisveikinimą su Vitorija, nuvarginusius praeitus metus, tikslus Belgrade ir Kauno „Žalgirį“.
– Sklinda daug mitų, koks sunkus darbas yra pas Duško Ivanovičių, tačiau pats kol kas turite nemažai laisvo laiko. Gal galite tuos mitus išsklaidyti?
– Prieš sezoną buvo truputį kitaip – sportavome du kartus per dieną, bet vėliau grafikas pasikeitė. Liko po vieną treniruotę per dieną, dažniausiai ryte. Šįkart vakare, nes abi komandos žaisime „Štark“ arenoje, viską reikia suruošti. Jei į areną ateinu pusę 11, iš salės išeinu 14.20 val. Čia su viskuo tiek trunka, nėra taip, kad 3 valandas lakstome. Įeina ir štanginė, ir vaizdo peržiūra, treneris nusprendęs padaryti vieną treniruotę, o ne važinėti po dukart.
– Ko gero toks treniruočių režimas labiau patinka ir žaidėjams?
– Yra įvairiai. Didžioji dalis nori sportuoti kartą, bet yra kam patinka ryte nueiti į štanginę, o vakare dalyvauti įprastoje treniruotėje. Daugumai geriau per kartą viską pasidaryti, pasportuoti ir važiuoti galvoti kažką kito. Pas Duško tokia tvarka buvo ir „Baskonia“ komandoje. Sezono eigoje pas jį nėra sunku, nėra kada tiek sportuoti – rungtynės. Sunkiau pas jį, kai vyksta užkrovimas.
– Ar nemanote, kad yra trenerių, kurių labai sunkios treniruotės šiais laikais yra labiau apipintos senomis istorijomis nei tiesa? Panašiai ir su Rimu Kurtinaičiu.
– Manau, kad tai eina iš praeities, anksčiau krūviai buvo kiti, sportuodavo kitaip ir rungtynių kiekis buvo kitoks. Šiais laikais treneriai kitaip žiūri, nori, kad žaidėjai būtų švieži rungtynėse. Taip, sunkiai sportuojame, bet nėra, kad išėjus nenorėtumei nieko, tik gulėti.
– Kada jūs pradėjote pasirengimą sezonui?
– Atvykome rugpjūčio 15 dieną – 3 dienos prieš sveikatos patikrą, nes buvo tiesioginis skrydis iš Rygos. Buvo patogu, su šeimyna nereikėjo keliauti su persėdimu. 21 dieną pradėjome pasirengimą individualiomis treniruotėmis.
– Esate minėjęs, kad Belgrade vyksta rimta sveikatos patikra, kadangi Michaelo Ojo mirtis gerokai supurtė klubą.
– Sveikatos patikra vyko dvi dienas. Pirmą dieną buvo patikrinta viskas, nuo dantų iki širdies, kraujo, plaučių, atlikti lankstumo testai, o antrą dieną buvo magnetinis rezonansas. Reikėjo apsišarvuoti kantrybe. Virš 2 valandų reikėjo pagulėti.
– Ilgas procesas – tiems, kurie turi klaustrofobiją, turėtų būti „smagu“.
– Nežinau, kodėl tai taip ilgai. Klaustrofobijos neturiu, bet nejaukumas buvo. Atsiguli ir klausai, kaip dunksi tas puodas (Šypsosi).
Crvena Zvezda Giedraitis
– Marius Grigonis teigė, kad gerai jaučia, ką kūnui duoda laisva vasara ir poilsis. Ar jūs prieš šį sezoną jaučiatės šviežesnis?
– Tikrai taip, jaučiuosi. Vien psichologiškai man buvo kažkokia perkrova, nesinorėjo nei krepšinio, nei nieko. Vasarą nesinorėjo jokio sporto, nors kvietė žaisti ir padelį, ir tinklinį. Gal kartą tik buvau nuėjęs. Tik po pusantro mėnesio atsirado kažkoks noras, savigrauža, kad reikia ruoštis. Matyt, reikėjo persikrauti visą sistemą galvoje, o ir kūne, kuris neina jaunyn.
– Tai pirma vasara, kai jautėte tokį nuovargį?
