T.Tubelio treniruotas M.Juzėnas apie užgrūdinusį šuolį į NCAA katilą: triskart pakavau lagaminus
interviu (7)
Nacionalinės koledžų atletų asociacijos (NCAA) sezonas būriui lietuvių jau baigėsi. Tarp tokių buvo ir studentų krepšinio debiutantas Mantas Juzėnas.
19 metų 200 cm ūgio kaunietis tapo geru pavydžiu, kaip pirmieji metai NCAA gali tapti grūdinančia patirtimi.
Ilgą laiką jautęs „Saint Mary‘s Gaels“ dėmesį jis išvyko į buvusį Augusto Marčiulionio universitetą, tiesa, minučių aikštėje teko laukti.
Pirmąsias savo rungtynes jis sužaidė lapkričio 4 dieną, o sezono skaičiai per 6 minutes siekė 2,1 taško, 1,4 atkovoto kamuolio. Geriausią pasirodymą jis rengė prieš pat sezono pabaigą, kai į Gonzagos „Bulldogs“ krepšį per 10 minučių sumetė 12 taškų (4/6 trit.).
„Triskart pakavausi lagaminus“, – pripažįsta M.Juzėnas.
Vis tik ilgametį trenerį Randy Bennettą pakeitė jaunesnis Mickey McConnellas ir lietuvis tikisi, kad kitas sezonas jam bus geresnis – jis planuoja likti toje pačioje komandoje.
Krepsinis.net – pokalbis su buvusiu žalgiriečiu apie debiutinį sezoną NCAA, Pauliaus Murausko užnugarį, Augusto Marčiulionio palikimą ir trenerį Tautvilą Tubelį
– Mantai, neseniai grįžote į Lietuvą, ko spėjote pasiilgti labiausiai?
– Maisto (Juokiasi). Šeimos užsiprašiau „Tinginio“, pats gaminti nelabai moku.
– Kaip prabėgo tie pirmieji metai JAV?
– Iš pradžių buvo labai sunku. Vien tas fiziškumas, atletiškumas buvo dalykai, prie kurių teko prisitaikyti. Kol pilnai adaptavausi, atėjo jau gruodis ar sausis. Psichologiškai buvo sunku, nes nežaidžiau pirmų rungtynių. Jau galvojau, kad viską mesiu ir važiuosiu namo. Triskart pakavausi lagaminus. Bet vis įkalbėdavo pasilikti. Vėliau kažkiek žaisdavau, psichologiškai tapo lengviau, bet vis tiek ne tas.
– Kada buvo tie etapai, kai teko galvoti apie išvykimą?
– Lapkričio pradžioje, gruodį, iki mėnesio vidurio. Po to pripratau.
– Tie lagaminai kraunami būdavo būtent dėl negaunamo žaidimo laiko?
– Taip, dėl laiko. Kalbėjausi su treneriais, turėjau daug pokalbių – turbūt daugiausiai komandoje, bet niekas nesikeitė. Vėliau prisitaikiau, eidavau sportuoti papildomai, sportuodavau ir rungtynių dienomis.
– O ką jums prieš atvykstant buvo žadėjęs treneris?
– Žadėjo vietą startiniame penkete. Kas keisčiausiai, jie mane stebėjo nuo 2024 metų, labai aktyviai bendravome, o gavosi, kad atvykau ir išėjo, kaip išėjo.
– Kiek tenka prisiminti, net A.Marčiulioniui pirmieji metai šioje komandoje nebuvo lengvi. Galbūt trenerio braižas yra naujokams neduoti daug kredito?
– Nežinau. Aš galvojau, kad ir mano stilius labai tiks šiam treneriui, tačiau labai nepataikiau su savo nuomone. Žaidėme visiškai kitaip nei tikėjausi.
– Prieš išvykdamas buvote stipriai pasidomėjęs situacija „Saint Mary‘s Gaels“ komandoje?
– Taip, kalbėjau su agentu, su Murausku, jis sakė, kad jam čia labai patinka. Galvojau, taip bus ir man. Neišėjo.
– Kaip tvarkėtės su šia situacija?
