Su titulu vilniečius sveikinęs legendinis F.House'as: man viena komanda yra „Rytas“
interviu (11)
Vilniaus „Ryto“ komanda sostinės sirgalius tarptautiniu titulu pradžiugino po ilgos 17 metų pertraukos.
2009 m. ir 2005 m. Europos taurės buvo pastarieji trofėjai, papildę „Ryto“ lentyną tarptautinėse kovose.
Pastarąjį titulą su komanda iškovojęs Fredas House‘as siuntė sveikinimus vilniečiams, džiaugėsi jų triumfu ir linkėjo vieno – pakartoti čempionišką žygį ir vietinėse pirmenybėse.
Su Krepsinis.net bendravęs buvęs krepšininkas teigė, kad ateityje planuoja ir labai norėtų aplankyti Europą ir čia atsivežti savo sūnų. Ypatingai jam norėtų parodyti Vilniuje, kur praleido gerus savo karjeros metus.
O kol kas savo buvusias ekipas – tarp jų ir „Rytą“ – F.House‘as seka iš Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV), kur gyvena, dirba, treniruoja vaikus ir mėgaujasi skirdamas kuo daugiau laiko šeimai.
Krepsinis.net – pokalbis su „Ryto“ legenda apie iškovotą klubo titulą, atsivėrusią progą Giedriui Žibėnui, kapitono lyderystę ir Simą Jasaitį priminusį Simą Lukošių.
– Papasakokite, kaip sužinojote, kad „Rytas“ triumfavo Čempionų lygoje?
– Naršiau socialinėje medijoje, žinojau, kad jie turi žaisti rungtynes, bet nežinojau tikslaus laiko. Tada pamačiau vaizdo įrašą, kad jie atsiliko, sugrįžo į rungtynes ir galiausiai jas laimėjo. Kai išvydau vaizdo įrašą su jų triumfu, pagalvojau, kaip nuostabu. O tada gavau žinutę iš tavęs ir nuėjau pasižiūrėti daugiau. Labai džiaugiuosi už klubą, pasižiūrėjau lemiamas minutes, jie žaidė labai gerai, nors prieš tai šiek tiek strigo.
– Net ne šiek tiek – atsiliko 20 taškų.
– Krepšinis toks, niekada nežinai, kas nutiks. Kartais kaip komanda gali svyruoti ir suduoti nokautą lemiamu metu, kartais gali būti priešingoje situacijoje. „Rytas“ lipo iš duobės žiūrėdamas ataką po atakos. Nepelnysi iškart visų taškų, turi eiti po truputį. Tie svarbūs tritaškiai, laiku atliktos pražangos, išlikimas kartu, jie tai praėjo ir perėmė iniciatyvą.
– Kad jau matėte lemiamus epizodus, ar sugrįžimas iš 20 taškų deficito yra vienas įsimintiniausių finalų, kokį esate matęs?
– Sakyčiau, kad taip. Prieš du mėnesius tai praėjome ir su mano penktokais (Juokiasi). Atsilikome 19 taškų, vaikai atrodė nusivylę, bet jiems sakiau: žaidimas nesibaigė, turime spausti, neleisti jiems rinktų taškų ir susikurti sau tolimus metimus. Taip ir nutiko. Priartėjome iki dviejų taškų, kamuolį turėjo mano sūnus ir sakiau jam: jei turėsi progą tritaškiui – mesk, jei nepataikysi – nieko, jei pataikysi – laimime. Ką noriu pasakyti, viskas slypi tikėjime. Jei tu laikaisi plano, tiki treneriu, išlaikai fokusą, tai gelbėja tokiose situacijose.
– Ar žiūrėdamas į šį „Rytą“ matote kokių panašumų su 2006 m. čempioniška komanda?
– Gal kažkiek, tas vaikis, kuris metė tritaškius, atrodo kaip Simas Jasaitis (Juokiasi).
– Simas Lukošius.
– Taip, jis. Labai panaši šukuosena, pirma mano mintis buvo, ar jis ne Simo sūnus (Juokiasi). Pamenu, kai žaidžiau su Simu, jis galėjo žaisti per kelias pozicijas ir taip pat galėjo jas dengti. Niekada negirdėjau jo besiskundžiančio, tik gaila jis neišsibandė savęs NBA, bet čia ir sėkmės reikalas.