– Kad būtų iki tokio lygio, tai taip. Jau kai pernai pradėjome sezoną, atrodė, kad jis labai ilgas. Buvo gal vasario mėnuo, jaučiausi jau pervargęs. Turbūt ateina toks metas, kai reikia poilsio.
– Kaip manote, ar tai nėra atspindys to itin įtempto tvarkaraščio, kai žaidėjai sužaidžia daugybę mačų sezono metu, turi daug svarbių Eurolygos rungtynių, daug keliauja, tada kai kurie žaidžia „languose“, tada vasarą skiria rinktinei ir vėl eina į sezoną be poilsio?
– Gali būti, bet kiekvienas skirtingas. Pažiūrėkime, Kuzminskas važiuoja ir jam nėra jokių problemų. Priklauso, kaip kiekvienam kūnas sudėlioja. Visi esame skirtingi. Aš niekada nebūčiau pagalvojęs, kad man taip bus, kad norėsiu turėti pertrauką, bet taip nutiko. Anksčiau irgi būdavo, kad žaidėjai nevyksta į rinktines dėl kažkokių priežasčių.
– Ar nebuvo nerimo, kad tokia savijauta gali užsitęsti?
– Ne, ne, ne. Man krepšinis – pirmoje vietoje, neįsivaizduoju, ką reikėtų veikti, jei ne jis. Tuo gyvenu, viską seku, esu šio sporto sirgalius nr. 1. Kai esi pervargęs, aikštėje reikia poilsio, bet laisvu metu krepšinis yra žiūrimas ir sekamas.
– „Štark“ areną dalinsitės su „Partizan“ klubu. Ar yra pasiskirstymas, kuriai ekipai tai – pagrindiniai namai?
– Man atrodo, kad mums labiau namai Aleksandro Nikoličiaus salė, kur vyksta pasiruošimas, kur sportuojame dabar ir kur yra biurai. Ažiotažas didelis, abonementų parduota daug, tad manau labai geras žingsnis rungtyniauti „Štark“. Bus geresnė atmosfera, bus sunkiau kitiems čia žaisti. Reikės ir pačiam priprasti. Dabar vykome į Bosniją ir Hercegoviną, bet atrodė, jog esame namie. Iš 4 tūkst. sirgalių gal 3,5 tūkst. buvo mūsiškiai. Buvo keista.
– Jūsų klubo prezidentas deklaravo tikslą žaisti Eurolygos finalo ketverte. Kaip manote, tai – realu?
– Nežinau, bijau spėlioti, sezonas Eurolygoje neprasidėjo. Noras geras, nieko nesakau, bet pradžioje, manau, reikia bent jau patekti į Top 8. Po to matysime. Sezonas ilgas, žaidėjų – daug, susižaisti reikia, plius, nežinai dėl traumų. Daug niuansų. Sunku spėlioti, reikia stengtis.
– Nuo šio sezono Eurolygos formatą papildė įkrintamosios. Palaikote šį pakitimą?
– Taip, atsiranda šansas kitoms komandoms, esu už, manau, tai labai gerai. Gerai, kad pagaliau įvyko kažkas panašaus į NBA, su metais naujovių reikia tik daugiau.
– Jums kaip krepšinio sirgaliui, kurias Eurolygos komandas stebėti šį sezoną bus įdomiausia?
– Visada žiūriu tas, kuriose žaidžiau pats, o taip pat – „Žalgirį“. Tai bus „Baskonia“, „Žalgiris“ – jų žiūrėsiu daugiausiai ir atsisuksiu, jei laikas netiks. Įdomu bus stebėti ir „Panathinaikos“, kuriems taurėje truputį nepasisekė. Šiemet atrodo labai gera lyga.
– Su „Žalgiriu“ spėjote susitikti draugiškame turnyre. Kokį įspūdį paliko Kauno klubas?
– Gerą. Gera komanda, didžioji dalis žaidėjų liko, tad matosi, kad jie vienas kitą supranta. Tęstinumas – labai gerai, o ir pasirašymai sustiprino komandą, lyginant su pernai. Bent taip atrodo iš šono. Manau, šiemet jiems bus dar geresnis sezonas.
– Kaip manote, ar stipriai atsilieps Igno Brazdeikio netektis?
– Aišku, kažkiek bus sunkiau, bet iš šono atrodo, kad žaidėjų jie turi. Žaidėme su jais be Igno. Nežinau, ar dega pastiprinimas, atrodo, yra kas gali užkimšti šią netektį. Nematau jokių problemų, bet čia turi spręsti klubas, aš šneku iš šono.
