T.Pačėso planas: kaip įveikti „Žalgirį“ – penki kertiniai elementai, kurie lėmė sėkmę
(82)
Likus paskutinėms sekundėms iki ketvirtojo kėlinio pabaigos Tomas Pačėsas pirmą kartą susitikime nusišypsojo. Treneris liko nustebintas tokiu emocingu Vilniaus „Lietuvos ryto“ prezidento Gedvydo Vainausko reveransu. Paprastai, viešumos vengiantis sostinės klubo bosas nepabūgo viešai pademonstruoti absoliučios pagarbos žmogui, kuris daro tai, kam buvo pasamdytas.
T.Pačėsas užtikrintai laimėjo antrąjį iš eilės mūšį prieš Kauno „Žalgirį“. Šį kartą pergalė atnešė pirmąjį trofėjų „Lietuvos ryto“ klubui nuo 2010 metų. Alytiškis pradeda daryti tai, kam buvo pasamdytas po ilgų dvejonių.
Kai „Lietuvos rytas“ gruodžio 16 dieną „Siemens“ arenoje žaidė paskutines šio sezono Europos taurės rungtynes, tvyrojo slegianti atmosfera. Reikėjo tokio sukrėtimo, kokio jau senokai nėra buvę. Ir laukti sukrėtimo ilgai neprireikė.
Gerokai dvejojęs G.Vainauskas, galiausiai, uždegė žalią šviesą sprendimui, kuris iš esmės pakeitė „Lietuvos ryto“ veidą. Komandos vairą perėmęs T.Pačėsas jau pirmosiomis savaitėmis iš pagrindų sukrėtė komandos vidinę kultūrą, darbo treniruotėse metodiką ir psichologinę būseną.
Tačiau svarbiausia, komanda ir jos sirgaliai ėmė vėl tikėti galimybėmis kautis dėl šalies čempionų titulo. Tam T.Pačėsas ir atvyko į „Lietuvos rytą“.
Pačėsas ir Lapeta
Pasiruošimas
Po to, kai pasirodymą Europos taurėje „Lietuvos rytas“ baigė dar reguliariajame sezone, sostinės klubo tvarkaraštis gerokai praretėjo. Likus tik Lietuvos krepšinio lygos (LKL) rungtynėms, atsirado kur kas daugiau laiko treniruotėms.
Vos atvykęs į Vilnių T.Pačėsas garsiai kalbėjo apie tai, ko tuometinei komandai labiausiai trūko – fizinio pasirengimo. Būtent treniruotės buvo tai, ko reikėjo aptingusiems, didelių krūvių rungtynėse atlaikyti negalintiems „Lietuvos ryto“ žaidėjams, kurie pusę sezono dažniau ilsėjosi nei sportavo.
Jei anksčiau vilniečiai dažnai per dieną dirbdavo tik kartą, tai atvykus T.Pačėsui, „Lietuvos rytas“ ėmė treniruotis du kartus per dieną ir aukštu intensyvumu. Ilgos ir varginančios treniruotės greitai atsiliepė pasirodymams LKL.
Sausio 10 d. „Lietuvos rytas“ nusileido Panevėžio „Lietkabeliui“, o mėnesio pabaigoje sekė pralaimėjimai Pasvalio „Pieno žvaigždėms“ ir Utenos „Juventus“. Tuose susitikimuose sostinės krepšininkai atrodė gerokai apsunkę.
Visiškai kitoks vaizdas buvo tada, kai ant parketo jie susitikdavo su „Žalgirio“ vyrais. Sausio 17 d. susitikime šalies pirmenybėse „Lietuvos rytas“ sąlygas diktavo nuo pirmos iki paskutinės akimirkos, neleidęs kauniečiams nė karto pirmauti. Identiškas scenarijus kartojosi ir Karaliaus Mindaugo taurės finale.
Grubiai ir kibiai gynęsi „Lietuvos ryto“ krepšininkai tiesiog dominavo ant parketo ir nepaliko jokių vilčių pagrindiniams savo varžovams. Jie sukrapštė 57 taškus ir nė akimirkai negalėjo pagalvoti apie pergalę.