Tai, kad Lukošius susimetė tokius metimus, nesižvalgydamas atgal, rodo, kokią širdį ir nervus turi. Pasakyčiau jam, kad tik eik į priekį. O palyginant, abi komandos turi širdį, panašiausia tai. Bet sunku lyginti komandas, jos abi geros, nenorėčiau lyginti, nes galiausiai šnekame apie skirtingą laikmetį, skirtingus žmones. Tiesiog noriu, kad „Rytas“ tai tęstų, pagautų pagreitį ir LKL, pasiektų titulą jame. Taip būtumei geriausias. Tikiuosi, jie išlaikys alkį tam, norės dar didesnio prizo. Žinau, kad komanda išgyveno visokių pakilimų ir nuosmukių, bet tai gali būti gera proga po vieno titulo pasiekti ir kitą.
– Kiek įsitraukęs į „Ryto“ situaciją ir LKL aktualijas apskritai vis dar esate?
– Seku daugelį savo buvusių klubų, nežiūriu tik kaip sekasi Rusijos, Kosovo ar Ukrainos ekipoms. Gal tiesiog tos lygos nėra tokios įdomios man, o likę mano klubai žaidžia aukštesniame lygyje. Labai gerai pamenu savo laiką „Ryte“, kaip mane pasirašė, kaip sirgaliai sakydavo, kad mane myli. Labai džiaugiuosi savo laiku čia. Būčiau norėjęs čia praleisti visą karjerą, bet gyvenimas susidėliojo kitaip. Krepšinis yra ir verslas, niekada nenorėjau žiūrėti į šią dalį, palikau tai agentui, man krepšinis visada buvo žaidimas, pergalės.
– Kaip manote, kas daro komandą čempioniška, jeigu neturi didžiausio biudžeto, brangiausių žaidėjų, kartais stringi, keiti sudėtį, bet vis tiek iškopi kaip nugalėtojas?
– Pradėčiau nuo trenerio, jo lyderystės ir filosofijos. Toliau seka ir asistentai, kurie rodo tikėjimą, dirba kartu ir padeda. O trečia detalė – žaidėjų tikėjimas tuo, ką daro, vedami savo lyderio. Nesvarbu, ar turi LeBroną, Kobę, ar dar kažką, galiausiai svarbi chemija taip žaidėjų. Jei turi žmones, kurie pasirengę aukotis dėl komandos, laimėsi. Trenerio darbas yra surinkti teisingas dalis į komandą, kaip ir geram tortui čia reikia teisingų ingredientų. Jei neturi daug pinigų, gal gali kitais būdais juos gauti. Gal neturėsi geriausio metiko, bet turėsi kovotoją po krepšiu, kietą žaidėją, besiginantį, kokio neturės kiti.
– Ką apie komandos charakterius pasako tai, kad lemiamose rungtynėse žaidėjai geba nepalūžti, kai tampa triuškinami?
– Kad tai nepasiduodantys žmonės, tikintys savimi, tikintys treneriu, kuris sugebėjo įkvėpti juos, sugebėjo įtikinti, kad vis dar yra rungtynėse, nepaisant pirmos pusės. Kartais reikia vienos kibirkšties, kad uždegtumei komandą. Pataikyk svarbų tritaškį, sustabdyk varžovų ataką ir taip judėsi pirmyn.
– Ar sezono metu būtumėte galėjęs pagalvoti, kad „Rytas“ gali laimėti Čempionų lygą?
– Nemeluosiu, negalvojau, kad taip nutiks. Mačiau, kad komandoje vyksta permainos, kartais tokie dalykai gali sugadinti tėkmę, niekada nežinai, prie ko tai ves. Taip, komandose būna naujų žaidėjų, taip vyksta, normalu. Manau, kad kartais sunkiausia yra pereiti pirmą čempionato etapą. Taip, po to varžovai sunkėja, bet kai patenki aukščiau, nėra kelio atgal. Eini.
Kai „Rytas“ jau nužengė toli, pamaniau, kad jie gali laimėti. Buvo įdomu pamatyti, kokia komanda ateis į finalines kovas, ar galvodama „gerai, džiaugiamės, kad čia esame“, ar nusiteikusi „padarysime viską, atiduosime viską, lūšime, kad laimėtume“. Jie atidavė viską. Mačiau, kad suolas buvo įsitraukęs, palaikė komandą ir viskas yra apie tai. Kai suolas ir sirgaliai tave palaiko, nėra šansų, kad pralaimėtumei.
– Ką pamanėte, kai pamatėte, kiek sirgalių atvyko palaikyti „Ryto“ į Badaloną?