Giedraitis
– Kaip jūsų akimis nuo praeito sezono pakito „Crvena Zvezda“ veidas?
– Manau, kažkiek bus pasikeitęs, nes pasikeitė daug žaidėjų, turime veteranų, kurie turėjo žiauriai dideles karjeras. Turime ir jaunų, alkanų žaidėjų. Visai nieko derinys, tik reikia susižaidimo. Daugeliui žaidėjų trūksta vienas kito pajutimo, kada kur paduoti perdavimą, bet tai normalu, vieni atvyko anksčiau, kiti buvo rinktinėje, pasitaikė ir minimalių traumų.
– Kalbant apie veteranus, šio statuso etalonas pas jus Milošas Teodosičius. Kokie atsiminimai kyla prisiminus jo karjeros metus?
– Atsimenu beveik viską. Kaip jis laimėjo Eurolygą, išvyko į NBA. Jis – didelis talentas. Treniruotėje bėgi ir turi būti visada pasiruošęs, nes gali gauti iš kamuolio į kaktą (Juokiasi). Jis viską mato, turi būti susikoncentravęs, nes bet kada jis gali paduoti perdavimą, kai mažiausiai to tikėsiesi. Didelis talentas, visada pamoko, pasako, visada padės, matosi, kad jis tikras profesionalas.
– Ar D.Ivanovičius pas jus dabar bando įdiegti panašią sistemą, kokią turėjo Vitorijoje?
– Taip, yra truputį naujovių, bet didžioji dalis nepasikeitė. Viskas man buvo žinoma, tad tapo paprasčiau integruotis, reikėjo tik prisiminti, nes prabėgo 1,5 metų.
– Kaip manote, kodėl prieš sezoną galima išgirsti nuomonių, kad D.Ivanovičius gali neišbūti viso sezono Belgrade?
– Nežinau, gal abejojama, kad patemps veteranai, nors nesportuojame, kad būtų neįmanoma. Visi pataria, pasiūlo, treneris išklauso ir nemanau, kad taip gali įvykti. Niekada negali žinoti, bet tikiuosi, taip nenutiks.
– Galima sakyti, kad D.Ivanovičius yra jūsų treneris. Ar galima sakyti, kad jums labiau tinkamesni yra būtent griežtesnio tipo strategai?
– Visada ateinu ir dirbu, niekada nesakysiu, kad man kažkas netiks. Atiduosiu save aikštelėje, stengsiuosi padėti komandai, o tai gal patinka tokiems treneriams. Nereikia išsišokti ir bandyti kažką įrodyti, kad geriau taip ar kitaip, nereikia atsikalbinėti, aš toks nesu. Atiduodu 100 proc., man patinka, kai treneriai reikalauja iš visų vienodai maksimumo, gal dėl to patinku Duško ar tam pačiam Rimui. Pas tą patį Kurtinaitį norėčiau dar kada pažaisti.
– Rimas irgi dažnai prisimena, kaip jam apmaudu, kad tada neprisikvietė jūsų į „Chimki“.
– Ten taip gavosi, kad išpirkos laikotarpis buvo trumpas. Gal būtų buvę daugiau laiko, būtų buvę kitaip.
Giedraitis
– Kol kas rungtyniaujate labai daug minučių, ar tai jums – tinkamas krūvis, ar manote, kad sezono eigoje gali būti per daug?
– Rungtynių metu to nejaučiu, tik po to (Juokiasi). Man patinka žaisti, kai pagaunu azartą, atrodo, galiu nuo pirmos minutės iki paskutinės manęs nekeisti. Tikiuosi, tai nepasijaus, bet su metais sunkiau atsistatyti. Jei reikėtų žaisti dvi dienas iš eilės, kaip pasirengime, jau antrą dieną atrodo, kad ant kojų prisideda po 5 kilogramus.
– Solidžias minutes turėjote visos karjeros Eurolygoje metu. Tik ne rinktinėje. Esate pasvarstęs, kodėl taip ir neradote savo vietos čia?
