T.Dimša: apie užklupusias traumas, norą palikti Lietuvą, NBA naujokų biržą ir „Žalgirio“ raktą į sėkmę prieš „Brose Baskets“
savaitės interviu (3)
Didžiausias Baltijos šalyse krepšinio naujienų portalas Krepsinis.net tęsia rubriką „Savaitės interviu“. Tradiciškai kiekvieną penktadienį pateikiame jums išskirtinius ir įdomius pokalbius su įvairiomis žinomomis krepšinio pasaulio asmenybėmis.
Praėjusį rudenį Tomas Dimša su džiugesiu dėjosi daiktus į lagaminus ir sėdo į lėktuvą. Kaunas – Frankfurtas. Toks buvo su „Žalgiriu“ atsisveikinusio lietuvio maršrutas, į kurį T.Dimša dėjo dideles viltis.
Deja, bet tada 22 metų krepšininko kelyje pasimaišė traumos, dėl kurių Frankfurto „Skyliners“ komandai jis galėjo padėti nebent palaikančiais šūksniais nuo atsarginių žaidėjų suolelio.
Nors traumos – jau praeityje, lietuvio pasveikimo nesulaukusi „Skyliners“ ekipa įsigijo pastiprinimą, tad T.Dimša ir dabar negali ant parketo praleisti tiek lieko, kiek norėtųsi.
Bendraudamas su portalu Krepsinis.net T.Dimša pasidalino mintimis apie kilusius sunkumus, patirtį „Žalgiryje“ ir dalyvavimą NBA naujokų biržoje bei taip pat trumpai paanalizavo Kauno ekipos varžovės Bambergo „Brose Baskets“ ekipos žaidimą.
– Šis sezonas jums – pirmasis už Lietuvos ribų. Kokie yra legionieriaus karjeros starto sunkumai?
– Kai tik atvykau į Vokietiją, buvo šiek tiek sunku, nes atsidūriau naujoje aplinkoje, tarp naujų žmonių, trenerių, o taip pat ir kalba čia kita. Iš pradžių viskas nebuvo lengva, bet per maždaug mėnesį, o gal ir mažiau, pripratau ir viskas klostėsi normaliai. Su visais labai lengvai susibendravau, visi komandoje gerai sutariame, todėl problemų nekilo.
– Ar „Skyliners“ komandoje yra prigijusios kokios nors naujokų pareigos? Gal tenka panešti vyresnių ekipos draugų lagaminus?
– Ne, Vokietijoje tokių dalykų nelabai yra. Jie būdavo, kuomet žaidžiau „Žalgiryje“, o čia apsieiname ir be to (Šypsosi).
– Frankfurto komandoje svarbaus vaidmens neatliekate. Ar pats esate patenkintas savo dabartine role?
– Patenkintas nesu, bet viskas dėl to, kad buvau traumuotas. Sezono pradžioje viskas buvo gerai, sekėsi tikrai neblogai, tačiau vėliau gavau traumą ir iškritau iš rikiuotės dviem mėnesiams. Po to sugrįžau į aikštelę ir vėl susitraumavau... Tos traumos ir neleidžia žaisti taip, kaip norėtųsi.
– Papasakokite, kokias traumas teko patirti.
– Visų pirma turėjau problemų su pėda, o vėliau plyšo čiurnos raiščiai. Galiausiai, kai tiek laiko negalėjau žaisti, klubas įsigijo dar vieną legionierių. Vokietijos pirmenybėse yra legionierių limitas – žaisti gali šeši žaidėjai, tad kadangi dažnai būdavau traumuotas, dabar ir nedaug rungtyniauju.
– Tačiau jau esate pilnai atsigavęs po visų traumų?
– Taip, bet, kaip jau minėjau, yra legionierių limitas, todėl tik treneris sprendžia, rungtyniausiu ar ne.
– Ar pasitaikydavo dienų, kai pagalvodavote: geriau būčiau nevažiavęs į Vokietiją?
– Ne, taip nebūdavo. Vis tik traumos gali užklupti bet kur: nesvarbu, žaisi Vokietijoje, Lietuvoje ar kitur. Tikrai neliūdžiu ir nesigailiu, kad čia atvažiavau, nes sąlygos, komanda ir viskas čia yra super. Tik tos traumos neleidžia normaliai žaisti.
– Kokia situacija susiklostė vasarą: pats norėjote palikti Lietuvą ar tai tiesiog lėmė aplinkybės?