– Nuostabu ir būtent dėl to pasiilgstu to žaidimo Europoje. Čia sirgaliai nuostabūs. Visada pagalvoju, iš kur jie turi pinigų taip gausiai susirinkti (Juokiasi). Kiek prisimenu savo karjerą, kai arenose išvysdavau sirgalius, galvodavau, koks dėkingas esu jiems, kad jie čia atvyko. To palaikymo labai reikia. Pamenu, kai žaidėme su „Maccabi“ Tel Avive, pažiūrėjau į tribūną ir pamačiau 9 žmones, kurie palaikė mus. Tarp pilnos salės „Maccabi“ sirgalių. Ir mes juos tada nugalėjome. Taip pat buvo Stambule. Nesvarbu, kiek sirgalių yra, 1, 2, 20 – smagu juos matyti. Pamenu atmosferą Eurolygos finalo ketverte, kai žaidžiau Vitorijoje: „Panathinaikos“, „Unicaja“, CSKA ir mūsų sirgaliai buvo pasidaliję areną. Tu nepažįsti tų žmonių, bet jie tave palaiko, nepaisant nieko, ir tai neįtikėtina.
– Iš to, kiek matėte Jerricko Hardingo, ar matote jį Eurolygoje?
– Manau, jis galėtų ten būti. Tik vėlgi, reikia tinkamos situacijos. Aišku, labiausiai norėčiau, kad „Rytas“ užaugtų iki šito lygio, bet manau, tame lygyje jis gali žaisti. Žinau iš savo patirties, kad turi pataikyti į aplinką, kurioje tiksi savo stiliumi, tikisi prie trenerio.
– Vaikinas, kurį kitą sezoną turime matyti Eurolygoje, yra Ignas Sargūnas. Ar sezono eigoje matėte tuos jo šou LKL ir rinktinėje?
– Mačiau tuos epizodus, manau, jam labai padėjo ta patirtis rinktinėje. Tokiose šalyse kaip Ispanija, Lietuva, jauni žaidėjai turi tokią progą pasirodyti nacionalinėje komandoje ir jie tais šansais kartais pasinaudoja, kaip ir Ignas. Tai kažkiek skiria Europą nuo JAV, kur eilė prie rinktinės yra milžiniška. Po tokių pasirodymų grįžę į „Rytą“, „Žalgirį“, ar „Neptūną“ jie jau yra pajautę, ką gali, ir savo komandose tęsia gerą bangą.
– Kalbant apie jaunimą, kaip jums dabartinės NCAA mados ir europiečių vykimas į JAV užsidirbti pinigų?
– Jei gali išvykti ir užsidirbti, kodėl ne. Tik kiek apmaudu už ankstesnius europiečius, kurie buvo labai geri, bet tokio šanso neturėjo, nes žaidė profesionaliame lygyje. Galbūt kiek su pavydu galime žiūrėti į tai, ką turi dabartinė karta. Dabar limitas yra penkeri metai profesionaliame krepšinyje, jei žaidi daugiau – negali vykti į NCAA, bet jau atsiranda galimybių, kaip tas taisykles apžaisti. Bet manau, kad jei profesionaliai žaidi daugiau nei 4 metus, neturėtum turėti galimybės vykti į NCAA.
Kas dėl pinigų, jei tau moka – vyk, jei tau moka daug – vyk. Tik aišku, kai eina kalba apie didelius milijonus... Nežinau. 200–300 tūkstančių atrodo adekvati suma ir pakankama, kokią jaunuolis gautų Europoje. Bet jei moka milijonus, yra kaip yra. Tik yra kita pusė: kai moki vaikui kelis milijonus, nebegali prieiti ir sakyti jam, kad jis – mėšlo krūva, nes tu nusprendei jam tiek duoti. Sutinku, kad žaidėjai neturėtų į NCAA vykti metams užsidirbti, nes tai kažkiek primena mano laikus, kai krepšininkai vyko tam į Rusiją ar Katarą. Nesakau, kad tai pražudys sportą, bet kad išbalansuos sporto ekonomiką, tai taip.
– Nežinau, ar pamenate žaidžiantį Šarūną Marčiulionį, bet dabar „Ryte“ galite matyti jo sūnų.