– Esu pagalvojęs apie tai, bet sunku pasakyti. Ieškojau atsakymų, bet neradau. Tai nėra trenerių problema, visi viską moka išnaudoti, tiesiog taip yra. Kažkaip kitaip atrodo mano žaidimas rinktinėje, man tai irgi matosi, pažiūrėjus iš šono. Gal reikėtų vienos vasaros, kad persijungčiau. Tikimės, gal bus kitaip, jei manęs dar reikės ateityje. Bus matyti.
– Žiūrint, kad šiemet rinktinės braižas buvo kitoks, ar nemanote, kad greitesnio puolimo komandoje jums būtų sekęsi rasti savo vietą lengviau?
– Nežinau. Man patinka greitas krepšinis, greitai bėgti ir taikliai mesti, bet bijau kažką sakyti. Visada reikia įmesti, o aš laisvas mesdavau ir neįmesdavau. Šiemet man tas krepšinis labai gražiai susižiūrėjo, buvo balansas tarp įvedimo Jonui ar greitų atakų. Atviras, šiuolaikiškas krepšinis.
– Serbai neskaudino jūsų po mačo prieš lietuvius?
– Prieš rungtynes jie prisibijojo. Jie sakė: bijome pralaimėti, nes istorija sako, kad lietuviai nepalankūs. Po rungtynių jie nesakė nieko, aš juos pasveikinau ir tiek.
– Vitoriją palikote po trejų metų. Ar šis atsisveikinimas su organizacija, klubu, gyvenamąja vieta buvo sudėtingas?
– Buvo sunku. Vasarą laukiau, laukiau, bet kai agentas pasakė, kad „Baskonia“ nebesiūlys, supratau, kad prasidės naujas etapas. Tuos metus šalia buvo Tadas, turėjome gerą ryšį aikštelėje ir už jos ribų, mieste buvo viskas aišku, bet krepšinis yra biznis, nuo to nepabėgsi. Bandysime Belgrade kažką naujo.
– Iki kurio laiko dar turėjote vilčių likti Vitorijoje?
– Kol agentas neparašė, kad jie man nieko nesiūlys. Buvo liepos mėnuo. Nes paklausiau jo, o jis pasakė: šiemet tylu, nieko nebus.
– Pats nelikote nustebęs tuo, kad jie nereiškė jokio noro išlaikyti savo kapitono ir ilgamečio žaidėjo?
– Čia jų reiktų klausti. Aišku, tikėjausi, kad jie bent pateiks pasiūlymą. To nebuvo. Yra kaip yra.
– Ar radote, kokie yra to argumentai?
– Gal jie norėjo jauninti komandą, dabar vyriausias pas juos ko gero 30-metis Costello. Tie patys finansai irgi turėjo būt vienas iš argumentų, nes dabar pas juos auga futbolas. Sunku pasakyti, kai nežinau, tiesiog spėlioju. Čia jų sprendimas, reikia jį gerbti ir palinkėti sėkmės Tadui.
– Kaip suprantu, net jokio atsisveikinimo nesulaukėte, kuris atrodytų gana logiškas po trejų metų darbo kartu.
– Ne, nebuvo asmeninių pokalbių. Po sezono vyko komandos pietūs, tada padėkojo, pasakė, kad pasikalbėsime ateityje ir viskas. Turbūt pasikeitė planai.
– Kaip manote, koks sezonas laukia baskų?
– Kasmet kas spėliojo, vis sakė, kad „Baskonia“ bus apačioje, bet visada būdavome šalia atkrintamųjų. Bijau kažką sakyti. Jie žaidžia greitą, atvirą krepšinį, nori įmesti 100 taškų. Ten žaisti sunku, užsikūrus jie nesustabdoma jėga. Nauja, jauna, alkana komanda, turėtų būti viskas gerai.
Sedekerskis
– Tadas Sedekerskis iš jūsų perima kapitono raištį. Kokie metai nusimato jam ir kokį kaip kapitoną įsivaizduojate šį lietuvį?
– Jis bus geras kapitonas, jau pernai buvome abu kapitonais. Jau 10 metų jis ten, su Tadu viskas gerai, jis turi savo žodį, yra mylimas mieste. Visada juokavau: po 10–15 metų tapsi Vitorijos meru. Tadas mylimas už savo darbą ir ką yra atidavęs miestui. Nemačiau kito žaidėjo, kuris galėtų tapti geresniu kapitonu.