– Norėjau išvykti ir nemąsčiau likti Lietuvoje. Pasitaikė toks variantas, dėl kurio džiaugiuosi. Visų pirma, manau, kad Vokietijos lyga yra tikrai stipresnė nei Lietuvos, ji kasmet vis auga.
Visų antra, kol esi jaunas, manyčiau, visuomet reikia naudotis proga pažaisti užsienyje – reikia tai išbandyti. Į Lietuvą visada spėsi sugrįžti, o pasitaikiusius šansus reikia išnaudoti.
– Koks jausmas apėmė tada, kai sužinojote, kad „Žalgiris“ nusprendė nepratęsti su jumis sutarties?
– Jei jie taip nusprendė, tai nusprendė ir viskas. Greitai su tuo susitaikiau, nes toks yra gyvenimas, visiems taip atsitinka. Kadangi nenorėjo manęs pasilikti, išvykau ten, kur manęs laukė.
– Ko gero jūs pats tuomet nebuvote patenkintas savo vaidmeniu „Žalgiryje“, ar ne?
– Nebuvau (Šypsosi). Gal ir gerai viskas taip susiklostė, kad manęs nepasiliko ir teko išvažiuoti. Įsivaizdavau, kad „Žalgiryje“ gausiu kiek daugiau progų pasireikšti.
– Kaip manote, kokios priežastys lėmė tai, kad „Žalgiryje“ neįsitvirtinote?
– Tiesiog tuo metu, kai aš žaidžiau, komandoje buvo daug gerų žaidėjų. Pavyzdžiui, Jamesas Andersonas ar Artūras Milaknis. Dėl to man progų rungtyniauti nebuvo.
– Ar tuo metu, kai tekdavo nemažai sėdėti ant suolo, prireikė psichologinio apsišarvavimo?
– Be abejo, visada yra sunku nežaisti rungtynėse ir stebėti jas iš šono. Tarkime, ruošiesi visą savaitę mačui, o prieš pat jį treneris pasako, kad šiandien vėl nežaisi... Sunku, bet reikia su tuo susitaikyti ir dirbti toliau.
– Pats esate iš Kauno, „Žalgirio“ sistemoje praleidote šešerius metus. Ar buvo sunku atsisveikinti su šiuo miestu?
– Žinoma, nes Kaune ir užaugau, ir visą gyvenimą žaidžiau. Manau, kad daugelis Lietuvos vaikų, žaidžiančių krepšinį, svajoja rungtyniauti „Žalgiryje“. Man ten buvo ypatingas laikas ir viską palikti buvo nelengva. Kaune liko ir tėvai, ir draugai, bet atvykęs į Frankfurtą pamačiau, jog viskas čia taip pat puiku, o ir artimieji gali atskristi greitai.
– Kokių gerų dalykų pasisėmėte iš laiko „Žalgiryje“?
– Žaisdamas su patyrusiais krepšininkais, rinktinės žaidėjais, įgavau labai daug patirties. Jasikevičius, Pocius, Javtokas, Lavrinovičiai, Kaukėnas – iš jų gavau neįkainojamų žinių, pamačiau, kaip tokie žmonės dirba ir stengiausi iš to mokytis. Taip pat ir visi treneriai buvo puikūs, suteikė man naudingos patirties.
– Jums teko ir žaisti su Šarūnu Jasikevičiumi, ir būti treniruojamam jo. Dabar yra daug kalbų apie tai, kad iš jo bus puikus treneris. Pritariate tokiai prognozei?
– Tikrai taip, juk jis jau žaisdamas Atėnų „Panathinaikos“ ar Barselonos „Barcelona“ klubuose vadovaudavo visiems nuo suoliuko. Tas pats būdavo ir „Žalgiryje“. Visi stengdavosi klausyti Šarūno ir pasitikėdavo juo, nes matydavo, jog jo patarimai yra naudingi ir padeda aikštėje. Jasikevičius labai daug supranta apie krepšinį ir ne tik bus geras treneris, bet jau dabar toks yra. „Žalgiriui“ pasisekė, kad su juo pasirašė ilgalaikę sutartį.
Su Šarūnu tekdavo nemažai dirbti individualiai, jis išmokė mane daugelio dalykų ir esu jam už tai dėkingas.