Tokie „Lietuvos ryto“ pasirodymai gynyboje labai priklauso nuo fizinio krepšininkų pasirengimo. Tiesa, akistatoms su „Žalgiriu“ vilniečiai ruošėsi ir atlikdami rokiruotes sudėtyje.
Esminė rokiruotė – Juliaus Juciko ir Adamo Lapetos mainai. Nors šis sandoris su komanda, kuriai eilę metų T.Pačėsas vadovavo, neatrodė švariausias ėjimas, laikas parodė, kad tai buvo teisingas sprendimas. A.Lapeta sutvirtino ir taip pajėgią „Lietuvos ryto“ priekinę liniją, kuri leido neutralizuoti „Žalgirio“ stiprybes ir dominuoti „po lenta“.
Kavaliauskas
Planas
Apibendrinus „Lietuvos ryto“ žaidimą Karaliaus Mindaugo taurės finale su „Žalgiriu“, galima išskirti penkis pagrindinius aspektus, kurie leido vilniečiams kontroliuoti rungtynes.
1. A.Kavaliauskas – sunkusis kraštas. T.Pačėsui atvykus į Vilnių, komandos kapitonas iškart tapo sunkiuoju krašto puolėju. Nuo pirmųjų rungtynių su „Lietkabeliu“ A.Kavaliauskas buvo pradėtas ruošti naujajam amplua, kuris turės milžinišką reikšmę svarbiausiuose sezono susitikimuose su „Žalgiriu“. KMT finalas, kuriame A.Kavaliauskas dominavo – įmetė 20 taškų (10/11 dvitaškiai), atkovojo 7 kamuolius ir surinko 28 naudingumo balus, buvo geriausias to pavyzdys.
Su A.Kavaliausku sunkiojo krašto pozicijoje „Lietuvos ryto“ priekinė linija išsiskiria didžiule jėga bei galimybėmis kontroliuoti kovą dėl atšokusių kamuolių. Finaliniame mače su „Žalgiriu“ A.Kavaliauskas didžiąją dalį taiklių metimų iš žaidimo realizavo iš tolimesnių distancijų. Tam kauniečiai nebuvo pasirengę, nes daugelį tų metimų A.Kavaliauskas metė visiškai laisvas. Akivaizdu, kad jo arsenale metimas iš vidutinio nuotolio tikrai nėra paskutinis ginklas.
2. P.Jankūno neutralizavimas. Kai A.Kavaliauskas žaidžia sunkiuoju krašto puolėju, „Žalgiris“ negali pasinaudoti P.Jankūno galimybėmis žaisti „ant ūso“ vienas prieš vieną taip, kaip tai galėdavo daryti, kai „ketvirtuoju numeriu“ rungtyniaudavo Gediminas Orelikas. Kai A.Kavaliauskas yra aikštelėje, P.Jankūnas turi pranašumą tik atakuodamas iš tolimų distancijų, tačiau „Lietuvos ryto“ gynyba „du prieš du“ (apie kurią – šiek tiek vėliau), leidžia gintis be pagalbos veiksmų, dėl ko P.Jankūnui priimti kamuolį patogiose situacijose ties tritaškiu nėra daug galimybių. A.Kavaliauskas nuo jo nesitraukia praktiškai niekada.
Kitas momentas – P.Jankūno atakavimas puolime. KMT finale „Lietuvos rytas“ kauniečių idėjinį lyderį privertė du kartus staigiai pažeisti taisykles. Nors Šarūno Jasikevičiaus nuomone, mačo arbitrai turėjo nebausti „Žalgirio“ kapitono, akivaizdu, kad vilniečių planas kuo skubiau išvesti varžovų lyderį iš žaidimo pasiteisino. Planui įgyvendinti tinka A.Kavaliauskas, kuris dėl didelės fizinės jėgos gali versti savo tiesioginį oponentą pažeisti taisykles.
3. Žaidimas per priekinę liniją ir kantrybė. Robertui Javtokui iškritus iš rikiuotės, „Žalgirio“ priekinė linija tapo labiausiai pažeidžiama šios komandos vieta prie savojo krepšio. Nuo pat pirmųjų susitikimo minučių vilniečiai stengėsi „laužyti“ „Žalgirio“ aukštaūgius – P.Jankūną ir Brocką Motumą. Jie buvo nuolat atakuojami žaidimo nugara situacijomis, verčiami labai daug dirbti ginantis ir užsiimant poziciją kovai dėl atšokusio kamuolio. P.Jankūno ankstyvos pražangos iš dalies buvo to pasekmė.
