Sustoję pusiaukelėje į šlovės Olimpą: vienais geriausių savo kartoje tituluoti žaidėjai, bet nepasiekę galimybių ribų
antroji dalis (9)
Krepšinio Olimpo viršūnė – taip simboliškai galima pavadinti karjeros aukštumas, kurias pasiekti nori kiekvienas jaunas ir ambicijomis trykštantis žaidėjas. Tačiau tai padaryti pavyksta toli gražu ne visiems. Traumos, išlieto prakaito stoka, netinkamos komandos, sunkus charakteris – tai tik dalis aplinkybių, pakišusių koją krepšininkams, kopiantiems į šlovės Olimpą.
Portalas Krepsinis.net nusprendė skirti dėmesio žaidėjams, kurie savo kartoje buvo laikomi vienais perspektyviausių, bet viso potencialo išnaudoti nesugebėjo. Kadangi tokių krepšininkų yra ne vienas ir ne du, šnekėti apie juos galima ilgai, tad šįkart pristatome jums antrąją straipsnių ciklo dalį (pirmąją dalį galite rasti ČIA).
Niparavičius
Matas Niparavičius
Pažvelgus į prieš daugiau nei dešimtmetį sudarinėtus perspektyviausių žaidėjų sąrašus, šio aukštaūgio pavardę galima išvysti gana aukštai. Studijų metais M.Niparavičius rungtyniavo Nacionalinėje koledžų atletų asociacijoje (NCAA) ir buvo manoma, kad patirtis už Atlanto lietuviui atvers plačias duris Europoje, tačiau, deja, taip nenutiko. Pats buvęs krepšininkas ne kartą yra akcentavęs, kad jo karjerai koją labiausiai kišo nesibaigiančios traumos. Tą pastebėjo ir vidurio puolėją Klaipėdos „Neptūne“ treniravęs Robertas Kuncaitis, pabrėžęs, kad M.Niparavičius buvo gamtos apdovanotas atletas.
„Matas buvo įdomus žaidėjas, jo charakteris bei mąstymas buvo tinkami krepšiniui. Niparavičius turėjo viską, kas yra reikalinga šiuolaikiniam aukštaūgiui. Jei ne traumos, manau, kad Matas būtų arti „Žalgirio“ bei „Lietuvos ryto“ lygio komandų. Jis nebuvo super atletiškas, tačiau buvo pakankamai mobilus, turėjo gerą metimą, o grįžęs iš Jungtinių Amerikos Valstijų jis savo arsenale turėjo tokių puolimo būdų, kokių Lietuvos žaidėjai dar nelabai buvo matę“, – pastebėjo strategas, dirbęs su aukštaūgiu iškart po jo grįžimo iš už Atlanto.
„Centras“ Europoje gavo paragauti ne tik gimtosios šalies krepšinio – jis taip pat yra žaidęs Slovėnijoje, Čekijoje, Kipre bei Slovakijoje, tad ko gero negalima sakyti, jog M.Niparavičiaus karjera yra absoliučiai nenusisekusi, mano šį žaidėją tarp savo auklėtinių Vilniaus „Sakaluose“ turėjęs Romualdas Petronis. Tiesa, priešingai nei pirmasis kalbintas treneris, R.Petronis įvardino visiškai kitokį faktorių, turėjusį įtakos M.Niparavičiaus karjerai.
„Tikėjausi, kad Matas su savo duomenimis, aikštės matymu, intelektu nueis toliau, nes tam turėjo visas galimybes. Manau, jog jam koją kišo charakteris. Sakoma: geras žmogus – ne profesija. Aikštėje turi būti kariu, kovotoju, darbščiu, besikaunančiu nuo pat mačo pradžios iki pabaigos, – gero krepšininko savybes vardino specialistas, taip pat pateikęs pavyzdžių. – Pažvelkime į Joną Mačiulį, panašiu geriausiai savo laikais buvo Artūras Jomantas, o ir Rimantas Kaukėnas fantastiškai žaidžia Italijoje, būdamas netoli 40 metų. Jie yra tikri kariai – su charakteriu.“
Profesionalo karjerą M.Niparavičius prieš trejus baigė Nacionalinėje krepšinio lygoje (NKL), tačiau nuo sporto nėra atitrūkęs ir dabar – išbėga ant parketo mėgėjų lygoje.