– Eidavau sportuoti papildomai ir daug kalbėdavau su tėvais. Jie man labai padėjo, agentas taip pat. Viską išreikšdavau per sportą. Prieš sezoną nuo pusės 7 ryto eidavome sportuoti su Pauliumi, per sezoną sportuodavau valandą prieš treniruotes ir rungtynių dienomis – taip pat, po to eidavau ir į sporto salę padirbėti papildomai su treneriu. Iškentėjau ir tikiuosi, kad kitą sezoną bus geriau.
– Kaip pats jausdavotės komandinėse treniruotėse? Lyginant su kitais komandos draugais.
– Iš pradžių porą mėnesių tikrai neatrodžiau gerai, bet nuo sausio viskas ėjosi geriau. Pats ėjau klausti, kodėl nežaidžiu, bet tiesioginio atsakymo iš trenerio negaudavau.
– Sakote, kad nustebino ir fiziškumas, nors buvote pabandęs LKL krepšinio.
– Turiu omenyje labiau atletiškumą, tokių atletų LKL nėra, o NCAA visi buvo pasižymintis šia savybe.
– Kiek tuo sudėtingu laikotarpiu jums padėjo P.Murauskas?
– Nepaminėjau jo, bet tikrai taip, labai padėjo. Sunkiausia man buvo pirmas 5 rungtynes. Jis visada parašydavo man, šnekėdavo, ir dabar po sezono palaikome ryšį, jis skatina mane, sako, kad tiki manimi ir bus geriau. Sezono metu taip pat sakydavo, kad nekreipčiau dėmesio, per treniruotes atrodau gerai, jam buvo tas pats. Jis irgi tai praėjęs, tad papasakojo iš savo patirties.
– P.Murauskas vis tik planuoja keisti įstaigą, veikiausiai gaila, kad nebeturėsite jo šalia.
– Taip, nes gerai sutarėme, kartu gyvendavome viešbučiuose, daug bendraudavome. Kai sužinojau, kad išeina į „portalą“, liūdna buvo, bet jis vertas žaisti geresnėje komandoje.
– Jis apskritai turėjo vieną geriausių sezonų tarp lietuvių NCAA. Kiek mylimas ir palaikomas Paulius buvo jūsų koledže?
– Daug žmonių žino jį ir palaiko, bet jei gerai sužaidi, palaiko visi, jei blogai, yra gavęs ir jis įvairių žinučių. Nepabėgsi nuo to. Yra to ir studentų krepšinyje. Aš pats tokių žinučių nesulaukdavau, kai žaidžiau nedaug, nebuvau įdomus.
– Kaip apskritai jums prigijo amerikietiška kultūra?
– Pas mus universitetas buvo labai mažas, gal tik 3000 žmonių, nebuvo labai sunku, daug laiko praleisdavau su komandos draugais. Gyvendavau irgi su jais. Viskas praėjo sklandžiai. Pripratau prie visko, tik kamščiai labai dideli.
– Kokios sąlygos yra „Saint Mary‘s Gaels“ ekipoje? Kai kurie universitetai gali pasigirti įspūdinga sistema, kaip yra pas jus?
– Pas mus nebuvo įspūdingos sąlygos. Palyginus su Lietuva, jos geros, bet palyginus su kitais JAV koledžais, nebuvo nieko įspūdingo. Salė – nedidelė, treniruočių salė – irgi, nemanau, kad turėjome gerą fizinio rengimo trenerį ir gydytoją. Nelabai profesionaliai viskas buvo, ypač iš gydytojų pusės.
– Pačiam teko su tuo susidurti?
– Ne tiek man, kiek kitiems. Girdėjau iš kitų, bet tai pasimatė ir „Kovo beprotybėje“, kai pusė komandos iškrito. Kiek žinau, kad visus juos samdė buvęs treneris ir naujasis – atleis, kiek šnekėjausi su juo. Pavyzdžiui, štanginė nebūdavo pastovi, eidavome kartą per 2 savaites. Kalbėjausi su treneriu, sakė, dabar darys viską profesionaliau.
– Kai atsukate laiką į praeitą vasarą, ar turėjote kitų variantų, kur studijuoti? Galbūt dabar atrodo, kad galėjote rinktis kažką kito?