– Ai, tai štai kodėl žiūrėjau rungtynėse į tą vaikį ir galvojau, ką gi jis man primena, jo tėtis žaidė NBA. Dabar atsimenu. Jis tikrai panašus, skirtingai nei Sabonis, nes pažiūrėjus į Domantą niekad iškart nepagalvosi, kad jis Arvydo vaikis (Juokiasi). Pažiūrėjus į Augustą atrodo, kad jis gali neužsibūti „Ryte“, sužydėti ir keliauti pirmyn. Matau jame potencialą. Tiesiog žinau, kad kartais žmonėms reikia grįžti namo, kad persikrautų, susigrąžintų meilę krepšiniui, o tam pavykus, jie vėl pasiruošę kilti, manau, taip bus ir jam. Nors labai tikiuosi, kad „Ryte“ jis jaučiasi gerai.
– Didvyriškumą komandoje rodė Artūras Gudaitis, nepaisęs sveikatos problemų ir aukojęsis dėl ekipos. Ką toks kapitono pavyzdys duoda visai komandai?
– Faktas, kai kapitonas rodo, kad gali atiduoti viską, kai yra pozityvus, vokalus, tai labai padeda. Tai lyg antras balsas po trenerio, visi į jį žiūri ir klauso.
Mano laikais kapitonas buvo Javtokas, bet buvo kitaip, susiskirstėme į tris grupes: jaunųjų, senukų ir legionierių. Vienoje buvo Delininkaitis, kitoje Javtokas ar Lukauskis, Štelmaheris, trečioje aš, Mujezinovičius ir kiti. Šnekėdavome su Javtoku, ką turime padaryti, jis eidavo perduoti jaunimui visa tai. Robinis buvo komandos klijai, pamatęs, kad kažkas negerai, jis galėjo prieiti ir pasakyti, klausyk, tam ar kitam kažkas nepatinka. Žinote, yra skirtingi žmonės, vieni daugiau šneka, kiti – daro. Manau, kad daryti svarbiau ir pats buvau toks. Svarbiausia būti lyderiu aikštėje.
– Praeitą savaitę Lietuvoje turėjome temą diskusijai. Šarūnas Jasikevičius pasakė, kad jam yra viena komanda Lietuvoje, turėdamas omenyje „Žalgirį“. Kaip buvęs „Ryto“ legionierius, ką atsakytumėte?
– Man viena komanda yra „Rytas“ (Šypsosi). Žinau, kad Jasikevičius žaidė ir treniravo „Žalgirį“, suprantu, kad jis turbūt nenorėjo pasakyti nieko blogo, jis tiesiog yra šios komandos pusėje, gal turi nuoskaudų „Rytui“. Aš esu kitoje. Pamenu, kad „Žalgiris“ norėjo manęs, bet pasirinko Ime Udoką. Pasakiau agentui: na, gerai, jie turėjo pasirinkti mane. Tada man paskambino „Ryto“ treneris, pasakiau jam: kaskart, kai žaisime prieš „Žalgirį“, norėsiu juos sutriuškinti, nes jie manęs nepasirinko.
Man „Rytas“ visada liks geresnė komanda, geresnė organizacija, taip yra, nes čia žaidžiau, klubas visada bus mano širdyje, visada jį gerbsiu ir palaikysiu. Žinoma, „Žalgiris“ turi gerą istoriją, gerą areną, bet savo organizacija ir sirgaliais man „Rytas“ yra geresnis.
– Kaip manote, ar „Ryto“ treneriui Giedriui Žibėnui, laimėjusiam du LKL žiedus ir Čempionų lygą, tai yra geras šansas žengti į Europos rinką, o gal verčiau išlaikyti tęstinumą?
– Sunku atsakyti, kaip geriau, išvykti ar likti. Viena vertus, labai svarbu, jei treneris jaučiasi čia patogiai ir nori čia likti, jei bus pinigų, jei jis turės laisvę komplektuoti (kas yra labai svarbu ir ką suteikia ne visos organizacijos), jei jo šeima bus laiminga, tai gali jį išsaugoti. Kita vertus, jei aukšto lygio klubas kaip kokia „Barcelona“, jam siūlytų kontraktą, jis būtų kvailys nesutikdamas (Juokiasi). Turiu omenyje, kad visi nori būti elite, jei tau kažkur siūlo trigubus pinigus, gerą organizaciją, natūralu, kad pasiūlymą priimsi.
– Pabaigai, kokią žinutę „Ryto“ organizacijai, treneriams, žaidėjams norėtumėte nusiųsti?
– Noriu pasveikinti visus, tęskite tai, linkiu jums sėkmės ir linkiu laimėti LKL, kad metus baigtumėte aukšta nata ir turėtumėte labai smagią vasarą.
Norėdami komentuoti prisijunkite.