Čukinas
Povilas Čukinas
Lūkesčių nepateisinusių žaidėjų rikiuotėje – dar vienas aukštaūgis. 32-ejų P.Čukinas didžiąją dalį savo karjeros blaškėsi po pasaulį: žaidė Vokietijoje, Italijoje, Latvijoje, Ukrainoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Irane ir kol kas dar neaišku, ar tai – jau sąrašo pabaiga. Komanda, kurioje vidurio puolėjui teko užsibūti ilgiausiai, buvo Vilniaus „Lietuvos rytas“.
Sostinėje tuo metu vyr. trenerio asistentu dirbęs Rūtenis Paulauskas teigė, kad P.Čukinas pasižymėjo geru kūno sudėjimu, technika, bėgimo greičiu bei šuoliu. „Povilas buvo tas žaidėjas, kuris būtų galėjęs dominuoti bet kurioje komandoje“, – užtikrintai sakė R.Paulauskas.
Nors strategas šį aukštaūgį treniravo tik vieną sezoną, jo atmintyje išliko ne viena įdomi istorija, susijusi su P.Čukinu.
„Labai gerai prisimenu vieną epizodą, kai į sostinę atvyko treneris Vlade Djurovičius ir davė užduotis vidurio puolėjams. Tada niekas komandoje neatlikdavo veiksmų, nedemonstravo tokio metimo ir nesugebėdavo taip idealiai dirbti kojomis bei rankomis kaip Povilas. Čukinas buvo etaloninio lygio. Kartais sakydavau, kad jis yra geriausias pavyzdys, kaip reikia atlikti verpstę, varytis kamuolį, mesti į krepšį, kuomet nėra varžovo“, – gerų žodžių krepšininkui negailėjo R.Paulauskas, netrukus prabilęs ir apie ryškiausias P.Čukino silpnąsias puses.
„Povilas yra geras žmogus. Kai Mujezinovičius sakydavo: „Ateik, pažaisim vienas prieš vieną“, Čukinas būdavo atidaužytas alkūnėmis ir tik nuleidęs galvą tardavo: „Gerai, Hari, tu šiandien geresnis“. Jei būtų atvirkščiai, galvoju, kad Povilui būtų atsivėrusios bet kurios ekipos durys: tiek „Panathinaikos“, tiek „Olympiacos“, – elitinių komandų pavadinimus vardino strategas.
P.Čukinas į sostinę žaisti atvyko būdamas 19 metų amžiaus, prieš tai spėjęs atstovauti tik Anykščių bei Alytaus klubams. Pasak R.Paulausko, staigus kilimas karjeros laiptais naudos sportininkui tikrai nedavė.
„Rolę vaidina ir įgimtos savybės, tačiau manau, kad Povilas su savo charakteriu nesugebėjo peršokti iš jaunių krepšinio į patį aukščiausią lygį. Galbūt jam reikėjo pažaisti Nacionalinėje krepšinio lygoje, silpnesnėje Lietuvos krepšinio lygos ekipoje – tai būtų Povilą užgrūdinę ir leidę realizuoti visus gebėjimus. O gal ir ne – niekas nežino“, – svarstė specialistas.
Ivanauskas
Paulius Ivanauskas
2002 metais tuo laiku gyvavęs žurnalas „Krepšinis“ sudarė perspektyviausių žaidėjų reitingą. P.Ivanausko pavardė tada tarp gimusių 1987 metais puikavosi trečioje pozicijoje. Tiesa, kol kas 28-erių įžaidėjas nėra pasiekęs nieko skambaus ir LKL barjero neperkopė.
P.Ivanauskas yra vilkėję jaunimo rinktinių, „Žalgirio“ dublerių, „Sakalų“, „Alytaus“ aprangas, bet ilgiausiai atakų organizatorius rungtyniavo Prienuose – 8 metus.
Ilgametis „Prienų“ treneris Virginijus Šeškus teigė, kad karjeros pradžioje P.Ivanauskas pasižymėjo talentu bei geru metimu, tačiau vėliau jis priėmė netinkamą sprendimą, kai metams išvyko iš gimtosios Lietuvos ir krimto mokslus už Atlanto.