– Ar jį kitam sezonui dar labiau paaugino gera vasara rinktinėje?
– Tikrai taip, jis žaidė labai gerai. Atsimenu, sakiau jam: pamatysi, bus gerai. Ir iš tikrųjų jam viskas išėjo į naudą, žaidė labai solidžiai. Tokio žaidėjo rinktinei reikėjo. Jis pats įrodė, kad gali padėti Lietuvai.
– Kalbant apie jūsų vasarą, galima sakyti, kad jums kažkiek pasisekė, kad D.Ivanovičius turėjo darbą Belgrade, kadangi rasti darbą Eurolygoje nebūtų buvę taip lengva?
– Taip, nes komandų kiekis ne toks didelis, o žaidėjų daug. Net iš NBA žaidėjai čia vyksta, o vietų nedaug. Vasarą buvo gandų, kurie nežinojau, iš kur eina, bet viskas buvo tik kalbų lygyje. Vienintelis norą dar rodė Milano klubas, bet po to nuėjo į šoną. Tada paskambino Duško, tai buvo argumentas, kodėl esu Serbijoje. Jis – man žinomas treneris, labai norėjęs manęs, atakavęs ir skambinęs. Taip pat, aišku, lėmė ir Eurolygos faktorius. Reikia siekti čia išbūti kuo ilgiau, nes nusileidus bus sunku grįžti.
– Ar ilgai D.Ivanovičius jus įkalbinėjo?
– Skambino gal 3 dienas ir kalbino. Galiausiai sutikau ir esu čia, manau, viskas į naudą.
– Kodėl 3 dienas dar galvojote? Dėl šalies faktoriaus?
– Galvojau ir dėl to. Bet šnekėjausi su daug žinomų žmonių, klausiau nuomonių ir jie man sakė: ko išgyveni, ne į Rusiją važiuoji, viskas gerai, tie patys serbai vyksta į Lietuvą. Kiekviena šalis turi savo istoriją, tradicijas ir važiuoji į Eurolygos komandą. Viskas normalu. Jei Duško būtų Rusijoje, nebūtų nei kalbų, nei minčių.
– Neatrodė, kad būtumėte sulaukęs daug piktų reakcijų.
– Kažkiek to gavau ir aš, ir žmona, bet nedaug, minimaliai. Labai daug gavau pozityvo iš serbų, gal 1000 žinučių. Buvau užatakuotas.
– Kaip suprantu, jei ne „Crvena Zvezda“ pasiūlymas, dar klausimas, ar būtumėte likęs Eurolygoje?
– Taip, būčiau laukęs toliau ir nežinau, kaip būtų buvę. Kaip kam atrodo, kad viskas rožėmis klota, taip nėra. Kažkas išgirsta apie susidomėjimą ir parašo, o klubas tiesiog pasidomėjo. Nesu Mirotičius, esu rolinis žaidėjas vidutinėje komandoje, sunku išbūti Eurolygoje.
– Keletą metų solidžiai žaidžiate Eurolygoje, bet, rodos, net tai negarantuoja klubų dėmesio.
– Manau, reikia žaisti tokioje komandoje, kuri patenka į atkrintamąsias. Į tokius žaidėjus komandos žiūri kitaip. Reikia save užsirekomenduoti, kalbų nėra. Tikiuosi, bus geri metai ir komandai, ir man, gal pavyks užsirekomenduoti Eurolygoje dar labiau.
– Eurolygos sezoną netrukus atidarysite maču su Vilerbano ASVEL. Esate toli tikrojo savo žaidimo?
– Reikia dar nemažai, kartais matosi, kad nėra pojūčio, bet ateis rungtynės, dar turėsime treniruočių, viskas atsiras. Kiek mačiau, išparduoti visi bilietai, užsikurs gera pirtis. Manau, pats drebėsiu pirmas minutes (Juokiasi). Reikės laiko. Atsimenu, tokioje atmosferoje pernai žaidėme prieš „Partizan“, bandai daryti kažką, bet neišeina, kažkas išjungia mygtuką. Žmonės – labai nuoširdūs, net ir „Partizan“ sirgaliai ateina palinkėti sėkmės ir nusifotografuoti, bent iki sezono pradžios didelės priešpriešos mieste nėra.
Norėdami komentuoti prisijunkite.