Ilgesnė rotacija ir geresnis fizinis pasirengimas T.Pačėsui leido įgyvendinti kitą labai svarbų puolimo akcentą. Vilniečiai stengėsi atakas kurti kaip įmanoma ilgiau, verčiant kuo daugiau dirbti „Žalgirio“ krepšininkus. Atiduodami labai daug jėgų gynyboje žalgiriečiai pristigdavo jų puolime. Metimų kokybei nuovargis daro įtaką, o tai labai aiškiai atsispindėjo. Brocko Motumo nepavykęs dėjimas buvo didžiulio darbo gynyboje, kuris pareikalavo labai daug jėgų, pasekmė. Tą liudijo ir tragiškas komandos pataikymo procentas „iš žaidimo“ – 34 proc. dvitaškiai (13 iš 38) ir 28 proc. tritaškiai (5 iš 18).
Galiausiai, galinga „Lietuvos ryto“ priekinė linija, kurią dažnai sudaro du vidurio puolėjai, leidžia vilniečiams kontroliuoti kovą dėl atšokusių kamuolių, kas lemia ir bendrą rungtynių kontrolę. Vilniečiai puolime sugriebė net 11 atšokusių kamuolių (įgijo 11 papildomų šansų kartoti metimus), o bendrai „Žalgirį“ pranoko 45:22.
4. „Du prieš du“ gynyba, suteikiant erdvę mesti iš toli. Visą šį sezoną „Žalgiris“ tiek Eurolygoje, tiek vietiniame fronte užsitarnavo komandos, negalinčios realizuoti metimų iš tolimų distancijų, reputaciją. KMT turnyras tapo geriausia to iliustracija. Visuose trijuose mačuose, pradedant ketvirtfinaliu su Kėdainių „Nevėžiu“, „Žalgirio“ perimetro krepšininkai nesugebėjo efektyviai realizuoti metimų po driblingo. Apie šią problemą tiek po pralaimėto finalo, tiek po sudėtingo pusfinalio su Prienų-Biršono „Vytautu“ kalbėjo Š.Jasikevičius.
Daugybė „Žalgirio“ varžovų, įskaitant ir „Lietuvos rytą“, prieš kauniečių „du prieš du“ dažnai ginasi taikydami pasaugojimo metodą, kai komandos draugo užtvara pasinaudojęs žaidėjas su kamuoliu yra visiškai paliekamas laisvas mesti tritaškį arba iš vidutinio nuotolio. Išsamiau paaiškinant, „Lietuvos ryto“ aukštaūgis visiškai neatakuoja „Žalgirio“ gynėjo su kamuoliu, suteikia jam erdvę mesti iš toli, tačiau neleidžia jam veržtis į baudos aikštelę. Tol, kol „Lietuvos ryto“ gynėjas vaduojasi iš užtvaros, „Žalgirio“ perimetro krepšininkas gali netrukdomas atakuoti. Ir tai – bene vienintelis jo pasirinkimas.
Taip ginantis prieš „pikenrolą“ „Lietuvos rytui“ nereikia pagalbos prie krepšio, kas paliktų laisvą varžovų žaidėją patogioje padėtyje aikštelės šone. „Du prieš du“ žaidžiantis gynėjas taip pat negali perduoti kamuolio į baudos aikštelę kertančiam aukštaūgiui, nes besiginantis aukštaūgis prižiūri perdavimo liniją. Jam lieka vienintelis logiškas sprendimas – mesti netrukdomam iš vidutinio nuotolio arba tritaškio. Tačiau tai daryti „Žalgirio“ perimetro žaidėjams sekasi labai sunkiai.
Susidaro įspūdis, kad „Žalgirio“ gynėjai turi įsivarę kompleksą. Dažnai jie dvejoja, o jei meta – labai dažnai pro šalį. Š.Jasikevičius po pusfinalio rungtynių su „Vytautu“ pareiškė, kad negali atsakyti už tai, jog jo auklėtiniai nenori mesti į krepšį. „Žalgiriui“, panašu, belieka tikėtis, kad Jerome'as Randle'as pateisins savo kaip metiko po driblingo reputaciją ir šią opią problemą kauniečiai dalinai išspręs.