– Aš su jais buvau gana seniai susitaręs, nelabai galėjau gauti kažką kitą. Žodinį susitarimą turėjau nuo 2024 m. birželio, tad nelabai turėjau kitų pasirinkimų.
– Jūsų noras vykti į NCAA buvo senas ir brandintas, ar tai labiau padiktavo pagerėjusios dabartinės sąlygos?
– Manau, dabar daug jaunimo vyksta, nes negali to nedaryti. Kad ir universitetas neišsiskiria, bet jos tikrai geresnės nei jaunimo sistemose Lietuvoje. Gal tik „Žalgiris“ yra arčiausiai to, ką siūlo JAV.
– NCAA tendencijos sukelia skirtingas nuomones, kažkas žiūri pozityviai, kažkas baiminasi, kad jaunimas nebenorės grįžę žaisti už mažesnius pinigus Europoje. Ką manote pats?
– Aš kaip tik manau, kad ši baimė per didelė. Man pačiam šis sezonas pravėrė akis, kiek dar reikia sportuoti ir dirbti. Vis tiek Lietuvoje kažkokį vardą turėjau, atvykau į JAV ir esu niekas. Turiu įrodinėti viską iš naujo. Jei negauni žaisti, turi dirbti dar daugiau, kad gautumei progą. Manau, kai esi jaunas, neturėtų būti pagrindinis akcentas pinigai. Turėtų būti žaidimo laikas. Jei žinai, kad „Žalgiryje“ prieš tave stovės Francisco, Williamsas-Gossas, žinai, kad laiko negausi.
– Kiek griežtai jūsų universitetas žiūri į mokslų pusę?
– Turi išlaikyti 2.0 GPA, kad galėtumei žaisti. Pavyzdžiui, buvo rudens semestras, jei rezultatai prastesni, pavasario semestre žaisti nebegali. Bet šiaip mokytis nėra sunku, viskas kompiuteryje. Pats pasirinkau mokytis sporto vadybą.
– Jus treniravo Ąžuolo Tubelio brolis Tautvilas. Koks jis kaip jaunas treneris?
– Jis buvo tas žmogus, su kuriuo sportuodavau daugiausiai. Tautvilas labai malonus žmogus, tikiuosi, kad dar pasiliks. Matosi, kad jam šis darbas patinka, jis nori būti treneriu.
– Neabejoju, kad tarp trijų lietuvių netrūkdavo temų apie Kauno „Žalgirį“.
– Visi lietuviai sekdavome „Žalgirį“, Tautvilas žiūrėdavo visas rungtynes ir palaikydavo brolį, o mes su Pauliumi, kaip pavykdavo, nes tuo metu vykdavo pamokos. Kartu žiūrėdavome rungtynes su Vilniaus „Rytu“. Tautvilas nuolat girdavosi mums Ąžuolu (Šypsosi). Visada rūbinėje sakydavo: matėte, kaip Ąžuolas sužaidė? Visiems rodydavo. Vis tiek Ąžuolas žaidė Arizonoje, treneriai jį žino, klausdavo ir patys, kaip jam sekasi.
– Kiek A.Marčiulionio palikimo dar jaučiasi jūsų universitete?
– Augustas yra pagrindinis buvusio trenerio pavyzdys. Visada treniruotėse jis sakydavo, koks geras lyderis Augustas buvo, kaip sustatydavo komandą. Labai mylimas jis čia yra.
– Kaip reagavote, kad Augustas nusprendė grįžti atgal į Europą?
– Nenustebau, buvau vieneriose jo rungtynėse G lygoje, tai ten ne krepšinis. Manau, dar geriau, kad jis grįžo žaisti į Europą. Mačiau, gerai įsiliejo į „Rytą“, žaidžia gerai.
– Baigiant apie jus patį, ar neplanuojate permainų ir keisti universiteto?
– Bandau patikėti, kad viskas bus gerai. Labiausiai mane čia kvietęs treneris yra būtent tas, kuris dabar perėmė komandos vairą. Visada bendraudavau su juo. Tikiuosi, kad viskas bus geriau.
Norėdami komentuoti prisijunkite.