„Ivanauskas yra tipinis „pirmasis numeris“. Jis – geras, normalus žaidėjas, tačiau manau, kad pasiekti galėjo tikrai daugiau. Ko trūko? Pauliaus išvyka į JAV jam ne tik nedavė naudos, bet ir pakenkė, nes ten jis susigadino metimą. Galbūt jei ne šis žingsnis, Ivanauskas žaistų dar aukštesniame lygyje“, – savo nuomonę išsakė V.Šeškus.
Įžaidėjas LKL pirmenybėse dar kartais blyksteli ir, pavyzdžiui, praėjusio sezono rezultatyvių perdavimų rekordą (11) dalinasi su geriausiu lygos atakų organizatoriumi išrinktu Rashaunu Broadusu. Tačiau vargu, ar jam dar pavyks šoktelėti aukštyn bei pasiekti kažko įspūdingo. P.Ivanauskas gali likti geru pavyzdžiu, kaip svajonių Amerika išpildo ne visas svajones.
Janavičius
Žygimantas Janavičius
Jei kalbėdami apie M.Niparavičių bei P.Čukiną galėjome išskirti jų charakterio minusus, tai Ž.Janavičius su tokiais trūkumais nesusidūrė. Įžaidėją jaunių rinktinėje treniravęs R.Paulauskas nedvejoja – Ž.Janavičiaus charakteris krepšiniui yra ne tik tinkamas, bet net idealus.
Atakų organizatorius ne kartą buvo vadinamas Šarūno Jasikevičiaus įpėdiniu, dalyvavo prestižinėse stovyklose ir prieš dešimtmetį buvo patraukęs net Madrido „Real“ ekipos dėmesį. „Tarp 17–18 metų krepšininkų Europoje nėra geresnio įžaidėjo už Žygimantą“, – taip skambiai kadaise pasisakė Alytuje Ž.Janavičių treniravęs Sigitas Krukis. Dabar Ž.Janavičiui – jau 26-eri, tačiau, deja, aukščiau Lietuvos grandų ribos šis įžaidėjas nepakilo. Kodėl taip nutiko?
„Patekimas į „Žalgirį“ Žygiui buvo visiškai nenaudingas, – išvadą padarė R.Paulauskas. – Jis prarado vieną sezoną, krito atgal į žemesnį lygį, o ten patyrė traumas. Labai svarbus yra derinys to, kaip tu treniruojiesi, kada peržengi barjerą link aukščiausio lygio, ar esi pajėgus – visa tai reikia įvertinti, nors tą padaryti ir sunku.“
Tiesa, specialistas nėra kategoriškas ir dar turi vilties, kad Ž.Janavičiaus žvaigždė įsižiebs. Tai R.Paulauskas argumentavo nacionalinės komandos pavyzdžiu.
„Žygimantui visada sakiau: „Tu gali“. Šiuo metu jam yra 26-eri ir tą patį vis dar galiu pasakyti. Neseniai dariau analizę, kuri parodė, kad Lietuvos rinktinės amžiaus vidurkis yra apie 29-erius metus. Tai yra brandžiausias laikas, kada žaidėjas atsiskleidžia. Anksčiau būdavo, kad sulaukę 30 metų krepšininkai baigdavo karjerą, o kai jiems būdavo 25-eri visi sakydavo: „O, koks senas“. Dabar viskas pasistūmė į priekį.
Žygis dar gali palypėti aukščiau, bet viskas priklauso nuo to, kur jis žais, pas kokį trenerį. Janavičiaus judesių bagažas kol kas yra gana siauras, nors jis turi daug gerų savybių. Gerinti ir lavinti metimą šuolyje iki rinktinės lygio reikia jam dar reikia, nors bus nelengva. Taip pat tobulinti reikia prasiveržimus. Viskas priklauso nuo to, kiek jis laiko tam skirs, tačiau stebuklų nepadarysi. Paprastai žaidėjai iki 26 metų stabilizuoja savo žaidimą: sumažina klaidų skaičių, geriau kontroliuoja kamuolį, išmoksta priimti geresnius taktinius sprendimus, o jei jau trūksta fizinių duomenų ar technikos, šie aspektai nuo tokio amžiaus retai pakinta“, – patirtimi dalinosi R.Paulauskas.