Susitikime su „Lietuvos rytu“ atkarpomis metimus po tokių situacijų ėmė realizuoti Renaldas Seibutis ir Martynas Pocius. Tačiau bendros tendencijos tai nepakeitė.
„Žalgiris“ taip pat mėgino kontraatakuoti aukštaūgiais žaisdamas „pikenpopą“, kai po „du prieš du“ situacijų aukštaūgis atšoka mesti tolimo dvitaškio arba tritaškio. Kadangi „Lietuvos ryto“ aukštaūgis, gindamasis prieš „du prieš du“, nepalieka baudos aikštelės, „Žalgirio“ priekinės linijos žaidėjai turėdavo daug laisvės mesti iš toli. Vis dėlto nei Brockui Motumui, nei Ianui Vougioukui, nei P.Jankūnui nepavyko paversti šio elemento rimta grėsme vilniečiams.
5. I.Vougioukui stabdyti – A.Lapeta. Panašu, kad A.Lapetos mainai buvo geriausias „Lietuvos ryto“ vadovų sprendimas pastaruoju metu. 217 cm ūgio lenkas ilgomis rankomis daro tai, ką turi daryti vidurio puolėjas T.Pačėso schemose. Jis vaidina krepšio saugotojo vaidmenį, kuris gynyboje nepalieka baudos aikštelės – dengia visus varžovų prasiveržimus ir darbuojasi „vienas prieš vieną“ su vidurio puolėjais.
Šį sezoną bene pagrindinis „Žalgirio“ ginklas puolime – I.Vougioukas. Gebėjimais žaisti „vienas prieš vieną“ „ant ūselio“ išsiskiriantis „centras“ buvo visiškai nematomas KMT finale. Graikas per 22 minutes sukrapštė vos 4 taškus (1/7 dvitaškiai).
Panašu, kad gynybiniais sugebėjimais išsiskiriantis A.Lapeta gali tapti didžiausiu I.Vougiouko košmaru. Ryškus graiko pranašumas – gebėjimai mesti iš vidutinio nuotolio. Po jau minėtų „du prieš du“ situacijų, kai A.Lapeta nesitraukdavo iš baudos aikštelės, „Žalgiris“ mėgino I.Vougiouką išnaudoti „pikenpopu“, tačiau „centro“ metimai iš vidutinio nuotolio skriejo pro šalį.
Lietuvos rytas
Tikslas – kontroliuoti baudos aikštelę
T.Pačėsas yra treneris, kurio krepšinio filosofija remiasi baudos aikštelės kontrole. Tiek jo vadovauta Gdynės „Asseco Prokom“, tiek dabar „Lietuvos rytas“ visą dėmesį skiria baudos aikštelės kontrolei: svarbu – laimėti kovą dėl atšokusių kamuolių, apsiginti nuo varžovų prasiveržimų ir metimų iš artimų distancijų bei suteikti didžiulį spaudimą varžovų gynybai krepšio prieigose.
Žaisdamas aukštu penketu ir gindamasis koncentruotai į baudos aikštelę „Lietuvos rytas“ „Žalgiriui“ atiduoda galimybes mesti iš tolimų distancijų po driblingo arba aukštaūgių „pikenpopo“. Tai kol kas yra lokalios aukos, kurios neša didžiulę bendrą naudą.
Visą šį sezoną „Žalgiris“ susiduria su problemomis tada, kai varžovų gynyba atiduoda metimus iš tolimesnių distancijų. T.Pačėso planas nėra genialus. Tai braižas, kokiu prieš „Žalgirį“ rungtyniauja daugelis varžovų Eurolygoje.
Beviltišką „Žalgirio“ pasirodymą puolime savo akimis matęs J.Randle'as gali išspręsti dalį problemų. Tačiau vienaip ar kitaip, prognozuoti sezono finišą jau senokai nebuvo taip sunku.
Sekite Krepsinis.net apžvalgininką Algimantą Bružą socialiniame tinkle „Facebook“. Susisiekti su autoriumi galite el. paštu: [email protected]
Norėdami komentuoti prisijunkite.