– Lukas Lekavičius – jūsų kartos žaidėjas, kuris nors ir banguotai, bet po truputį įsitvirtina „Žalgirio“ komandoje. Kadangi jį pažįstate, kaip manote, kas jam padeda tai padaryti?
– Žinau, kiek Lukas visada dirba: jis stengiasi už visus gal dešimt kartų daugiau. Jis viską pasiekė savo darbu. Taip pat ir „Žalgiryje“ praėjusį sezoną susiklostė tokia situacija, kad Maalikas Waynsas susitraumavo ir išvyko, tad nebuvo kam žaisti ir Lukui teko daug žaidybinio laiko. Lekavičius pateisino trenerių lūkesčius ir dėl to viskas taip gavosi.
– „Žalgiris“ visada garsėjo tuo, kad dublerių sudėtyje augindavo jaunąją kartą. Tik pagrindinėje sudėtyje vieni žaidėjai įsitvirtindavo sėkmingai, kiti, tarp kurių ko gero būtumėte ir jūs – nelabai, nors būdavo ir apylygio pajėgumo. Dėl ko, jūsų nuomone, taip nutinka?
– Sunku pasakyti, tačiau manau, jog aplinkybės lemia daug. Vieni patenka į tokias situacijas kaip Lukas, kuriam tiesiog reikėjo žaisti daug. Tuo tarpu mano pozicijoje būdavo daug pajėgių krepšininkų, dėl to aš laiko ir negaudavau.
Viskas priklauso nuo daugelio faktorių. Vien tai, kad esi geras žaidėjas ir ateini iš dublerių, nieko nereiškia. Laiko aikštėje už dyką negausi – turi vyrų krepšinyje kažką įrodyti.
– Jau prieš porą metų buvote įtrauktas į išplėstinį vyrų rinktinės sąrašą. Turite vilčių per artimiausius kelerius metus patekti į nacionalinę komandą?
– Dabar tokių minčių tikrai nėra (Šypsosi). Buvau traumuotas, beveik nežaidžiu, todėl tokių minčių negali būti. Reikia žaisti ir gal kada nors (po metų ar dvejų) pavyks ten prasibrauti. Bet tikrai ne dabar.
– 2014 metais buvote pateikęs paraišką dalyvauti Nacionalinės krepšinio asociacijos (NBA) naujokų biržoje, tačiau vėliau ją atsiėmėte. Teoriškai, šiemet dar galėtumėte bandyti savo laimę, bet ko gero šią svajonę jau pamiršote?
– Tokie dalykai yra ne visai mano darbas, o agento, kad į mane dėmesį atkreiptų komandos bei jų skautai. Aš tiesiog žaidžiau, dirbau savo darbą, o dabar išvis apie tai negalvoju. Ypač kai nežaidžiu daug, tai man yra visiškai neaktualu ir nerealu.
Svajonės yra svajonės, bet reikia į viską žiūrėti realiai. Reikia žaisti ne šiaip, o labai gerai, kad apie tą NBA būtų galima svajoti (Šypteli).
– Vokietijos lygoje jūsų atstovaujama „Skyliners“ komanda yra įveikusi Bambergo „Brose Baskets“ klubą. Eurolygos „Top 16“ etape pastaroji ekipa sykį jau sutriuškino „Žalgirį“ ir artėja antroji kova. Sakykite, kas yra svarbiausia, norint nugalėti šiuos varžovus?
– Vokietijoje viskas galbūt yra kitaip, nes Eurolygos komandos labiau ruošiasi šio turnyro kovoms. Kai mes žaidėme prieš „Brose Baskets“, kovėmės namuose, buvome gerai išstudijavę jų žaidimą ir gerai rungtyniavome patys. Dėl to ir laimėjome.
„Žalgiris“ pirmose rungtynėse atrodė lyg kažko išsigandęs, nors „Brose Baskets“ neturi didelių žvaigždžių, žaidžia komandinį krepšinį, panašų kaip ir „Žalgiris“. Individualiai stiprių žaidėjų Bambergo komanda turi, pavyzdžiui Wanamakerį, bet pagrindinė klubo stiprybė yra komandinis žaidimas. Norint juos nugalėti, reikia atkreipti dėmesį į šį faktorių.
Manau, kai žalgiriečiai žais Kaune, situacija bus visai kitokia. Varžovas tikrai nėra neįkandamas, ne kažkoks Eurolygos grandas – įveikiama komanda.
Norėdami komentuoti prisijunkite.