Ž.Janavičius kitą sezoną vėl atstovaus „Lietuvos rytui“, prie kurio vairo stovės Marcelo Nicola. Paklaustas, ar šalia šio trenerio įžaidėjas galės labiau atsiskleisti, specialistas sudvejojo, bet atsakė: „Susidaro įspūdis, kad Žygiui šis treneris ir palankesnis nei Adui Juškevičiui. Mano nuomone, strategas labiau juo pasitiki, o jei labiau pasitiki, tai ir leidžia žaisti daugiau, kas visada yra į naudą“, – sakė R.Paulauskas.
Palyginkime: būdamas 27-erių Š.Jasikevičius jau vilkėjo Barselonos „Barcelona“ aprangą bei maudėsi šampano pursluose po laimėtų Ispanijos ir Eurolygos čempiono titulų. Tuo tarpu praktiškai tokio pat amžiaus Ž.Janavičius yra priverstas džiaugtis nebent LKL sidabro medaliais. Ko gero abejonių nekyla niekam – antruoju Šaru šis įžaidėjas tikrai nebetaps.
Dilys
Vilmantas Dilys
Dar vienas žaidėjas, kuris buvo kviečiamas į prestižines stovyklas, užsienio žiniasklaidos ne kartą girtas už universalumą, gerą judesių arsenalą bei taiklumą. „Mano svajonė yra pasirodyti NBA rungtynėse“, – prieš dešimt metų sakęs yra pats V.Dilys. Deja, bet ši puolėjo svajonė teliko nublankusi tolimame bei nepasiekiamame horizonte.
„Kai apie Vilmantą buvo kalbama kaip apie vieną perspektyviausių, aš dar pats aktyviai sportavau ir girdėjau visas tas prognozes“, – prisiminė „Lietuvos ryte“ V.Dilį auklėjęs Darius Maskoliūnas.
Treneris išskyrė pagrindinę priežastį, lėmusią nelengvai besiklosčiusią bei barjerų kupiną puolėjo karjerą. Tai – sunki trauma. D.Maskoliūnas taip pat pastebėjo, kad galbūt V.Diliui trūko sėkmės renkantis komandas, kuriose galėtų parodyti savo sugebėjimus.
„Krepšininkui reikia tinkamu metu atsidurti tinkamoje vietoje. Galbūt Vilmantas dar joje neatsidūrė. Kad jis yra talentingas, klausimų net nėra: su tokiu ūgiu, fiziniais duomenimis, atletiškumu Dilys galėjo, gali ir galėtų demonstruoti tikrai geresnį krepšinį nei iki šiol. Vilmantas kaip didelis žaidėjas yra mobilus, užsispyręs, ambicingas, turi gerą metimą, krepšinio supratimą – visas sportininkui reikalingas savybes jis turi“, – buvusį auklėtinį gyrė strategas.
Pastarąjį sezoną V.Dilys pradėjo Alytaus „Dzūkijoje“, o po Naujųjų metų persikėlė į aukščiausią Ispanijos lygą. Tačiau viskas galėjo pasisukti ir kitaip. D.Maskoliūnas atskleidė, kad norėjo puolėją pasikviesti į savo treniruojamą Sopoto „Trefl“ ekipą, bet tada šiam žingsniui sutrukdė jau pasirašytas aukštaūgio kontraktas su Alytaus klubu.
„Su Vilmantu problemų niekada neturėjau ir aiškus to patvirtinimas yra tas, kad norėjau jį vėl matyti tarp savo auklėtinių. Tikrai dar nenurašau jo. Pažiūrėkime: Dilys įpusėjus sezonui išvyko į Ispaniją, bet ką žmogus gali pademonstruoti, jei aikštėje praleidžia tik kelias minutes?“, – retoriškai klausė D.Maskoliūnas, antrą kartą pabrėžęs, jog atsidūręs tinkamoje ekipoje tinkamu laiku dar V.Dilys galėtų blykstelėti.
Trečiąją straipsnių ciklo dalį išvysite po savaitės.
Norėdami komentuoti prisijunkite.